Praleisti ir eiti į turinį

Latvių šauliai, 1915-1920 m.

REFERATAS

 LATVIŲ ŠAULIŲ PULKAI, 1915–1920 M.

Autorius – Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos III kurso studentas

Vilnius, 2009

Įvadas

Šiame darbe aprašyta pirmųjų latvių šaulių dalinių istorija. 1914 metais rugpjūtį kilęs pirmasis pasaulinis karas suteikė nepriklausomybės viltį daugeliui pavergtų Europos tautų; tikėtasi, jog pasinaudojus palankia proga pavyks įtvirtinti tautinę vyriausybę bei atkurti nepriklausomybę, dalinę ar net visišką. Kaip puiki parama įgyvendinti šiems tikslams galėjo būti per karą kovinės patirties įgiję tautiečiai, tarnaujantys kurios nors valstybės kariuomenėje. Latvijai teko puikus šansas – 1915 m. rugpjūčio 1 d. vyriausiasis šiaurės Rusijos kariuomenės vadas generolas Ruzskis išleido įsakymą Nr. 322, kuriuo buvo leidžiama sudaryti latvių savanorių šaulių būrius, vadovaujamus latvių karininkų. Paskutinės ne už Latviją kovojančių latvių šaulių formuotės, tarnavusios kaip pagalbininkės Raudonajai armijai, paleistos 1920 metų rugpjūtį ir grįžo į savo tėvynę, neskaitant tų buvusių šaulių, kurie pasirinko amžinai likti Sovietų Rusijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje. Tirta, kokios priežastys lėmė šių pulkų atsiradimą bei greitą šlovingumo užsitarnavimą; taip pat siekta aprašyti pagrindinius įvykius, kuriuose dalyvavo latvių šaulių pulkai, nuo mobilizacijos pradžios dienos iki išformavimo. Atkreiptas ypatingas dėmesys į painią istoriją latvių šaulių, kurie pasirinko remti Sovietų Rusiją, padėjo Raudonajai armijai kovoti su baltaisiais generolais bei malšinti sukilimus prieš bolševikų valdžią. Pastebėta, kad latvių šaulių tema yra gana plati, reikalaujanti platesnio masto studijų, todėl daug kur apsiribota abstrakčia informacija, paliekant vien esminius dalykus. Galima dar būtų detaliau ištirti, kaip demobilizuoti latvių šauliai prisidėjo prie Latvijos tautinės armijos formavimo, tačiau šis klausimas iš pagrindinės temos lauko išeina.

Tai tema, apie kurią lietuvių kalba šiuo metu rašoma labai nedaug, šiek tiek informacijos galima rasti įvairiuose istorijos vadovėliuose, enciklopedijose, tačiau išsamaus temos nagrinėjimo trūksta. Todėl rašant į pagalbą pasitelktos knygos apie Latvijos istoriją, parašytos amžininkų žymių latvių mokslininkų Arveds Schwabe, Arnolds Spekke; puikus šaltinis tapo ir tarpukariu tuomet dar žurnalisto Justo Paleckio apie Latviją parašyta bei išleista knyga. Šiek tiek apie latvių šaulius užsiminta ir 1953-1954 m. JAV Kongreso Ch.J. Kersteno komiteto dokumentuose, skirtuose Baltijos šalių sovietinei okupacijai tirti, nes ten surinkta bei įtraukta medžiaga apie Estijos, Latvijos bei Lietuvos valstybių atkūrimą XX a. pradžioje. Naudotos literatūros sąrašas pateiktas darbo pabaigoje.

1. Latvių šaulių dalinių suformavimas ir veikla 1915–1917 metais

1914 metų rugpjūčio 1 dieną prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jau sėkmingose Rusijos imperijos kariuomenės Dvidešimtojo korpuso operacijose Rytprūsiuose dalyvavo dalinių, kuriuos sudarė 80% latvių, pasižymėję drąsa bei narsumu, tačiau kartu daug jų prarado gyvybes Dvidešimtajam korpusui katastrofiškai pralaimėjus prie Mozūrų ežerų (1915 metų vasarį). Rytinis frontas laikinai stabilizavosi, tačiau netrukus, pavasarį mūšiai atsinaujino. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Rusijos Šiaurės vakarų kraštui priklausiusią Lietuvos teritoriją ir, paėmusi fortifikuotą Kauną, judėjo šiaurės kryptimi. Pasiekta Dauguva bei užimta Liepoja, kurioje buvo įsikūrusi Rusijos karinio jūrų laivyno bazė. Spalį vokiečiai užėmė visą Kuršą Latvijos pietvakarių dalyje ir pasuko Rygos link. Latvijos teritorija tokiu būdu dviems metams tapo suskaldyta į dvi dalis, atskirtas Dauguvos upe nusitęsusios fronto linijos: viena valdoma rusų, kita – vokiečių. Apie tris penktadalius Kuršo gubernijos gyventojų (maždaug 355 tūkstančiai žmonių1) tapo priversti palikti namus ir tapo pabėgėliais Rusijoje.

Patiems latviams Vokietijos įsiveržimas sukėlė neregėtą patriotizmo bangą, nes bijota, jog, Vokietijai užėmus visą šalį, latvių tauta prarastų galimybę įgyvendinti savo tautinius siekius. Į šaukimų punktus savo noru vyko daug vyrų: tikėtasi ne vien išvyti vokiečius, bet, pasinaudojus karo metu, pamėginti išsireikalauti Latvijos nepriklausomybę. Kalbant apie patriotizmą kaip kovos prieš vokiečius akstiną, svarbu pažymėti tuometinės Vokietijos valdžios planus germanizuoti užimtas teritorijas; tai latvių tauta buvo patyrusi ir nenorėjo patirti vėl, trokšdama išlikti. Iš tiesų, vokiečių planuose buvo numatytas gausus Pabaltijo krašto apgyvendinimas vokiečių šeimomis; siekta absorbuoti arba sunaikinti žmones, kurie išgyveno kaip tautos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje2. Tai žinant, galima suprasti, kodėl latviai kaip įmanydami gynė savo tautos gyvenamas žemes. Triuškinamai rusų kariuomenei netvarkingai traukiantis per Latvijos teritoriją, 1915 metų balandį dviems latvių karių dominuojamiems Daugavgryvos tvirtovės batalionams, vadovaujamiems generolo Potapovo, pavyko nuo vokiečių apsaugoti Jelgavą. Vokiečiai nustumti ne tik nuo Jelgavos, bet, sulaukus pastiprinimo, privalėjo atsitraukti iki pat Ventos upės. Pasinaudodami šiuo įvykiu, Latvijos atstovai Rusijos imperijos Dūmoje (J. Goldmanis ir J. Zalytis) kreipėsi į ginkluotojų pajėgų vadą Nikolajų Nikolajevičių, prašydami leisti suformuoti jų tautos nacionalinius dalinius. Nors nepatenkinta Pabaltijo aristokratija kėlė intrigas imperatoriaus rūmuose, didysis kunigaikštis ir kartu Rusijos imperijos ginkluotojų pajėgų vadas Nikolajus Nikolajevičius 1915 metų rugpjūčio 1 dieną leido kurti latvių šaulių pulkus Latvijos teritorijoje, panaudojant jau esančius du minėtus batalionus kaip branduolį; taip pat sutikta, kad, šalia oficialiųjų vėliavų ir ženklų, šie pulkai turėtų savo latvišką raudoną-baltą-raudoną vėliavą ir skiriamuosius ženklus latvių kalba3. Ginkluotųjų pajėgų vado nurodymą iškart sekė jau minėtas šiaurės Rusijos fronto kariuomenės vado įsakymas Nr. 322.

Leidimo kurti latvių tautinius pulkus priežastis galima įžvelgti ne vien šios tautos patriotiniame pasiryžime kovoti prieš įsiveržusią kaizerinės Vokietijos armiją. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II ir didžiojo kunigaikščio Nikolajaus Nikolajevičiaus rizikingą galėjo nulemti ir strateginiai tikslai. Po jau minėto Dvidešimtojo armijos korpuso sutriuškinimo, taip pat po Šešiasdešimt aštuntosios divizijos perkėlimo į Lenkiją Kuršo gubernija tapo praktiškai neginama, vokiečiams atsivėrė laisvas kelias į Liepoją, Rygą bei kitus Latvijos teritorijoje esančius miestus, kuriuose buvo sutelkta daug imperijai svarbių fabrikų, sandėlių, ir visa to nenorėta staiga prarasti.

Gavus vyriausiojo kariuomenės vado sutikimą kurti tautinius dalinius tuojau pat išleistas stoti savanoriais į latvių šaulių (Latviešu strelnieki) dalinius raginantis atsišaukimas į latvių tautą, kurį pasirašė Rusijos Valstybės Dūmos nariai J. Goldmanis ir J. Zalytis, kurie pareiškė savo tautai: „Mūsų tautos likimas patikimose rankose. Po septynių šimtų kančios ir laukimo metų pagaliau išsipildė mūsų tautos svajonė atgimti. Pirmyn po Latvijos vėliava už Latvijos ateitį!4. Sukurtas Latvių dalinių organizacinis komitetas. Pirmieji du latvių šaulių Daugavgryvos batalionai greitai tapo perpildyti, todėl netrukus pradėta kurti kitus. Savanorių vis daugėjo, į jų būrius taip pat stojo daug žymių latvių rašytojų, žurnalistų, dailininkų, fotografų, artistų ir kitų visuomenės veikėjų. Iš viso per Pirmąjį pasaulinį karą buvo suformuoti 8 koviniai ir 1 atsargos batalionai, kuriuos bendrai sudarė apie 35 000 latvių karių.

Pirmojo Daugavgryvos latvių šaulių bataliono kariai prieš mūšį fronte 1915 m. spalį (Image courtesy of the Latvian War Museum, Riga)

Pirmuosiuose mūšiuose su vokiečiais latvių šaulių batalionai dalyvavo jau 1915 metų spalio mėnesį. Babito ežero apylinkėse, Mangalio rajone, pasisekė nugalėti puolančius vokiečius bei įvykdyti pavestą žvalgybinę užduotį. Kautynėse žuvo trys šauliai, tarp kurių vienas buvo lietuvis – Jonas Gavėnas iš Papilės5. Pamačiusi latvių šaulių batalionų kovinį entuziazmą, Rusijos karo vadovybė pradėjo juos naudoti ne vien žvalgybinėms užduotims įgyvendinti, kaip daryta iki tol, tačiau skirti dalyvauti ir žymiai didesniuose kariniuose veiksmuose, būtent siųsti latvių šaulius į frontą, ypač ten, kur vyko sunkiausios kautynės. Dėl to tapo suformuoti dar keturi minėti batalionai (5, 6, 7, 8). Jau 1916 m. latvių šauliai sudarė aštuonis veikiančius ir vieną rezervinį batalionus. Karių skaičiui augant, tais pačiais metais įvykdyta struktūrinė reforma: šaulių batalionai pervadinti į pulkus, kurie buvo sujungti į dvi brigadas po keturis pulkus: 1-Daugavgryvos, 2-Rygos, 3-Kuržemės, 4-Vidžemės, taip pat 5-Žiemgalos, 6-Tukumo, 7-Bausko ir 8-Valmieros pulkai6.

Netrukus paaiškėjo, kad latvių šaulių pulkai, kuriems vadovavo žymūs latvių karininkai, pavyzdžiui pulkininkas F. Briedis, esti vieni iš geriausių visoje Rusijos imperijos kariuomenėje. Tai šie kariai įrodė 1916 metais kovo mėnesį per puolimą ties Kekava, kada latvių šauliai, paremdami saviškius, smarkiu puolimu paėmė tris vokiečių apkasų linijas ir, tik patyrę daug nuostolių, atsitraukė. Dvejus metus vyko kautynės Rygos fronte, nepaisant milžiniškų aukų – iš viso 35–40 tūkstančių karininkų ir eilinių7. 1917 metais sausio 5 dieną (senuoju kalendoriumi 1916 metų gruodžio 23 dieną) prasidėjęs vadinamasis „Kalėdų mūšis“ su vokiečiais dėl Rygos dideliame šaltyje buvo vienas šiurpiausių, nuo jo neatsiliko mūšių vietos, kurios vėliau įgavo pavadinimus „Kulkosvaidžių kalva“, „Mirties sala“ ir panašiai. Tačiau už ryžtingą dalyvavimą mūšiuose, kurie nusinešė apie 8000 latvių karių gyvybių ir jokios naudos Latvijai nedavė, latvių šauliai sulaukė tik caro išdavystės: paliktiems be artilerijos paramos, jiems teko savarankiškai saugoti užimtą teritoriją bei atlaikyti vokiečių kontratakas; beprasmiškai žuvo daug latvių vyrų. Įskaudinti tokio carinės valdžios poelgio, dalis latvių šaulių radikaliai palinko į bolševikų pusę: pastarieji siekė nuversti carą ir žadėjo užbaigti karą su vokiečiais, taip pat leisti Rusijos imperijos tautoms pačioms apsispręsti dėl savo ateities. Po 1917 metų Vasario revoliucijos carui atsisakius sosto susikūrusi Laikinoji vyriausybė buvo silpna, kariuomenėje plito bolševikinės revoliucinės idėjos, plečiančios chaosą bei ardančios discipliną. Rusijos armija pradėjo byrėti, padažnėjo „broliavimosi“ su priešu atvejų ir dažnai vokiečių kariuomenei netgi nebuvo rodomas pasipriešinimas. Tokia situacija lėmė, kad latvių šauliai negalėjo vieni išlaikyti fronto, ir 1917 metų rugsėjo 3 dieną vokiečiai įžengė į Rygą, paskui užėmė didžiąją dalį Latvijos. Latvių šauliai priešinosi, kiek bepajėgė, taip daugiau nei parą sulaikydami vokiečius ir leisdami pasitraukti iš Rygos rusų kareiviams ir civiliams pabėgėliams.

Dar tebesant Rygoje 1917 metų balandžio mėnesį Rygoje įkurtas Latvijos šaulių pulkų Rusijos armijoje Jungtinės tarybos Vykdomasis komitetas, vadinamasis Iskolastrel‘as. Komitetas kaip pagrindinį tikslą iškėlė kareivių interesų gynimą. Iskolastrel‘as leido savo laikraštį Brivais Strelnieks (Laisvasis šaulys), kuriame aiškiai pasisakė už Latvijos autonomiją Rusijos sudėtyje; buvo aktyviai dalyvaujama svarbiuose Latvijai renginiuose Rusijoje, pavyzdžiui, Kijeve vykusiame Rusijos Mažųjų tautų atstovų suvažiavime8. 1917 metų gegužės 30 dieną vyko antrasis latvių šaulių kongresas (pirmasis vyko balandį), kuriam didelę įtaką jau darė bolševikai, netrukus perėmę į savo rankas ir Brivais Strelnieks, tačiau komiteto nacionalistinės nuotaikos išliko. Šis kongresas priėmė kreipimąsi į Rusijos Laikinąją vyriausybę, kad visa valdžia taptų atiduota darbininkų bei kareivių taryboms9. Kai vokiečių kariuomenė užėmė Rygą, Iskolastrel‘as perkėlė savo centrinę būstinę į Cėsį, kur šis komitetas veikė iki 1918 metų vasario, kuomet buvo perkeltas į Maskvą, vėliau į Bologoje, tapęs jau visiškai bolševikine organizacija10.

Suformuotų latvių šaulių pulkų dėka 1915 metų pabaigoje tapo laikinai sustabdytas vokiečių kariuomenės veržimasis į Rusijos imperijos šiaurines dalis per Latviją. Pasiektos pirmosios pergalės leido latvių tautai drąsiai pasilikti savo gyvenamose teritorijose, neišvykti į Rusijos imperijos gilumas, kaip atsitiko su dauguma Kuršo gyventojų.

2. Latvių šauliai Sovietinėje Rusijoje

1917 metų rudenį įvykus bolševikų surengtam valdžios perversmui Rusijoje, dali latvių šaulių paskelbė remsiantys komunistinę vyriausybę. Bolševikų idėjos latvių šaulius, kaip jau minėta, galėjo traukti labiausiai dėl to, kad užgrobę valdžią jie žadėjo visoms buvusios imperijos tautoms leisti apsispręsti dėl savo ateities. Tikėta, kad Leninas ir jo vyriausybė pasirašys taikos sutartį su vokiečiais, ir Latvijoje baigsis karo veiksmai. Latvių šaulių viltys atrodė beveik išsipildžiusios, kai prasidėjo Sovietinės Rusijos ir Vokietijos slaptos derybos dėl taikos, tačiau pagal 1918 metais kovo 3 dieną Brest-Litovske pasirašytą sutartį Latvijos teritorija pateko į Vokietijos rankas. Ši sutartis Sovietų Rusijai buvo kompromisinė, todėl iš Latvijos į Maskvą pasitraukusiems latvių kariams teko rinktis – ar kokiu nors keliu grįžti į vokiečių dar okupuotą kraštą, ar pasilikti Sovietų Rusijoje, laukiant palankios progos atkovoti tėvynę su arba be Raudonosios armijos paramos. Latvių šauliai suskilo: vieni nuėjo su bolševikais, kiti grįžo į Latviją, kur sudarė tautinės kariuomenės branduolį.

Po to, kai tapo pasirašyta separatinė Sovietų Rusijos ir Vokietijos taika, Vakarų sąjungininkės pradėjo siųsti į Rusijos teritoriją ginkluotas ekspedicijas, remdamos baltuosius generolus bei jų suformuotas vyriausybes. Vadinamuosius „baltuosius“ daugiausia sudarė rusų monarchistai, trokštantys atkurti didelę bei nedalomą Rusijos imperiją. Kadangi baltieji generolai priešinosi smulkių tautų nepriklausomybei, todėl latvių šauliai jų nepalaikė, ir dalis pasirinko kartu su bolševikais kovoti prieš baltuosius, kaip ir prieš bet kokias kitas jėgas, kurios panorėtų atkurti senąją Rusiją. Pasilikę padėti sovietinei vyriausybei latvių šauliai dalyvavo išvaikant Rusijos Steigiamąjį seimą. 1918 metų balandžio 13 dieną probolševikiniai latvių šaulių daliniai Maskvoje tapo pertvarkyti į pirmąjį nuolatinį Raudonosios armijos karinį junginį, apimantį 18 tūkstančių karių – buvo įkurta Latvijos sovietinė šaulių divizija (Latdivizija) su artilerija ir kitais techniniais padaliniais. Jų įgulos imtos laikyti beveik visuose strategiškai svarbiuose Sovietų Rusijos objektuose. Tą patį mėnesį latvių šauliai likvidavo anarchistų organizacijas Maskvoje ir Petrograde, o liepos 7 dieną Maskvoje labai greitai nuslopino kairiųjų eserų maištą, remiamą rusų armijos dalinių. Latdivizija kovojo Archangelsko ir Suomijos frontuose, su čekais ties Penza ir Kazane, sėkmingai malšino sukilimus Murome, Ribinske, Jaroslavlyje ir taip toliau11.

Tarp Sovietinėje Rusijoje likusių latvių šaulių buvo ir tokių, kurie nepalaikė bolševikų vyriausybės politikos siuntinėti juos po įvairius frontus. Šie latvių šauliai susijungė į Latvių tautinę kareivių sąjungą, kuri norėjo kovoti tik dėl nepriklausomos Latvijos ir pasisakė prieš latvių šaulių pulkų perkėlimą iš jos teritorijos. Vienas žymiausių šiai sąjungai priklaususių karininkų buvo pulkininkas F. Briedis, kuris Maskvoje surengė nesėkmingą sukilimą prieš sovietinę vyriausybę ir buvo sušaudytas. Sąjungai taip pat priklausė ir vienas iš Jaroslavlio sukilimo vadovų buvo generolas K. Goppers.

1918 metų gruodžio – 1919 metų sausio mėnesiais latvių šaulių pulkai buvo siunčiami į bolševikų užimtą Latviją paremti komunistinę Peterio Stučkos vyriausybę. Daug jų net apleido kitus frontus ir nuskubėjo kovoti už savo tėvynę. Kovota už komunistinę vyriausybę, nes manyta, jog pačioje Latvijoje suformuotai vyriausybei vadovauja seni tautos priešai – vokiečių dvarininkai. Komunistinė vyriausybė Latvijos teritorijoje praegzistavo vos metus su trupučiu, nes pamažu Latvijos kariuomenė, padedant vokiečių ir lenkų daliniams, bendromis jėgomis išvijo Raudonąją armiją iš Latvijos teritorijos, o 1920 m. rugpjūčio 11 d. Rygoje buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Provakarietiškai Karlio Ulmanio vyriausybei tvirtai laimėjus kovą dėl valdžios Latvijoje, Latdivizija tapo laikinai perkelta į Baltarusiją. Sugrįžusi į Sovietų Rusiją, Latdivizija tapo sustiprinta papildant ją įvairių tautybių kariais, nes Leninas siekė ją panaudoti pilietiniame kare mūšiuose prieš baltuosius generolus. 1919 metų spalį dvi savaites trukusiame mūšyje latvių šauliai pralaužė fronto liniją, taip svarbiai prisidėdami prie Denikino sutriuškinimo. Taip pat spalį jie buvo pagrindinė puolamoji jėga, kuri atakavo generolo Judeničiaus baltagvardiečių kariuomenę ties Petrogradu. Reikšmingas vaidmuo suvaidintas atremiant ir generolo Vrangelio puolimą bei paskutinės „baltųjų“ tvirtovės Perekopo paėmimo metu: per pastarąsias operacijas tapo sunaikinta didesnė Latdivizijos dalis, bet užduotis nugalėti „baltuosius“ įvykdyta. Visgi, kaip jau minėta, daugumos latvių šaulių, kovojusių su Raudonąja Armija, tikslas nebuvo marksistinės ideologijos gynimas ir skleidimas, bet tautinio patriotizmo paskatinti prevenciniai veiksmai. Kaip savo knygoje apie Latvijos istoriją pasakoja Arnolds Spekke, jam pasisekė pasišnekėti su keliais latvių šauliais tuometiniame Petrograde. Tarp jų sklidusios kalbos: „Velniop rusus, kad tik mes greičiau galėtume grįžti namo, kad išvytume vokiečius!“12 Taip pat pasibaigus kovoms prie Perekopo, latvių šauliai atsisakė giedoti Internacionalą, teigdami vietoj jo geriau giedosią Latvijos tautinį himną; grįždami traukiniu, visus vagono langus latvių kariai išpuošė Latvijos vėliavomis, kurias griežtai atsisakė pašalinti politiniam komisarui įsakius tai padaryti13. Taigi latvių šauliai pasireiškė kaip įtakinga bei palyginti savarankiška kovinė jėga ne vien per pirmąjį pasaulinį karą, tačiau ir Rusijos pilietinio karo metu, kuriame jie labai pasitarnavo Sovietinei Rusijai. Tačiau, kita vertus, pagalbą komunistinei Rusijos vyriausybei latvių šauliai suvokė kaip kovą už režimą, kuris pripažįsta jų nedidelei tautai teisę turėti savo nepriklausomą valstybę.

3. Latdivizijos išformavimas ir latvių šaulių likimas

Latdivizija tapo oficialiai išformuota 1920 metais Kryme, tuomet maždaug dalis jos karių grįžo į Latviją ir tapo jos ištikimais piliečiais, o kita dalis šaulių liko Sovietų Rusijoje. Pagrindu latvių šaulių pulkų išformavimui tapo 1920 metų rugpjūčio 11 dieną pasirašyta taikos sutartis tarp Latvijos ir Sovietų Rusijos, kuri užbaigė Latvijos protestus, kad jos piliečiai kariauja po kitos šalies vėliava. Per pilietinį karą nusipelnę latviai Sovietų Sąjungoje keletą metų buvo šlovinami, Raudonosios Armijos klubuose kabėdavo netgi paveikslai apie jų dalyvautus mūšius14. Iki 1937 metų Stalino represijų vietinė latvių bendruomenė buvo tokia didelė, jog turėjo ir vystė savo atskirą kultūrinį gyvenimą. Sovietų Sąjungoje veikė daugiau kaip 200 latviškų mokyklų, egzistavo latvių klubai, kultūros centrai, bibliotekos, mėgėjiškos teatro trupės. Be to, latvių komunistai sudarė didelę dalį partijos narių, kariuomenės karininkų ir valstybės pareigūnų. Tarp pasilikusių latvių šaulių iškilo daug žymių komunistinių karinių ir politinių veikėjų: vyriausiasis kariuomenės vadas Vacietis, generolai Alksnis, Eidemanis, Rudzutaks, taip pat Stuoka ir kiti. Tačiau Stalinas nusprendė, kad neteisėta Sovietų Sąjungoje tiek daug prisiminti latvius. Po 1936–1937 metais Stalino vykdyto teroro karinėje ir partinėje vadovybėje beveik neliko latvių komunistų; tapo sunaikinta ir sovietinė latvių kultūra, uždarytos visos vietinės latvių organizacijos. Paskutiniai Sovietų Sąjungoje užimantys aukštas pareigas latvių karininkai, generolai Alksnis ir Eidemanis, nužudyti didžiojo valymo metu 1937 metais. Netgi pačių latvių šaulių vardą Sovietų Sąjungoje buvo stengiamasi ištrinti. Taip per kelis metus pradėtas keisti sovietinės visuomenės požiūris į žmones, kurie visai neseniai labai prisidėjo išsaugant paties komunistinio režimo egzistavimą.

Tie latvių šauliai, kurie dar 1917 metais, atsisakę vykti kovoti su bolševikais, grįžo į Latviją, kartu su Penktosios Armijos iš Rumunijos fronto latviais subūrė Tautinę latvių karių sąjungą; ši ėmė rūpintis sugrąžinti į tėvynę latvių karius, kurie buvo išmėtyti po visą Rusijos teritoriją. Troicke 1917 metais tapo suformuotas visiškai apginkluotas latvių šaulių pulkas, apie 1200 vyrų, kurie perėjo visą Rusiją per Sibirą iki Ramiojo vandenyno krantų. Vladivostoke jie pakluso vietinei Tolimųjų Rytų Latvijos tautinei tarybai ir ėmė derinti veiksmus su formuojamo Imantos latvių pulko vadovybe. Iš viso šiuos du pulkus sudarė apie 2000 karių15. Vandens keliu iš Vladivostoko aplink Azijos, Afrikos, Europos krantus grįžę į Latviją, kur buvo entuziastingai sutikti, daug kovų patyrę abiejų pulkų kariai suformavo apie pusę Latvijos tautinės armijos karininkijos16: jie tapo besikuriančios Latvijos valstybės kariuomenės branduoliu.

Latvijos vyriausybė įžvalgiai pasielgė, leisdama išlikusioms latvių šaulių pajėgoms grįžti į tėvynę. Tik asmenims, užėmusiems labai aukštas pareigas Latdivizijos ir apskritai Raudonosios Armijos karinėse vadovybėse, pavyzdžiui, generolui Vaciečiui ir panašiai, neleista grįžti. Nors kilo daug abejonių dėl grįžusiųjų ideologinio skaidrumo, tačiau jos ėmė sklaidytis, kai buvusieji latvių šauliai tapo lojaliais piliečiais ir aktyviai įsitraukė į Latvijos valstybės kūrimą. Kalbant apie statistiką, Arnolds Spekke pateikia generolo Bangerskio apskaičiavimus17, pagal kuriuos prieš „Kalėdų mūšį“ dvi latvių šaulių brigados ir vienas rezervinis pulkas sudarė 35 tūkstančius karių. Iš šio skaičiaus, anot Bangerskio, apie 4000 žuvo arba tapo sužeisti, apie 2000 suformavo Troicko bei Imantos pulkus, daugiau nei 25 tūkstančiai buvo išformuoti ir vėliau prisijungė prie Latvijos tautinės armijos; 770, arba 77 procentai senųjų latvių šaulių pulkų karininkijos dalyvavo Latvijos nepriklausomybės kare. Kaip teigia Arnolds Spekke, iš šių skaičių galima pastebėti, kad tik nedidelė dalis latvių (apie 3000 vyrų) prisijungė prie Raudonosios armijos; tuomet didelę nuostabą sukelia tai, kaip tokia maža grupė žmonių galėjo lemti bolševikų perversmo Rusijoje likimą.

Taigi po demobilizacijos ne visi šauliai iškart grįžo į Latviją. Nedidelė dalis parėmė komunistinę Sovietų Rusijos vyriausybę, kita grupė užsiliko Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau grįžusieji latvių šauliai tapo ištikimais savo tėvynės piliečiais, sustiprino armijos karininkiją. Likusieji Sovietų Sąjungoje latvių kariai neilgai džiaugėsi juos lydėjusia pagarba: Stalino vykdyto teroro ir valymo metais jie tapo likviduoti. Nors SSRS stengtasi ištrinti ją išgelbėjusių latvių šaulių vardus, Latvijoje latvių šauliai prisimenami bei gerbiami iki šiol.

Išvados

1915 metais rugpjūčio pirmąją dieną Rusijos imperijos ginkluotosioms pajėgoms vadovaujantis didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius leido kurti tautinius latvių batalionus tiek matydamas jų tvirtą, meile savo tėvynei paremtą ryžtą kovoti prieš Vokietijos kariuomenę, tiek strateginiais tikslais – reikėjo papildyti vyrų, kurie gintų vokiečių neužimtą Latvijos teritoriją, kontingentą. Netrukus tapo surinkta apie 35 tūkstančius savanorių, tarp kurių buvo ir lietuvių, kaip, pavyzdžiui, minėtasis Jonas Gavėnas iš Papilės, žuvęs per susidūrimą Babito ežero apylinkėse 1915 metų spalį; taip palaipsniui suformuoti 8 veikiantys ir vienas rezervinis pulkai. Latvių ryžtą stiprino tai, kad jie tikėjosi ne tik išvyti vokiečius, bet ir pasinaudoję karo proga paskelbti bei apginti savo nepriklausomybę. Netrukus pastebėtą didelį latvių šaulių kovinį entuziazmą netrukta panaudoti didesniuose kariniuose veiksmuose Rygos fronte; ypač žymūs „Kalėdų mūšis“, kovos ties „Mirties sala“ ir „Kulkosvaidžių kalva“. Tačiau per didelės latvių kovinės stiprybės nenorėjo pats caras, todėl greičiausia jo įsakymu 1917 metais sausį nesuteikta karinio pastiprinimo toli į priešo pozicijas įsiveržusiems latvių šauliams. Tai padidino šių nusivylimą caru ir paskatino palaikyti bolševikines idėjas. 1915 metais balandį įkurtas Iskolastrel‘as jau balandį parėmė bolševikų šūkius, kad visa valdžia taptų atiduota darbininkų bei kareivių taryboms.

Po bolševikinio perversmo Rusijoje dalis latvių šaulių sutiko paremti Raudonąją Armiją pilietiniame kare Rusijoje prieš baltuosius generolus, nes norėta sutriuškinti jėgas, siekiančias atkurti senąją imperinę Rusiją, ir tokiu būdu užsitikrinti savo tautai nepriklausomybę. Todėl pagalbą komunistinei Rusijos vyriausybei dauguma latvių šaulių suvokė tik kaip kovą už režimą, kuris pripažįsta jų nedidelei tautai teisę turėti savo nepriklausomą valstybę. Tai įrodo didelis grįžusių į nepriklausomą Latviją šaulių skaičius po Latdivizijos išformavimo 1920 metais. Tik nedidelė dalis pasiliko tarnauti komunistiniam režimui, bet tapo sunaikinta per Stalino vykdytus valymus.

Kaip rašo Arnolds Spekke, „garbė, šių karių užsitarnauta kovos laukuose nebuvo jų vienintelis pasiekimas; tai buvo pirmas kartas, kada Latvijos ginkluotosios pajėgos pasirodė šiuolaikinėje istorijoje. Šio fakto moralinė bei politinė svarba buvo begalinė, ir ji pagelbėjo išvystyti bei sustiprinti nepriklausomos Latvijos valstybės koncepciją“18.

Literatūros sąrašas

  1. Baltijos regionas: konfliktai ir bendradarbiavimas/ kelias iš praeities į ateitį. – Talinas: Eurouniversitetas, 2001.

  2. Baltijos valstybių užgrobimo byla (JAV Kongreso Ch.J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai). Vilnius: Du Ka, 1997.

  3. Paleckis, Justinas: Latvija. – Kaunas: Spaudos fondas, 1938.

  4. Schwabe, Arveds: The Story of Latvia. – Stockholm: NLF, 1949.

  5. Spekke, Arnolds: History of Latvia.Stockholm: published by M. Goppers, 1951.

  6. Vaitkus, Zigmas: Latvija švenčia nepriklausomybės dieną/ Straipsnis iš interneto. – Nuoroda: <http://www.selonija.lt/2009/11/18/latvija-svencia-nepriklausomybes-diena/&gt;, žiūrėta 2009-12-10.—————————————————————————————————————–

1 Schwabe, Arveds: The Story of Latvia, 1949, psl. 33

2 Spekke, Arnolds: History of Latvia, psl. 324–325

3 Schwabe, Arveds: The Story of Latvia, 1949, psl. 34

4 Baltijos valstybių užgrobimo byla (JAV Kongreso Ch.J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai), psl. 42

5 Paleckis, Justinas: Latvija, psl. 85

6 Paleckis, Justinas: Latvija, psl. 84–86

7 Schwabe, Arveds: The Story of Latvia, 1949, psl. 34

8 Baltijos regionas: konfliktai ir bendradarbiavimas/ kelias iš praeities į ateitį, psl. 265

9 Paleckis, Justinas: Latvija, psl. 90

10 Baltijos regionas: konfliktai ir bendradarbiavimas/ kelias iš praeities į ateitį, psl. 265

11 Paleckis, Justinas: Latvija, psl. 91

12 Spekke, Arnolds: History of Latvia, psl. 335

13 Spekke, Arnolds: History of Latvia, psl. 335

14 Schwabe, Arveds: The Story of Latvia, 1949, psl. 37

15 Spekke, Arnolds: History of Latvia, psl. 336

16 Schwabe, Arveds: The Story of Latvia, 1949, psl. 37

17 Spekke, Arnolds: History of Latvia, psl. 336

18 Spekke, Arnolds: History of Latvia, psl. 325

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: