Praleisti ir eiti į turinį

Tautų Sajungos pabaiga

REFERATAS

 TAUTŲ SĄJUNGOS EGZISTAVIMO PABAIGA (1940–1946 M.)

Autorius – Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos III kurso studentas

Vilnius, 2010

       Turinys

 

Įvadas …………………………………………………………………………………………………………. 2 psl.

1. Tautų Sąjungos panaikinimą lėmę veiksniai …………………………………………………….. 3 psl.

1.1. Didžiųjų pasaulio valstybių paramos trūkumas ………………………………………….. 3 psl.

1.2. Nesėkminga tarptautinė politika 1920–1939 metais …………………………………… 4 psl.

2. Tautų Sąjunga ir Jungtinės Tautos: teisinis palyginimas ……………………………………. 5 psl.

3. Tautų Sąjungos veikla 1940–1946 metais ………………………………………………………. 8 psl.

Išvados ……………………………………………………………………………………………………… 11 psl.

Literatūra …………………………………………………………………………………………………… 12 psl.

 

Įvadas

 

Šiame darbe aptarta, kokie politiniai, teisiniai veiksniai bei kokiu būdu lėmė Tautų Sąjungos egzistavimo pabaigą ir kaip vyko nagrinėjamos organizacijos darbas penktąjį dešimtmetį iki jos panaikinimo 1946 metų balandžio 18 dieną, kai Tautų Sąjungos Asamblėja paskelbė sustabdanti šios Sąjungos egzistavimą ir perduodanti visą jos nuosavybę bei aktyvus naujai susikūrusiai Jungtinių Tautų organizacijai. Sutartį pasirašant Tautų Sąjungai atstovavo paskutinysis jos generalinis sekretorius Šonas Lesteris, o Jungtinėms Tautoms – Vlodzimiežas Moderovas. Tų pat metų rugpjūčio pirmąją dieną Ženevoje surengta kukli galių perdavimo ceremonija, kaip simbolis, galutinai padėjusi visus taškus ant „i“: Tautų Sąjungos, nesėkmingai mėginusios diplomatinėmis priemonėmis sukurti taiką ir saugumą pasaulyje, nebeliko. Pasaulinė taika, saugumas, žmogaus teisių apsauga ir panašūs dalykai nuo šiol tapo Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO) Generalinės Asamblėjos darbotvarkės klausimais. Naujajai tarptautinei organizacijai iškeltas iššūkis smarkiai patobulinti savo sistemą, kad nepasikartotų jos pirmtakėje įvykę nesklandumai.

Darbas suskirstytas į tris dalis, kurių kiekvienoje skirtingu kampu nagrinėta Tautų Sąjungos pabaiga. Pirmojoje aptarta, kokie politiniai-istoriniai veiksniai lėmė tarptautinės visuomenės apsisprendimą panaikinti Tautų Sąjungą, pradedant didžiųjų valstybių – antrojo pasaulinio karo nugalėtojų – požiūriu, baigiant pačios organizacijos tarpukarinės veiklos pobūdžiu, kuris turėjo didelės įtakos šalims svarstant Tautų Sąjungos išlikimo klausimą. Antrojoje dalyje nagrinėti pagrindiniai teisiniai panašumai bei skirtumai tarp Tautų Sąjungos ir ją pakeitusios Jungtinių Tautų organizacijos, palyginant jų statutus. Tai tapo svarbu tiriant, ką iš Tautų Sąjungos pasiėmė, taip pat ką naujo įvedė jos funkcijų perėmėja Jungtinių Tautų organizacija. Galiausiai, trečiojoje dalyje grynai istoriškai aprašoma Tautų Sąjungos veikla 1940–1946 metais, iki jos panaikinimo.

Rašant remtasi įvairiausia literatūra, ypač internetine, kurios sąrašas pateiktas darbo pabaigoje. Iš svarbesnių rekomenduotinų šaltinių, kuriais labiausiai naudotasi, paminėtina F. P. Walterso knyga A History of the League of Nations, taip pat Lelando M. Goodricho straipsnis, rastas internetinėje duomenų bazėje JSTOR.

 

  1. Tautų Sąjungos panaikinimą lėmę veiksniai

 

1.1. Didžiųjų pasaulio valstybių paramos trūkumas

Tautų Sąjungos panaikinimą lėmė ir tai, kad paskutiniais savo gyvavimo metais ji nebeturėjo didžiųjų pasaulio valstybių paramos. Kad narės traukiasi tarsi žiurkės iš skęstančio laivo, buvo galima pastebėti jau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai iš Tautų Sąjungos pasitraukė arba tapo pašalintos Japonija, Vokietija (abi 1933 metais), Paragvajus (1935 m.), Italija (1937 m.), Venesuela (1938 m.), SSRS (1939 m.) ir kitos šalys. Kalbant apie nagrinėjamos organizacijos išlikimui lemtingąją padėtį po antrojo pasaulinio karo, tapo svarbu pažymėti JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos pozicijas Tautų Sąjungos egzistencijos tęstinumo klausimu.

Pirma, ši organizacija per visus savo egzistavimo metus tarp savo narių neturėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), nors jų prezidentas V. Vilsonas pats 1918 metais „14-oje punktų“ pasiūlė Tautų Sąjungos idėją, tuo tarpu JTO tapo įkurta padedant ir aktyviai jos veikloje dalyvaujant JAV. Tai paaiškina nedidelį incidentą 1945 metų balandžio 26 dieną, kai Jungtinių Tautų konferencijoje San Franciske JAV Valstybės sekretorius Stetinijus savo kreipimesi klaidingai nenurodė į Tautų Sąjungą, prie kurios įkūrimo taip pat prisidėjo JAV prezidentas[1]. JAV valdžia nebuvo linkusi investuoti į Tautų Sąjungos atkūrimą, tiek manydama, jog ją puikiai savo funkcijomis pakeis JTO, tiek suprasdama, jog ir toliau principingai susilaikydama senosios organizacijos tęstinumo klausimu ji nieko nepraranda, bei gali sutelkti daugiau dėmesio, specialistų bei įtakos į minėtąją Jungtinių Tautų organizaciją.

Antra, kelis metus dalyvavusi ir 1939 metais išmesta iš Tautų Sąjungos, SSRS dar nuo tada nerodė jokių ženklų, kad norėtų sugrįžti atgal. Po antrojo pasaulinio karo išryškėjusi konfrontacija tarp buvusių sąjungininkių aiškiai parodė, kad to niekuomet nebebus; nebent Jungtinių Tautų organizacija, kaip efektyvesnis savo narių įpareigojimu darinys, galėjo susieti Rytų ir Vakarų bloką į vieną organizaciją. Galiausiai, ne Tautų Sąjungos, bet Jungtinių Tautų organizacijos atstovai dalyvavo sprendžiant svarbiausius sąjungininkių reikalus per antrąjį pasaulinį karą, todėl Stalinui pastaroji organizacija galėjo atrodyti turinti įtakos daugiau negu ankstesnioji.

Kita vertus, Didžioji Britanija nuolat, ypač po antrojo pasaulinio karo, rėmė Tautų Sąjungą bei jos darbą. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad paskutinysis Sąjungos generalinis sekretorius Šonas Lesteris buvo britas. Didžioji Britanija ir jos dominijos per visą antrąjį pasaulinį karą bei po jo mokėjo narių mokesčius į Tautų Sąjungos iždą, taip leisdama šiai organizacijai laikytis ir be rezervų. Suprasdama Tautų Sąjungos panaikinimo būtinumą, Didžiosios Britanijos vyriausybė palaikė orią bei kilnią savo remiamos organizacijos darbo pabaigą.

Taigi, kaip galima pastebėti, po antrojo pasaulinio karo susiklostė Tautų Sąjungos išlikimui nepalanki situacija, nes jos nepalaikė JAV, rėmusi besikuriančią JTO; SSRS ir Vakarų santykius labiau ėmė atitikti efektyvesnis JTO modelis. Visgi Tautų Sąjungą palaikė daug įtakos turinti Didžioji Britanija, tačiau ji viena negalėjo sustabdyti šios organizacijos likvidavimo.

 

1.2. Nesėkminga tarptautinė politika 1920–1939 metais

Kaip vienas iš Tautų Sąjungos žlugimą lėmusių principų buvo nesklandumai jos techniniame bei kultūriniame lygmenyse per visą tarpukario laikotarpį. Kalbant apie techninį lygmenį, Tautų Sąjunga [kitaip negu Jungtinių Tautų organizacija – T.L.] jau nuo pirmųjų savo egzistavimo mėnesių buvo priklausoma nuo kitų sutarčių bei įsipareigojimų. Būtent, ši organizacija tapo sukurta Paryžiaus taikos konferencijos metu, todėl jai teko svarbus uždavinys prisidėti sureguliuojant bei užtikrinant taiką Europoje. Tai užkrovė Tautų Sąjungai begalę papildomų funkcijų, kurios, nors ir buvo reikalingos bei naudingos taikai Europoje sureguliuoti, visgi stabdė pačios organizacijos svarbiausią veiklą. Be to, laisvas paties Tautų Sąjungos statuto suformulavimas, pabrėžęs daugiau narių susitarimą, pasižadėjimą, bet menkai apibrėžęs atsakomybės lygmenį, neakivaizdžiai suteikė galimybių šalims narėms vykdyti savarankišką politiką, kas neleido menkesnėms valstybėms būti užtikrintoms dėl savo saugumo, o šalims ne narėms vykdyti savo politiką. Tai ypač išryškėjo 4 dešimtmetyje, kai iš Tautų Sąjungos pasitraukusios galingos valstybės, pavyzdžiui: Vokietija, Japonija, Italija – veikė pagal savo valdžios įsakymus, menkai bepaisydama organizacijos, kuriai nebepriklausė, nuomonės. Toks nesaugumas skatino ir kitas nares menkiau praktikoje vykdyti Tautų Sąjungos statuto straipsnius bei trauktis iš pačios organizacijos, ieškoti jai pakaitalo.

Kultūriniame lygmenyje Tautų Sąjungą ir jos prestižą smukdė negalėjimas panaudojus savo įtaką išspręsti tarp jos narių kilusių konfliktų: labai geras pavyzdys yra Lietuvos ir Lenkijos konfliktas Tautų Sąjungos Taryboje dėl Vilniaus krašto, prislopęs tik dėl to, kad kilo daug svarbesni klausimai (Hitlerio ir Musolinio teritorinės avantiūros). Be to, gausybė smulkių klausimų, kaltinimų bei protestų, kuriuos į Tautų Sąjungą siuntė įvairių šalių tautinės mažumos, stabdė darnų svarbių klausimų sprendimą, kuris būtų leidęs Tautų Sąjungai stiprėti kaip vieningai organizacijai.

Taigi Tautų Sąjunga nuo pat savo veiklos pradžios apsiėmė spręsti daugybę klausimų, kurių dauguma buvo labai menko pobūdžio ir trukdė pereiti prie rimtų iššūkių analizavimo bei sprendimo. Techniniame lygmenyje Tautų Sąjungos statutas buvo menkai suderintas su realia tarpukario situacija, ypač trūko plačiau išgvildento narių atsakomybės aspekto; tai lėmė šios tarptautinės organizacijos byrėjimą, atvedusį prie visiško panaikinimo 1946 metų balandį.

 

2. Tautų Sąjunga ir Jungtinės Tautos: teisinis palyginimas

 

Kiekvienas progresas bet kokioje srityje priklauso nuo naujų idėjų bei technologijų atradimo bei taikymo. Taip pat iš praeities pasiimami jau per patirtį įrodę savo naudą dalykai, kurie išsaugomi pritaikant besikeičiančioje aplinkoje. Tautų Sąjungos steigimo metu buvo mąstoma apie kuriamą kažką naujo bei unikalaus, sukursiančio tvarką bei taiką pasaulyje. Visgi nepraėjo nė 30 metų, ir svajonė apie naujosios organizacijos ilgaamžiškumą išgaravo kaip dūmas, kai 1946 metais ši organizacija tapo panaikinta. Tautų Sąjungos vietą užėmė kita organizacija, pasiryžusi nebetęsti ankstesniosios klaidų. Tai panagrinėta teoriniame lygmenyje, palyginant du pagrindinius šiame darbe minimų organizacijų dokumentus – jų statutus: Tautų Sąjungos Susitarimą ir Jungtinių Tautų Įstatus (kitur vartojamas žodis chartija, tačiau šiame darbe „įstatai“ būtų tinkamesnis vertimas), ieškant pagrindinių šias dvi organizacijas vienijančių ir pagrindinių skiriančių bruožų, kurie, tiek vienydami, tiek skirdami, atvedė Tautų Sąjungą prie panaikinimo, o Jungtinių Tautų organizacija (arba JTO) tapo ankstesniosios funkcijų perėmėja.

Pirmiausia, galime atkreipti dėmesį į skirtingus dokumentą nusakančius žodžius – Susitarimas ir Įstatai. Susitarimas (angl. Covenant) reiškia daugiau laisvą narių įsipareigojimą, pasižadėjimą laikytis tam tikrų straipsnio sąlygų; viskas tampa paremta narių geranoriškumu, sąžiningumu bei bendradarbiavimu. Tuo tarpu įstatai (angl. Charter) yra žymiai griežtesnis, daugiau tiek teisių, tiek atsakomybės suteikiantis dokumentas; kiekviena jį pasirašanti narė įsipareigoja laikytis šių įstatų straipsnių. Todėl vien keisdami sutarties įvardinimą, jos kūrėjai tvirtai tikėjo esminėmis techninėmis bei kultūrinėmis permainomis naujosios organizacijos viduje, suteikiant jos valstybėms narėms daugiau atsakomybės už savo tarptautinę bei vidaus politiką.

Visgi palyginkime pačių dokumentų turinį ir paklauskime, kiekgi Jungtinėms Tautoms pavyko formaliai išeiti iš Tautų Sąjungos rėmų, kas liko pasiimta?

Rašant apie pagrindinius skirtumus, pirmiausia paminėtinas bendrosios balsavimo sistemos pakeitimas. Pagal Įstatų 18-ąjį straipsnį, JTO Generalinėje Asamblėjoje sprendimai gali būti priimami dviems trečdaliams susirinkime dalyvaujančių narių atstovų balsavus „už“, kas pakeitė visų narių vienbalsiškumo principą, reikalautą kaip kriterijų priimant bendruosius nutarimus Tautų Sąjungos organuose. Daugumos principas padarė Jungtinių Tautų organizacijos veiklą žymiai efektyvesnę. Visgi dera pažymėti, kad Tautų Sąjungos Asamblėjoje egzistavo galimybė pateikti viešą pageidavimą, vad. voeu, kuris įsigaliodavo daugumos narių pritarimu; šie sprendimai būdavo savo laiku ne mažiau gerbiami palyginus juos su JTO Generalinės Asamblėjos nutarimais[2]. Taip pat galiojo dar viena išimtis, susijusi su Tautos Sąjungos statuto pataisymu: pagal 26 jo straipsnį, sprendimas pasiūlyti pataisyti statutą galėjo būti priimtas daugumai pritarus.

Labai svarbūs pokyčiai atrandami, kai palyginamos Tautų Sąjungos Taryba ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Tautų Sąjungos Taryboje visi sprendimai taip pat buvo priimami vienbalsiškai, atskirai veikta tik procedūriniame lygmenyje. Tai sukėlė daug kliūčių ypač karo paskelbimo atvejais (Tautų Sąjungos Susitarimo 11 straipsnis): bet kuris Tarybos narys, pasinaudojęs veto teise, galėjo sustabdyti prieš jo neteisėtą karinį veiksmą nukreiptą atsakomąją kitų Tautų Sąjungos narių veiklą: tai vyko Japonijos įsiveržimo į Mandžiūriją atveju 1931 metais, taip pat Italijai užpuolus Abisiniją 1935 metais. Galiausiai, pačios Tarybos sprendimai buvo laikomi vien rekomendacijomis, pasiūlymais, kas gana aiškiai išdėstyta Tautų Sąjungos statuto 10-ajame ir 16-ajame straipsniuose. Tuo tarpu Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje matomi ryškūs pokyčiai. Pirmiausia, jos sprendimai yra įpareigojantys (Įstatų 5-asis skyrius, 25 straipsnis). Saugumo Tarybos sprendimai gali būti laikomi rekomendacija tik tada, kai ji nori pasiekti taikų susitarimą ar sureguliuoti tam tikrą disputą (Įstatų 6-asis skyrius, 36 straipsnis). Dar daugiau, Saugumo Tarybos priimti sprendimai įpareigoja jų laikytis visus JTO narius, nepaisant jų nebuvimo tuometinės Saugumo Tarybos sudėtyje.

Pagal Tautų Sąjungos Susitarimo 19-ąjį straipsnį, Asamblėja galėjo pasiūlyti persvarstyti sutartis, kurios jau buvo praktiškai netinkamos bei jų ilgesnis galiojimas galėjo turėti įtakos pasaulio taikai. Visgi, nors ir teoriškai labai gražus, šis straipsnis praktikoje sunkiai galėjo būti įgyvendinamas dėl trijų priežasčių: visuotinumo principo, valstybių-narių susiskaldymo bei pačios Tautų Sąjungos įtakos menkumo, o šios įtakos itin reikėjo, kad būtų užtvirtintas tam tikras pakeitimas. Su svarbių dokumentų persvarstymo klausimu susidūrė ir Jungtinių Tautų organizacija, kurios Įstatuose, būtent 18-ame skyriuje, pažymėta, jog Įstatų pakeitimai galimi dviems trečdaliams Generalinės Asamblėjos narių balsavus už tai, ir tarp pakeitimo palaikytojų turi būti visos Saugumo Tarybai pastoviai priklausančios šalys-narės (Įstatų 18-asis skyrius, 108 straipsnis). Skaitant straipsnius tampa akivaizdu, kad Jungtinių Tautų organizacijoje Generalinei Asamblėjai suteikta galia iš esmės nėra didesnė nei atitinkamai buvusios Asamblėjos galios priimti bei pakeisti įstatymus Tautų Sąjungoje: svarbesnis JTO padalinys tapo Saugumo Taryba, kurios narėms nepritariant Generalinės Asamblėjos daugumos balsavimas neįsigalioja. Saugumo Tarybos, kaip JTO organo, galios reguliuojant taiką bei saugumą pasaulyje yra daug platesnės nei Generalinės Asamblėjos, kuri tegali rekomenduoti, o, kaip jau buvo minėta, Saugumo Tarybos priimti sprendimai dargi įpareigoja visus JTO narius. Taigi Jungtinių Tautų organizacijai, perėmusiai iš Tautų Sąjungos minėtąjį rekomendacijos elementą, taip pat potencialiai gali grėsti neefektyvumo sindromas, pražudęs jos pirmtakę, tačiau naujesniajai organizacijai didesnį efektyvumą duoda Saugumo Taryba, priimanti šalis-nares įpareigojančius nutarimus.

Rašant apie panašumus, pirmiausia paminėtina, kad abiejų organizacijų struktūrinis formavimas, funkcijų bei įtakos paskirstymas buvo labai panašūs: Tautų Sąjunga turėjo savo Asamblėją, Tarybą ir Sąjungos Sekretoriatą (Sekretoriatą), o Jungtinių Tautų organizacijoje taip pat įsteigtos atitinkamai Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Sekretoriatas. Pagal Tautų Sąjungos atitikmenis perimti ar sumodeliuoti netgi svarbūs JTO padaliniai, tokie kaip pastovus Tarptautinis Teismas, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba, tuo tarpu Tarptautinė Darbo Organizacija (ILO) buvo išlaikyta ankstesniu pavadinimu. Buvo ir daugiau pertvarkymų, kaip Tautų Sąjungos dalimi buvusios Sveikatos organizacijos pertvarkymas į Pasaulio Sveikatos organizaciją (WHO) ir pan[3]. Be to, dera pažymėti, kad abi nagrinėjamos tarptautinės organizacijos rėmėsi savanorišku savo narių bendradarbiavimu. Galiausiai, kaip ir Tautų Sąjungai, Jungtinių Tautų organizacijai buvo patikėta misija užtikrinti taiką bei saugumą pokariniame pasaulyje. Abi organizacijos imtos kviesti, kad laikinai administruotų tam tikrus regionus ar tiesiog garantuotų taiką bei saugumą juose. Kaip Tautų Sąjungai teko atsakomybė prižiūrėti Gdansko (Dancigo) laisvąjį miestą bei užtikrinti šio saugumą, taip analogiškas užduotis įvykdyti prisiimdavo ir Jungtinių Tautų organizacija, pavyzdžiui, laikina misija Trieste (dabar Kroatijos teritorijoje).

Taigi galima pastebėti, jog teisiniame lygmenyje daug Tautų Sąjungos Susitarimo straipsnių, perėmė ir Jungtinių Tautų organizacija į savo Įstatus, todėl tai galima įvardinti kaip mažytį ankstesniosios organizacijos palikimą bei indėlį ateičiai. Ne viskas Tautų Sąjungoje buvo negerai, daug straipsnių buvo puikūs, todėl jais nusprendė pasinaudoti ir Jungtinių Tautų organizacija, pakeitusi keletą žodžių. Kiti, nauji straipsniai, buvo tragiškųjų 4 bei 5 dvidešimtojo amžiaus dešimtmečių patirties produktas bei naujos idėjos, kilusios iš senųjų. Todėl svarbiausių abiejų organizacijų dokumentų palyginimas akivaizdžiai atskleidžia, kad Jungtinių Tautų organizacija ir teisinyje lygmenyje pratęsė Tautų Sąjungos tradiciją, kaip tobulesnis bei efektyvesnis variantas nulemdama savo pirmtakės panaikinimą bei funkcijų perėmimą.

 

3. Tautų Sąjungos veikla 1940–1946 metais

 

Šiame skyriuje aprašyta Tautų Sąjungos veikla nuo „Keistojo karo“ Europos žemyne pabaigos gegužės 10-ąją dieną, kai Trečiojo Reicho kariuomenė įsiveržė į Liuksemburgą, Nyderlandus bei Belgiją ir pradėjo Prancūzijos puolimą, iki 1946 metų balandžio 18 dienos, kada tapo oficialiai sustabdyta Tautų Sąjungos veikla.

Vykstant 1940 metų kariniams veiksmams, Tautų Sąjunga vėl tapo iš pagrindų sukrėsta, nes daug jos narių valstybių Europoje viena po kitos tapo sutriuškintos bei okupuotos nacistinės Vokietijos kariuomenės, arba tai padarė SSRS: viena po kitos krito Danija, Norvegija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Belgija, Prancūzija; SSRS galutinai užėmė Lietuvą, Latviją bei Estiją. Lenkija jau buvo okupuota nuo 1939 metų, o prieš vokiečius, kaip nepriklausomas priešas, kovojo tik Didžioji Britanija su savo dominijomis. Iš visų pusių apsuptai vykstančio karo [1940 metų gegužės 10 dieną Musolinio Italija taip pat paskelbė karą Prancūzijai bei D. Britanijai – T.L.], Šveicarijai, o kartu ir Tautų Sąjungos būstinei Ženevoje kilo nuolatinė grėsmė būti atkirstai nuo laisvojo pasaulio arba net būti su visa Šveicarija užimtai pergalingai per Europą žygiuojančios Trečiojo Reicho kariuomenės. Todėl, Vokietijai palikus neokupuotą Viši teritoriją, Tautų Sąjungos Sekretoriatas ten nusiuntė savo archyvus, bet po keleto dienų vėl juos grąžino atgal į Ženevą. Tačiau tapo aišku, kad, norėdami toliau efektyviai veikti, Tautų Sąjungos organai privalėjo persikelti iš Šveicarijos kitur, ką padarė daugelio okupuotų šalių vyriausybės.

Persikėlimui vieta buvo pasiūlyta – birželį Princetono Universitetas Niu Džersyje (JAV) pasiūlė Tautų Sąjungai persikelti su visu techniniu aparatu į Princetoną. JAV vyriausybė su pradiniu dideliu nenoru visgi sutiko dėl kvietimo pateikimo, kas ir tapo padaryta 1940 metų vasaros pabaigoje. Visgi į Princetoną persikėlė tik Ekonomikos, Finansų ir Tranzito departamentas, o kitiems Tautų Sąjungos struktūriniams padaliniams tapo parinktos kitos perkėlimo kryptys: rudenį organizacijos iždas perkeltas į Londoną, kur taip pat jau buvo įkurtas Pabėgėlių departamentas. Vaistų gabenimu užsiimantis padalinys 1941 metų pavasarį tapo pakviestas įsikurti Vašingtone (JAV), o Tarptautinė Darbo Organizacija perkėlė savo vyriausiąją valdybą į Montrealį, Ženevoje palikusi pavaduotojus[4]. Visi persikėlę kitur Tautų Sąjungos padaliniai, išskyrus struktūrinį organą Princetone, per karą rūpinosi vien savo dokumentų išsaugojimu ir pradėti po karo atnaujinti normalų darbą, tuo tarpu Ekonomikos, Finansų ir Tranzito padalinys, buvęs Princetone, ėmėsi daugiau bei efektyvesnių darbų, nes išleido eilę veikalų, kuriuose nagrinėjo gyvybiškai svarbius klausimus apie pokarinio pasaulio atstatymą.

Vis dėlto nusivylimas bendru Tautų Sąjungos darbu vis labiau augo, be to, vis labiau seko organizacijos finansiniai ištekliai, kas vertė mažinti etatų skaičių. Nesusitvarkydamas su padėtimi, generalinis sekretorius Avenolis nusprendė atsistatydinti, ką ir padarė 1940 metų rugpjūčio 31 dieną. Kita vertus, Avenolis buvo ideologiškai nusistatęs šovinistinis radikalas, iškėlęs savo tautą aukščiau kitų, ir šis jo bruožas darė jį abejingesnį Tautų Sąjungos, kuriai vadovavo, reikalams.

Šią asmenybę pakeitė Šonas Lesteris, kuriam teko rūpintis sunkiais Tautų Sąjungos reikalais iki pat jos panaikinimo. Per savo vadovavimo Sąjungai laikotarpį naujasis jos generalinis sekretorius, pastoviai palaikomas Didžiosios Britanijos, susitelkė ties tokiu Sekretoriato tarnybų išlaikymu, kad jų darbą būtų galima pasibaigus karui greitai atkurti; taip pat tapo labai apkarpytas organizacijos biudžetas, į kurį mokesčius tęsė mokėti tik nedaug narių (Didžioji Britanija ir kitos Britanijos tautų sandraugos narės). Visgi, kaip rašo F. P. Walters[5], Tautų Sąjunga buvo sukaupusi didelius rezervinius fondus. Todėl jos pagrindiniai pareigūnai pasiliko Ženevoje, kuri toliau buvo būtent organizacijos Sekretoriato darbo vieta. Karo metu generalinis sekretorius bei padaliniai, ypač esantys Princetone, susirūpino organizacijos pertvarkymais, todėl karui einant į pabaigą imtasi rūpintis įvairių naujų tarptautinių tarnybų kūrimu bei jų veiklos organizavimu. Visgi galima teigti, kad tai jau buvo per vėlūs žingsniai reformuojant Tautų Sąjungą: tą reikėjo atlikti dar tarpukariu, nes kilęs pasaulinis karas jau vertė suabejoti pačios Tautų Sąjungos veiksnumu ir buvo tarsi užuomina į naujos tarptautinės taiką bei saugumą palaikančios organizacijos sukūrimo poreikį. Tą pat viziją, kurią buvo išsikėlusi Tautų Sąjunga, reikėjo iškelti bei realizuoti naujoje efektyvesnėje organizacijoje, tinkamus dalykus pasiskolinus iš savo pirmtakės. Taigi, nepaisant paskutinių Tautų Sąjungos mėginimų atgauti prarastą įtaką per struktūrinį atsinaujinimą, praktinės veiklos suaktyvinimą (veikalų spausdinimas Princetone), vis dėlto artėjo jos pabaiga.

Kartu artėjo Jungtinių Tautų organizacijos įsteigimo laikas. 1945 metų birželio 26 dieną San Francisko konferencijoje tapo pasirašyti Jungtinių Tautų Įstatai, tapę šios organizacijos statutu. Tuo pat metu konferencijoje tapo įkurta Parengiamoji komisija rūpintis efektyvia naujos organizacijos darbo pradžia.

Visgi Tautų Sąjunga tuomet dar nedarė jokių žingsnių link savo darbo sustabdymo. Ją tuomet sudarė 43 šalys narės, tarp kurių buvusios Airija, Portugalija, Švedija, Šveicarija dar nepriklausė Jungtinių Tautų organizacijai. Tautų Sąjungos statutą, o kartu ir pačią organizaciją, rėmė Didžioji Britanija – tai, galima teigti, buvo pagrindinis ramstis, tiek politinis, tiek finansinis, ant kurio laikėsi organizacija bei jos išlikimas. Taip pat buvo labai svarbu, ką mano kiti nariai, ypač didžiosios Britanijos tautų sandraugos šalys, labiausiai Kanada bei Australija. Rašant apie Kanadą, svarbu pažymėti pasikeitusį jos požiūrį į Tautų Sąjungos statutą besitęsiant antrajam pasauliniam karui. Kanados ministras pirmininkas pareiškė, kad neutralumo bei izoliacijos idėjos yra pavojingos iliuzijos, todėl šis Kanados pareigūnas aiškiai pasisakė už vyraujančią jėgą, kuri galėtų užtikrinti taiką bei saugumą pasaulyje. Tai buvo nuoroda į stiprėjančią JTO, o ne į silpnėjančią Tautų Sąjungą.

Su įtakos iššūkiu Tautų Sąjunga nuolat susidūrė per visą antrojo pasaulinio karo laikotarpį ir diplomatiniame lygmenyje. Visi svarbiausi per šį karą Vakarų sąjungininkių šalių surengti susirinkimai bei netgi anksčiau pasirašyti dokumentai įėjo jau ne į Tautų Sąjungos, net į JTO archyvus: tiek Jungtinių Tautų deklaracija, tiek Atlanto chartija, tiek Jaltos, San Francisko ir kitų susirinkimų protokolai. Tapo aišku, kad diplomatiniame lygmenyje Tautų Sąjungos įtakos praktiškai nebeliko, jos vietą tarptautinėje politikoje perėmė JTO.

Todėl ta pati jau minėta Parengiamoji komisija ėmėsi rūpintis Tautų Sąjungos likvidavimu. Šios įsipareigojimai turėjo būti panaikinti, o funkcijos perduotos Jungtinių Tautų organizacijai, kaip ir materialinės vertybės, įskaitant senosios organizacijos pastatus, archyvus, biblioteką. Buvo pasiūlyta Londone surengti Asamblėjos posėdį, kurio metu viskas būtų išspręsta, būtent tuoj pat priimti komisijos pasiūlymai panaikinti Tautų Sąjungos organizaciją. Visgi šiam tiesmukam pasiūlymui paprieštaravo Didžiosios Britanijos vyriausybė, kuri, palaikydama Tautų Sąjungą, bet suprasdama jos likvidavimo būtinumą, pasiūlė Asamblėjai susirinkti Ženevoje, kur oriai bei ramiai priimtų paskutinius savo sprendimus.

Galiausiai Asamblėja susirinko Ženevoje, Tautų rūmuose, 1946 metų balandžio 18 dieną. Nenorėta veltui gaišti laiko tuštiems ginčams ar skundams, todėl tiesiai eita prie pagrindinio susirinkimo reikalo aptarimo. Pirmiausiai išdėstyta Tautų Sąjungos svajonės, tikslai, paskui – jos žlugimo prielaidos. Iškelta ir teigiama pusė, pabrėžiant, kad be Tautų Sąjungos nebūtų buvusi įkurta naujoji organizacija, taip pat tapo išmokta didelė pamoka. Tautų Sąjungos baigtį bei esamą situaciją puikiai atspindėjo Asamblėjos metu nuskambėję žodžiai: „Sąjunga mirė, tegyvuoja Jungtinės Tautos“[6]. Buvo pareikštas dėkingumas paskutiniajam organizacijos generaliniam sekretoriui Šonui Lesteriui, taip pat Tautų Sąjungos padaliniai – Nuolatinis Teismas ir Tarptautinė Darbo Organizacija – per savo vadovus pareiškė dėkingumą už rūpinimąsi šių organų veikla. Minėtieji padaliniai pergyveno Tautų Sąjungą – Nuolatinis Teismas tapo JTO Tarptautiniu Teismu, o Tarptautinę Darbo Organizaciją ėmėsi globoti JTO. Visi materialiniai ištekliai formaliai buvo paskelbti kaip perduodami šiai organizacijai. Tautų Sąjungai pasirašant sutartį atstovavo paskutinysis jos generalinis sekretorius Šonas Lesteris, o Jungtinių Tautų organizacijai – Vlodzimiežas Moderovas. Tų pat metų rugpjūčio pirmąją dieną Ženevoje surengta kukli galių perdavimo ceremonija, ir Tautų Sąjunga 1946 metais galutinai nustojo egzistuoti. Taigi tokia šios organizacijos paskutiniųjų veiklos metų (1940–1946 m.) istorija.

 

Išvados

Taigi šiame darbe keliais aspektais aptarta Tautų Sąjungos egzistavimo pabaiga. Pirmiausia buvo išnagrinėtos jos likvidavimo prielaidos: pastebėta, kad nebuvo didvalstybių, išskyrus Didžiąją Britaniją, palaikymo, kuris būtų leidęs minėtajai organizacijai tęsti savo veiklą. Taip pat neefektyvus darbas tarpukariu lėmė, kad Tautų Sąjunga prarado įtaką tarptautinėje visuomenėje: imta ieškoti organizacijos, galinčios efektyviau užtikrinti taiką bei saugumą pasaulyje.

Teisiniu aspektu palyginti Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) statutai. Pastebėta, jog JTO organuose priimti sprendimai žymiai labiau įpareigoja jų laikytis organizacijos narius palyginus su Tautų Sąjungos padaliniuose priimtais nutarimais; be to, JTO Generalinėje Asamblėjoje įvestas daugumos principas balsuojant leidžia daug efektyviau priimti tam tikrus pasiūlymus. Kita vertus, iš esmės visus struktūrinius pagrindus JTO perėmė iš Tautų Sąjungos, kai kur sumodeliuodama tapatų padalinį, o po savo pirmtakės panaikinimo netgi dalį jos padalinių pasiimdama savo globos, pavyzdžiui Tarptautinę Darbo Organizaciją (ILO). Galiausiai, savo panašia vizija, misija ir tikslais JTO aiškiai parodo pratęsianti Tautų Sąjungos pradėtą tradiciją, tik žymiai efektyviau. Teisinis minėtų organizacijų palyginimas leidžia suprasti, kodėl viena jų (Tautų Sąjunga) išnyko, o kita (JTO) toliau egzistavo bei perėmė išnykusios organizacijos funkcijas bei materialinį turtą.

Trečiojoje darbo dalyje supažindinta su Tautų Sąjungos veikla 1940–1946 metais. Paaiškėjo, kad penktajame dešimtmetyje nagrinėjamoji organizacija mėgino persitvarkyti, rūpindamasi naujų padalinių steigimu, rašydama straipsnius aktualiomis visuomenei temomis (padalinys Princetone), visgi jau buvo per vėlu. Jungtinių Tautų organizacijos atstovai tuo tarpu dalyvavo svarbiausiuose sąjungininkių susitikimuose bei pasirašant labai svarbias tarptautines sutartis antrojo pasaulinio karo metu. Taigi, skaitant 5-ojo dešimtmečio Tautų Sąjungos istoriją, galima pastebėti jos politinės įtakos smarkų mažėjimą, kol ši įtaka visa 1946 metais galutinai perėjo į JTO rankas. Visgi galima teigti, kad Tautų Sąjunga, kaip istorijos elementas, savo istorinę bei moralinę įtaką turi ir dabar.

 

Literatūra

 

1)      WALTERS, F. P. A History of the League of Nations. Oxford: Oxford University Press, 1969.

2)      GOODRICH, M. Leland. From League of Nations to United Nations/ Iš: International Organization, Vol. 1, No. 1 (Feb., 1947) [interaktyvus]. Cambridge: Cambridge University Press, pp. 3-21. Prieiga per internetą: <http://www.jstor.org/stable/2703515&gt;. [

3)      The Covenant of the League of Nations [interaktyvus]. [New Haven, CT]: Lillian Goldman Law Library, 2008 [Žiūrėta 2010-04-19]. Prieiga per internetą: <http://avalon.law.yale.edu/20th_century/leagcov.asp#art1&gt;.

4)      Charter of the United Nations [interaktyvus]. [New York, NY]: Jungtinės Tautos [Žiūrėta 2010-04-19]. Prieiga per internetą: <http://www.un.org/en/documents/charter/index.shtml&gt;.

 

[1] GOODRICH, M. Leland. From League of Nations to United Nations, psl. 4

[2]GOODRICH, M. Leland. From League of Nations to United Nations, psl. 9

[3]WALTERS, F. P. A History of the League of Nations, psl. 813

[4]WALTERS, F. P. A History of the League of Nations, psl. 809

[5]WALTERS, F. P. A History of the League of Nations, psl. 810

[6]WALTERS, F. P. A History of the League of Nations, psl. 815

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: