Praleisti ir eiti į turinį

Kursinis darbas – Birma

Vilniaus Universitetas

Istorijos fakultetas

Naujosios istorijos katedra

Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos III kurso studentas

KURSINIS DARBAS

KARINIO REŽIMO BIRMOJE (MIANMARE) EVOLIUCIJA,

1962 M. – XXI AMŽIUS

Darbo vadovas: Doc. Dr. Algis Povilas Kasperavičius

 Vilnius 2010

       TURINYS

ĮVADAS …………………………………………………………………………………………… psl. 2

  1. GENEROLO NE WINO KARINIS PERVERSMAS IR VALDYMAS, POLITINĖS BEI EKONOMINĖS REFORMOS (1962–1988 m.) ……………………………………………… psl. 5

1.1. Generolo Ne Wino perversmo prielaidos ir eiga ……………………………………… psl. 5

1.2. Generolo Ne Wino valdymas: politiniai bei ekonominiai pertvarkymai ………. psl. 8

1.2.1. Politiniai pertvarkymai Birmoje (1962–1988 m.) …………………………….. psl. 8

1.2.2. Ekonominiai pertvarkymai Birmoje (1962–1988 m.) ………………………. psl. 12

  1. SAW MAUNGO PERVERSMAS IR THANO SHWE VALDYMO PRADŽIA (1988–2000 m.) …………………………………………………………………………………………………. psl. 14

2.1. Vidaus politika Mianmare (Birmoje) (1988–2000 m.) …………………………… psl. 14

2.2. Ekonominė politika Mianmare (Birmoje) (1988–2000 m.) …………………….. psl. 21

  1. MIANMARAS KARINIO REŽIMO RANKOSE XXI-AJAME AMŽIUJE ….. psl. 23

3.1. Vidaus politika Mianmare XXI-ojo amžiaus pradžioje …………………………… psl. 23

3.2. Ekonominė politika Mianmare XXI amžiaus pradžioje ………………………….. psl. 27

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………….. psl. 30

LITERATŪROS SĄRAŠAS ………………………………………………………………….. psl. 30

ĮVADAS

Šiame darbe aprašoma Mianmaro (Birmos) paskutiniųjų penkių dešimtmečių politinė, ekonominė istorija. Tokią neįprastą temą nagrinėti pasirinkta, nes galima pastebėti esant labai nedaug informacijos lietuvių kalba apie šią šalį. Tuo tarpu Mianmaras – tai kartu viena gražiausių vietų pasaulyje tiek gamtinio, tiek kultūrinio paveldo atžvilgiu. Ją lanko daugybė turistų, tarp jų ir lietuviai[1]. Visgi yra kita Mianmaro pusė – jau nuo 1962 metų šioje valstybėje egzistuoja karinis režimas, smarkiai varžantis piliečių politines bei pilietines teises. Apie šio karinio valdymo Mianmare (Birmoje) pradžią bei raidą ir aprašyta šiame darbe.

Rašant darbą išsikeltos tokios problemos: aptarti, pirma, kaip buvo ir yra vykdoma vidaus bei ekonomikos politika Mianmare (Birmoje), antra, kaip pasikeitė šalis po generolo Ne Wino įvykdyto perversmo, trečia, kaip Mianmaro (Birmos) valdžia vertinama savo šalininkų bei oponentų. Todėl išsikelti tikslai pasidalinti tiriamąjį laikotarpį į tris mažesnius, kurie darbe skiriami pagal tam tikrus lūžinius taškus Mianmaro (Birmos) istorijoje po 1962 metų. Pagal tai kursinis darbas suskirstytas ir į tris dalis. Pirmoji – tai generolo Ne Wino perversmas bei valdymas 1962–1988 metais iki nuvertimo: čia aptariamos Ne Wino perversmo prielaidos, eiga bei pasekmės, būtent pokyčiai šalies ekonominėje bei politinėje raidoje. Antrojoje dalyje pasirinkta aptarti Ne Winą nuvertusio ginkluotųjų pajėgų vado generolo Saw Maungo valdymo laikotarpis (1988–1992 metai) ir Thano Shwe prezidentavimo pradžia iki 2000 metų įvykių imtinai, akcentuojant pasikeitimus bei pakeitimus Mianmaro (Birmos) vidaus ir ekonominėje politikose tuo laikotarpiu. Galiausiai, trečiojoje dalyje išsikeltas tikslas aprašyti XXI-ojo amžiaus pradžios vidaus politinę bei ekonominę padėtį Mianmare.

Rašant apie literatūrą, žinių lietuvių kalba apie XX-ojo amžiaus antros pusės Mianmaro (Birmos) politinę istoriją labai glaustai galima rasti Peterio Calvocoressi knygoje Pasaulio politika 1945–2000 metais; daugiau, kas rasta lietuvių kalba, buvo atskiri straipsniai žurnaluose, tokiuose kaip Veidas, Verslo klasė, dar galėta panagrinėti 1963 bei 1970 metų Mokslą ir gyvenimą, kur aprašyta tuometinė Birma; be to, šiek tiek informacijos lietuvių kalba galima aptikti panaršius Internetą. Didžioji dalis naudotos informacijos yra kitomis kalbomis, ypač anglų kalba. Labiausiai rekomenduotina iš istoriografijos perskaityti atskirą straipsnį apie Mianmarą Džono Funstono redaguotoje knygoje Government and Politics in Southeast Asia, taip pat Mianmaro valdžios poziciją, pateiktą Maiklo Dobbso–Higginsono knygoje Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder. Naudotos literatūros sąrašą galima rasti pateiktą darbo pabaigoje.

Menkai su šios valstybės istorija susipažinęs asmuo dažnai nustemba išgirdęs du pavadinimus – Birma (angl. Burma) ir Mianmaras. Birma – tai senasis, dar kolonijiniais laikais anglų duotas šalies pavadinimas, kuris 1989 metų birželio 18 dieną tapo pakeistas į vietinės kilmės vardą Myanmar (tiksliau Myanma Naingngandaw, Mianmaro Sąjunga), pažymint naujos karinės chuntos atėjimą į valdžią. Tarp pačių Mianmaro gyventojų šnekamojoje kalboje vis dar plačiai naudojamas Birmos pavadinimas. Didžioji Britanija, JAV lig šiol tebevartoja ankstesnįjį pavadinimą Birma (Burma), taip demonstruodamos, jog nepripažįsta karinio diktatūrinio režimo šioje valstybėje. Europos Sąjunga oficialiai vartoja neutralų variantą Mianmaras/Birma, o JTO – Mianmaro pavadinimą. Lietuviškoje literatūroje vartojamas Mianmaro pavadinimas[2]. Todėl rašant apie įvykius iki 1989 metų šalies pervadinimo, darbe ji vadinta Birma, o aptariant vėlesnį laikotarpį – Mianmaru. Kalbant bendrai apie visą nagrinėjamą laikotarpį vartoti žodžiai Mianmaras (Birma).

Prieš aptariant karinės chuntos valdomą Mianmarą (Birmą), tapo svarbu pažinti vietinius socialinį, geopolitinį bei istorinį kontekstus, kurių įtaka atsiskleis nagrinėjant Birmos vidaus politikos pokyčius nuo 1962 metų.

Labai svarbus šalies vidaus politikos tendencijas nuolat lemiantis veiksnys yra labai marga Mianmaro (Birmos) gyventojų socialinė sudėtis. Dėl seniau vykusių nuolatinių migracijų šalyje susiklostė maždaug 135 savo kilme bei gyvenamąja vieta besiskiriančių tautinių grupių[3], kurios sudaro 8 etnines kategorijas. Iš tautinių grupių savo skaičiumi bei istoriniu vaidmeniu išsiskiria šešios: mjanmai (birmiečiai), monai (the Mons), šanai (the Shans), karenai (the Karens), činai (the Chins), kačinai (the Kachins). Mjanmai (birmiečiai) sudaro apie du trečdalius visų šalies gyventojų ir dominuoja didžiuosiuose Mianmaro miestuose ir žemumose. Visos mažumos, išskyrus monus, yra susispietusios aukštumose į atskiras mini „valstybėles“, kurios dar britams valdant buvo vadinamos atskirtais regionais; joms Mianmaro (Birmos) valdžia nuolat taiko specialius įstatymus[4]. Tai lėmė, kad Mianmaras nėra unitarinė valstybė, bet federacinė sąjunga. Be to, ilgai užsitęsęs politinis nestabilumas, o po to atėjęs karinis režimas lėmė menką gyventojų lojalumą centrinei valdžiai: labiau prisirišta prie savojo klano, genties, etninės ar kitokios grupės. Taigi įvairiausios Mianmaro (Birmos) gyventojų grupės, pradedant nuo tautinių (birmiečiai, karenai ir kiti), baigiant religinėmis (budistų vienuoliai) tapo svarbiais centrinės valdžios vidaus politiką koreguojančiais veiksniais. Apie tai šiame darbe taip pat rašyta bei pateikta pavyzdžių.

Mianmaro teritorija geopolitiškai svarbi tuo, kad turi bendrą sieną su komunistine Kinija (Junnano provincija), Indija, Bangladešu, taip pat tai artimiausias prekybos su Vidurio Azija sausumos kelias kitoms Pietryčių Azijos šalims, ypač Tailandui ir Laosui. Mianmare gausu derlingų plotų, kur auginama svarbiausia regiono grūdinė kultūra – ryžiai, taip pat citrusai, daržovės, kaučiukmedžiai, tabakas. Šios valstybės teritorijoje galima aptikti ir daug naudingųjų iškasenų, tokių kaip nafta, alavas, volframas, cinkas, švinas, akmens anglys[5].

Birma, per XIX amžių palaipsniui tapusi Didžiosios Britanijos kolonija, ja buvo iki 1948 metų su trijų metų pertrauka (1942–1945 m.), kuomet Britų Birmą buvo okupavę japonai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nusilpusi metropolija jau nebepajėgė išlaikyti savo milžiniškos imperijos, todėl nusprendė suteikti ir Birmai dar daugiau savarankiškumo, nei buvo jai šiek tiek davusi 1937 metais. To reikalavo ir Birmoje veikusi nacionalistinė Antifašistinė liaudies laisvės lyga (Anti-Fascist People‘s Freedom League, AFPFL), kuri buvo suformuota dar Antrojo pasaulinio karo metu slaptai priešintis japonų okupacijai[6]. Tuometiniai Birmos nepriklausomybės lyderiai, tarp jų Aung Sanas, Ne Winas, U Nu, buvo stipriai veikiami iš Vakarų atsklidusių socializmo idėjų, kurios komunistine forma giliai nusėdo didžiojoje Birmos kaimynėje Kinijoje 1949 metais. Pagaliau, 1948 metų sausio 4 dieną, Birma, Didžiajai Britanijai sutinkant, tapo paskelbta nepriklausoma valstybe, ką aplinkui panašiu metu padarė ir didžioji dalis kitų teritorijų, kurias iki Antrojo pasaulinio karo kaip kolonijas valdė įvairios Europos valstybės. Taigi buvusios Britų Birmos kolonijinės sienos tapo sienomis Birmos valstybės, kurios valdžiai teko svarbus uždavinys sukurti laisvą, atsikračiusią kolonijinio gyvenimo būdo bei modernią tautą.

Iš byrančių kolonijinių imperijų dalių atsikūrusioms ar susikūrusioms valstybėms, nors dalis prisiminė ikikolonijinio savarankiškumo tradicijas, teko iš naujo stotis ant kojų, nes, kaip pažymi Miltonas Osbornas, nepriklausomybė Pietryčių Azijos gyventojams reiškė pokyčius visose srityse – tiek politinėje, tiek ekonominėje, socialinėje ir pan[7]. Šalių valdžia tapo perduota arba būdavo užgrobiama tautos lyderių ir judėjimų per ginkluotą kovą, politiniu lankstumu bei diplomatiniais manevrais[8]. Vyko „Šaltasis“ karas, ir pokonijinės valdžios sprendė savo šalies gynybinius, ekonominius klausimus užmezgant tiesioginius kontaktus su pagrindinėmis „Šaltojo“ karo konkurentėmis supervalstybėmis – JAV ir TSRS, nuo kurių pagalbos teikimu neatsiliko savo įtaką regione plečianti Kinijos Liaudies Respublika (nuo 1949 metų). Buvusias kolonijas savo įtakoje mėgino išlaikyti ir britai su prancūzais, taip pat pasiūlydami ekonominį bei gynybinį bendradarbiavimą.

Taigi šiame darbe pasakojama Mianmaro (Birmos) istorija nuo 1962 metų, kai valdžią šioje valstybėje perversmo keliu paėmė generolas Ne Winas, iki situacijos dabar, XXI amžiaus pradžioje. Rašant siekta atskleisti tiriamų įvykių prielaidas, eigą bei pasekmes.

1. GENEROLO NE WINO KARINIS PERVERSMAS IR VALDYMAS, POLITINĖS BEI EKONOMINĖS REFORMOS (1962–1988 m.)

       1.1. Generolo Ne Wino perversmo prielaidos ir eiga

Tiriant, kas lėmė generolo Ne Wino įvykdytą perversmą, svarbu pažymėti, jog šio veiksnius galima atrasti dar Birmos valstybės kovos dėl nepriklausomybės procese 1945–1948 metais. Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metų sausio 4 dieną nepriklausoma pasiskelbusi Birmos Sąjunga tapo Pietryčių Azijos regionui priklausančia parlamentine demokratine respublika. Nepriklausomą valstybę sukurti leido pokarinis anksčiau ją valdžiusios Didžiosios Britanijos ekonominis nusilpimas bei politinės įtakos praradimas: būtent, Didžioji Britanija neturėjo pakankamai finansų bei karinės galios nuslopinti kylančius nacionalinius judėjimus savo kolonijose, ir todėl turėjo iš jų traukti, užleisdama vietą nepriklausomybės šalininkams. Pavyzdžiui, Birmoje vykstant nepriklausomybės kovoms, britai negalėjo panaudoti Indijos kariuomenės, nes buvo įsipareigoję pastarąją palikti. Tai lėmė, kad rinkimus nuosekliai 1947, 1951, 1956 metais laimėjusiai AFPFL teko pačiai reguliuoti britų kolonijos laikais sukurtą stiprią ekonomiką, spręsti savo pačios vidinius bei Birmos partijų tarpusavio nesutarimus ir grumtis su iškart susiformavusiomis separatistinėmis grupėmis, nelinkusiomis paklusti Rangūno vykdomai valdžios centralizacijos politikai.

Rašant apie Birmos politines partijas, pažymėtina, kad jos nuolat skaldėsi bei varžėsi tarpusavyje, pavyzdžiui AFPFL dėl vidinių kovų 1958 metais skilo į dvi dalis, kurios į savo konfliktą mėgino įtraukti kariuomenę. Per politinius kivirčus dar 1947 metų liepos 19 dieną oponentai, būtent buvęs kolonijinių laikų Birmos ministras pirmininkas 1940–1941 m. U Saw ir jo bendrai, nužudė žymų Birmos politiką, AFPFL lyderį generolą Aung Saną su šešiais jo pasekėjais, ministrų kabineto nariais. Sąmokslininkus rėmė ir jiems padėjo keletas britų pareigūnų, labiausiai kapitonas Vivianas[9]. Apskritai, 1947–1948 metais šioje šalyje tapo nužudyta nemažai esančių ar kylančių lyderių, todėl Aung Sano ir jo bendražygių likimas atspindėjo tuomet susiklosčiusią situaciją. Nagrinėjant politinę situaciją, Birmai galima priešpastatyti Brunėjų, kurio sultonas netgi paprašė Didžiosios Britanijos palikti dislokuotus gurkų dalinius, norėdamas užsitikrinti saugų savo valdymą, kuriam taip pat iškilo grėsmė 1962 metais (gruodį). Tuo tarpu, kaip galima pastebėti, Birmos valdžia nepriklausomybę paskelbė ir pradėjo tvirtinti pasiremdama tik juos šalyje palaikančiais žmonėmis, iškart susidurdama su ekonomikos reguliavimo iššūkiu, ginkluotos opozicijos, partijų tarpusavio bei vidinėmis kovomis.

Taip pat karinio perversmo įvykdymą lėmė, kaip jau buvo minėta, kilusios ilgalaikės smarkios ginkluotos kovos dėl valdžios tarp birmiečių ir kitų šalyje gyvenančių tautinių grupių, sukilimus Birmoje kėlė ir komunistų grupuotės. Aung Sano vietą perėmęs partijos kolega, į tuo metu regione labai populiarią socialistinę kryptį linkęs U Nu, paskelbus nepriklausomybę tapęs pirmuoju Birmos ministru pirmininku, iškart susidūrė su separatistinių tautinių grupių iššūkiu. Birmoje veikė įvairiausi ginkluotų separatistinių grupių judėjimai, pradedant karenais centrinėje Birmos lygumoje, šanais rytuose, kačinais šiaurėje, taip pat maištas kilo musulmonų dominuojamoje Arakano valstijoje vakaruose, prie Bengalijos įlankos. Po šalies pakraščius klajojo ir keletas skirtingų komunistinių armijų. Naujoji šalies vyriausybė dar 1947 metais paskelbtoje konstitucijoje buvo suteikusi teisę bet kuriai tautinei grupei per 10 metų atsiskirti nuo Birmos valstybės. Todėl, kai keletas stambių grupių, tarp jų šanai, karenai, 1957 metais pareiškė tokį norą, šalis pateko į aiškią sumaištį. Birmos vyriausybė linko pasirinkti derybų kelią, pavyzdžiui, tas pats U Nu svarstė apie galimybę suteikti tam tikro laipsnio autonomiją šanams. Tai lėmė kitą pavojaus ženklą, atėjusį iš Birmos kariuomenės: jos vadai dar britų kolonijos laikais buvo pripratę prie griežtai centralizuoto šalies valdymo bei teigė, jog toks jų (karininkų) požiūris privalo būti priimtas, kadangi kariuomenė sunkiai kovojo su ginkluotomis separatistinėmis grupėmis, pavyzdžiui dar nuo 1947 metų liepos mėnesio veikusia separatistine Karenų Nacionaline Gynybos Organizacija (Karen National Defence Organization, KNDO), įvairiomis komunistinėmis bei kitokiomis grupėmis. Todėl jau nuo pat Birmos nepriklausomybės pradžių jos valdymui didelės įtakos turėjo kariuomenė, kurios vadu buvo generolas Ne Winas, nuo 1958 metų rugsėjo tapęs ir šalies ministru pirmininku vietoj U Nu, nes kilo rimtas konfliktas tarp dviejų suskilusių AFPFL dalių. U Nu sugrįžo į valdžią po 1960 metų vasarį įvykusių rinkimų.

Generolas Ne Winas (1911–2002 m.) buvo ne tik karininkas, bet ir žymus Birmos politikas. Jis mėgo sakyti filosofines kalbas, ypač apie socializmą, lygindamas Birmos situaciją su padėtimi komunistinėje Kinijoje – ši generolui Ne Winui buvo politinės bei ekonominės santvarkos etalonas. Užgrobti valdžią jį paskatino dėl tautinių, politinių grupių nesutarimo šaliai iškilusi suskilimo grėsmė ir tuometinės U Nu vyriausybės nepajėgumas šią grėsmę įveikti; taip pat galima įžvelgti ir asmeninių valdžios siekių – pabuvęs porą metų ministru pirmininku, ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Ne Winas galėjo jaustis esąs kompetentingas pats valdyti Birmą. Taigi generolas Ne Winas nusprendė, jog perversmo būdu įvedęs tvirtą karinį režimą jis gebės suvaldyti esamą padėtį bei sukurti Birmoje sistemą, panašią į esančią komunistinėje Kinijoje.

Birmoje besitęsiant politiniams kivirčams tarp politikų ir tebetvyrant nuolatinei pilietinio karo grėsmei, kilusiai dėl daugybės autonomijos reikalavimų, armija, vadovaujama generolo Ne Wino, 1962 metų kovo 2 dieną įvykdė ginkluotą perversmą ir nuvertė U Nu bei jo vyriausybę, nepaisant to, kad U Nu partija tais pat metais ką tik vėl buvo laimėjusi šalies rinkimus. Perversmo metu beveik nepralieta kraujo, nes tapo nužudytas tik vienas žmogus. Visgi tapo aišku, kad parlamentinė-demokratinė valdžia Birmoje panaikinama, įkurta Revoliucinė Taryba (angl. Revolutionary Council), kurios vadovu tapo Ne Winas. Šis įkalino savo politinius priešininkus, tarp jų ir buvusį premjerą U Nu, kuris vėliau tapo ištremtas, taip pat šalies prezidentą Win Maungą. Teisindamasi, jog ėmėsi perversmo norėdama sulaikyti tautinį išsiskaidymą, naujoji valdžia valstybę pradėjo statyti savaip, siekdama kontroliuoti savo valdomus gyventojus per tam tikrą protekcijos, prievartos bei sutikimo mišrainę.

Taigi generolo Ne Wino perversmo prielaidomis galima įvardinti Birmos politinių partijų nesutarimus bei vidinius skilimus, esamos valdžios negalėjimą suvaldyti separatistinių grupių judėjimo, ką rodė U Nu ketinimai pradėti derybas dėl autonominių teisių šanams. Tai nepatiko centralizuoto šalies valdymo trokštantiems karininkams, kurie, vadovaujami generolo Ne Wino, nuvertė esamą vyriausybę bei ėmėsi vykdyti savą politiką. Galiausiai, galima įžvelgti ir tam tikrų asmeninių valdžios siekių, pastūmėjusių perversmo link.

1.2. Generolo Ne Wino valdymas: politiniai bei ekonominiai pertvarkymai

1.2.1. Politiniai pertvarkymai Birmoje (1962–1988 m.)

Šiame poskyryje aprašyta, kaip atrodė Birmos vidaus politinė padėtis generolo Ne Wino valdymo metu. Akcentuota politinė šalies sistema, centralizacijos bei mažumų politika ir kova su visuomenės opozicija.

Tuoj pat po perversmo Ne Winas įkūrė Revoliucinę Tarybą (angl. Revolutionary Council), kuri ėmėsi valdyti šalį dekretais; kartu buvo apribotos parlamento galios. Revoliucinė Taryba suformavo Birmos Socialistinės Programos partiją (angl. Burma Socialist Programme Party, BSPP), kuri tapo vienintele valdžiai priimtina partija. Kaip jau galima nuspėti iš pavadinimo, BSPP 1962 metų balandžio 30 dieną paskelbė visaapimančią bei eklektišką programą, žinomą kaip Birmos kelias į Socializmą (angl. The Burmese Way to Socialism, BWS): tai buvo Markso filosofijos, budizmo ir nacionalizmo mišinys[10]. Įvestas perdėm karinis socialistinis režimas, kontroliuojantis visas valstybės gyvenimo sritis – nuo teisėtvarkos iki švietimo. Susirūpinta visuomenės depolitizavimu, kad valdžiai taptų lengviau įgyvendinti socialistines reformas, ypač ekonomikos srityje, apie kurią smulkiau aprašyta kitame poskyryje. Todėl politiniai priešininkai tapo įkalinti, nuslopinta kitų partijų veikla, uždraustos viešos politiniais tikslais vykdomos veiklos. Galiausiai, 1964 metais uždaryti ir universitetai. Taigi galima pastebėti, kad nuo 1962 metų Birmoje pradėtas kurti diktatūrinis socialistinio pobūdžio karinis režimas, kuris šalyje perėmė visapusišką valstybės sričių kontrolę bei pradėjo gyventojų depolitizaciją. Tai galima palyginti su XIX amžiaus Rusijos imperijos valdymu Lietuvoje, kada taip pat buvo slopinama gyventojų politinė iniciatyva, uždarytas Vilniaus universitetas, kovota su sukilėliais. Be to, tada irgi gyventojams diegta švietimo ministro grafo Sergejaus Uvarovo suformuluota programa: patvaldystė, tautiškumas, stačiatikybė. Analogišką formuluotę galima buvo atrasti Ne Wino valdomoje Birmoje: viena partija (BSPP), tautiškumas, Birmos kelias į socializmą (BWS).

1974 metais Revoliucinė Taryba surengė fiktyvius rinkimus ir perdavė valdžią išrinktai vyriausybei, sudarytai iš 1971 metais į masinę perkeistos BSPP partijos narių. BSPP vyriausybė 1974 metais išleido naują konstituciją, kuri buvo pradėta svarstyti dar 1971 metų viduryje, kai specialiai tam tapo suformuota iš 97 narių susidedanti Konstitucijos išleidimo komisija (angl. Constitution Drafting Commission), sudaryta iš chuntos (BSPP) narių, taip pat joje buvo atstovaujami regionai. 1974 metų sausį naujoji konstitucija tapo triuškinamai patvirtinta tautiniame referendume, o kovo 2 dieną įsigaliojo. Galima pastebėti, jog 1974 metų konstitucijoje buvo labai kruopščiai išsaugotas viešpataujantis BSPP vaidmuo. Pirma, paleista Revoliucinė Taryba ir paskelbta vienpartinė socialistinė vieninga valstybė, kurios pirmuoju prezidentu tapo išėjęs į atsargą generolas Ne Winas, kartu buvęs ir BSPP pirmininku. Antra, įvesti vienpartiniai, kas ketverius metus vykstantys atstovų rinkimai tiek į Liaudies Tarybas (jos egzistavo visur pagal administracinį suskirstymą – kvartalas, kaimas ar kaimų grupė, rajonas ir valstija/sektorius), tiek į vienarūmį parlamentą, vadinamajį Pyithu Hluttaw (liaudies susirinkimas)[11]. Galiausiai, šalyje buvo 14 regionų (7 valstijos, pavadintos pagal didžiausią vietinę tautinę grupę, ir 7 sektoriai (plotai su birmiečių dauguma)), ir visi svarbiausi valstybės organai juose buvo valdomi bei prižiūrimi BSPP atstovų. Todėl 1974-ųjų metų Birmos konstitucija nereiškė karinio režimo valdymo pabaigos, o Ne Wino vadovaujama chunta ir toliau savo valdžią tvirtino per griežtą karinį valdymą. Visgi generolas Ne Winas atsisakė dalies turėtų postų – nuo 1974 metų kovo 2 dienos Birmos premjeru tapo brigados generolas Sein Winas. Minėtoji konstitucija galiojo 14 metų iki 1988 metų rugsėjo mėnesio perversmo.

Buvo tęsiamas, tačiau savaip, remiantis BWS, Birmos vienijimo procesas. Pagal Deividą Browną[12], lemiamas veiksnys, turintis įtakos tam, kaip pripažįstamas valdžios teisėtumas, yra žmonėse išsivystęs tautinio identiteto laipsnis, kuris iš dalies priklauso nuo socialinių-ekonominių tautinės integracijos procesų ir ypač nuo tautinės ideologijos, kurią vyriausybės taiko tam, kad įgytų šalies gyventojų paramą. Birmoje šiuolaikinė valstybė galėjo būti pavaizduota kaip senosios Birmos karalystės tęsinys. Birmos (Bamar) karalystė, įkurta dar maždaug XI-ajame amžiuje, valdė visas kitas vietines tautas, kol ją pačią 1885 metais galutinai užkariavo britai. Buvusios karalystės tradicija pasinaudojo Ne Winas, mėgindamas įteisinti savo diktatūrą bei išvaduoti šalį iš kolonijinės praeities, todėl ėmėsi rengtis kaip senieji Birmos karaliai. Žmonių akyse tokie simboliniai aktai perversminei valdžiai teisėtumo nesuteikė. Visgi generolo Ne Wino vadovaujama karinė valdžia išsikėlė tikslą paversti Birmą paversti vieninga, socialistine valstybe. Nebegalėjo būti kalbama apie federacinę valstybę, juo labiau apie autonominių teisių suteikimą kuriai nors iš daugybės Birmoje gyvenančių tautinių grupių, išskyrus mianmus (birmiečius), kurių pagrindu turėjo būti asimiliuotos visos kitos grupės, kurios savo ruožtu troško daugiau politinių teisių bei neretai už jas kovojo, pavyzdžiui karenai. Todėl pirmasis uždavinys, kurio ėmėsi naujoji Birmos valdžia, buvo sukurti stiprią bei vieningą modernią tautą, iškeliant tautinį kolektyviškumą aukščiau už individo ir mažumų teises. Tai daryti karinė valdžia nusprendė įvesdama birmiečių etninės daugumos kalbą skirtinguose činų, kačinų, šanų, karenų ir kitų etninių grupių gyvenamuose rajonuose. Birmos valdžia šį savo žingsnį teisino tuo, kad vietinės mažumų kalbinės bendruomenės (išskyrus musulmonišką Rohingya mažumą) kilo iš vieno bendro kamieno[13]. Generolas Ne Winas manė, jog Birmos vienybę gali sukurti bei išlaikyti tik karine jėga spausdamas etnines mažumas. Todėl daugybė tautinių bendruomenių jau 7-ame dešimtmetyje tapo tiesiog priverstos bėgti į kalnus, kuriuose jos galėjo priešintis režimo politikai, arba į užsienį.

1977 metais buvo pasikėsinta į generolo Ne Wino gyvybę. Tai nulėmė, kad jis tapo autokratiškas, uždaras bei neprieinamas ir pradėjo naują kovos su separatistinėmis tautinėmis grupėmis etapą. Iškart po pasikėsinimo Arakane pradėti žiauriai persekioti musulmonai, valdžia taikė netgi kankinimus bei žudymą, vykdydama specialiai tam paruoštą operaciją „Drakonas karalius“ (angl. Operation Dragon King); todėl tuo metu (1978 metais) daug musulmonų iš Arakano valstijos pasitraukė kaip pabėgėliai į Bangladešą. Nuo 1981 metų lapkričio 9 dienos Ne Winui atsisakius prezidento posto ir likus tik BSPP pirmininku, jo šešėlyje šalį valdęs naujasis prezidentas generolas San Yu paklusniai tęsė diktatoriaus politiką. Karinė Birmos valdžia vis dar kariavo su separatistiniais sukilėlių judėjimais šiaurės rytuose (šanai) ir pietryčiuose (karenai); į sukilimus prieš valdžią, jei tik būdavo priimamos, įsitraukdavo ir vietinių komunistų karinės grupuotės.

1988 metais kovą kilo masinės gyventojų demonstracijos, kuriose protestuota dėl vienpartinio valdymo, reikalauta ekonominių reformų. Kaip rašo Aung San Suu Kyi savo straipsnyje Nepriklausomybė nuo baimės (Freedom from Fear), 1988 metais Birmoje pirmiausia kilo studentų demonstracijos, kėlusios ekonominių reformų reikalavimus, taip pat, kadangi studentų protesto šūkiai atspindėjo didžiumos žmonių rūpesčius, demonstracijos greitai išaugo į platų tautinį demokratijos šalyje reikalaujantį judėjimą[14]. Vienais stipriausių jo rėmėjų tapo Mianmaro verslininkai, kurie, kaip rašo Aung San Suu Kyi, buvo kvalifikuoti ir turėjo reikalingus kontaktus ne tik išlikti, o ir puikiai gyventi karinės chuntos valdomoje sistemoje, tačiau valdžios ekonominė politika nepasiūlė nei saugumo, nei pasitenkinimo; todėl verslininkai taip pat reikalavo atsakingos vyriausybės. Valdžia atsakė represijomis, panaudodama ginkluotas karines pajėgas bei policiją. Per demonstracijas ir susirėmimus su policija iš viso žuvo apie 3000 žmonių. Tačiau studentų vadovaujamos demonstracijos birželio mėnesį atsinaujino Rangūne, o per dar dvejus mėnesius išsiplėtė visoje šalyje. Neturėdamas kitos išeities, Ne Winas 1988 metų liepą pasiūlė rugsėjo pabaigoje surengti tautinį referendumą, kuriame žmonės galėtų pasisakyti už vienpartinę arba daugiapartinę sistemą. Visgi esant įtemptai padėčiai 1988 metais į prezidento postą kelioms savaitėms pateko žiaurumais pagarsėjęs generolas Sein Lwinas (1988 metų liepos 26 – rugpjūčio 12 diena), atsakingas už studentų bei kitų civilių žudymus 1988 metų kovą ir birželį. Šis asmuo, gavęs „Rangūno skerdiko“ epitetą, liepos 7 dieną vadovavo nužudymui daugiau nei šimto studentų Rangūno universitete[15], todėl Sein Lwino išrinkimas prezidentu tik pagausino demonstracijas. Joms besitęsiant, po kelių savaičių šis generolas tapo priverstas atsistatydinti, jį (1988 metų rugpjūčio 19 – rugsėjo 18 diena) prezidento poste po savaitės pakeitė civilis daktaras Maung Maungas, dera pažymėti, pirmasis civilis po 1962 metų Birmos prezidento poste, taip pat išbuvęs labai trumpai. Apie atsistatydinimą iš BSPP pirmininko pareigų tais pat metais oficialiai paskelbė ir generolas Ne Winas, nes, nenorėdamos prarasti galios valstybėje, 1988 metų rugsėjo 18 dieną ginkluotosios Birmos karinės pajėgos (Tatmadaw), vadovaujamos generolo Saw Maungo (Commander-in-Chief), įvykdė perversmą, kartu suformuodamos Valstybės įstatymų ir tvarkos atstatymo tarybą (State Law and Order Restoration Council, SLORC), kurios pirmininku tapo Saw Maungas. Šis asmuo bei jo bendražygiai pakeitė valdžioje generolą Ne Winą, kuris pasitraukė į politikos užkulisius, tačiau nedidelę įtaką išlaikė. Saw Maungo valdymo laikotarpis tapo lūžiniu momentu karinio režimo valdyme, todėl šio asmens prezidentavimas bei po to sekę įvykiai aptarti kituose skyriuose žemiau.

Taigi 1962 metais įvykdęs karinį perversmą Birmoje generolas Ne Winas pradėjo kurti savo paskelbtąją BWS programą, politiniame lygmenyje paremtą vienpartiniu valdymu bei šalies centralizacija. Galima teigti, jog represijomis praktiškai bei 1974 metų konstitucija juridiškai pavyko įtvirtinti vienpartinį valdymą šalyje, nes pagrindinė politinė opozicija buvo nusilpninta, tebebuvo kovojama su daugiau teisių reikalaujančiomis tautinėmis grupėmis, kurių generolui Ne Winui ir jo bendražygiams visgi nepavyko iki galo nuslopinti. Gyventojų nepasitenkinimas diktatūriniu valdymu atvedė prie plačių demonstracijų kilimo bei bruzdėjimo pačioje kariuomenės vadovybėje, kuri surengė perversmą bei privertė pasitraukti generolą Ne Winą iš užimamų pareigų, nors jis netiesiogiai ir toliau tam tikrą laiką darė didelę įtaką centrinei valdžiai.

1.2.2. Ekonominiai pertvarkymai Birmoje (1962–1988 m.)

Po perversmo generolas Ne Winas paskelbė „Birmos kelio į socializmą“ politiką, kuri turėjo būti paremta Kinijos kultūrinės revoliucijos pavyzdžiu. Pasirinktas komunistinės Kinijos modelis, nes jį generolas Ne Winas laikė politiniu bei ekonominiu etalonu. Todėl pradėta ūkio reforma.

Dar prieš Ne Winą Birmos politinė valdžia ėmėsi nesėkmingų pastangų pakeisti importą vietine industrija – taikyta importą pakeičiančios industrializacijos politika (import – substituting industrialization, ISI), kuri tapo paremta nacionalizacija bei valstybės įsikišimu į vidaus gamybą. Atėjęs į valdžią, generolas Ne Winas tęsė ir netgi paspartino šios politikos įgyvendinimą: nacionalizavo bankus, stambiąją pramonę, taip pat nusavino didelį žemės kiekį, kas buvo įprasta visose socialistinėse valstybėse. Galiausiai, norėdamas apsaugoti šalies ūkį nuo kaimyninių šalių būtent, Indijos bei Kinijos, kontrolės, naujasis Birmos vadovas izoliavo šalį nuo atvykėlių. Tai, kita vertus, buvo svarbu, nes Kinija ir Indija, išvykus britams, ėmėsi daryti labai didelę įtaką Birmos ekonomikai, pamažu užvaldydamos šalies pelningiausius žaliavų telkinius bei pramonės sritis, daug jų gyventojų užplūdo kraštą. Todėl, galima teigti, jog generolo Ne Wino pasirinktas izoliacijos sprendimas buvo palyginti pamatuotas, nors pastebimai vertėjo padaryti išimčių, ypač kalbant apie turizmo sritį. Taigi po 1962 metų valstybėje pilnu tempu imta vykdyti ISI politika, prižiūrima valdančiajai BSPP priklausančių pareigūnų. Karinė valdžia ėmė smarkiai kištis į Birmos ekonomikos vystimąsi, užtrenkdama duris tiesioginėms užsienio investicijoms[16].

Generolas Ne Winas suprato, kad norint pakelti šalį, reikia reguliuoti ir jos ekonomiką, visgi tai jam nelabai sekėsi. Pirmiausia, Birmą valdantis kariuomenės vadas į postus skyrė patikimus žmones, būtent taip pat karininkus, kurie bendrai menkai ką nutuokė apie ekonomiką bei jos atkūrimą. Augančias infliaciją, valstybines skolas mėginta sumažinti (iki 1966 metų) normuojant vidinį vartojimą, atleidžiant nuo visų žemės mokesčių, mokant už pagamintą produkciją, tačiau žmonių atlyginimai nekito, o prekių kainos kilo. Netgi pardavę savo produkciją, ūkininkai dėl ekonomikos nuosmukio negalėjo nieko nusipirkti, todėl nematė poreikio auginti daugiau, nes galėjo suvalgyti patys. Todėl ryžiai, anksčiau nešę Birmai didelius užsakymus bei pelną, dingo iš eksportuojamų produktų sąrašo. Nevaldoma infliacija nuskurdino daugelį šalies gyventojų, subankrutavo didžiausios įmonės, o prasidėjęs teroras šalyje smukdė naujas verslumo saviraiškas.

Šalies šiaurėje dar kolonijiniais laikais buvo pradėtas gaminti opijus, kurį britai gabendavo į Kiniją, kur parduodavo. Po Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir generolo Ne Wino valdymo laikotarpiu, opijaus gaminimą, aguonų auginimą heroinui tęsė įvairiausios šiaurinės Birmos tautinės grupės, tik šį kartą slapta finansuojamos CŽV, prisidengusios siekiu sustabdyti tolesnę komunizmo plėtrą Azijoje. Apie tai nebuvo informuoti netgi JAV pasiuntiniai Birmoje (Williamas J. Sebaldas ir Deividas McKejus), kurie, sužinoję apie JAV slaptųjų tarnybų ryšius su Birmos narkotikų gamyba, protestuodami atsistatydino. Visgi narkotikų gamyba tapo opia šiaurinės Birmos problema, su kuria ėmėsi kovoti tiek generolo Ne Wino, tiek vėlesnės vyriausybės. Ne Winui vienam tai užbaigti buvo sunku, nes reikėjo ir JAV pagalbos, kadangi į šią šalį suplaukdavo didžioji dalis Mianmare (Birmoje) užaugintų narkotinių žaliavų. JAV politika šiuo atžvilgiu pasikeitė tik Thano Shwe valdymo laikotarpiu.

Prieš pat generolo Ne Wino perversmą Birma buvo viena turtingiausių Azijos valstybių, kurios gyvenimo standartai lyginti su Tailandu. Per nepilnus 20 metų Birmos ūkis smuko tiek, kad šaliai netgi buvo suteiktas LDC (angl. Least Developed Countries) statusas – Birma tapo priskirta prie mažiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, turinčių teisę gauti tarptautines paskolas už labai mažas palūkanas; Birma tapo priskiriama ne tik prie skurdžiausių, bet ir prie labiausiai izoliuotų bei korumpuotų šalių pasaulyje. 1980 metais apskaičiavus Birmos bendrąjį nacionalinį produktą (BNP) vienam žmogui teko 195 JAV doleriai, palyginus su Tailandu, kurio BNP buvo septynis kartus didesnis[17]. Galiausiai, 1987 metais Birmos valdžia atsisakė atsakomybės už visus skolinius įsipareigojimus (visas išleistas bei parduotas obligacijas), mažesnius už tam tikrą nominalią vertę, taip paversdama nuliu daugybės žmonių susitaupytus pinigus. Toks valdžios žingsnis lėmė didelį nepasitenkinimą tarp visų klasių gyventojų, taip pat ir tarp karių. 1988 metais kovą Rangūne trečiojo kurso studentai pradėjo riaušes bei masines, vis daugiau žmonių pritraukiančias, ekonominių bei politinių reformų reikalaujančias demonstracijas, kurias žiauriai slopino policija bei kariuomenė[18]. Nesugebantį suvaldyti demonstracijų plėtros generolą Ne Winą ir jo statytinius 1988 metų rugsėjo 18 dieną nuvertė sukilusi kariuomenė, vadovaujama generolo Saw Maungo.

Taigi generolo Ne Wino ir jam lojalių karininkų valdymo laikotarpiu izoliuotos šalies ekonomika menkai tevystyta, todėl Birma nusmuko iki menkiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių padėties. Nevaldoma infliacija nuskurdino daugelį šalies gyventojų, subankrutavo didžiausios įmonės, o prasidėjęs teroras šalyje smukdė naujas verslumo saviraiškas. Taip pat gyventojai ėmė rengti dideles demonstracijas, kuriomis reikalavo karinę valdžią imtis reformų valstybės vidaus politikoje, ypač ekonomikoje. Valdžia į tai atsakydavo žiauriomis represijomis.

2. SAW MAUNGO PERVERSMAS IR THANO SHWE VALDYMO PRADŽIA

(1988–2000 m.)

2.1. Vidaus politika Mianmare (Birmoje) (1988–2000 m.)

Naujos karinės chuntos, kuri dar oficialiai vadinama Tatmadaw (kariuomenės) vyriausybe, valdymas Birmoje (Mianmare) prasidėjo 1988 metais, kai generolo Ne Wino statytinius karininkus bei patį Ne Winą pakeitė generolas Saw Maungas, valdęs 1988–1992 metais. Jo pirmtako pasitraukimas lėmė karinės kontrolės sumažėjimą, kas leido gyventojams atskleisti visas per Ne Wino režimą užspaustas nuoskaudas bei siekius: etninės grupės vėl ėmė reikalauti nepriklausomybės, taip pat daugybė politinių grupių rengė protestus prieš vienpartinę sistemą ir reikalavo demokratijos. Saw Maungo valdymo metu Birma, kaip rašo Maiklas Dobbsas–Higginsas, sparčiai įžengė į anarchijos bei chaoso laikotarpį: nutrūko vidiniai bei išoriniai ryšiai, daugelyje vietų kilo maištai, plėšimai, nevaldomas nuosavybės naikinimas (kaip pažymi tas pats autorius, apie 60 procentų Jangono (Rangūno) pramonės tapo sunaikinta), taip pat skirtingos grupės ėmė vykdyti viešas egzekucijas kitų grupių nariams (M. Dobbsas–Higginsas neįvardija konkrečių grupių pavadinimų)[19]. Visgi karinės valdžios pasiųsta kariuomenė bei policija pačios panaudojo jėgą, žuvo apie tris tūkstančius žmonių, tai paskatino dar didesnius neramumus. Todėl naujajai Birmos vyriausybei teko uždaviniai suvaldyti situaciją valstybės viduje bei, nuslopinus opoziciją, išlaikyti BSPP vienpartinį valdymą, taip pat tęsti generolo Ne Wino pradėtą vieningos valstybės bei tautos kūrimo politiką.

Norėdama suvaldyti padėtį Birmoje, karinė jos valdžia, remiama kariuomenės, 1988 metų rugsėjo 18 dieną įvykdė karinį perversmą bei suformavo Valstybės įstatymų ir tvarkos atstatymo tarybą (State Law and Order Restoration Council, SLORC), kuri paskelbė siekianti užtikrinti įstatymų bei tvarkos laikymąsi, saugų prekių pervežimą bei ryšius, pakankamai maisto, apgyvendinimo bei kitų svarbių poreikių patenkinimą ir, kas svarbiausia, pasirengimą surengti daugiapartinius demokratiškus rinkimus į šalies parlamentą[20]. Rinkimai tapo numatyti įvyksiant 1990 metais, o SLORC, pirmininkaujama Saw Maungo, tapo Birmos generolų partija, už kurią gyventojai pakviesti balsuoti. Kaip galima pastebėti, leidimas surengti rinkimus buvo akivaizdi karinės valdžios nuolaida reformų reikalaujantiems gyventojams. Galima spėti, jog generolai tikėjosi, jog panaudoję prievartos priemones laimės rinkimus; be to, jie rengėsi kiek įmanoma labiau juos kontroliuoti. Pagaliau, greičiausiai Birmą valdanti karinė chunta spėjo, jog jai tarp įbaugintų gyventojų vargu ar beatsiras ryškesnė politinė opozicija. Visgi, norėdama susilpninti bet kokią galimą opoziciją, naujoji chunta šalyje įvedė tokią karo padėtį, pagal kurią tapo uždrausti susirinkimai ir žmonės galėjo būti nuteisti be teismo.

Visgi stipri politinė opozicija Birmą valdantiems generolams atsirado, ir, galima teigti, visiškai netikėtai. 1988 metais į šalį aplankyti sergančios motinos atvyko jau minėtoji Aung San Suu Kyi, kuri suvaidino svarbų vaidmenį 1988–1990 metų bei vėlesniuose politiniuose įvykiuose Mianmare (Birmoje). Aung San Suu Kyi gimė 1945 metais Birmos antikolonijinio ir tautinio lyderio generolo Aung Sano šeimoje. Vos po dviejų metų, 1947 metais, tapo nužudytas jos tėvas. Aung San Suu Kyi keletą savo vaikystės metų praleido Indijoje, kur jos motina dirbo Birmos ambasadore. Būsimoji Birmos politinė lyderė baigė mokslus daugiausia Indijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Pastarojoje ji vėliau gyveno su savo vyru, Tibeto ekspertu Maiklu Arisu. 1988 metais, Birmoje lankydama savo sergančią motiną, ji tapo apstulbinta bei apimta sielvarto dėl politinių represijų ir žmogaus teisių trūkumo šioje karinės chuntos valdomoje šalyje. Tai lėmė aktyvų Aung San Suu Kyi įsitraukimą į savo gimtosios šalies viešąjį gyvenimą. Ji 1988 metų vasarą kreipėsi atviru laišku į karinę valdžią, reikalaudama atsisakyti naudoti smurtą šalies viduje bei paleisti politinius kalinius. Kartu ji pasiūlė paskirti iš nepriklausomų asmenų sudarytą patariamąjį komitetą, kuris rūpintųsi suorganizuoti šalyje daugiapartinius parlamento rinkimus. Po keleto dienų Aung San Suu Kyi kreipėsi į šimtatūkstantinę minią, stovėdama priešais didžiąją Rangūne esančią Shwedagono pagodą: čia ji viešai pristatė savo politinę programą, paremtą žmogaus teisėmis, demokratija ir prievartos atsisakymu.

Savaitei praėjus po to, kai karinė chunta pranešė įsteigianti SLORC, Aung San Suu Kyi su keliais opozicijos nariais įkūrė Nacionalinę Demokratijos Lygą (National League for Democracy, NLD). Ignoruodama susirinkimų uždraudimą ir kariuomenės provokacijas, ji važinėjo po visą šalį ir aktyviai rengė politinius sambūrius. Pažymėtina, jog NLD lyderė patraukė skirtingas šalies tautines grupes, kurioms daug priklausančių asmenų stojo ir į NLD, tikėdamiesi laimėję įgyti daugiau teisių savo tautinei grupei. Be to, ši politikė buvo žymiojo generolo Aung Sano dukra, ir jau vien tai turėjo padidinti jos populiarumą tarp rinkėjų. Nors Aung San Suu Kyi prestižas skatino dvejoti dėl sprendimo, tačiau, nenorėdami prarasti savo valdžios, 1989 metų liepą generolai uždarė NLD lyderę neribotam laikui jos pačios namuose. Dėl šio arešto ji negalėjo atvykti pasiimti Nobelio Taikos premijos 1991 metų spalį, todėl už Aung San Suu Kyi tai padarė jos vyras su sūnumis. Aung San Suu Kyi suėmimą galima vertinti dvejopai: jos šalininkai kalba apie žmogaus bei piliečio teisių pažeidimą, tačiau valdžia atsako gana rimtai, teigdama, kad NLD lyderė neturėjo teisės eiti į rinkimus, nes ji 28 metus gyveno užsienyje, be to, turėjo vyrą anglą – taigi nesunkiai galėjo būti paveikta „kitų jėgų“[21]. Galiausiai, galima pastebėti, jog būtent nuo 1989 metų liepos Mianmaro vyriausybė ėmė paleidinėti daug suimtųjų, kurie buvo areštuoti 1988 metais per demonstracijas ar vėliau dėl politinių priežasčių. Pati NLD lyderė tapo paleista 1995 metų liepos 10 dieną, jai siūlyta visiškai išvykti iš Mianmaro, tačiau Aung San Suu Kyi atsisakė tai padaryti. Todėl 2000 metais rugsėjį ji vėl tapo uždaryta namuose po to, kai mėgino pakeliauti toliau už Jangono (Rangūno). Taigi jos areštas nebuvo kokia nors išimtis, tačiau svarbus SLORC, norėjusiai iki rinkimų nuslopinti visą ryškesnę opoziciją.

Mianmaro valdžia leido laisvus rinkimus, nes po įvykdytų griežtų opozicijos slopinimo priemonių neabejojo savo pergale. Nors atsirado netgi 235 partijos, tik 93 iš jų galėjo pateikti savo kandidatus. Parlamento rinkimai įvyko 1990 metų gegužės 27 dieną, ir jų rezultatai Mianmaro generolus turėjo apstulbinti: tarp 27 partijų, laimėjusių vietas Mianmaro parlamente, apie 80.8 % vietų laimėjo karinei chuntai nepalanki bei reformų siekianti NLD. Tačiau karinė chunta nepritarė nei Mianmaro demokratizacijai, nei decentralizacijai, kas galėjo sumažinti jos galią, todėl rinkimų rezultatus anuliavo, o liepą SLORC deklaracija Nr. 1/90 aiškiai išdėstė žingsnius link civilinės valdžios, kuri užkirto kelią perduoti valdžią NLD, kuri tuo tarpu sukilėlių stovykloje Tailando – Mianmaro pasienyje įkūrė tremtinę Tautinę Birmos Sąjungos Koalicinę Vyriausybę (the National Coalition Government of the Union of Burma, NCGUB), kuriai darbo rašymo metu nuo pat NCGUB įkūrimo pradžios tebepirmininkavo daktaras Sein Winas, Aung San Suu Kyi pusbrolis, kartu laikomas neoficialiu Birmos Sąjungos premjeru. Tuo tarpu pačioje šalyje įsiviešpatavo SLORC, savo neteisėtumą nuolat paremdama išaugusiomis represijomis prieš su jos valdymu nesutinkančius gyventojus. Šie po daugybės valdžios žiaurių atsakomųjų veiksmų tapo pasyvesni, tačiau atskiros etninės grupės, pavyzdžiui karenai, tebetęsė kovą dėl nepriklausomybės, o laisviausiai mąstančios Birmos visuomenės grupės – studentai, dėstytojai bei budistų vienuoliai – laukė tinkamo momento taikiai protestuoti prieš karinės chuntos neteisėtą valdymą bei politiką, nors už tai valdžia juos persekiodavo, nesibodėdama suimti bei įkalinti netgi vyresniųjų budistų vienuolių[22].

Saw Maungo vyriausybė tęsė Ne Wino politiką suvienyti Birmos visuomenę į vieną modernią tautą, todėl tam pasitelkė ir geografinius vietovardžius. Jau 1989 metais birželio 18 dieną anglų vartotas Birmos pavadinimas tapo pakeistas vietinės kilmės pavadinimu Mianmar Naingngandaw (Mianmaro Sąjunga), taip pat daug miestų gavo kitus vardus, kurie buvo birmietiškos kilmės, pavyzdžiui sostinė Rangūnas (Rangoon) pervadintas senuoju birmietiškuoju Jangono (Yangon) pavadinimu. Galima pažymėti, jog dar generolas Ne Winas savo vadovavimo laikotarpiu mąstė apie šalies pavadinimo pakeitimą, todėl įkūrė Mianmaro kalbos komisijos departamentą, kurio generaliniu direktoriumi 1981 metais tapęs U San Lwinas pažymėjo, jog „terminas Mianmaras ne tik yra originalus, vietinis bei formalus ilgalaikis tautos pavadinimas, jis taip pat turi privalumą tapdamas bendru įvardijimu charakteringų kalbų sąjungai“[23]. Kita vertus, dera pažymėti, kad nors viešai valdžia vartoja pavadinimą Mianmaro Sąjunga, vietiniai gyventojai bei užsieniečiai dažniau bei mieliau renkasi senąjį – Birma. U San Lwino žodžiuose pastebimas jau minėtas Birmos (taip pat ir dabartinės Mianmaro) valdžios tvirtinimas, kad vietinės mažumų kalbinės bendruomenės (išskyrus musulmonišką Rohingya mažumą) kilo iš vieno bendro kamieno[24].

Birminizacinė vienijimo politika buvo tęsiama ir toliau, kas nulėmė kitą valdžios žingsnį – tęsiamą birmiečių kalbos diegimą kitų etninių grupių gyvenamosiose teritorijose bei kalbiškai nesutampančių grupių iškeldinimą. Būtent, vakariniame Mianmaro pakraštyje, Arakano valstijoje, gyvenę jau minėtajai Rohingya mažumai priklausą 250 tūkstančių kitakalbių musulmonų 1991 metais tapo priversti palikti savo namus ir ieškotis prieglobsčio Bangladeše. Dabar šios mažumos likučiai su kitomis musulmoniškomis mažumomis Mianmare sudaro apie 4 procentus gyventojų.

1992 metų balandį karinės chuntos pirmininkas bei vyriausiasis Mianmaro karinių pajėgų vadas generolas Saw Maungas dėl savo sveikatos priežasčių SLORC pirmininko ir Mianmaro prezidento postą užleido vyresniajam generolui Thanui Shwe, kuris išlikęs šalies prezidentu bei vyriausiuoju Mianmaro karinių pajėgų vadu ir šio darbo rašymo metu. SLORC vicepirmininku tapo generolas Maungas Aye, o partijos pirmuoju sekretoriumi – leitenantas-generolas Sen Khin Nyuntas. Kaip galima pastebėti, po Ne Wino, kaip lyderio, pasitraukimo vis labiau karinėje Mianmaro valdžioje pastebimas įdomus atvejis – kolektyvus kelių asmenų valdymas bendrai sprendžiant šalies reikalus.

SLORC ieškojo ir įžvelgė būdą, kaip įtvirtinti kariuomenės vaidmenį valstybės politikoje. Kadangi chunta neleido toliau veikti ankstesniam parlamentui, todėl 1992 metų balandžio 24 dieną paskelbė per 6 mėnesius suorganizuosianti Tautinį Susirinkimą (angl. National Convention), kurį atidarė 1993 metais sausio 9 dieną. Tautinis Susirinkimas buvo atstovaujamas apie 702 kviestinių delegatų, kurie buvo suskirstyti pagal 8 kategorijas: politinių partijų iškeltieji kandidatai (50), išrinktieji atstovai (laimėję per 1990 metų rinkimus, tik 99 prileisti), tautinių grupių atstovai (215), valstiečiai (93), darbininkai (48), intelektualai bei inteligentija (41), valstybiniai tarnautojai (92) ir kiti pakviesti delegatai (57)[25]; kaip galima pastebėti, dauguma delegatų buvo lojalūs SLORC. Naujosios institucijos tikslus dar šiek tiek anksčiau apibrėžė Tautinio Susirinkimo Sušaukimo komisija (angl. National Convention Convening Commission, NCCC), kurią sudarė 18 narių, kuriais buvo aukšti karinio, administracinio, taip pat teisinio lygmens pareigūnai. Vieši Tautinio Susirinkimo sušaukimo tikslai buvo Sąjungos išlaikymas, tautinės vienybės išlaikymas, tautinio suverenumo išsaugojimas, tikros daugpartinės demokratijos rėmimas, kaip ir universalių teisingumo, laisvės bei lygybės principų globojimas[26]. Svarbiausias Tautiniam Susirinkimui patikėtas uždavinys buvo išleisti naują šalies konstituciją, kuri turėjo sekti Indonezijos konstitucijos modelį: pagal jį 25 procentai vietų tenykščiame parlamente skirti Indonezijos karinėms pajėgoms. Mianmaro valdžia teigė taip siekianti užsitikrinti svarbų kariuomenės vaidmenį visose Mianmaro vyriausybėse, kad jos būtų stabilios[27]; bet kokiu atveju, pastebimai tokiu žingsniu norėta kartu padidinti generolų populiarumą kariuomenėje. Tautinio Susirinkimo darbą prižiūrėjo SLORC dar 1992 metų gegužės 28 dieną išrinkta darbotvarkės nustatymo komisija, būtent Tautinio Susirinkimo Sušaukimo Darbo komisija (angl. National Convention Convening Work Committee, NCCWC), kurios narius sudarė 14 chuntos pareigūnų ir 28 žmonės iš įvairių politinių partijų; NCCWC ėmė vadovauti Jangono (Rangūno) karinis viršininkas leitenantas-generolas Myo Nyuntas. Taigi iš esmės darbo eigą bei sprendimus Tautiniame Susirinkime lėmė karinė chunta ir jai lojalūs asmenys.

1993 metų sausio 9 dieną Tautinis Susirinkimas pradėjo savo darbą, tačiau po dviejų dienų jis tapo nutrauktas, perspėjus delegatus, jog šiai institucijai paskirti tikslai bei uždaviniai jau numatyti. Vasario pirmąją dieną Tautinis Susirinkimas vėl susirinko ir, veikiamas valdžios, pradėjo svarstyti naujosios konstitucijos projektą. Balandžio 7 dieną, iškilus dideliam pasipriešinimui iš etninių mažumų pusės, Tautinio Susirinkimo darbas vėl tapo nutrauktas, šįkart dviems mėnesiams. Visgi 1993 metų rugsėjį tapo pristatytas konstitucijos projektas – detalus 104 pagrindinių principų rinkinys, kurį patvirtino ir NCCC, kartu vėl nutraukdama Tautinio Susirinkimo darbą, kadangi etninių mažumų delegatai nesiliovė reikalauti federacinės sistemos. Šis projektas davė pagrindą visiems ateities politiniams pertvarkymams. Pagrindinės jame aptartosios dalys buvo valstybės struktūra, įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdomoji valdžia, kariuomenė. Kalbant apie šalies struktūrą, tapo patvirtinta pasaulietinė respublika, susidedanti iš lygų statusą turinčių 7 regionų ir 7 valstijų. Be to, šiame rinkinyje tapo paminėta ir apie vietinės autonomijos tautinėms mažumoms suteikimą „savivaldžių teritorijų“ forma. Įstatymų leidžiamąja valdžia tapo įvardintas kas penkeri metai renkamas jungtinis parlamentas (Pyidaungsu Hluttaw), susidedantis iš dviejų rūmų – Pyithu Hluttaw (Atstovų rūmai) ir Amyotha Hluttaw (Tautybių rūmai). Taip pat kiekvienoje valstijoje ir regione turėjo galioti provincinis parlamentas (hluttaw). Pažymėtina, kad, remiantis Indonezijos pavyzdžiu, viena ketvirtoji vietų parlamente buvo rezervuota kariuomenės atstovams. Vykdomąja valdžia paskelbti: 1) prezidentas, renkamas rinkiminės kolegijos; 2) ministrų kabinetas[28] ir teisingumo ministras, renkami prezidento; 3) valstijų ir regionų vyriausieji ministrai, kuriuos taip pat skyrė prezidentas; 4) „vadovaujantys organai“, prižiūrintys „savivaldžias“ teritorijas. Tuo tarpu kariuomenei suteikta visiška autonomija; kariuomenės vadas paskirtas ir vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, jam suteiktos teisės ypatingos padėties atveju užimti valdžią valstybėje.

Tautiniam Susirinkimui toliau tapo patikėta kita užduotis – apibrėžti, kas gali tapti šalies prezidentu. 1994 metų sausio – balandžio mėnesiais vykusių posėdžių metu SLORC lojalūs delegatai pasiūlė projektą, kuris turėjo įtvirtinti Mianmare prezidentinę sistemą. Pagal šį projektą, Mianmaro prezidentas turėjo būti pastoviai pragyvenęs jame daugiau nei 20 metų, turėti politinės, administracinės, karinės bei ekonominės patirties ir neturėti sutuoktinio(-ės) ar vaikų, kurie yra kitos šalies piliečiai. Kaip galima įžvelgti, tokiais reikalavimis karinė chunta siekė sutrukdyti NLD lyderei Aung San Suu Kyi tapti kandidate į prezidentus. Projektas tapo patvirtintas 1994 metų balandžio 9 dieną. NLD nepripažino nei šio nei kitų Tautinio Susirinkimo sprendimų ir 1995 metų lapkričio 28 dieną pareikalavo peržiūrėti šios institucijos darbą, tačiau chunta kitądien išvijo visus NLD delegatus iš institucijos. 1996 metų kovo 31 dieną Tautinio Susirinkimo darbas pristabdytas neribotam laikui (atkurtas 2004 metų gegužės 17 dieną), nors NCCC tebetęsė savo susirinkimus. Valdžia oficialiai nepateikė sustabdymo paaiškinimo, tačiau galima spėti, jog tai buvo dėl didelių ginčų šios institucijos viduje bei valdžios negalėjmo priimti visoms pusėms tinkantį sprendimą, ypač sprendžiant tautinių mažumų autonomijos klausimus. Taigi Tautinį Susirinkimą, kaip valstybinį organą, pirmuoju jo egzistavimo laikotarpiu galima vertinti kaip visiškai priklausomą nuo valdžios politikos bei birų viduje.

Valdant Thanui Shwe, SLORC 1997 metais lapkritį tapo pertvarkyta į SPDC (Valstybinę Taikos ir Vystymosi tarybą), kur dirbo daug naujų žmonių. Tik pirmininkas, vicepirmininkas ir du sekretoriai išlaikė savo postus pertvarkytoje chuntoje. Valstijose ir regionuose taip pat atitinkamai buvo įkurtos Taikos ir Vystymosi tarybos (Peace and Development Councils, PDCs). Visgi po SLORC, ypač po SPDC, įkūrimo imtas pastebėti nedidelis susiskirstymas valdžios sluoksniuose: viena grupė telkėsi apie SPDC, kita – apie dar užkulisiuose tebeveikusį generolą Ne Winą.

Tiek karinės chuntos vykdoma kalbinė politika, tiek tautinių grupių nepriklausomybės siekiai paskatino dalį jų priešintis vienpartinei Mianmaro (Birmos) valdžiai. Tuo laikotarpiu egzistavo 16 įvairiausių sukilėlių grupių, pasirengusių kovoti už savo tikslus. Joms Mianmaro vyriausybė pasiūlė taikytis, žadėdama ekonominę paramą bei įvairias nuolaidas. Būtent, sutikta sukurti tautinėms grupėms jų pačių administruojamas zonas ar apygardas – tokiu kompromisu bandyta išpildyti dalelę grupių reiškiamų autonomijos siekių. 15 grupių pamažu nusileido ir susitarė su vyriausybe, tačiau viena, būtent karenų sukilėliai, kovą tęsė toliau. Tokiu būdu daugumą separatistinių grupių judėjimų centrinei valdžiai pavyko nuslopinti. Nagrinėjamuoju laikotarpiu vienu svarbiausių uždavinių Mianmaro karinei vyriausybei tapo sustabdyti Karenų Nacionalinę Išsilaisvinimo Armiją (Karen National Liberation Army, KNLA), vadovaujamą dar 1947 metais vasarį įkurtos Karenų Tautinės Sąjungos (Karen National Union, KNU) politinių lyderių. Ši separatistinė karenų grupuotė dar ir dabar, nepaisant patirtų milžiniškų nuostolių, siekia įkurti atskirą valstybę Kawthoolei su sostine Manerplaw, kuri buvo karenų sukilėlių štabu iki 1995 metų sausio 27 dienos, kai Birmos centrinės valdžios kariuomenė ją užėmė, kaip netrukus ir Kawmoorah tvirtovę, priversdama karenų sukilėlių likučius skubiai trauktis į Tailandą.

Taigi demonstracijų bei chaoso apimtą Birmą 1988 metais ėmusi valdyti generolo Saw Maungo vyriausybė apvaldė neramumus, pažadėdama laisvus rinkimus, tačiau vėl nuvylė gyventojus, nuslopindama opoziciją bei anuliuodama neparankius rezultatus. Galima teigti, kad visgi tai buvo būdas karinei chuntai išsaugoti savo valdžią bei nuraminti visuomenę, ir tai iš dalies jai pavyko. Tačiau nuo Mianmaro (Birmos) generolai, jeigu dar iki tol manė turintys kokį nors, dabar visiškai prarado teisėtumą žmonių akyse ir jų valdžia tapo paremta vien represijomis prieš ja nepatenkintus gyventojus. Tapo tęsiama vienos tautos kūrimo politika, tačiau ji susilaukė didelio pasipriešinimo iš nepriklausomybės siekiančių tautinių grupių, kurių dalis narių pasirinko ginkluotą kovą, pavyzdžiui jau minėta KNLA. XX-ojo amžiaus pabaigoje karinė chunta, nors ir nuslopinusi pagrindinę opoziciją, nepajėgė savęs įteisinti.

2.2. Ekonominė politika Mianmare (Birmoje) (1988–2000 m.)

1988 metais, kaip nepasitenkinimo nenuoseklia karinės valdžios politika, netinkamomis ūkio valdymo priemonėmis, augančia infliacija, mažėjančiomis grynosiomis pajamomis, išraiška, Birmoje kilo gyventojų demonstracijos, kurios privertė valdžią surengti daugiapartinius rinkimus į šalies parlamentą, tačiau, matydama, jog pralaimi, karinės chuntos remiama SLORC anuliavo rezultatus bei vėl paėmė valdžią. Jau Mianmarui tiesiogiai vadovavo kiti asmenys, nes generolas Ne Winas 1988 metais pasitraukė iš BSPP pirmininko (seniūno) pareigų. Naujajai valdžiai teko rūpintis ir šalies ekonomika, kuri buvo skaudžiai nualinta per 1962–1988 metus.

SLORC ėmė rūpintis, kaip atkurti šalies ekonomiką bei pritraukti užsienio kapitalą. Todėl dar SLORC nusprendė nutraukti Ne Wino laikais įvestą izoliaciją ir vystyti atviros rinkos (angl. open door) ekonominę politiką. Pirma, nagrinėjamuoju laikotarpiu šalyje leista naudotis naujomis užsienio technologijomis, būtent kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, įvestas internetas. Taip pat Thano Shwe vyriausybė ėmė rūpintis šalies reklama, mėgindama privilioti užsienio verslininkus bei turistus į Mianmarą. Nors pastarosios pastangos didžiąja dalimi dėl valdžios vidaus politikos kritikos žlugo, bet Mianmaras tapo atviresnis užsienio turistams nei anksčiau, kai valdė generolas Ne Winas. Be to, tapo užmegzti glaudesni ekonominiai ryšiai su aplinkinėmis Azijos valstybėmis – tiek Kinija, tiek Indija, Pietryčių Azijos valstybėmis. Pastarieji ryšiai paskatino Mianmaro derybas dėl įstojimo į ASEAN (angl. Association of South East Asian Nations), kurios nare Mianmaro Sąjunga tapo 1997 metais liepą.

Rašant apie Mianmaro valdžios kovą prieš narkotikų gamyba, dera pažymėti, jog 1993 metais sausį tapo priimtas naujas Narkotinių vaistų ir psichotropinių medžiagų įstatymas. Dideli kiekiai narkotikų buvo per reidus surasti bei sunaikinti. Be to, tapo įkurtas Darbo komitetas pasienio teritorijų vystymui (angl. Work Committee for the Development of Border Areas), kuris remia ir siūlo alternatyvių grūdinių kultūrų auginimą vietoj aguonų. Galiausiai, 1995 metų birželio pabaigoje JAV vyriausybė paskelbė suteiksianti ribotą paramą Mianmarui, kad padėtų sumažinti opijaus gamybą šiaurės rytiniame pasienyje, kurį kontroliavo narkotikų prekeivis Khun Sa, remiamas kinų ir tailandiečių partnerių, bei turėjęs 20 tūkstančių žmonių privačią armiją. Tačiau Mianmaro kariuomenei pačiai teko kovoti prieš Khun Sa pajėgas, o šiam pasidavus 1995 metų pabaigoje, JAV vyriausybė griežtai pareikalavo, kad Khun Sa taptų perduotas jai. Šiaip ar taip, Thano Shwe valdymo metu valdžiai pavyko sukirsti didelį smūgį vietinei narkotikų gamybai, ją smarkiai susilpninant.

Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio antrosios pusės Mianmaro vyriausybė susidūrė su augančiais prekybos deficitais, aukšta infliacija, krintančia valstybinės valiutos (kyato) verte, sumažėjusiu tiesioginių užsienio investicijų kiekiu bei apmokėjimo balanso trikdžiais. Šalies ekonomika dėl teroro, didelių valstybinių skolų ir išlaidų išliko silpna. Nors šalies BNP 1995 metais išaugo 6 procentais, o 1996 metais – 8 procentais, infliacija tuo tarpu aukšta – apie 30 procentų[29].  Mianmarui taip pat kartu su kitomis Pietryčių Azijos valstybėmis teko pergyventi 1997–1998 metų ekonominę krizę, iš kurios židinio Tailando per sienas patraukė daugybė darbo ieškančių žmonių. Kadangi didžioji užsienio investuotojų dalis buvo iš krizės paliestos dalies, neišvengiamai sumažėjo jų kapitalo kiekis bei nauji įdėjimai Mianmare.

1997 metais beveik 63 procentai šalies gyventojų dirbo žemės ūkyje, kai tuo tarpu tik 9 procentai – apdirbamojoje pramonėje[30]. Nepaisant skatinamo turizmo, kitos sritys, išskyrus karinę, paliktos vystytis savarankiškai. Tiksliau tariant, valdžia verslą kurti paliko patiems gyventojams, tačiau susisemia gautąjį pelną, tuo papiktindama daugelį; be to, augančios infliacijos kamuojamam kraštui dar ir dabar nuolat uždedami mokesčiai, kurių dydis keičiamas generolų nuožiūra. Daug pinigų surenkama parduodant naftą, statybinio miško kirtimo nuolaidas, brangakmenius. Surinktų pajamų didžioji dalis skiriama ne šalies ūkiui vystyti, bet brangioms puotoms bei ginkluotei Kinijoje pirkti; ši ginkluotė naudojama prieš sukilėlius bei demonstrantus. Visa tai lėmė, kad žemės ūkis išliko pagrindinė gamtinių žaliavų kupino Mianmaro ekonominė sritis iki šių dienų.

Taigi Mianmarą (Birmą) nuo 1988 metų valdanti karinė chunta, ypač po 1992 metų, ėmė rūpintis atkurti generolo Ne Wino laikais nualintą Mianmaro (Birmos) ūkį, efektyviai perimant jo kontrolę. Tačiau bandymai pritraukti naujas užsienio investicijas į verslą šalies viduje dažniausiai žlugdavo, nes būdavo kritikuojama valdžios vidaus politika. Todėl Mianmarui sunkiai sekėsi vaduotis iš ilgalaikės izoliacijos. Tačiau 1997 metais liepą įstota į ASEAN, o nuo 1988 metų pastebimas vis didesnis šalies atsivėrimas aplinkiniam pasauliui.

3. MIANMARAS KARINIO REŽIMO RANKOSE XXI-AJAME AMŽIUJE

3.1. Vidaus politika Mianmare XXI-ojo amžiaus pradžioje

XXI-ojo amžiaus pradžioje Mianmaro valdžia vis dažniau prabyla apie demokratiją. Tai itin atsiskleidė 2003 metų rugpjūčio 30 dieną naujojo šalies premjero generolo Khin Nyunto kalboje, kurioje buvo paskelbtas septynių žingsnių maršruto (road-map) į demokratiją programa.

Pirmasis pagal šią programą atliktas žingsnis turėjo būti atnaujinta Tautinio Susirinkimo veikla; tačiau neinformuota apie šios institucijos atkūrimo laiką bei jos delegatus. Kad paremtų savo naująją programą, chunta ėmė visoje šalyje rengti masines sueigas. Svarbu pažymėti, jog šią programą 2003 metų rugsėjo 24 dieną parėmė ir pora kačinų separatistinių grupių, kurios jau buvo nutraukusios pasipriešinimą: Kačinų Nepriklausomybės Organizacija ir Naujoji Demokratinė Kačinų Armija, kurios abi sutiko dalyvauti atkurtajame Tautiniame Susirinkime. Vis daugiau separatistinių grupių ėmė pritarti paskelbtajai septynių žingsnių programai, su tam tikromis išlygomis (laisvė susitikti su kitais etniniais lyderiais, laisvas delegatų pasirinkimas, laisvi debatai, demokratiniais principais paremtas Tautinis Susirinkimas ir pan.) sutikdamos pasiųsti savo atstovus į Tautinį Susirinkimą; taip 2003 metų spalio 22 dieną padarė trys grupės iš Šanų valstijos. Tačiau susilaukta ir kitokios reakcijos. Dar 1998 metais (rugsėjo 16 dieną) NLD įkurtas Komitetas Žmonių Parlamentui Atstovauti (angl. the Committee for Representing the People‘s Parliament, CRPP) 2003 metais tą patį rugsėjį paskelbė, jog chuntos paskelbtoji septynių žingsnių programa neišspręs šalies politinių bei ekonominių problemų, todėl CRPP kvietė žmones nesutikti su šia programa[31]. Tų pat metų lapkritį JTO generalinis sekretorius Kofi Annanas taip pat sukritikavo Mianmaro valdžios septynių žingsnių planą, o keletas grupių, tarp jų Jungtinis Tautybių Aljansas (angl. United Nationalities Alliance, UNA) ir Karenų Tautinė Sąjunga (angl. Karen National Union, KNU), taip pat pareiškė nepritarimą karinės chuntos planui bei iškėlė savo sąlygas.

Visgi 2003 metų gruodžio viduryje per Tailando vyriausybės surengtą tarptautinį susirinkimą, vadinamąjį „Bankoko procesą“, Mianmaro užsienio reikalų ministras Win Aungas prasitarė, jog valdžia vėl sušauks žadėtąjį Tautinį Susirinkimą 2004 metais; šį Mianmaro valdžios sprendimą po kelių dienų pasveikino ir JTO generalinis sekretorius. Tiek Win Aungo prasitarimas apie Tautinio Susirinkimo sušaukimą, tiek Kofi Annano tam pritarimas galėjo lemti, jog valdžią ėmė palaikyti dar daugiau mažumų grupių, būtent 2004 metų sausio pradžioje chuntos programai pritarė Karenų Valstijos Tautybių Liaudies Išlaisvinimo Frontas (KNPLF), taip pat Šanų Valstijos Tautybių Liaudies Išlaisvinimo Organizacija (SSNPLO). Pagaliau, kovo 30 dieną NCCC pirmininkas leitenantas-generolas Thein Seinas paskelbė, jog Tautinis Susirinkimas bus sušauktas gegužės 17 dieną, kas iš tiesų ir įvyko. Iš 1076 kviestinių delegatų sudarytas Tautinis Susirinkimas atnaujino darbą ne Jangono mieste, tačiau tapo perkeltas į Nyaung Hnapino kaimą Hmawbi rajone, esančiame Mianmaro pietvakariuose, taigi, kita vertus, netoli nuo Jangono. Savo atstovus į atkurtą instituciją atsiuntė 25 mažumų sukurtos bei nutraukusios ginkluotą pasipriešinimą grupės; opozicinės NLD atstovai nedalyvavo. Jau liepos 9 dieną chunta paskelbė Tautinio Susirinkimo pertrauką, nes 13 iš 17 posėdyje dalyvavusių grupių priėmė pasiūlymus suteikti šiems susirinkimams įstatymų leidžiamąją galią, taip pat leisti valstijų ir regionų administracijoms turėti savą kariuomenę bei policiją. Tautinis Susirinkimas vėl susirinko 2005 metų vasario 17 dieną, turėdamas 1075 delegatus: karinės grupės Šanų Valstijos Šiaurės Armija (Shan State Army-North) pasitraukė iš dalyvavimo Tautiniame Susirinkime, kai Mianmaro valdžia suėmė jos lyderį. 2005 metų kovo 31 dieną chuntai neparankus Tautinis Susirinkimas vėl tapo pertrauktas, atnaujindamas darbą gruodžio 5 dieną; nors buvo pakviesta 1080 delegatų, iš jų susirinko 1074; tai buvo pačios chuntos pasirinkti jai palankūs delegatai. Mažas gyventojų palaikymas lėmė, kad Mianmaro valdžia netgi ėmė rengti masines akcijas Tautiniam Susirinkimui paremti. Nepaisant visa to, 2006 metų sausio 31 dieną Tautinis Susirinkimas vėl buvo paleistas, nepaskelbiant kitos susirinkimo datos. Galiausiai, 2007 metų rugsėjo 4 dieną Mianmaro valdžia panaikino Tautinį Susirinkimą[32].

XXI-ojo amžiaus pradžioje karinė valdžia įvykdė dar vieną svarbų politinį pertvarkymą – perkėlė Mianmaro sostinę iš Jangono (Rangūno) į Neipidą (Naypyitaw; birmiečių kalboje Nay Pyi Taw reiškia „karališkoji sostinė“), esantį apie 600 kilometrų į šiaurę nuo ankstesniosios sostinės. 2005 metų lapkričio 6 dieną prasidėjo pirmieji valstybinių institucijų perkėlimo darbai. Pats Neipidas susidėjo iš miesto centro ir 8 jį supančių miestelių, iš kurių 5 buvo naujai sukurti bei vystomi, kaip ir buvusieji trys – Pyinmana, Lewe ir Tatkon. Tuo tarpu dalis Jangone (Rangūne) likusių valstybinių pastatų tapo parduoti aukcione, tuo rūpintis Chunta sudarė netgi atskirą komisiją, kuriai pirmininkavo Tautinio planavimo ir Ekonominio vystimosi ministras U Soe Tha. Taip pat pradėtas žemės Neipide skirstymas ilgai tarnavusiems valstybės pareigūnams, pirmiausia tiems, kurie pagelbėjo kurti naująją sostinę, taip pat bent 10 metų, iš jų porą metų Neipide, ištarnavo valstybinėse pareigose. Nuo 2006 metų Neipido Miesto Vystymo komitetas taip pat pakvietė ir vietines tautines grupes įsikurti sostinėje, taip pat žadėdamas su išsimokėjimo galimybe suteikti žmonėms žemės plotus. 2009 metų kovą buvo pradėtas statyti aštuonių linijų greitkelis, einantis iš Jangono į Neipidą, tapdamas Jangono-Neipido-Mandalajaus greitkelio projekto dalimi. Kadangi naujoji sostinė neseniai (apie 4,5 metų prieš šį kursinį darbą) įkurta, galima tikėtis, kad ateityje ji dar bus plečiama bei vystoma.

Dar vienas politinis pokytis XXI-ojo amžiaus pradžioje – 2008 metais paskelbta naujoji Mianmaro konstitucija, kuri rėmėsi 1993 metais Tautinio Susirinkimo priimtu projektu. 2008 metų gegužės 10 dieną šalyje įvyko referendumas dėl naujosios konstitucijos, kurio chunta neleido atidėti netgi dėl gegužės pirmosiomis dienomis praūžusio ciklono „Nargis“. Galutiniai referendumo rezultatai buvo paskelbti gegužės 30 dieną, bet jau gegužės 15 dieną chunta pranešė, kad konstitucijai pritarė 92.4% balsuotojų, (galutinis procentas – 93.8%, teigta, jog dalyvavo 98.12% balsuotojų iš tų, kuriems buvo leista balsuoti pagal vasario 26 dieną išleistą referendumo įstatymą). Taigi naujoji, 2008 metų Mianmaro konstitucija tapo priimta. Joje šalies pavadinimas jau buvo oficialiai įvardintas kaip Mianmaro Sąjungos Respublika (the Republic of the Union of Myanmar). Be to, ką svarbu paminėti, pirmojo skyriaus ketvirtajame straipsnyje paminėta, jog šioje valstybėje kartu gyvena daugiatautės grupės. Taigi pastebimai buvo atsisakyta griežtos ankstesnės birminizacinės politikos, kurią vykdė 1988 metais nuverstas generolas Ne Winas, taip pat SLORC. Be to, 2008 metų Mianmaro konstitucijoje, pirmojo skyriaus 7 straipsnyje tapo pažadėta nesuklastota, disciplinuota daugiapartinė demokratinė sistema. Administracinė sistema palikta, kokia ir buvo (septynios valstijos ir 7 regionai, taip pat „savivaldžios“ teritorijos); nė vienam teritoriniam dariniui neleista kada nors atsiskirti nuo valstybės. Įstatymų leidžiamąja valdžia turėjo dalintis parlamentai – tiek jungtinis parlamentas (Pyidaungsu Hluttaw), susidedantis iš tų pat dviejų rūmų, tiek valstijų/provincijų parlamentai. Visgi parlamentuose 25 procentai vietų palikta armijos atstovams, kuriuos turėjo parinkti vyriausiasis kariuomenės vadas. Valstybės ir vykdomosios valdžios galva paskelbtas prezidentas. Svarbu pažymėti, kad kariuomenės atstovai turėjo būti įtraukti ir į vykdomųjų organų sudėtį. Taigi naujoji konstitucija, nors, viena vertus, pripažino mažumas kaip tokias ir pažadėjo daugiapartinę sistemą, visgi dar labiau įtvirtino kariuomenės vaidmenį Mianmaro valstybėje.

Darbo rašomuoju metu žiniasklaida pastebi galimus pokyčius aukščiausiuose valdžios postuose. Būtent, prezidentui generolui Thanui Shwe jau 76 metai, ir jis su generolu Maung Aye gali artimiausiu metu atsistatydinti bei nutiesti kelią į valdžią pagal įtaką valstybėje esančiam trečiam generolui Thura Shwe Mannui. Norėdami užsitikrinti demokratinį perėjimą, karinės chuntos generolai 2010 metų pabaigoje numatė surengti bendrus parlamento rinkimus – pirmą kartą po 20 metų, todėl 2010 metai Mianmarui politiškai yra labai svarbūs.

Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais valdžios santykiuose su opozicija  taip pat buvo pastebimi atlydžio ženklai, kadangi valdžia išleido į laisvę keletą sulaikytųjų NLD narių bei sustabdė žiniasklaidos atakas prieš nuo 2000 metų rugsėjo vėl uždarytą namų arešte Aung San Suu Kyi, su kuria tų pat metų spalį Mianmaro pirmasis sekretorius, o nuo 2003 metų rugsėjo premjeras leitenantas-generolas Sen Khin Nyuntas netgi pradėjo slaptas derybas, kuriose neišvengiamai buvo aptariami ir jau nagrinėtieji Tautinio Susirinkimo atkūrimo klausimai.

Rašant apie dabartinį Mianmaro gyventojų požiūrį į karinę valdžią, svarbu pažymėti, jog paklusnumas jai yra labai menkas. Tai lemia diktatūrinė bei neteisėta valdymo sistema, nepriimtina daugumai gyventojų, ir šalies etninė įvairovė, lemianti vidinius konfliktus tarp atskirų grupių. Visgi masyvesni aktyvūs opozicijos veiksmai pasitaiko retai, nes žmonės įbauginti ankstesnių pasipriešinimo nuslopinimo pavyzdžių bei egzistuojančios sekimo bei teroro sistemos. Aktyvūs išlieka tik universitetų dėstytojai, studentai ir budistų vienuoliai – žmonės, kuriuos pasiekia šiokios tokios žinios iš užsienio.

Mianmare Theravada budistų vienuoliai turi labai stiprią ir gerai organizuotą bendruomenę bei lyderius. Nepatenkinti naujais gyventojų mokestiniais suvaržymais, 2007 metų rugsėjį jie surengė masines eitynes per visą šalį, pritraukusias daugybę įvairiausių žmonių. Visgi netrukus vienuoliai garsiai iškėlė politinius reikalavimus, tarp jų – išleisti iš namų arešto Aung San Suu Kyi bei surengti demokratinius rinkimus. Kai šalyje prasidėjo proreforminės demonstracijos, karinė valdžia griebėsi brutalių veiksmų, areštuodama didelį kiekį neramumų dalyvių, įskaitant ir daug vienuolių, kurių dalis buvo ir nužudyta. Per minios susirėmimus su kariuomene tapo nušautas ir tuo metu po šalį keliavęs Japonijos žurnalistas, filmavęs įvykius. Taigi karinė valdžia dar ir XXI-ojo amžiaus pradžioje tebenaudoja smurtą prieš opoziciją bei kitus civilius žmones. Kita vertus, tokių veiksmų ją privertė griebtis masinės vienuolių ir kitų gyventojų eitynės, kurios galėjo išprovokuoti dar didesnius neramumus šalies viduje. Visgi opozicija 2007 metų rugsėjo eitynėmis aiškiai pademonstravo, jog ji tebeegzistuoja.

Kalbant apie tautinių mažumų politiką XXI-ojo amžiaus Mianmare, dera pažymėti, kad dar kartas nuo karto tebevyksta Tatmadaw (centrinės valdžios kariuomenės) susidūrimai su mažumų karinėmis pajėgomis. Štai 2009 metų rugpjūčio pabaigoje (27–30 dienomis) įvyko incidentas Kokango „savivaldžioje“ teritorijoje, kuri priklausė Šanų valstijai. Tatmadaw ir valstybės policijos jungtinėms pajėgoms sutriuškinus pajėgas su keliomis mažumų sukarintomis grupuotėmis suvienijusią Mianmaro Tautinio Demokratinio Aljanso Armiją (angl. Myanmar National Democratic Alliance Army, MNDAA), apie 30 tūkstančių gyventojų turėjo bėgti į Junano provinciją Kinijoje.

Taigi XXI-ojo amžiaus pradžios Mianmare galima pastebėti mėginimus žengti demokratizacijos link, tačiau visa tai nustelbia siekiai įtvirtinti chuntos bei kariuomenės vaidmenį valstybėje. Per nedidelį laikotarpį jau įvyko daug politinių pokyčių: perkelta šalies sostinė, atnaujintas bei panaikintas Tautinis Susirinkimas, 2008 metais priimta naujoji konstitucija. Nors Mianmarą valdantys generolai ir tapo nuolaidesni opozicijai, užmegzdami su ja derybas bei pripažindami etnines mažumas kaip tokias, tačiau separatinių grupių pasipriešinimas išliko aukštas ir, ką parodė Kokango incidentas, tai tebėra rimtas iššūkis generolų valdžiai.

3.2. Ekonominė politika Mianmare XXI amžiaus pradžioje

Aprašant XXI-ojo amžiaus Mianmaro ekonomiką, galima pažymėti, jog daugiausia pajamų šaliai šiuo metu duoda naftos ir gamtinių dujų gavyba, brangiųjų mineralų (rubinai, nefritas, perlai) kasyba bei medienos pramonė. Galima netgi pažymėti, kad Mianmaro Sąjunga yra pagrindinė regiono gamtinių dujų eksportuotoja, parduodanti jas netgi Kinijai, Prancūzijai, JAV, ir tokie prekybiniai bei investiciniai ryšiai dažnai padeda karinei chuntai išvengti ekonominių sankcijų, kurias pamėgina jai pritaikyti britai ar kitos šalys[33]. Bet visos stambiausios įmonės priklauso karinei valdžiai. Paprasti gyventojai gauna labai mažas pajamas, yra verčiami dirbti su minėtomis žaliavomis susijusiose įmonėse, iš to karinė chunta kraunasi pelną. Šalyje ribojama privataus verslo plėtra, nes karinė valdžia atima iš šių verslininkų gautą didesnį pelną, dėl to palyginti gamtos išteklių turtingame Mianmare dalį žmonių pastoviai kamuoja badas ir labai išplitusi korupcija. Ši atėjusi netgi iki universitetų: kaip per interviu paminėjo 2009 metais išleisto dokumentinio filmo „Burma VJ“ herojus, televizijos „Democratic Voice of Burma“ (DVB) žurnalistas, slapyvardžiu Džošua,

Dėstytojai labai mažai uždirba, dėl to rengia privačias paskaitas. Jeigu gali mokėti už jas, anksčiau gausi ir egzaminų užduotis[34].

Gautąjį pelną, kaip ir anksčiau, karinė chunta daugiausia skiria kariuomenės stiprinimui ir puotoms. Jie perka arba netgi gauna dovanų ginklų dažniausiai iš Kinijos ar Rusijos, ir yra sukūrę vieną didžiausių ir galingiausių kariuomenių Pietryčių Azijoje.

Mianmaras buvo uždara šalis, kol 2000 metais, norėdami parodyti šiokią tokią pažangą, Mianmarą valdantys generolai atvėrė užsieniečiams sienas, palaipsniui pastebimai lengvindami atvykimą: pagreitinta turisto vizos išdavimo tvarka, į šalį galima įsivežti vaizdo kamerą, fotoaparatą, mobilųjį telefoną, kompiuterį, ko nebuvo anksčiau. Be to, su pasauliu galima susisiekti internetu, tačiau šis yra labai lėtas. Turizmas – pelningas verslas, ir visi turistų atvežami pinigai atitenka valdžiai. Visgi šalies viduje turizmo industrija menkai išplėtota, vyrauja natūralumas. Be to, atvykėliai pastebi ir jiems galiojančius apribojimus:

Turistams Mianmaras atrodo lyg rojus: malonūs gyventojai, dieviška gamta ir pasakiško grožio šventyklos. O karinės chuntos buvimą galima pajusti nebent tada, kai supranti, jog žmonės vengia kalbėti apie politiką, arba nusprendi pasielgti netradiciškai. Štai Milana ketino apžiūrėti Aung San Suu Kyi namus, bet žmonės jai primygtinai patarė net prie tos gatvės neprisiartinti, jei nenori būti išsiųsta iš šalies. Be to, šioje šalyje esama regionų, po kuriuos galima keliauti tik su leidimais, o jų niekas paprastai neišduoda.“[35]

2008 metais gegužės pradžioje Andamanų jūroje kilo ciklonas „Nargis“, kuris nusinešė daugybės žmonių gyvybes bei padarė milžiniškos žalos tiek Mianmaro, tiek Tailando pakrančių ekonomikai. Karinė Mianmaro chunta kritikuojama dėl neveiklumo, kai reikėjo pasirūpinti nukentėjusiais žmonėmis bei teritorija. Tai netgi sukėlė diskusinį skilimą ASEAN organizacijoje, kuriai Mianmaras priklauso nuo 1997 metų; tačiau ASEAN atsisakė toliau spausti Mianmaro vyriausybę, nepaisydama JAV ir Vakarų Europos šalių kritikos. Kaip savo straipsnyje mini Ričardas Stubbsas, tokį ASEAN sprendimą iš dalies lėmė ir tai, jog nors pagrindinės regiono valstybės, būtent, Kinija, Indija, Japonija, ragina Mianmaro vyriausybę įgyvendinti politines reformas, tačiau nieko nėra padaryta arba tik sukėlė dar drastiškesnius karinės valdžios veiksmus; pasyviam šių trijų valstybių protestui didelės įtakos turi stiprūs ekonominiai ryšiai su Mianmaru. Tokiu būdu ASEAN neturi jokios vietinės paramos rimtesniam įsikišimui[36]. Be to, toks nutarimas pakeistų pačios ASEAN politiką, nes vienas iš šios organizacijos pagrindinių principų yra taikus ginčų sprendimas. Galiausiai tapo susilaikyta nuo didesnės viešos kritikos Mianmaro atžvilgiu, nes norėta užsitikrinti, jog šios šalies vyriausybė sutiks su pasirašytais naujais ASEAN įstatais, kurių pradžioje, tarp kitko, pabrėžiamas narių pritarimas demokratijos principams, teisėtam bei doram valdymui, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimui bei apsaugai[37]. Taigi, galima teigti, Mianmaro karinė valdžia veikia gana laisvai.

Taigi XXI amžiaus Mianmaras yra valstybė, kurioje neteisėtai valdanti karinė chunta vis dar išlaiko savo galią per žiaurų karinį režimą. Dabartinė situacija karinės chuntos valdomame Mianmare, kuriame labai ribojamos žmonių teisės bei galimybės naudotis naujausiomis technologijomis (paprasčiausias pavyzdys – internetas, kuris Mianmare labai lėtas, o kartais visai užblokuojamas dėl tam tikrų valdžios tikslų), rodo, kad reikia įdėti daug kryptingos veiklos norint pakeisti esamą situaciją. Visgi pastebėtini ir pirmieji režimo laisvėjimo ženklai, nes nuo 2000 metų į šalį jau įsileidžiami turistai. Mianmaro ateitis priklauso ir nuo tautiniu bei etniniu požiūriu mišrios vietinės visuomenės, būtent nuo to, ar atskiros tautinės grupės pajėgs susitarti tarpusavyje ir imsis bendrų veiksmų prieš diktatūrinį karinį generolų valdymą.

IŠVADOS

Mianmaras (Birma) nuo generolo Ne Wino įvykdyto perversmo iki šių laikų patyrė daugybę politinių bei ekonominių pasikeitimų. Pirma, keitėsi valdančiosios chuntos partijos pavadinimai bei sudėtis: BSPP 1962–1988 m., SLORC 1988–1997 m., SPDC nuo 1997 m. Taip pat mainėsi įstatymų leidžiamosios valdžios bei patariamųjų valstybės organų apibūdinimai, pavyzdžiui parlamento, tai lengva pastebėti palyginus 1974 ir 2008 metų Mianmaro (Birmos) konstitucijas. Karinė chunta netgi pakeitė  požiūrį į etnines mažumas: generolas Ne Winas ir SLORC vadovai jas norėjo asimiliuoti į vieną birmiečių tautą, tačiau SPDC savo paskelbtoje 2008 metų konstitucijoje jau pripažino šalies daugiakultūriškumą. Tačiau vis vien dar nuo pat 1962 metų dauguma gyventojų karinę chuntą laiko neteisėta, todėl ši savo valdžią išlaiko tik per prievartą bei terorą.

Birma iki 1962 metų karinio perversmo buvo ekonomiškai stipri šalis ir daug žadanti ateityje. Visgi joje pradėtas kurti socializmas pagal BWS programą sugriovė valstybės ūkį bei nuritino Birmą tarp menkiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių. Po 1988 metais rugsėjo 18 dieną įvykdyto perversmo į valdžią atėjusi nauja generolų grupė nusprendė atkurti šalies ūkį, skatindama atviros rinkos ekonomiką, kas pamažu duoda vaisių, nepaisant to, kad Vakarų valstybės protestuoja dėl gyventojų išnaudojimo Mianmaro valstybinėse įmonėse bei taiko įvairias ekonomines sankcijas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

  1. AUNG SAN, SUU KYI. Freedom from Fear/ Iš: SARDESAI, D. R.  (ed.). Southeast Asian History: Essential Readings. Boulder: Westview Press, 2006, p. 320–330.
  2. BERGER, T. Mark. The End of Empire and the Cold War/ Iš: BEESON, Mark (ed.). Contemporary Southeast Asia: Regional Dynamics, National Differences. Houndmills & New York: Palgrave, 2004, p. 29–45.
  3. BROWN, David. Ethnic and Nationalist politics in Southeast Asia/ Iš: BEESON, Mark (ed.). Contemporary Southeast Asia: Regional Dynamics, National Differences. Houndmills & New York: Palgrave, 2004, p. 143–156.
  4. CALVOCORESSI, Peter. Pasaulio politika 1945–2000 metais. Vilnius: Briedis, 2001.
  5. DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder. Victoria, Australia: Mandarin, 1996.
  6. OSBORNE, Milton. Southeast Asia: An Introductory History. Crows Nest: Allen & Unwin, 2004.
  7. SARDESAI, D. R. Southeast Asia: Past And Present. Oxford: Boulder, Colorado: Westview Press, 1989.
  8. STUBBS, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN/ Iš: BEESON, Mark (ed.). Contemporary Southeast Asia: Regional Dynamics, National Differences. Houndmills & New York: Palgrave, 2004, p. 234–247.
  9. TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.). Government and Politics in Southeast Asia. London: ZED Books, 2001, p. 203–251.
  10. AMBRAZEVIČIUS, Paulius. Birmai reikia laisvų rinkimų/ Iš: Verslo klasė, Nr. 2 (93), 2010 m. gegužė, psl. 14–17.
  11. ŠĖMIENĖ, Aušrinė. Šventasis, auksinis ir karinis Mianmaras. Veidas, Nr.6 (901), 2010 m. vasario 8 d., psl. 52–53.
  12. About Kawthoolei [Interaktyvus]. Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-04-01): <http://www.kawthoolei.org/index.html>.
  13. Burma [Interaktyvus]. [Vikipedia] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://en.wikipedia.org/wiki/Burma>.

  1. Burma Socialist Programme Party [Interaktyvus]. [Vikipedia] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-21): <http://en.wikipedia.org/wiki/Burma_Socialist_Programme_Party>.
  2. Burmese constitutional referendum, 2008 [Interaktyvus]. [Wikipedia] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://en.wikipedia.org/wiki/Burmese_constitutional_referendum,_2008>.

  1. Constitution of the Republic of the Union of Myanmar [Interaktyvus]. [Sribd] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://www.scribd.com/doc/7694880/Myanmar-Constitution-2008-English-version>.

  1. Construction of Myanmar new Capital continues [Interaktyvus]. [People Daily Online] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://english.peopledaily.com.cn/90001/90777/90851/6851523.html>.

  1. KUPPUSWAMY C. S. Elections 2010 – A curtain raiser [Interaktyvus]. [South Asia Analysis Group] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://www.southasiaanalysis.org/%5Cpapers36%5Cpaper3570.html>.

  1. MORRIS, Kylie. Burma begins move to new capital [Interaktyvus]. Bangkok: BBC News. Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/4412502.stm>.

  1. National Convention ends after 14 years [Interaktyvus]. [Asia News] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-22): <http://www.asianews.it/news-en/National-convention-ends-after-14-years-10215.html>.
  2. The National Convention: Research [Interaktyvus]. Thailand: Irrawady Publishing Group, 2008. Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-24):

<http://irrawaddy.org/research_show.php?art_id=3564>.

  1. The Referendum Law for the Approval of the Draft Constitution of the Republic of the Union of Myanmar, 2008 [Interaktyvus]. [The New Light of Myanmar, 28 February, 2008] Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-25):

<http://burmalibrary.org/docs4/Referendum_Law-2008-02-26.pdf>.

  1. THOMSON, N. Curtis. Political Stability and Minority Groups in Burma [Interaktyvus]. Geographical Review, Vol. 85, No. 3 (Jul., 1995), pp. 269-285. Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-04-01):

<http://www.jstor.org/stable/215273?&Search=yes&term=Burma&list=hide&searchUri=%2Faction%2FdoBasicSearch%3FQuery%3DBurma%26wc%3Don%26x%3D14%26y%3D7&item=2&ttl=22829&returnArticleService=showArticle>.

  1. The ASEAN Charter [Interaktyvus]. – Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-03-09):

<http://www.aseansec.org/publications/ASEAN-Charter.pdf>.


[1] ŠĖMIENĖ, Aušrinė. Šventasis, auksinis ir karinis Mianmaras. Veidas, Nr.6 (901), 2010 m. vasario 8 d., psl. 52–53

[2] ŠĖMIENĖ, Aušrinė. Šventasis, auksinis ir karinis Mianmaras. Veidas, Nr.6 (901), 2010 m. vasario 8 d., psl. 52–53

[3] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 376

[4] SARDESAI, D. R. Southeast Asia: Past And Present, psl. 10

[5] SARDESAI, D. R. Southeast Asia: Past And Present, psl. 8

[6] TIN MAUNG, Maung Than. Mianmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 204

[7] OSBORNE, Milton. Southeast Asia: An Introductory History, psl. 213

[8] BERGER, T. Mark. The End of Empire and the Cold War/ Iš: BEESON, Mark (ed.), psl. 29

[9] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 376

[10] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 205

[11] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 205

[12] BROWN, David. Ethnic and Nationalist politics in Southeast Asia/ Iš: BEESON, Mark (ed.), psl. 144

[13] BROWN, David. Ethnic and Nationalist politics in Southeast Asia/ Iš: BEESON, Mark (ed.), psl. 145

[14] Pagal: AUNG SAN, Suu Kyi. Freedom from Fear/ Iš: SARDESAI, D. R.  (ed.), psl. 321

[15] Burma Socialist Programme Party [Interaktyvus]. Prieiga per internetą (žiūrėta 2010-05-21): <http://en.wikipedia.org/wiki/Burma_Socialist_Programme_Party>.

[16] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 209

[17] Pagal: DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 376

[18] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 206

[19] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 377

[20] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 377

[21] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 385

[22] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 377

[23] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 375

[24] BROWN, David. Ethnic and Nationalist politics in Southeast Asia/ Iš: BEESON, Mark (ed.), psl. 145

[25] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 211–212

[26] The National Convention: Research [Interaktyvus]. Thailand: Irrawady Publishing Group, 2008 (žiūrėta 2010-05-24)

[27] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 211

[28] Ministerijų skaičius vis augo: 1988 metais SLORC atėjus į valdžią jų buvo 18, o 2000 metais jų skaičius išsiplėtė iki 32 su šalia egzistuojančiais įvairiais komitetais bei organizacijomis. (TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 219)

[29] DOBBS–HIGGINSON, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder, psl. 393

[30] TIN MAUNG, Maung Than. Myanmar: Military in Charge/ Iš: FUNSTON, John (ed.), p. 209

[31] The National Convention: Research [Interaktyvus]. Thailand: Irrawady Publishing Group, 2008 (žiūrėta 2010-05-24)

[32] National convention ends after 14 years [Interaktyvus]. [Asia News] (žiūrėta 2010-05-24)

[33] AMBRAZEVIČIUS, Paulius. Birmai reikia laisvų rinkimų/ Iš: Verslo klasė, Nr. 2 (93), 2010 m. gegužė, psl. 17

[34] AMBRAZEVIČIUS, Paulius. Birmai reikia laisvų rinkimų/ Iš: Verslo klasė, Nr. 2 (93), 2010 m. gegužė, psl. 16

[35] ŠĖMIENĖ, Aušrinė. Šventasis, auksinis ir karinis Mianmaras. Veidas, Nr.6 (901), 2010 m. vasario 8 d., psl. 52–53

[36] Pagal: STUBBS, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN/ Iš: BEESON, Mark (ed.), psl. 245

[37] „ADHERING to the principles of democracy, the rule of law and good governance, respect for and protection of human rights and fundamental freedoms“: The ASEAN Charter (Preamble), psl. 2

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: