Praleisti ir eiti į turinį

Čekoslovakija 1968-1989 m.

REFERATAS

 ČEKOSLOVAKIJOS VIDAUS IR UŽSIENIO POLITIKA, 1968–1989 M.

Autorius – Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos IV kurso studentas

Vilnius, 2011

       Įvadas

Šiame darbe nagrinėta Čekoslovakijos vidaus ir užsienio politika 1968–1989 m. Laikotarpis apima įvykius nuo Varšuvos Pakto organizacijai priklausančių šalių invazijos į Čekoslovakiją 1968 m. rugpjūtį iki 1989 m. lapkritį kilusios vadinamosios „aksominės“ revoliucijos. Darbas suskirstytas į dvi dalis. Pagrindiniai uždaviniai pirmojoje buvo aptarti Gustavo Husako vykdytą „normalizacijos“ politiką, jos vykdymą bei pasekmes, taip pat vidines Čekoslovakijos ekonomikos prastėjimo priežastis bei gyventojų atsaką į tai, pasireiškusį per disidentų judėjimą bei „aksominę“ revoliuciją; galiausiai aprašyta komunistinės Čekoslovakijos žlugimo istorija 1989 m. Antrojoje darbo dalyje susitelkta į užsienio politiką, siekiant atskleisti pagrindines jos kryptis, bruožus bei poveikį vidaus ekonominei raidai. Išskirtos trys kryptys: komunistinės šalys, Vakarai ir Trečiojo Pasaulio šalys.

Darbe panaudota keletas sutrumpinimų, kurių svarbiausius dera pažymėti įvade:

COMECON – The Council for Mutual Economic Asistance (kitaip CMEA), įk. 1949 m.

VSO – Varšuvos Sutarties Organizacija/ Varšuvos Pakto Organizacija, įk. 1955 m.

VDR – Vokietijos Demokratinė Respublika, įk. 1949 m.

VFR – Vokietijos Federacinė Respublika, įk. 1949 m.

Rašant naudotasi įvairia literatūra: tiek knygomis, tiek straipsnių rinkiniais, tiek internetiniais ištekliais. Rašant apie Čekoslovakijos vidaus politiką labai pravertė autorių kolektyvo parašytas straipsnių rinkinys Eastern Europe: Politics, culture, and society since 1939, išleistas 1998 metais; tuo tarpu užsienio politika plačiai aptarta remiantis internetinės svetainės http://www.country-data.com medžiaga bei Peter Calvocoressi knyga Pasaulio politika: 1945-2000, išleista 2001 metais. Literatūros sąrašas pateiktas darbo pabaigoje.

 

1. Čekoslovakijos vidaus politika (1968–1989 m.)

 

Po Varšuvos sutarties organizacijos narių įsiveržimo į Čekoslovakiją 1968 m. rugpjūtį, Dubčeką komunistų partijos vadovo poste pakeitė paklusnesnis Maskvai Gustavas Husakas. Šiam vadovaujant, iškart pradėta eliminuoti visus 1968 m. reformų pėdsakus. Vyko vadinamasis „normalizacijos“ procesas. Iš įtakingų postų politinėje, ekonominėje, intelektualaus gyvenimo sferose tapo pašalinta per 500 tūkstančių Dubčeko reformas rėmusių asmenų; masinių organizacijų veiklai vėl ėmėsi vadovauti komunistų partija; sugrįžo griežta cenzūra, intelektualams liepta derinti savo nuomonę su komunistų partijos pozicija. Bijantis 1968 m. įvykių atkūrimo, artimiausiam dvidešimtmečiui tapo uždraustos bet kokios diskusijos apie reformas ar kokius nors ryškius pokyčius. Pakito pačios partijos struktūra: 1971 m. gegužę įvykusiame Čekoslovakijos komunistų partijos suvažiavime ji tapo pertvarkyta į kadrinę. Apskritai, komunistai vėl atstatė savo griežtą politinę kontrolę visose gyvenimo srityse.

1975 m. Husakas tapo ir šalies prezidentu. Jis pats 1950 m. buvo nuteistas dėl politinių priežasčių, todėl jis iš savo ir Dubčeko patirties aiškiai suprato, ką reiškia neklausyti Maskvos nurodymų. Visgi pastebėtina, kad jis dažniausiai mėgo laikytis vidurio pozicijos, tiek Dubčeko reformų, kurias iš pradžių palaikė, metu, tiek pats būdamas šalies vadovu: nors Husakas vadovavo reformistų persekiojimams ir gynė griežtą politinę kontrolę, visgi jis draudė savo kolegoms taikyti dar griežtesnes priemones. Kai po 1956 m. Vengrijos revoliucijos Kadaras skubėjo vykdyti kiek palankesnę nei anksčiau vidaus politiką, tai ilgas Husako valdymas (iki 1987 m.) rėmėsi biurokratiniu, represyviu reagavimu į viešuosius reikalus. Tačiau nauji ir nepatyrę valdininkai, pakeitę nepatikimus valdžiai asmenis, buvo menkai pasirengę spręsti 8-9 dešimtmečių politinius bei ekonominius iššūkius. Panašūs iššūkiai egzistavo ir kitose sovietinio bloko šalyse bei galiausiai atvedė iki komunizmo žlugimo Centrinės ir Rytų Europos regione.

Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Husako vidaus ir ekonominė politika atrodė duodanti gerų vaisių. Gerėjantis gyvenimas ir kontroliuojama tikslinga prievarta šalies gyventojus išlaikė ramius. Čekoslovakija nepatyrė didelės ekonominės krizės kaip Lenkija ar Vengrija, tačiau joje dėl su centriniu planavimu susijusio neefektyvumo bei darbo rezultatų iškraipymų pastoviai kartojosi ekonominiai sunkumai, kurie skaudžiai atsiliepė šalies konkurenciniam pajėgumui pasaulio rinkose. Kartu su nepalankiomis oro sąlygomis ir užsitęsusiu naftos trūkumu nuo 1979 m., šie veiksniai kartu 1980 m. pradžioje sukėlė Čekoslovakijoje sunkų ekonomikos kritimą, pasižymėjusį labai menku pramoninės gamybos augimu ir atlyginimų bei gyvenimo standartų sustingimu. Devintojo dešimtmečio pradžioje ekonominės sąlygos buvo kiek pagerėjusios, tačiau valdžios pareigūnai vis vien planų įvykdymą laikė nepakankamu ir siekė daug daugiau, tai tęsėsi ir devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Vis gausėjo gyventojų, nepatenkintų ekonomikos stagnacija bei prievartos aparatu, todėl po 1975 m. Helsinkio konferencijos, kurioje SSRS bei jos satelitai raštiškai pasižadėjo gerbti savo piliečių teises, ėmė burtis disidentai intelektualai, kurie nutarė viešai raginti valdžią laikytis įsipareigojimų. Šiuo tikslu 1977 m. tapo įkurta žmogaus teisių gynimo grupė „Chartija 77“, vadovaujama Vaclavo Havelo. Šio judėjimo aktyvistai tapo greitai pradėti persekioti, jie buvo sekami policijos, suimti, nuteisti bei įkalinti, prarasdavo pilietybę (pvz. 1979 m. spalį ji tapo atimta iš opozicijos rašytojo Pavelo Kohouto), tačiau, nepaisydami žiaurių bausmių, vis vien tęsė protestą prieš žmogaus teisių pažeidimus Čekoslovakijoje. Dauguma disidentų buvo kultūros veikėjai, kurie įsitraukė į 7 deš. vykusį reformų judėjimą, ir po invazijos valdžia jiems buvo uždraudusi atvirai reikštis kultūriniame gyvenime, todėl dalis emigravo, o kiti pradėjo dirbti paprastų darbininkų darbus, tačiau tęsė ir intelektualinį darbą, rašydami kūrinius „savilaidai“ („samizdatui“) ar rengdami nelegalius susirinkimus savo kūrybai pristatyti. Valdžia persekiojo šiuos nonkomformistinius kultūrinius sambūrius, kartu taip paskatindama „Chartijos 77“ formavimąsi. Devintojo dešimtmečio pradžioje suaktyvėjo ir Katalikų Bažnyčios hierarchijos veikla: vyskupai ėmė reikšti savo nuomones aktualiais klausimais: pavyzdžiui, kardinolas Františekas Tomašekas 9 deš. pradžioje pasisakė prieš raketų dislokavimą Čekoslovakijos teritorijoje. Pradėjo augti masinių procesijų ir piligriminių žygių dalyvių skaičius, nuo maždaug 100 tūkst. asmenų 1980 metais iki apie 800 tūkst. dalyvių 1988 metais[1]. Taigi 8-9 deš. sandūroje suaktyvėjo Čekoslovakijos visuomenės judėjimas už savo teises, pasireiškęs protestais prieš žmogaus teisių varžymą, disidentų veikla, slapta spauda bei renginiais, drąsesniais svarbių asmenybių pasisakymais bei populiarėjančiu religinio gyvenimo puoselėjimu. Tačiau tai buvo daugiau moralinio pobūdžio protestai, pasižymėję atsisakymu naudoti jėgą. Nors 1989 m. lapkritį per „aksominę revoliuciją“ komunistinės valdžios Čekoslovakijoje diplomatiniam nuvertimui taip pat vadovavo asmenys, susiję su „Chartija 77“, bet komunistinio režimo žlugimui daugiau įtakos turėjo sunki ekonominė situacija, panaikinusi visuomenės paramą bei pasitikėjimą, ir pasikeitusi politika Maskvoje, atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui, pradėjusiam vykdyti viešumo bei pertvarkymo politikas. SSRS valdžia tapo atviresnė diskusijoms apie problemas ir kartu pakvietė piliečius priimti suprastėjusias gyvenimo sąlygas. Baimintasi 1968 m. įvykių pasikartojimo, todėl politinius debatus valdžia apribojo bei griežtai prižiūrėjo, taip pat bausmėmis reagavo į disidentų mėginimus veikti plačiau.

Ryškesni pokyčiai pirmiausia pasireiškė ekonomikos srityje. Dar 1987 m. sausį Čekoslovakijos valdžia priėmė naują planą, kaip pagerinti bei pakelti šalies ūkį: į šį planą įėjo ekonomikos decentralizacija, tam tikrų rinkos bruožų įvedimas. Kita vertus, praktikoje pritaikyta bendroji išdėstytų principų dalis, ir iki komunistinio valdymo pabaigos tik keli nutarimai iš naujojo plano tapo įgyvendinti, todėl tokia neryžtinga ekonominė politika tapo sukritikuota daugumos Čekoslovakijos gyventojų. Taigi naujųjų politinių bei ekonominių pertvarkymų atžvilgiu padėtis šioje šalyje smarkiai skyrėsi nuo situacijos Gorbačiovo valdomoje SSRS. Tačiau pokyčiai nuo 1987 m. pamažu vyko, kartu atspindėdami didėjantį susiskaldymą Čekoslovakijos komunistų partijoje bei skatindami aktyviąją visuomenės dalį mesti iššūkį valdančiajam režimui.

Todėl 1987-1989 m. Čekoslovakijoje padaugėjo disidentų grupuočių, taip pat piliečiai vis dažniau ir dažniau sukritikuodavo ar atvirai suabejodavo valdžios veiksmais. Prie tokių ir panašių iniciatyvų jungėsi vis daugiau gyventojų, ypač jaunimas. Be to, Slovakijos teritorijoje atsirado aktyvistų, kurie kartu dirbo valstybinėse pareigose ir tam tikru mastu dalyvaudavo nonkomformistinėje veikloje. Pamažu 1989 m. opoziciją pradėjo remti didelė dalis valstybės pareigūnų, taip pat žiniasklaidos atstovų. Šie asmenys palaikė ir peticijas, kuriomis prašyta paleisti iš kalėjimo Vaclavą Havelą, kuris tapo suimtas 1989 m. pradžioje už dalyvavimą valdžios uždraustoje sueigoje.

Kaip vykstančių pokyčių ženklas, 1987 m. gruodį Čekoslovakijoje Husaką partijos pirmininko poste pakeitė Milošas Jakešas. Šis anksčiau buvo atsakingas už personalo valymų partijoje planavimą, todėl nelabai tiko vykdyti radikalioms reformoms, tačiau jo išrinkimas rodė, kad kažkas naujo vyksta partijoje. Po Jakešo atėjimo į valdžią prasidėjo dažna partijos prezidiumo narių kaita: vyresnius kolegas keitė kiek jaunesni ir mažiau patyrę. Jie sunkiai galėjo pasipriešinti stiprėjančiam disidentiniam judėjimui, taip pat nepajėgė susitvarkyti su 1989 m. lapkritį kilusia politine ir ekonomine krize.

Pastaroji krizė, kilusi lapkričio 17 dieną, sunaikino komunistinę sistemą Čekoslovakijoje. Krizė prasidėjo, kai Prahoje policija žiauriai nuslopino taikią studentų demonstraciją. Pasibaisėję šiais įvykiais, šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves, reikalaudami komunistinio režimo pabaigos. Tai dėl savo taikios prigimties tapo pavadinta „aksomine revoliucija“. Tarpusavyje susitarė koordinuoti veiksmus dvi disidentų organizacijos: „Piliečių Forumas“ Prahoje ir „Viešumas prieš prievartą“ Bratislavoje. Jos pradėjo derybas su komunistine valdžia, kuri atsistatydino nuo protestų pradžios praėjus 23 dienoms. Gruodžio 10 d. tapo suformuota „Nacionalinės santarvės vyriausybė“, kuriai vadovavo ministras pirmininkas M. Čalfa. Čekoslovakijos prezidentu 1989 m. gruodžio 29 d., dar tebesant komunistams, tapo išrinktas disidentas V. Havelas; tai žymėjo demokratinių jėgų pergalę šalyje, kuri 1990 m. balandį tapo pervadinta į Čekijos ir Slovakijos Federacinę Respubliką. Ją 1991 m. paliko paskutiniai nuo 1968 m. įvestos SSRS kariuomenės daliniai.

Taigi, nepaisant išorinių faktorių, aptartų kitame skyriuje, rimtos politinės bei ekonominės problemos nulėmė komunistinio režimo žlugimą Čekoslovakijoje. Jos sugriovė visuomenės pasitikėjimą valdančiąja sistema ir atvedė prie šios griūties 1989 m. lapkritį. Lyginant su Lenkija ar Vengrija, kur vyko užsitęsusios disidentų ir reformistų derybos su komunistinėmis vyriausybėmis, Čekoslovakijoje režimas žlugo staigiai ir greitai. Nors per paskutinius dvejus metus pasikeitė komunistinės valdžios viršūnė, tačiau kartu labai išaugo disidentų veiksmų palaikymas, be to, senesnius kolegas postuose pakeitę jaunesni komunistai atėjo į valdžią neturėdami jokios didesnės patirties politikoje bei būdami gana menkai žinomi. Kita vertus, daug paprastų piliečių iki 1989 m. lapkričio nepažinojo ir prezidentu tapusio V. Havelo, kurį kartu galima laikyti neoficialiu opozicijos komunistiniam režimui lyderiu. Šiaip ar taip, tapo žengtas naujas žingsnis Čekoslovakijos, vėliau (1992 m.) suskilusios į dvi atskiras valstybes, istorijoje.

 

2. Čekoslovakijos užsienio politika (1968–1989 m.)

Šioje dalyje susitelkta į Čekoslovakijos santykius su kitomis komunistinėmis šalimis bei Vakarais, išryškinant svarbiausius tuometinės šalies užsienio politikos aspektus bei įvykius, atkleidžiančius Čekoslovakijos užimtą poziciją „Šaltojo karo“ atžvilgiu nagrinėjamuoju metu.

Už santykių su užsieniu palaikymą Čekoslovakijoje buvo atsakingos dvi ministerijos: Užsienio reikalų (svarbiausias užsienio politikos organas) ir Užsienio prekybos (kur kas mažesnė už URM). Šių institucijų vadovus rinko pats prezidentas, kuris kartu galėjo paskirti diplomatinius įgaliotinius ar pats atstovauti savo šalį užsienyje. Užsienio reikalų ministerija kartu sekė kitas vietines institucijas, kiek labai jos laikosi oficialios šalies užsienio politikos linijos. 1987 m. ministerija tapo suskirstyta į 10 geografinių departamentų, 10 funkcinių ir administracinių padalinių, 2 apmokomuosius institutus ir vieną tarptautinių santykių draugiją[2].

Bendraudama su komunistinėmis šalimis, Čekoslovakija daugiausia santykių 8-9 deš. palaikė su SSRS. 1986 m. kovą įvykusiame XVII-ajame komunistų partijos kongrese, Husakas vėl patvirtino, kad jo šalis labai vertina bei toliau tęs sąjungą, draugystę ir bendradarbiavimą su SSRS dėl gyvybinių Čekoslovakijos žmonių poreikių bei saugumo[3]. G. Husakas savo valdymo metais nuolat demonstravo save kaip lojalų SSRS sąjungininką bei jos politikos užtarėją; kartu Husako valdymo metais visąlaik stengtasi Čekoslovakijos interesus, kiek įmanoma, labiau sutapatinti su SSRS interesais. Sovietinė įtaka dar padidėjo, kai 1968 m. tapo priimta vad. „Brežnevo doktrina“, apribojusi SSRS satelitų suverenitetą, ir, kaip jos pasekmė, 1970 m. pasirašyta Draugystės, Bendradarbiavimo ir Abipusės paramos sutartis tarp Čekoslovakijos ir SSRS (šia sutartimi įteisinta nuolatinė SSRS karinių dalinių dislokacija Čekoslovakijos teritorijoje). „Brežnevo doktrina“ siekta pateisinti 1968 m. intervenciją į darbe nagrinėjamą šalį ir patvirtinti teisę VSO valstybėms įsiveržti į bet kurią šios organizacijos narių, jeigu ta narė Kremliui pasirodytų kelianti kokią nors grėsmę. Taigi pagrindiniai Čekoslovakijos vidaus ir užsienio politikos sprendimai tapdavo įgyvendinami tik gavus pritarimą iš Maskvos. Šios įtaka labiausiai reiškėsi per dažnas dvišales bei daugiašales konsultacijas, kuriose dalyvaudavo aukšti partijos bei vyriausybės pareigūnai: specialiuose viršūnių susirinkimuose, Varšuvos Pakto politinio-konsultacinio komiteto sesijose, Komekono susitikimuose, bendruose komunistų partijos kongresuose, partijos lyderių, taip pat ir žemesnio lygio politiniuose susitikimuose; taip pat SSRS įtaką stiprino Čekoslovakijoje dislokuoti SSRS karinių pajėgų daliniai (5 sausumos, 2 oro).

Rašant apie Čekoslovakijos užsienio prekybą, dera pažymėti, kad per ją irgi labai reiškėsi SSRS įtaka: dar 1986 m. prekybiniai santykiai su SSRS sudarė beveik 50% visos Čekoslovakijos prekybos su užsienio šalimis. Be to, Čekoslovakija buvo labai priklausoma nuo Sovietų Sąjungoje gaminamos energijos. Visa tai lėmė, kad kiekvienas SSRS ekonomikos išsibalansavimas (produkcijos mažėjimas, augančios prekių kainos, korupcija ir t.t.) lėmė ir ekonomikos nuosmukį mūsų nagrinėjamoje šalyje. Tačiau, užuot siekusi didesnio ekonominio savarankiškumo, Čekoslovakija viešai pasisakė už dar glaudesnį įvairiapusišką bendradarbiavimą su SSRS[4]. Galima teigti, kad toks požiūris privedė šalį prie smarkaus ekonomikos nusilpimo 9 dešimtmečio antrojoje pusėje. Su kitomis komunistinėmis šalimis Čekoslovakija palaikė ryšius daugiausia per bendras organizacijas (Varšuvos Pakto Organizaciją, Komekoną). Husako valdoma valstybė aktyviai pasisakė už ekonomikų ir regioninės politikos integraciją regione. Tačiau su tokia „integracija“ sunkiai galėjo sutikti savarankiškesnės komunistinės šalys (pvz. Lenkija), nes tuo metu tai būtų reiškę išlaikytų politinių, ekonominių laisvių panaikinimą ir bendrą regiono ūkių subordinavimą smunkančiam SSRS ūkiui. Apskritai, Čekoslovakija su kitomis šalimis palaikė tiek santykių, kiek tai atitiko pagarbių santykių su SSRS politiką: būtent pagal SSRS palankumą joms Čekoslovakija sprendė, su kuria komunistine partnere užmegzti glaudesnius santykius, su kuria mažiau jų palaikyti. Pavyzdžiui, artimiausi santykiai ilgąlaik palaikyti su VDR ir Lenkija, iš kurių pastarojoje esantis Ščecino uostas tarnavo kaip Čekoslovakijos prekių išgabenimo į užsienį punktas. Tačiau 1980-81 m. Lenkijoje kilusi ekonominių ir politinių reformų reikalavimo banga susilpnino ir draugiškus ryšius su Čekoslovakija, nes pastarosios šalies vadovai labai bijojo, kad neramumai nepersimestų ir į jų valdomą teritoriją. Todėl Čekoslovakija pasveikino karinės padėties įvedimą Lenkijoje, laikydama tai būtinu savigynos aktu[5]. Iškart tapo nutrauktas Lenkijos kritikavimas, ir susitelkta į bendrų Lenkijai ir Čekoslovakijai klausimų sprendimą. Netgi aktyvūs prekybiniai santykiai su Kinija dar anksčiau (nei su Lenkija) tapo įtempti, kai ši susipyko su SSRS bei pasmerkė 1968 m. invaziją į Čekoslovakiją. Vėliau, 8 deš., santykiai su Kinija pradėjo gerėti, nes abi šalys siekė išplėsti abipusę prekybą. Taigi nagrinėjant Čekoslovakijos politiką kitų Vidurio ir Rytų Europos regiono komunistinių šalių atžvilgiu, labai gali praversti išmanymas apie oficialią SSRS užsienio politiką savo sateličių atžvilgiu ir taip pat apie Čekoslovakijos interesus kiekvienoje iš tuometinių jos kaimynių.

Rytų bloko narės turėjo bendrų interesų gerinti tarpusavio ekonominius santykius, tačiau atskirai jos taip pat norėjo prekiauti su šalimis už bloko ribų, ir ne tik komunistinėmis. Kai kurie poreikiai galėjo būti patenkinti tik perkant iš Vakarų. Galiausiai, atskiros Rytų bloko valstybės galėjo įgyti politinį pranašumą, mažiau priklausydamos nuo savo komunistinių kaimynių. Todėl detanto laikotarpiu Čekoslovakija taip pat išplėtė bei pagerino santykius su daugeliu nekomunistinių valstybių, nepaisant to, kad šios smerkė 1968 m. invaziją bei žmogaus teisių pažeidinėjimus Čekoslovakijoje. Šiai labiausiai pavyko pagerinti santykius su Vokietijos Federacine Respublika ir Austrija, nors artimi santykiai rutuliojosi labai lėtai. Pavyzdžiui, derybos ir konsultacijos su VFR prasidėjo 1970 m. spalį, o sutartis pasirašyta tik 1973 m. gruodį, nes iki tol abiems pusėms sunkiai ėjosi susitarti, kaip vertinti 1938 m. Miuncheno susitarimą. Sutartyje tarp Čekoslovakijos ir VFR tapo pažymėta, kad Miuncheno susitarimas laikomas antimoraliu ir negaliojančiu; kartu patvirtintas abiejų šalių teritorinis integralumas, bei susitarta vystyti ekonominį, pramoninį, techninį, taip pat kultūrinį bendradarbiavimą, su kuo susijusios sutartys tapo pasirašytos 1975 ir 1978 m. Nors prekyba tarp abiejų partnerių išaugo, sutarčių įgyvendinimas taip pat vyko labai lėtai, nes politinius šalių santykius temdė įvairūs nesutarimai (dėl disidentų persekiojimo, SSRS invazija į Afganistaną ir t.t.). Gana panašiai vyko bendradarbiavimas ir su Austrija. Tuo tarpu su JAV politiniai bei ekonominiai santykiai buvo labai kuklūs, palyginus su jų mastu Tarpukario laikotarpiu. JAV itin kritikavo žmogaus teisių judėjimo aktyvistų represijas Čekoslovakijoje ir sudarė galimybes čekoslovakams imigruoti[6].

Tačiau 8 deš. išaugusi Rytų-Vakarų prekyba sutapo su plačiai vartojamų prekių kainų kilimu pasaulyje ir didėjančia infliacija Vakaruose. Rytų bloko šalys, pačios patiriančios infliaciją dėl vidinių ekonomikos priežasčių, įskaitant didesnius atlyginimus, susidūrė su alternatyva: arba didinti infliaciją importuojant Vakarų prekes bei žaliavas, arba mažinti užsienio prekybą. Netgi Čekoslovakijai, turėjusiai stipriausią ekonomiką ir buvusiai pajėgiausia kreditore, teko susidurti su šia dilema iš dalies ir dėl savo prekybos ir pramonės potencialo. Jos prekyba su Vakarais, kiek pagyvėjusi 1973 m. užmezgus diplomatinius santykius su Vakarų Vokietija, leido į šalį atgabenti prekių iš įvairių pasaulio regionų, tačiau infliacinėmis kainomis. Kadangi Čekoslovakija negalėjo nutraukti nebaigtų, nuo užsienio sutarčių priklausomų projektų, tad, norėdama apmokėti prekybos importą, turėjo 20 procentų padidinti eksportą į Vakarus. Kita vertus, vis labiau augo Čekoslovakijos įsiskolinimas Vakarams, kuris 1989 m. siekė 4 milijardus JAV dolerių (galima palyginti su Lenkijos skola – 35,5 milijardai JAV dolerių)[7].

Čekoslovakija aktyviai veikė ir Trečiojo Pasaulio šalyse, pirmiausia socialistinėse arba tose, kurios oficialiai pareiškė palaiką SSRS ir Varšuvos Pakto organizaciją, siekdamos naudos iš abipusio bendradarbiavimo; taip pat remtos ir vietiniai sukarinti „nacionalinio išsilaisvinimo judėjimai“, pavyzdžiui Palestinos Išlaisvinimo Organizacija, sukilėliai Pietų Afrikos valstybėse. Čekoslovakija nagrinėjamuoju laikotarpiu glaudžiausius politinius bei ekonominius santykius palaikė su Etiopija, Jemeno Demokratine Respublika ir Mongolijos Liaudies Respublika; iš nekomunistinių šalių artimiausios buvo Sirija bei Libija. Su Trečiojo Pasaulio partneriais bendradarbiauta politinėje, karinėje, ekonominėje ir technologinėje srityse. Palaikyti ryšiai ir su kitomis, nekomunistinėmis, pasaulio valstybėmis (Indija, Iraku, Indonezija), tačiau jie labiau apsiribojo prekyba. Apskritai vertinant, Čekoslovakijos santykiai sukonkrečia užsienio valstybe atitiko SSRS poziciją tos valstybės atžvilgiu. Visgi, apibendrinat, Čekoslovakija tiriamuoju laikotarpiu pasirodė esanti itin aktyvi tarptautinės politikos veikėja[8].

 

Išvados

 

Po invazijos Čekoslovakijos vidaus politika pirmiausia tapo nukreipta eliminuoti visus 1968 m. reformų pėdsakus. Atėjus į valdžią G. Husakui, šalies viduje pradėti „normalizacijos“ procesai. Per kadrų kaitą ir griežtą cenzūrą komunistai vėl atstatė buvusią tvarką. Ilgas Husako valdymas (iki 1987 m.) rėmėsi biurokratiniu, represyviu reagavimu į viešuosius reikalus. Tačiau nauji ir nepatyrę valdininkai, pakeitę nepatikimus valdžiai asmenis, buvo menkai pasirengę spręsti 8-9 dešimtmečių politinius bei ekonominius iššūkius. Be to, ekonomikos stagnacija bei prievartos aparatas kėlė gyventojų nepasitenkinimą, kuris pasireiškė per disidentų veiklą, ypač per žmogaus teisių gynimo grupę „Chartija 77“, kurios narius valdžia persekiojo ir taikė įvairias bausmes. 9 dešimtmečio antrojoje pusėje itin suaktyvėjo visuomenės veikla prieš didesnių ekonominių ir politinių reformų vengiančią, nors jas ir skelbiančią, valdžią. Galiausiai, 1989 m. lapkričio 17 d., Prahoje įvyko „aksominė“ revoliucija, sužlugdžiusi komunistinį režimą. Galima įžvelgti, kad jeigu komunistinė valdžia būtų efektyviau įgyvendinusi ekonomines reformas ir žiūrėjusi piliečių interesų, visuomenės pasipriešinimas būtų buvęs menkesnis, ko pavyzdys – Husako valdymo pradžia. Taigi ekonomikos nuosmukis ir neatsakymas į gyventojų poreikius buvo viena iš 1989 m. politinės Čekoslovakijos krizės priežasčių.

Kita vertus, galima įžvelgti krizės pėdsakus ir Čekoslovakijos užsienio politikoje. Pirma, didžiausią dalį santykių su užsieniu sudarė prekybiniai santykiai su taip pat ekonomikos stagnacijos ir nuosmukio kamuojama SSRS, kas Čekoslovakijai trukdė kelti savo ekonomiką, tačiau su šia šalimi stengtasi išlaikyti kuo glaudesnius įvairiapusius santykius. Antra, užmegzti vertingi prekybiniai ir politiniai santykiai su Vakarais, tačiau per vėlai, nes sutapo su plačiai vartojamų prekių kainų kilimu pasaulyje ir didėjančia infliacija Vakaruose. Čekoslovakija susidūrė su alternatyva: arba didinti infliaciją importuojant Vakarų prekes bei žaliavas, arba mažinti užsienio prekybą. Norėdama apmokėti prekybos importą, nagrinėjamoji šalis turėjo 20 procentų padidinti eksportą į Vakarus savo gyventojų aprūpinimo sąskaita. Be to, vis labiau augo Čekoslovakijos įsiskolinimas Vakarams. Tokia užsienio politika kirtosi su gyventojų interesais, kurie neiškentę 1989 m. sukilo ir privertė komunistinę valdžią atsistatydinti.

Taigi „aksominė“ revoliucija Čekoslovakijoje tapo valdžios vidaus ir užsienio politikos pasekmė. Galima prie įtakos veiksnių priskirti ir situaciją aplinkui (Gorbačiovo politika, išsilaisvinimo judėjimai kitose komunistinėse šalyse, pvz. Lenkijoje), tačiau remiantis Čekoslovakijos ekonominės padėties aprašymu galima teigti, kad čia visgi šis, ekonominis, veiksnys buvo lemiamas.

 

Naudoti šaltiniai ir literatūra:

 

1)      Calvocoressi, Peter. Pasaulio politika: 1945-2000. Vilnius: Briedis, 2001.

2)      Kinder Herman, Hilgemann Werner. Pasaulio istorijos atlasas. Vilnius: Alma littera, 2001.

3)      Sharon L. Wolchik. Czechoslovakia// Autorių kolektyvas. Eastern Europe: Politics, culture, and society since 1939. Indiana University Press, 1998, p. 35-70.

4)      Policy Making and Administration// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus]. Prieiga per internetą [žiūrėta 2011-04-18]: <http://www.country-data.com/cgi-bin/query/r-3736.html&gt;.

5)      Relations with Communist Nations// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus]. Prieiga per internetą [žiūrėta 2011-04-11]: <http://www.country-data.com/cgi-bin/query/r-3737.html&gt;.

6)      Relations with Noncommunist Nations and Multilateral Ties// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus]. Prieiga per internetą [žiūrėta 2011-04-19]: <http://www.country-data.com/cgi-bin/query/r-3738.html&gt;.

 

[1] Sharon L. Wolchik. Czechoslovakia// Autorių kolektyvas. Eastern Europe: Politics, culture, and society since 1939, p. 47

[2] Policy Making and Administration// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus]

[3] Relations with Communist Nations// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus].

[4] Relations with Communist Nations// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus].

[5] Relations with Communist Nations// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus].

[6] Relations with Noncommunist Nations and Multilateral Ties// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus].

[7] Calvocoressi, Peter. Pasaulio politika: 1945-2000. Vilnius: Briedis, 2001, psl. 299.

[8] Relations with Communist Nations// Czechoslovakia: A Country Study, red. I. Gawdiak [Interaktyvus].

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: