Praleisti ir eiti į turinį

Tautinių mažumų klausimas Austrijoje-Vengrijoje

rugsėjo 3, 2012

       Austrijos-Vengrijos imperijos valdžios vidaus politika tautinių mažumų atžvilgiu

 Tadas Lovčikas, 2009 (grupinio referato dalis)

      Austrijos-Vengrijos imperijos valstybinė bei visuomenės raida ir valdžios veiksmai vietinių tautinių mažumų atžvilgiu yra svarbūs aprašant mažumų istoriją, kadangi daugelio Centrinės ir Rytų Europos tautų raida susijusi su nagrinėjamąja valstybe. Be to, didžioji visos imperijos politikos dalis tapo sutelkta būtent į valdomų tautų keliamas problemas. Tai pastebima dar po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1806 metais, kada Habsburgų dinastijos dvaro žemės galutinai tapo Austrijos imperija, kuri 1867 metais tapo pervadinta į Austrijos-Vengrijos imperiją. Šioje referato dalyje nagrinėjamas paskutinis imperijos gyvavimo laikotarpis, būtent dualistinė Austrijos-Vengrijos valstybė (1867–1918 metai) ir jos valdžios veiksmai tautinių mažumų atžvilgiu. Visos Austrijos-Vengrijos imperijos etninė sudėtis buvo labai marga: per paskutinį imperijos gyventojų surašymą, 1910 metais joje gyveno apie 12 milijonų (mln.) vokiečių, 10 mln. vengrų, 3 mln. rumunų, 23,5 mln. slavų (čekai apie 6,44 mln., lenkai beveik 5 mln., toliau ėjo slovakai, slovėnai, kroatai, serbai, mažarusiai), kitų – 2,5 mln.[1]. Todėl šalį dažnai draskė įvairūs tautiniai neramumai: svarbiausi jų buvo radikalus vengrų nacionalizmas Vengrijoje, čekų ir vokiečių konfliktas Bohemijoje, lenkų viršenybės reiškimas prieš mažarusius Galicijoje ir kiti. Pažymėtina tai, kad „tautos“ ir „tautinės mažumos“ sąvokos Austrijos-Vengrijos imperijoje dažniausiai sutapdavo, kadangi kiekviena šios valstybės tauta, netgi vokiečiai, nors to šie formaliai ir nepripažino, traktuodami save pagrindine valstybine tauta, buvo tautinė mažuma visos imperijos atžvilgiu. Atskirai aprašyta Habsburgų valstybės valdžios politika žydų, kurie, skirtingai nuo kitų tautų, nekėlė valdžiai jokių separatistinių tautinių reikalavimų, atžvilgiu.

XIX amžiaus antrojoje pusėje pastebimas aiškus Austrijos, o nuo 1867 metų Austrijos-Vengrijos imperijos silpimas: prarastos valdos Italijoje, negautos valdyti nepriklausomybę atgavusios Balkanų kunigaikštystės susivienijo į laisvas Rumuniją, Serbiją, kurios ėmė reikšti pretenzijas į atitinkamai rumunų, serbų apgyvendintas teritorijas imperijoje. Labai svarbus buvo pralaimėtas karas su Prūsijos ir Italijos karine sąjunga 1866 metais, kada Austrijos imperija pasitraukė iš Vokietijos Sąjungos, kuriai iki tol vadovavo. Tačiau net ir po šio pralaimėjimo, praradusi Veneciją, Austrijos imperija išliko didžiąja valstybe. Visgi Austrijos nusilpimas vertė Habsburgus persvarstyti Vengrijos reikalavimus, ir 1867 metų kompromisu tapo suformuota dualistinė Austrijos-Vengrijos valstybė. Karo ir užsienio politikos klausimai nuo šiol tapo sprendžiami bendrai, o vidinius Vengrijos reikalus Austrijos imperatorius ir kartu Vengrijos karalius Pranciškus Juozapas leido tvarkyti patiems vengrams: vyriausybės, seimai buvo atskiri. Tačiau kalbant apie tautinių mažumų teises, svarbu paminėti vadinamąsias Delegacijas, skirtas priimti bendrus visai dualistinei valstybei sprendimus, pavyzdžiui, bendrų ministrų reikalavimus: tarp Vengrijoje renkamų delegatų buvo nustatytas tam tikras skaičius kroatų, o Austrijoje Atstovų rūmai rinko 40 delegatų (Ponų rūmai dar 20), kurių skaičius buvo proporcingas provincijų dydžiui[2]. Vengrija, tapusi dualistinės valstybės šalimi-nare, ėmė rūpintis įstatymiškai apibrėžti savo teritorijoje gyvenančių tautinių mažumų teises. 1868 metais priimtas Tautybių įstatymas pripažino ir kitų tautų egzistavimą Vengrijoje – tai, prieš ką iš esmės kovojo šovinistiškai nusiteikusi smulkioji bajorija. Mažumos pagal šį įstatymą gavo šiokių tokių teisių: nevengrų gyvenamose srityse tautinių mažumų atstovai galėjo užimti vietines pareigybes ir tvarkyti reikalus vartodami savo gimtąją kalbą; Tautybių įstatymu Vengrijos seimas taip pat skelbė leidžiąs pradinėse mokyklose, susidarius dideliam kitataučių vaikų skaičiui, mokyti juos gimtąja kalba iki aukštojo mokslo pradžios[3]. Visgi Tautybių įstatymas praktikoje nevykdytas, nes valdžioje esanti smulkioji vengrų bajorija toliau tęsė nuoseklią madjarizacijos politiką. Tačiau Vengrija nesiekė visiškai prisijungti Kroatijos-Slavonijos, todėl 1868 metais suteikė jai autonomiją: kroatams paliktas tiek seimas, tiek teisė naudoti savo gimtąją kalbą, tačiau Kroatijos-Slavonijos valdytoją skyrė ir atleido Vengrijos vyriausybė. Tuo tarpu Austrija savąja 1867 konstitucija sukūrė liberalesnę negu Vengrija tautinės politikos sistemą, numatydama visų žmonių lygybę prieš įstatymą, žodžio bei judėjimo laisves: pavyzdžiui, leistas, nors ir neaiškiai apibrėžtas, atitinkamos provincijos kalbų vartojimas mokyklose ir valstybinėse įstaigose[4]. Tokia Austrijos politika vis labiau leido skleistis jos tautų tautiškumui, tačiau vis vien liko diktuojama vokiečių, kurie siekė išlaikyti vien vokiečių kalbą, pavyzdžiui Bohemijoje, kur vyko didelis vokiečių konfliktas su čekais. Taigi Austrija-Vengrija tapo imperatoriaus valdoma dviejų konstitucinių valstybių sąjunga, kuri iš vienos pusės buvo paremta vokiečių, iš kitos pusės – vengrų hegemonija[5].

Pačioje Austrijoje vyko daug diskusijų dėl nevokiškos tautinės kalbos vartojimo mišrių provincijų viešajame gyvenime, ypač administracinėse įstaigose, kadangi 1867 metų konstitucija visgi nelabai aiškiai tai apibrėžė. 1890 metais nutarta tas sritis, kuriose gyvena kelių tautybių asmenys, teritoriškai padalinti pagal tautinį principą, o valstybinių įstaigų etatų skaičių padvigubinti, naujas vietas suteikiant nevokiečiams. Taigi sukuriant pakankamai biurokratinių darbo vietų mėginta numalšinti tautų konfliktus. 1890 metų įstatymas patenkino italus Tirolyje, tačiau ne čekus su vokiečiais, ypač Bohemijoje. Tuo tarpu Galicijos lenkai ir taip jau buvo gavę savo provincijai tam tikrą autonomiją 1871 metais, kartu tapo paskirtas specialus ministras lenkų reikalams. Galicijoje tarp lenkų gyveno ir labai daug mažarusių – šiems lenkai patvirtino teises turėti mokyklas su jose dėstoma gimtąja kalba, taip pat leisti savo laikraščius. Visgi ilgai tautiškai neapsisprendusius mažarusius savivaldos privilegiją turintys Galicijos lenkai laikė žemesne tauta. Tai lėmė taip pat savivaldos organuose dalyvauti norinčių mažarusių nepasitenkinimą, ir pagrįstai: 1910 metais Galicijoje gyveno apie 4,75 milijonų lenkų ir per 3 milijonus mažarusių, per ankstesnius imperijos gyventojų surašymus šių tautų skaitinis santykis netgi buvęs atvirkštinis[6]. Visgi tik nuo 1907 metų, kai Austrijoje tapo įvesta visuotinė rinkimų teisė, mažarusiai gavo šansų bendrame seime pareikšti savo nepasitenkinimą. Tuo tarpu Bosnijos ir Hercogovinos žemėse, Austrijai-Vengrijai pasiėmus jas saugoti, o vėliau aneksavus, šiose žemėse, bijodami pietų slavų nacionalizmo, imperijos siųsti valdininkai neleido pasireikšti nė menkiausiam švietimo ar savivaldos bandymui; čia tapo apribota ir visuotinė rinkimų teisė. Taigi akivaizdu, kad Austrijos valdžia šalies provincijose, nepaisant 1867 metų konstitucijos, vykdė ar leido vykdyti skirtingą politiką vietinių tautų atžvilgiu.

Neaiškus 1867 metų konstitucijos straipsnio dėl provincijos nevokiškų kalbų vartojimo viešajame gyvenime susilaukė daugiausia ginčų Austrijos vakarinėse žemėse, kurios vokiečių laikytos tautinėmis dėl ankstesnio priklausymo Šventajai Romos imperijai. Pavyzdžiui, daug neramumų sukėlė slovėnų reikalavimai patenkinti jų kultūrines reikmes miestuose – labiausiai norėta, kad valstybinėse mokyklose būtų dėstoma ir slovėniškai. Tai buvo jiems suteikta  1888 metais Maribore (Štirijos provincija), tačiau Reichsrato leidimas steigti slovėniškas klases Celės miesto mokykloje tapo pasiektas parlamentinės koalicijos žlugimo sąskaita, kai pasitraukė visi vokiečiai iš ministrų kabineto[7]. Taigi dera pažymėti, kad Austrijos vokiečiai nebuvo pakankamai stiprūs paversti Austriją daugiataute vokiečių valstybe, tačiau visuomet stengdavosi bet kokia kaina sutrukdyti priimti jiems nepriimtinus valdžios institucijų sprendimus. Visgi visa pagrindinė Austrijos-Vengrijos valstybinė politika sukosi apie Habsburgų imperatorių ir jo dvarą: nesutariančios visos imperijos tautos kreipdavosi pas jį kaip arbitrą, pavyzdžiui čekai ir vokiečiai, vengrai ir kroatai. Netgi savivaldų darbas buvo prižiūrimas, bijantis separatistinio nacionalizmo protrūkio. Nuolatinis stengimasis valdžią sutelkti vienose rankose labai silpnino visą imperiją.

Vengrijoje tuo tarpu vykdyta stipri madjarizacija. Ten, kaip ir Austrijoje, tautiniai interesai susikirto skiriant tarnybos vietas valdininkijoje. Kad sutrukdytų kitataučiams jas užimti, vengrų smulkioji bajorija, pažeisdama Tautybių įstatymą, ėmėsi reikalauti, jog kitos Vengrijoje gyvenančios tautos išmoktų vengrų kalbą. Be to, nors ir žadėtas, visuotinių rinkimų įstatymas, kitaip negu Austrijoje, netapo priimtas. Kalbant apie valstybines mokyklas gimtąja kalba, pažymėtina, kad nė viena Vengrijos tautinė mažuma jų negavo. Tapo uždarytos ir anksčiau egzistavusios kitataučių mokyklos, pavyzdžiui, 1874 metais uždarytos anksčiau įsteigtos slovakų mokyklos. Tuo tarpu vengrų kalba 1883 metais tapo įvesta kaip dėstomoji visose esančiose mokyklose. Svarbi XIX amžiaus antrosios pusės – XX amžiaus pradžioje Vengrijos valdžios vykdyta politika Kroatijos-Slavonijos atžvilgiu: ten daug valstybinių postų užėmė vengrai, pastarosios autonominės teritorijos seimui negalint tam pasipriešinti. 1876 metais panaikinta Transilvanijos savivalda – ten gyveno daug rumunų. Visgi buvo ir išimčių, atskleidusių tam tikrą vengrų bajorijos meistriškumą. Ši, nors ir vykdė madjarizaciją, mėgino į savo pusę palenkti ir bent keletą kitataučių inteligentų, su kurių pagalba nuslopintų besiformuojančius savo tautinių mažumų politinius judėjimus; be to, po truputį vengrėjantys Vengrijos vokiečiai ir žydai labai dažnai patekdavo netgi į vengrų valdančiąją klasę[8]. Tautinius judėjimus vengrai mėgindavo nuslopinti ir pasinaudodami, net skatindami konfliktus tarp tautinių mažumų, pavyzdžiui tarp kroatų ir serbų Kroatijoje-Slavonijoje. Visgi nepaisant antipatijos tarp vengrų ir kitataučių, kasdieniame gyvenime ir kultūrinėje veikloje išlaikytas šioks toks bendradarbiavimas, netgi ir apsunkintas vengrų valdomų viešųjų kultūrinių institucijų, kurios naudotos madjarizacijai plėsti[9]. Taigi Austrijos-Vengrijos imperijos vengriškojoje dalyje pasireiškė radikalus vengrų nacionalizmas, kuris labai nulėmė Vengrijos savitą neigiamą politiką jos tautinių mažumų atžvilgiu. Tačiau madjarizacija šalyje vykdyta kartu su gudria politika: kai kurios tautos, pavyzdžiui vokiečiai ar žydai, gavo daugiau teisių, naudotasi ir skatinti konfliktai tarp tautų valdžios tikslams įgyvendinti. Bet tai nesutrukdė kasdieniame gyvenime užsimegzti ir taikiems santykiams.

Austrijos-Vengrijos imperijos žydai buvo tautinė-kultūrinė mažuma, kuri valdžiai nekėlė jokių separatistinių tautinių reikalavimų[10]. Austrijoje žydai pilietines teises gavo 1866 metais, išskyrus Galicijos žydus, kuriems jos suteiktos 1868 metais[11]. Vengrijoje žydų lygybė prieš įstatymą buvo pripažinta palaipsniui: 1867 metais parlamentas suteikė jiems pilietines teises, tačiau tik 1895 metais, po ilgų debatų parlamente žydų išpažįstama religija, kitaip negu kitos krašte paplitusios tikybos, tapo pripažinta lygiateise su valstybėje laikomomis teisėtomis religijomis: Unitorių Bažnyčia, taip pat Katalikų, Graikų-Ortodoksų, Kalvinistų bei Liuteronų Bažnyčiomis, nors dar 1849 metų įstatymu buvo leistos mišrios santuokos tarp žydų ir krikščionių. Visgi iš valdžios pusės neskubėta daugiausia dėl to, kad Vengrijos žydų bendruomenei trūko bendros ją vienijančios institucijos, kuri būtų išreiškusi aiškią vieningą visų žydų poziciją: tam skirti žydų susirinkimai baigdavosi tuo, kad atskirus organus įkurdavo žydai ortodoksai ir žydai reformistai. Sprendžiami žydų integracijos į visuomenę klausimai rodė radikalią madjarizacijos politiką vykdančią Vengrijos valdžią pradedant liberaliau žvelgti į mažumas.

Taigi nuo 1867 metų abi Austrijos-Vengrijos valstybės-narės vykdė skirtingą vidaus politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Austrijoje ją mėginta vykdyti liberaliau negu Vengrijoje, kurioje nuo įsisiautėjo vengrų valdžios vykdoma madjarizacija, kuria siekta visoje šalyje įdiegti vieną kultūrą. Tuo tarpu Austrijoje mėginta suderinti nesutariančių tautų interesus ieškant kompromisų, patenkinančių abi puses, nors neretai nesėkmingai. Į tai atsižvelgdavo Austrijos Reichsratas, leisdamas įstatymus. Imperatorius, atlikdamas arbitražo vaidmenį, vis dėlto neteikė per daug dėmesio tautų siekiams ir ginčams, bet naudojosi tuo, kad konfliktuojančios pusės kiekviena stengdavosi palenkti jį į savo pusę, bet ne nuversti. Visgi Habsburgai tęsė konservatyvią centralizuotos valdžios politiką, siekdami sekimu ir prievarta užsitikrinti tautų paklusnumą – tai ne stiprino, bet silpnino imperiją.

Literatūra

  1. Ado. A., Aršo G., Bondarčiukas V. etc.: Naujųjų amžių istorija. Europos ir Amerikos šalys: pirmasis periodas. – Vilnius: Mintis, 1989.
  2. Kinder Herman, Hilgemann Werner: Pasaulio istorijos atlasas, II tomas. – Vilnius: Alma littera, 2002.
  3. Plasseraud, Yves: Mažumos: tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. – Vilnius: Apostrofa, 2006.
  4. Prepuk Aniko: Religious Equality and Jewish Emancipation. The Acceptance of the Jewish Denomination in Hungary in the 1890s/ From: Tolerance and Intolerance in Historical Perspective. – Pisa: Edizioni Plus – Università di Pisa, 2003.
  5. Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, 1809–1918: Austrijos imperijos ir Austrijos-Vengrijos istorija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.
  6. Zoltan Györe: Karođorđe among the Hungarians. Hungarian and Serb Theatre Collaboration in the Early 19th Century/ From: Communities in European history: representations, jurisdictions, conflicts. – Pisa University Press, 2007.


[1] Pagal Plasseraud, Yves: Mažumos, psl. 14

[2] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 344

[3] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 177

[4] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 180

[5] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 181

[6] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 193

[7] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 222

[8] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 242

[9] Pagal Zoltan Györe: Karođorđe among the Hungarians, psl. 72

[10] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 25

[11] Kinder Herman, Hilgemann Werner: Pasaulio istorijos atlasas, II tomas, psl. 374.

Tadas Lovčikas, tel. 869986924

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: