Praleisti ir eiti į turinį

Recenzijos – Tismaneanu

gegužės 12, 2014

Vladimir Tismaneanu. Išsivadavimo fantazijos: pokomunistinės Europos

mitai, demokratija ir nacionalizmas. – Vilnius, 2003. – 292 psl.

Recenzija

Autorius – Tadas Lovčikas, 2009-04-13
1989–1991 metais įvykusios revoliucijos Vidurio ir Rytų Europoje tiek pakeitė prieš jas egzistavusią politinę pasaulio sistemą, tiek atkūrusių nepriklausomybę ar naujai atsiradusių valstybių visuomenėms po ilgo sovietinės diktatūros laikotarpio suteikė laisvę savarankiškai spręsti savo likimą. Šio regiono gyventojai patyrė, kokia grėsmė slypi priverstiniuose visuotinės laimės ir lygybės projektuose, todėl tikėjosi tvarkytis demokratiškai, atmesdamos makiaveliškąjį principą. Tačiau pilietinės visuomenės kūrimas nėra lengvas procesas. Apie tai užsimena savo knygoje Išsivadavimo fantazijos Merilendo universiteto profesorius Vladimir Tismaneanu, aprašydamas „moralinių vertybių, atminties ir idėjų likimą [Vidurio ir Rytų Europos – pastaba] komunistinėse ir pokomunistinėse visuomenėse“ (psl. 11). Svarbiausi tuometinės nagrinėjamos visuomenės klausimai nurodomi dar prie knygos pavadinimo: tai pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas. Labiausiai dėmesys kreipiamas į pirmąjį klausimą – mitus: rašoma apie po 1989–1991 metų revoliucijų besikuriančių nepriklausomų Vidurio ir Rytų Europos valstybių politinėse bendruomenėse atsiradusius nerimą keliančius politinius-iliuzinius įsitikinimus, kuriais mėginama savitai panaikinti pokomunistinės visuomenės laikotarpiu iškilusias bendrąsias problemas; autorius kartu mėgina nuspėti pokomunistinės Europos regiono ateitį. Knygoje dėstomas lyginamasis požiūris labiau tematinis nei geografinis, kadangi tuometinės politinės vertybės bei idėjos, paplitusios pokomunistinėse Europos valstybėse, autoriui atrodo panašios. Todėl kiekviena šalis atskirai nenagrinėjama. W. Tismaneanu iškelia hipotezę, kad praėjus dešimtmečiui „vis dar nežinoma politinė, socialinė ir kultūrinė konfigūracija buvusiose komunistinėse valstybėse“ (psl. 31).Iš karto pažymėtina, jog, kadangi autoriaus knygoje remiamasi iki 1998 metų apie pokomunistines Europos šalis surinkta medžiaga, iš dabarties (2009 metai) perspektyvos ji atrodo gana pasenusi, nes nėra informacijos apie vėlesnę tų valstybių politinę bei visuomeninę raidą, o būtent tuo metu jose įvyko svarbių pokyčių, kaip, pavyzdžiui: demokratijos pozicijų įsitvirtinimas, daugumos pokomunistinių Europos valstybių integracija į NATO, Europos Sajungą. Tačiau knyga išleista 1998 metais, ir autorius todėl galėjo tik spėlioti pokomunistinių Europos valstybių ateitį, ką jis mėgina daryti ir savo knygoje Išsivadavimo fantazijos. Visgi kai kurios anuometinės aktualijos, pavyzdžiui rasizmo idėjų plitimas, gali tapti svarbios ir šiandieninėje ekonominės krizės krečiamoje Europoje, vienokių ar kitokių panašumų galima aptikti įvairiais laikotarpiais (po šios knygos parašymo), todėl pastarosios W. Tismaneanu knygos skaitytojui pravartu kritiškai palyginti joje aprašomąjį laikotarpį, jo iššūkius su skaitytojo gyvenamuoju.

V. Tismaneanu nedelsdamas nori pažymėti savo darbe, kad prie „leninizmo kaip teologinio projekto“ sugriuvimo labiausiai prisidėjo inteligentai, anot autoriaus, esą ta „gyvybiškai svarbi jėga, formuojanti ateitį“ (psl. 17). Tačiau inteligentas inteligentui nelygu, kaip teigiama knygoje, „vieni inteligentai griauna mitus, kiti kursto neapykantą“ (psl. 263). Tai galima suprasti pažvelgus į pokomunistines nagrinėjamojo laikotarpio Vidurio ir Rytų Europos valstybes, kur žlugusios leninistinės autokratijos liekanos dar itin tebeveikė tų šalių visuomenę. Autorius iš karto skiria dvi pagrindines idėjines grupes, kurioms veikiant susiklostė tuometinis politinis klimatas minėtame Europos regione. Pirmosios esmę sudarė „liberalusis disidentinis mąstymas“ (psl. 16), akcentuojantis asmens teises, liberalią vakarietiškąją demokratiją bei nepriklausomos pilietinės visuomenės kūrimą. Šias vertybes, atvirkščiai, atmetė antroji idėjinė grupė, iškilusi žlugus komunizmui. Ji atsiskleidė kaip kolektyvistiška, šovinistiška, labai dažnai netgi aiškiai rasistiška mažumų atžvilgiu. Tokių antidemokratinių–ultranacionalistinių tendencijų sustiprėjimą, anot autoriaus, lėmė nepasitenkinimas naująja santvarka susidūrus su ekonominiais sunkumais, didėjančiu nedarbu, pakitusia valstybine socialinio aprūpinimo sistema. Tai suponavo susikūrimą įvairių partijų, kurios su nostalgija žvelgė į netolimą praeitį, idealizavo autoritarines tradicijas, kartu smerkdamos demokratiją ir niekino buvusius disidentus bei jų idealus. Antrosios idėjinės grupuotės pozicijų sustiprėjimas kelia rimtą pavojų, nes, kaip pamokomai pastebi V. Tismaneanu, „antikapitalistinių ir antidemokratinių sentimentų jungimasis su paternalistiškomis, korporatistiškomis populistinėmis nostalgijomis gali baigtis naujais autoritariniais eksperimentais“ (psl. 17). Autorius taip pat aiškiai pabrėžia padėtį kiekvienoje iš aprašomų pokomunistinių šalių esančią skirtingą. Taigi pokomunistinėse 1989–1998 metų Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse V. Tismaneanu pastebi vykstančią politinę kovą tarp liberalių demokratinių ir šovinistinių antidemokratinių idėjų, ir mano, jog kritiškai prieš populistinę demagogiją nusiteikusių inteligentų vaidmuo bei aktyvumas nulems jos baigtį.

Autorius, aprašydamas padėtį po komunizmo, pastebi jau tampant anachronizmu priešingų ideologinių vertybių – Vakarų pilietinės demokratijos ir besitraukiančio komunizmo – susidūrimą. Staigus perėjimas iš vienos politinės santvarkos į kitą sukūrė šoko, baimės, nesaugumo, netvarkos atmosferą, kurioje nesunkiai suklestėjo įvairūs politiniai mitai, „žadantys nedelsiant išspręsti visas problemas ir eliminuoti ramybės drumstėjus“ (psl. 23). Šių mitų skleidėjai skelbia minėtas antidemokratines, šovinistines, rasistines ir panašias idėjas, labai dažnai iškreiptai vartodami tautos, nacionalizmo, patriotizmo sąvokas. Nagrinėjamuoju laikotarpiu pokomunistinėse šalyse pasklidę įvairūs politiniai-iliuziniai į(si)tikinimai autoriaus apibūdinami kaip jėga, pakeitusi leninistines pažiūras ir kelianti rimtą pavojų demokratijos išlikimui pokomunistinėse Vidurio bei Rytų Europos valstybėse. Pats W. Tismaneanu tuos politinius mitus apibrėžia esant ne filosofinėmis sistemomis, bet su logika prasilenkiantį pagrindą turinčiais įsitikinimais; pats pagrindas juose – nieko daugiau, išskyrus „savąjį tvirtinimą“, o politinio mito tvirtinimai – tam tikras tikrovės aiškinimas – priklauso nuo konkrečių politinių interesų (psl. 25). Apeliuojant į klausytojų tautiškumo, tikėjimo ir kitokius jausmus, siekiama tai primesti kaip etaloną kintančiai tikrovei vertinti. Pokomunistinėse visuomenėse sukurtos „išsivadavimo fantazijos“ – nuo to ir knygos pavadinimas – gali itin lengvai paaiškinti visas visuomenės patiriamas nesėkmes, netgi sukurstydamos didelių grupių veiksmus, pavyzdžiui, anot autoriaus, „Kosovo kaip serbų identiteto šventovės ir jai keliamos „barbarų“ albanų <…> grėsmės mitas“ (psl. 25) atliko svarbiausią vaidmenį žlungant Jugoslavijai, skatindamas serbų neapykantą albanams. Kaip puikų iškreipto tikrovės pateikimo pavyzdį W. Tismaneanu pateikia Rumunijos pavyzdį, kur, skleisdami mitą apie dakų praeitį, rumunų nacionalistai siekė neleisti vengrams teigti turint kokias nors teises į kultūrinį Transilvanijos paveldą“ (psl. 27). Knygos autoriaus nuomone, pokomunistinių valstybių žmonėms dar sunku racionaliai interpretuoti radikalius pasikeitimus iki tol buvusiame sąlygiškai ramiame jų gyvenime, todėl mėginama numalšinti supratimo troškimą įvairiais politiniais mitais, kurie žmogui pasidaro „paguodos ir psichologinio saugumo šaltiniu“ (psl. 30).

W. Tismaneanu mėgina apibrėžti psichologinį, politinį kontekstus, galėjusius suponuoti mitų atsiradimą. Autorius pastebi, jog perėjus prie pokomunistinės santvarkos, aukštai iškilo daug nelauktų ir nerimą keliančių reiškinių, tokių kaip „priešiškumas modernybei“ ir „piktinimasis liberalizmu kaip tik todėl, kad tai patraukia daug suglumusių žmonių“, taip pat „nerimas, išplitęs susierzinimas, nuovargis ir bendro išsekimo jausmas“, užkrėtęs net dalį buvusių disidentų (psl. 33). Politiniame lygmenyje išryškėjusios visuomenės skaldymosi, politinio centro atsisakymo tendencijos. Tai pasireiškė per aktyvų pagrindinių partijų skaldymąsi bei visiškai naujų partijų kūrimąsi. Autorius kandžiai pažymi, kad sovietinę nomenklatūrą daug kur pakeitė „avantiūristai, šarlatanai ir reketininkai arba – dar blogiau – jais tapo tie patys asmenys“ (psl. 34). Tiesą sakant, patį pirmąjį pokomunistinių Europos šalių elitą sudarė nemažai naujų ir jaunų asmenų, tačiau kilusios ekonominės valstybės problemos padarė juos „atpirkimo ožiais“, todėl per kitus rinkimus žymiai sumažėjo asmenų, jaunesnių negu 40 metų, padaugėjo vyresnių negu 60 metų asmenų[1]. Tačiau tai, suprantama, neleidžia visų per artimiausius kelis rinkimus į aukščiausiosios valdžios institucijas išrinktų žmonių priskirti autoriaus išvardintoms kategorijoms, reikėtų labiau atsižvelgti į kitus dalykus, būtent asmens biografiją bei politinius tikslus. Tų pačių asmenų tapimas valstybės valdininkais reiškė tai, kad a) pasitikima jų ankstesne patirtimi bei norima, jog ji bus panaudota ir pasikeitus santvarkai, b) integruojama senoji inteligentija į pokomunistinę visuomenę, siekiant užmiršti skaudžią praeitį ir bendrai kurti geresnę rytdieną, c) tikimasi, kad, pasimokiusi iš senosios politikų kartos, greičiau susiformuos ją galėsianti pakeisti profesionali jaunesnioji politikų karta. Tam tikram pereinamajam laikotarpiui tarp skirtingų ekonominių santvarkų dar reikalinga ankstesnės santvarkos valdininkijos patirtis, kad nuosekliai būtų pereita į kitą santvarką, nepadarant žalos šalies ūkiui. Todėl „tų pačių asmenų“ sugrįžimas į valdžią nėra anaiptol koks nerimą keliantis reiškinys, kaip mano autorius, tačiau normalus pokomunistinės visuomenės raidos procesas. Tai nerodo sovietinių laikų nostalgijos, tačiau yra praktinis turimų kompetentingų žmogiškųjų išteklių panaudojimas. W. Tismaneanu taip pat pažymi, kad asmenys, buvę disidentais, žlugus komunizmui vienas po kito tapo „apjuodinti“, jų pareiškimai raginant vykdyti politiką, paremtą morale ir pilietiniu solidarumu, laikomi per daug emocingais ir per mažai aktualiais pereinamajam pokomunistinių visuomenių laikotarpiui (psl. 34). Visgi reikia pabrėžti, kad ne vien tik atsidavime tolerantiškumui ir asmens teisėms slypėjo daugelio buvusiųjų disidentų atstūmimo priežastis. Juk, kaip ir pats autorius pastebi, disidentų pralaimėjimas nebuvo visuotinis, pavyzdžiui 1996 metų rugpjūtį Vengrijoje „buvusį politinį kalinį disidentą Arpadą Gönczą kaip mėgstamiausią politiką nurodė septyniasdešimt penki procentai respondentų“ (psl. 40). Svarbu rinkėjams buvo ir tai, kaip sunkiu valstybei momentu valdžios elitas pajėgs išspręsti šalies vidaus ir išorės problemas, kurių svarbiausios buvo ekonominės, socialinės bei diplomatinės. Lankstūs greiti politiniai sprendimai tapo svarbesni už ilgus teorinius svarstymus, todėl dalis buvusių disidentų, sudariusių pirmąjį pokomunistinį elitą, bent jau laikinai turėjo pasitraukti iš valdžios. Tačiau W. Tismaneanu teisus, nurodydamas, jog šiame politiniame, taip pat ir minėtame psichologiniame kontekstuose susiformavo įvairūs politiniai-iliuziniai įsitikinimai, paplitę pokomunistinėse visuomenėse knygoje nagrinėjamuoju laikotarpiu.

Dera pažymėti, kad W. Tismaneanu labai nuodugniai savo knygoje bando paaiškinti politinius mitus kaip reiškinį, aprašyti jų veikimą. Greičiausiai dėl to tik antrajame skyriuje jis pradeda smulkiau analizuoti trumpai knygos įvade pateiktą savąjį politinių mitų skirstymą. Svarbi autoriaus nuomonė, ar tuos mitus galima prilyginti ideologijoms, ar yra tarp jų skirtumų. W. Tismaneanu puikiai paaiškina šių sąvokų subordinaciją: mitas esti įsivaizdavimas, pagrįstas „įsitikinimais, troškimais, dideliais lūkesčiais, viltimis, nusivylimais, iliuzijomis ir jų praradimu“ (psl. 48), tuo tarpu ideologija talpina savyje mitologinį pagrindą, kartu iš jo kurdama tvarkingas logines sistemas, kitaip tariant, kuria, kaupia bei sistemina jai tinkančius „emocingus ir konceptualius elementus“ (psl. 48). Pagal knygoje pateikiamą mito sampratą galima suprasti, kad mitai pasireiškia kaip tam tikras troškimų neatitinkančio pasaulio iliuzinis perorientavimas į įsivaizduotą, neegzistuojančią tikrovę, kurios „tiesomis“ tikimasi patenkinti „svarbias religines reikmes, moralinius troškimus, socialinio teisingumo, įsitikinimų ir net praktinius poreikius“ (psl. 50). Politinis mitas orientuojasi ne vien į praeitį, bet ir į ateitį, atsakydamas ir į žmogaus gyvenimo prasmės klausimus. Autorius pripažįsta mito aktualumą ypač nagrinėjamojo laikotarpio ir vietos kontekste, tačiau pabrėžia tuo nenorįs kaip nors sumenkinti bendrosios ideologijos reikšmės. Jis pateikia artimų europinių pavyzdžių – tai totalitarinės komunizmo ir fašizmo sistemos, kurios statė imperijas, remdamosi daugiausia XIX amžiuje gimusiomis teleologinių, socialinių ir kitokių mitų kupinomis ideologijomis, taigi autoriaus norima akcentuoti, kad be mitų negalima suprasti „nei Trečiojo reicho, nei stalininės Rusijos, nei Fidelio Kubos“ (psl. 53). Todėl politiniai mitai nėra unikalus pokomunistinės visuomenės reiškinys: jie visuomet egzistuoja kaip žmonijos istorijos dalis, vertindami esamą valdžią bei siūlydami savus visuomenės sutvarkymo variantus. Sunkiais valstybės visuomenei momentais, ypač kai ji susiskaldžiusi, visuomet atsiranda politinių tribūnų, gebančių pasinaudoti kolektyviniais žmonių rūpesčiais ir viltimis, sukurpdami juos su tam tikromis iliuzijomis bei puikaus atlygio pažadais.

Pokomunistinių Europos šalių visuomenėse nagrinėjamuoju laikotarpiu paplitusius politinius mitus W. Tismaneanu skirsto į keturias temas, kurios atskleidžiamos kaip tarpusavyje susijusios, kadangi dažniausiai vienos temos mitai eina kartu su kitos temos mitais; kiekvienai mitų temai aprašyti paskiriami atskiri skyriai. Autorius mano, kad pokomunistinius politinius mitus galima skirstyti į tokias jų temas: 1) išsivadavimo mitai ir autoritariniai lūkesčiai, 2) mesianizmo ir demonizavimo mitai; nacionalistinė pagunda, 3) keršto mitai: dekomunizacija ir politinio teisingumo mitas, 4) atpirkimo, reakcingieji ir atkuriamieji mitai (psl. 36–40).

Aprašydamas pirmąją politinių mitų temą-grupę, autorius teigia nagrinėjąs „lenininio palikimo įtaką naujiesiems politiniams eksperimentams“ (psl. 36) pokomunistinėse visuomenėse Europoje. Pažymimi su tuo susiję netgi aštuoni veiksniai, keliantys pavojų liberaliajai demokratijai nagrinėjamose valstybėse, jie knygoje gana plačiai aptariami. Recenzijoje jie nebus smulkiai aptarinėjami, tačiau būtina aprašyti bendrą vaizdą, kurį tų veiksnių visuma suformuoja. Autorius vėl pabrėžia pokomunistinių visuomenių nusivylimą „pirmąja revoliucinių pokyčių stadija“ (psl. 72), kai tų šalių politikoje dominavo buvę disidentai ir naujai iškilę asmenys. Pagrindinis demokratinis elitas dar buvo per silpnas: „politinės vertybės vis dar labai miglotos, pastebima dalinio programų sutapimo tendencija, siaučia korupcija“ (psl. 108). Tai lėmė, kad į valdžią leista sugrįžti daugeliui senosios komunistinės nomenklatūros veikėjų, kurie iš visų jėgų stengiasi parodyti savo atsidavimą naujajai, į demokratiją linkstančiai, tvarkai. Todėl „vietoje naujų ir švarių rankų žmonės mato vis tuos pačius elitus su naujomis kaukėmis“, to pavyzdys galėtų būti Aleksandro Jakovlevo karjera Rusijoje (psl. 109). Anot W. Tismaneanu, problema slypi ne jų biografijoje, – o su tuo tikrai galima sutikti, – bet veikloje esant šalies valdžioje, tai yra ar jie stengiasi skatinti demokratijos stiprėjimą savojoje pokomunistinėje šalyje, ar „siekia sukurti įtakos bei kontrolės tinklą, kuris galiausiai gali užgniaužti demokratinį procesą“ (psl. 110). Autorius teigia pastebįs abu variantus: Vidurio Europoje nagrinėjamuoju laikotarpiu demokratija jam atrodanti stiprėjanti, tuo tarpu Rusijoje, Ukrainoje, daugumoje Balkanų pusiasalio valstybių situacija tebėra nestabili ir sunkiai nuspėjama, pastebimas „nacionalpopulistinio konsensuso kristalizavimasis“ (psl. 110). Todėl ypač išvardintose probleminėse pokomunistinėse Europos šalyse bei regione vykstantis konfliktas tarp šalininkų mitologiniu pagrindu paremtos tautinės autoritarinės valstybės, kurioje būtų siekiama sukurti etniškai gryną bendruomenę, ir tarp liberaliai mąstančių asmenų, kurie tiki bei palaiko žmogaus teisę būti skirtingam bei savarankiškam; šis konfliktas bei jo atomazga netolimoje ateityje ir apibrėšiantis pokomunistinę būklę (psl. 111). Nuomonių apklausų nagrinėjamuoju laikotarpiu rezultatais, rodančiais stiprų demokratijos palaikymą, anot autoriaus, nereikią per daug pasikliauti: didelė dalis pokomunistinės visuomenės tiriamuoju laikotarpiu dar menkai besuvokianti, kas yra demokratija ir ypač kokios esti žmogaus teisės, menkas ir pakantumas mažumoms; daug liberaliosios demokratijos „palaikytojų“ praktikoje pasirodo jai priešiški, aktyviai remdami įvairias radikalizmo išraiškas (psl. 111). W. Tismaneanu pastebi, kad netgi Bažnyčia, „kaip nacionalinė institucija“ prisidedanti prie minėtosios kolizijos paaštrėjimo: tai pasireiškia ypač nagrinėjamojo laikotarpio Lenkijoje, kur esti paplitęs mitas „lenkiškumą apibrėžti išimtinai bendro religinio identiteto pagrindu“ (psl. 112), primetant Bažnyčiai politines vertybes. Visgi įdomiai pažymima, jog autoriaus aprašytasis liberaliosios demokratijos ir autoritarinio režimo šalininkų konfliktas lemia dviprasmišką kairiųjų ir dešiniųjų poliarizacijos sampratą pokomunistinėse visuomenėse: tradicinis skirstymas (kairiau – į socializmą linkstančios partijos, dešiniau – į konservatizmą, centre liberalai) nagrinėjamuoju laikotarpiu tampąs pasenęs, kai susiduriama su kitokiu padalinimu, būtent kuomet kairiąja pakraipa laikomos liberalinės vertybės, kurios priešinamos įvairioms radikalizmo atmainoms. Abiejose politinio spektro pusėse susiformuoja keistų politinių darinių – vadinamojoje „kairėje“ yra asmenų ir politinių grupių, kurie savo autoritarinius tikslus esti pridengę prodemokratiškumu, tuo tarpu „dešinėje“ dažnai susiformuoja netikėti nauji aljansai tarp tradiciškai nesuderinamų partijų. Prisimenant Lietuvą autoriaus knygoje aptariamuoju metu, šioje šalyje irgi galima nurodyti puikų pavyzdį: tai 1997–2000 metais veikusi koalicija „Už teisingą Lietuvą“, į kurią susijungė fašistuojanti Respublikonų partija, marksistinės pakraipos Socialistų ir Liaudies partijos, Lietuvos Rusų sąjunga ir Nepartinių judėjimas „Rinkimai-96“. Šias grupes vienijo priešiškumas Vakarams. Šiaip ar taip, knygos autorius mano, kad blogiausio atvejo, tai yra kad Rytų Europos šalis užvaldys radikalai ir imsis vykdyti savo skelbiamą politiką, tikimybė yra abejotina, tokias prognozes autorius pavadina per daug išpūstomis, tačiau vis dėlto teisingai pažymi, jog „etnokratinių arba teokratinių eksperimentų galimybė vis dar egzistuoja“ (psl. 113).

Rašydamas apie mesianizmo ir demonizavimo mitus, W. Tismaneanu teigia nagrinėjantis pokomunistinėse visuomenėse atsiradusias nacionalizmo atmainas ir įdomų reiškinį – neokomunistų sąjungą su etniniais radikalais (psl. 36). Pastarajam reiškiniui aptarti autorius pastabiai pasitelkia abejas grupuotes vienijančius skelbiamus mitus apie grėsmę, kurią kelia įvairūs priešai dažniausiai svetimtaučiai ar užsienis apskritai. Galima prisiminti ir tą pačią koaliciją „Už teisingą Lietuvą“: ją sudariusios politinės grupės skelbė priešiškumą „Vakarų valstybių slaptosioms organizacijoms bei oligarchinėms stambaus kapitalo įmonėms“[2]. Grėsmės mitus, anot autoriaus, nagrinėjamuoju laikotarpiu papildė iliuziniai mėginimai pokomunistinėse visuomenėse pabrėžti išskirtinę savo tautos padėtį ir patirtas kančias komunistinės ar net fašistinės okupacinės santvarkos laikotarpiu. Tuo, anot W. Tismaneanu, ir pasireiškia nacionalizmo dvilypumas: nors, „viena vertus, jis siejasi su modernybe ir etninių kultūrų pabudimu, bet kita vertus, šovinistinės, uždarumą propaguojančios jo atmainos atskleidžia jo maištą prieš patį modernybės pagrindą“ (psl. 37). Kaip svarbiausios sudedamosios radikalaus populistinio nacionalizmo dalys nagrinėjamuoju laikotarpiu autoriaus įvardijami antisemitizmas, antikapitalizmas, antiliberalizmas bei antivakarietiškos nuotaikos (psl. 37). Tokius mitus autorius įvardina esant reakcija į dar besiformuojančio demokratinio valdymo krizę ir taip pat Vakarų rodomą atsargumą neskubant naująsias pokomunistines demokratines valstybes priimti į Europos ir Atlanto organizacijas; čia galima paminėti ir Lietuvos atvejį – jos vyriausybei gerą dešimtmetį teko tęsti derybas su NATO ir Europos Sąjungos atitinkamais organais, todėl išties toks užsitęsimas galėjo sukelti negatyvius jausmus Vakarų atžvilgiu, būtent nepasitikėjimą jais bei pačia vakarietiška liberaliąja demokratine sistema ir kartu su ja atėjusiu kapitalizmu. Dėl abiejų paminėtų priežasčių W. Tismaneanu pastebi nagrinėjamuoju laikotarpiu daug žmonių pokomunistinėse visuomenėse išgyvenant tam tikrus nepriklausymo naujajai demokratinei santvarkai jausmą. Dalyje visuomenės, mėgstančios suabsoliutinti reiškinius, nepasitikėjimas Vakarais ir demokratinio valdymo krizė leidžia lengviau priimti radikaliojo nacionalizmo siūlomus bauginančius mitologinius vaizdinius, sėjančius tam tikrą įtarumą, baimę bei paniką. Taip siekiama, pasak autoriaus, sukelti tomis emocijomis pagrįstą netikrą tautos vienybės jausmą ir taip pasipriešinti perėjimui prie pliuralistinės demokratinės visuomenės. Kartu bėdų prislėgtoje visuomenėje neišvengiamai atsiranda norinčių ir skatinančių rasti kokį nors savo šalies kančių kaltininką ir jam atkeršyti. Pokomunistiniu laikotarpiu suklestėjęs radikalusis etninis nacionalizmas savo mesianistiniuose mituose į pirmą vietą dažniausiai iškelia vieningą, apsivaliusią nuo svetimtaučių ir kitokių skaldymo veiksnių, pagrindinę valstybės tautą, jai priešindamas, kaip demonus, svetimtaučius bei kitus individus ir grupes, „kurie dėl savo kilmės, religijos arba kultūrinių modelių negali būti suvesti į homogenizuojantį tos grupės identitetą“ (psl. 161). Priešais, pastebi autorius, todėl paskelbiami ne vien svetimtaučiai, bet ir „disidentai, kritiškai nusiteikę inteligentai arba seksualinės mažumos“ (psl. 161), tačiau žydai vis vien išlieka kaip pagrindiniai kaltinamieji. Antisemitizmas kaip politinis mitas pokomunistinėse visuomenėse labiau pasitelkiamas ne todėl, kad jo skelbėjams atrodo esąs teisingas, tačiau dėl to, jog labai veikia žmonių emocijas (psl. 162). Lietuvoje kaip pavyzdys gali būti 1996 metais Šiauliuose Mindaugo Murzos iniciatyva įkurta antisemitinė, fašistinės pakraipos Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjunga (LNSVS, arba neonaciai), organizavusi eitynes bei mitingus, leidusi pogrindinį nacistinį lapelį „Nacijos balsas“[3]. Tačiau antisemitizmo aptariamuoju metu pobūdis dažniausiai skiriasi nuo XX amžiaus pirmojoje pusėje propaguoto: W. Tismaneanu įžvalgiai pažymi, kad pokomunistinių neofašistų ir neonacių ar kitokių politinių grupuočių deklaruotas antisemitizmas daugeliu atvejų nesąs atviras, tačiau išreiškia nostalgiją „režimų ir lyderių, kurių kertinis akmuo buvo rasizmas“ (psl. 165). Visgi, anot autoriaus, senųjų totalitarinių santvarkų nostalgija nagrinėjamuoju laikotarpiu dažnai tapo politikos įrankiu, tačiau niekada ją valdančia jėga (psl. 168). Bet, anot autoriaus, nereikią pamiršti, kad Europos poleninistinės visuomenės beveik neturi liberalios, demokratinės, toleranciškos valstybinės politikos pavyzdžių, išskyrus tarpukario Čekoslovakiją (psl. 194), dėl to pokomunistinėms visuomenėms kelias į liberaliąją demokratiją sunkus. Tarp kitko, tolerancijos, demokratijos požymių galima rasti ir senojoje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), – autorius apie ją nedaug teužsimena, – tačiau joje vadinamoji „bajorų demokratija“ buvo panašesnė į anarchiją; kita vertus, ATR laikyta santykinai viena tolerantiškiausių šalių savo meto Europoje. Taigi knygoje aiškinama, kad pokomunistinėse Europos šalyse atsiradęs radikalusis nacionalizmas, palaikantis etnocentriškas autoritarines tendencijas, tapo priešprieša pliuralistinėms liberalioms kryptims. Antisemitizmas, esantis viena būdingiausių etnocentriško radikalizmo savybių, priskirtinas autoriaus įdomiai apibrėžtam „atskirties ir šovinizmo sindromui, kuris apima rasinę, lyčių ir socialinę neapykantą“ (psl. 191). Tačiau W. Tismaneanu teisingai atskleidžia, kad autoritarinis nacionalizmas dėl vykstančio aktyvaus demokratizacijos proceso vis labiau praranda galimybę įsitvirtinti pokomunistinių šalių valdžios politikoje, tačiau menkas liberalios valdžios tradicijų praeityje turėjimas kelia daug etnocentrizmo, šovinizmo, nesamų priešų ieškojimo ir kitokių mitų.

Nagrinėdamas keršto mitus, W. Tismaneanu tiria įvairias pokomunistinėse Europos šalyse nagrinėjamuoju laikotarpiu taikytas dekomunizacijos strategijas, būtent kaip tapo pasielgta su buvusiomis saugumo bylomis, nomenklatūra bei agentais. O poleninistinių Europos valstybių politika šiuo klausimu, kaip tampa aišku iš autoriaus išdėstytos medžiagos, skyrėsi beveik kiekvienoje šalyje: tas ypač pastebima palyginus tuometinių Lenkijos ir Čekijos dekomunizacijos politikas. Tačiau dekomunizacijos problemos akcentavimą W. Tismaneanu atskleidžia ir kaip daugeliui nagrinėjamuoju laikotarpiu atsiradusių politinių mitų būdingą predikatą, kai norima „destabilizuoti politines institucijas ir destabilizuoti liberalųjį naujos politinės klasės segmentą“ (psl. 38). Radikaliajai dekomunizacijos retorikai būdingas kerštingumas, moralizavimas, tačiau tokia pikta kalba nepatiko daugeliui žmonių, ir keršto už praeitį siekį nustelbė toleranciškesnė visuomenės politika; taigi daug kur buvęs opozijos agresyvumas, taip pat bendrai išreikštas tam tikrų šalių pokomunistinių visuomenių toleranciškumas buvo dalis priežasčių, kodėl į valdžią sugrįžo daug buvusių komunistų. Knygoje neužsimenama, tačiau panašiai atsitiko ir padalintoje Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo: ne visi nacių partijos veikėjai tapo nuteisti, tik pagrindiniai, kadangi į nacių partiją įėjo beveik visas tuometinis vokiečių politinis, pramoninis elitas, kurį prarasti būtų buvę tolygu sunaikinti didžiąją dalį savo profesionaliosios inteligentijos; todėl daug buvusių nacių vėl užėmė valdžios postus, prieš tai atsižadėję bet kokių ryšių su anksčiau išpažinta ideologija. Todėl, kaip pastebima, ir pokomunistinėse valstybėse buvo jau minėtasis, pagrindinis trečiasis faktorius, lėmęs komunistinių valdininkų sugrįžimą: tai jų didelė patirtis atitinkamose srityse. Tačiau W. Tismaneanu teisingai tvirtina, kad kaip ir kiti politiniai mitai, taip ir radikalieji dekomunizacijos mitai, autoriaus įvardijami ir kaip keršto mitai, vis vien pasireiškia nagrinėjamojo laikotarpio visuomenėje tvirtindami, kad joje nebus teisingumo nepadavus buvusiųjų komunistų lyderių į teismą ar neleidus jiems laikinai užimti visuomeninių pareigų (psl. 38). Galiausiai, pabrėžiama, kad „plėtojantis liberalioms institucijoms ir vertybėms regione, šis mitas susiduria su asmens teisių imperatyvu, įskaitant teisę patraukti į teismą, priimti nuosprendį ir, įrodžius kaltumą, nuteisti kaltus dėl praeityje padarytų nusikaltimų asmenis“ (psl. 240). Taigi dekomunizaciją autorius laiko tam tikru politiniu mitu, trukdančiu kurtis liberaliajai pilietinei visuomenei.

Vadinamiesiems atpirkimo, reakcingiesiems ir atkuriamiesiems mitams, kuriems W. Tismaneanu paskiria knygos šeštąjį skyrių, svarbūs aptarti, anot autoriaus, tokie aspektai: „disidentų marginalizacija pokomunistinėje politikoje, kritiškai nusiteikusių inteligentų vaidmuo ir prieštaringas antipolitikos palikimas“ (psl. 39). Iškeliamas klausimas – kiek nuoširdžios buvo Vidurio ir Rytų Europos regiono šalių visuomenių išsivaduojamosios revoliucijos 1989–1991 metais, ar šios vadinamosios liberaliosios revoliucijos tikrai nugalėjo. Pastebėtina, kad autorius daugelyje vietų prasitaria palaikąs buvusius disidentus ir kritiškai nusiteikusius inteligentus už jų atsidavimą tolerantiškumui bei asmens teisėms, todėl su apmaudu žvelgia į šių asmenų grupių pralaimėjimą ir ekskomunistų grįžimą į valdžią per 1993 metų rinkimus. Visgi negalima manyti, kad tokį įvykių susiklostymą lėmė vien „disidentų atsisakymas palaikyti keršto ir apmaudo politiką“, kaip šiek tiek moralizuodamas kai kada atrodo linkstąs teigti autorius (psl. 39): didesnė ekskomunistų valdžios patirtis, kuri buvo labai reikalinga atsikuriančioms valstybėms, buvo irgi labai svarbus veiksnys, į kurį dera atsižvelgti; be to pats W. Tismaneanu užsimena, kad vis dėlto buvusių komunistų pasilikimas valstybiniuose postuose pravertė ir tuo, jog padėjo daugeliu atvejų sušvelninti SSRS reakciją į 1989–1991 metų išsivaduojamąsias beginkles revoliucijas (psl. 249). Tačiau nagrinėjamuoju laikotarpiu pokomunistinėse visuomenėse iš tiesų pastebima tam tikro masto kampanija, besistengianti išjuokti, apjuodinti, paskatinti atmesti buvusius disidentus, taip pat ir autoriaus taip vadinamus kritiškai mąstančius inteligentus. Reakcinguosiuose, prieš juos nukreiptuose mituose tokie asmenys vadinami naivuoliais, skelbiančiais pasenusias bei nepraktiškas vertybes, beprasmiškai mėginančiais įdiegti to meto regiono visuomenėje nepopuliarų demokratinį individualizmą (psl. 244) ir todėl neretai netgi kaltinami „tautinio susitelkimo griovimu“ (psl. 246). Tačiau patys disidentai irgi esti suskilę: vieni bando aktyviai dalyvaudami rinkimuose priešintis antidemokratiškoms jėgoms, kiti laikosi atokiau nuo valstybės politikos ir savo deklaruojamas vertybes išreiškia per spaudą. Visgi W. Tismaneanu teisingai pažymi, jog pokomunistinės visuomenėms, norint ilgai išlikti tokioms laisvoms, kaip laisvė buvo apibrėžta per išsivaduojamąsias revoliucijas ir taip pat nuolat esti išsakoma kritiškai nusiteikusių inteligentų, reikia išlaikyti minėtuosius tolerantiškumą bei asmens teises. Todėl, nors ir pralaimėję, „inteligentai privalo likti politikoje tam, kad liberalioji revoliucija buvusios komunistinės imperijos šalyse tikrai nugalėtų“ (psl. 39). Be to, autorius priduria, kad būtent šios vertybės gali padėti išsaugoti pokomunistinių šalių piliečių išdidumą bei savigarbą, kas nebūdinga „populistinių avantiūristų“ skelbiamiems politiniams mitams (psl. 40).

W. Tismaneanu, su nerimu stebėdamas situaciją pokomunistiniame Europos regione, teigia nagrinėjamuoju laikotarpiu nežinąs, kokią valdymo formą ateityje galutinai pasirinks pokomunistinių Europos valstybių piliečiai: autoriui atrodo neaišku, kas laimės – „vakarietiškumo bei liberaliosios modernybės šalininkai“ ar antivakarietiškos, „romantiškai nusiteikusios populistinės jėgos“ (psl. 66). Sukurti nauji ir iš praeities perimti senesni politiniai mitai dar stipriai veikia tiriamojo meto pokomunistinę visuomenę, ir todėl jai esą labai svarbu „įveikti praeitį“. Autorius taikliai pastebi, kad informacijos amžiuje mitus, iš kurių labiausiai paplitęs, demonstratyviausias esąs etninis nacionalizmas (psl. 262), visuomenėje išnaikinti tampa žymiai sunkiau, nes internetas tampa vienu iš būdų, kuriais pasinaudodami asmenys gali reikšti savo mintis nevaržomai (psl. 67). Pavyzdžiui, politinius-istorinius mitus Lietuvai skelbia tokios interneto svetainės, kaip Pokaris.info, Komunizmas.org, Anarchija.lt, dėl šių svetainių netgi visai neseniai, 2009 metų kovo pabaigoje, buvo pateiktas prašymas į Lietuvos Generalinę Prokuratūrą, kad pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl partizanų vardo šmeižimo internete[4]. Tačiau, šiaip ar taip, W. Tismaneanu pažymi matąs skirtumus tarp po komunizmo susikūrusių santvarkų – „vienos jų liberalios, kitos – pusiau autoritarinės“ (psl. 67). Albanija, Baltarusija, Kroatija, Lenkija, Rumunija, Rusija ir Serbija autoriui atrodė labiau linkstančios į prezidentinio valdymo pusę. Lietuva, Latvija, Estija nurodytos kaip atrodančios tvirtai einančios liberaliosios demokratijos keliu, galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl W. Tismaneanu šioms trims šalims knygoje vietos daug neskyrė. Svarbu tai, kad visose pokomunistinėse Europos valstybėse, anot W. Tismaneanu, galima rasti „stiprių, pliuralizmui bei laisvajai rinkai atsidavusių jėgų“ (psl. 67). Tačiau, vienaip ar kitaip, jis perspėja, kad politinių mitų sugrįžimas į visuomenę rodo modernios visuomenės krizę. Tokie mitai ypač lengvai išauga bei paplinta, kai atsiranda pokomunistiniai režimai, „kurių politika labai suasmeninta, kuriems būdinga socialinė suirutė, dideli neramumai ir autoritetų nuosmukis“, tuomet mitas tampa „visuomenės klijais“, o šie palieka žymes ilgam (psl. 70). Tačiau dėl savo agresyvių šūkių ir dėl demokratizacijos proceso stiprėjimo iš komunizmo išsivadavusių Europos šalių visuomenėse politiniai mitai vis labiau praranda galimybę įsitvirtinti politinėje valdžioje. Taigi šių valstybių visuomenės pačios privalo pasirinkti savo kelią – kurti modernią liberaliąją vakarietišką visuomenę arba pasukti autokratinės, kolektyvinėmis svajonėmis paremtos, visa, kas modernu, atmetančios bendruomenės keliu. Iš tokios knygos išvados aišku, kad ji skirta ne vien mokslininkams, bet ir kiekvienam šią knygą pajėgsiančiam suprasti pokomunistinių Europos valstybių gyventojui, ir bendrai visiems skaitytojams, kurie domisi tiriamo regiono politika.

Naudota literatūra ir internetiniai ištekliai

  1. Neonaciai/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Neonaciai> (žiūrėta 2009-04-07).
  2. Pasipiktino partizanų elgesiu/ lrt.lt.  – [Interaktyvus]: <http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5169425> (žiūrėta 2009-04-05).
  3. Už teisingą Lietuvą/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Už_teisingą_Lietuvą> (žiūrėta 2009-04-06).
  4. Vidžiūnienė, Aldona: 1990-2000 metai: Lietuvos politinio elito formavimasis. – [Interaktyvus]: <http://www.sociumas.lt/lit/nr19/elite.asp> (žiūrėta 2009-04-05).

Su Lietuva susijusi papildoma literatūra ir internetiniai ištekliai

1.      Nikitenka, Denisas: Politikos patvoriuose – partijų sąžalynas. – [Interaktyvus]: <http://www.ve.lt/?rub=1065924810&data=2006-06-26&id=1151316138>.

2.      Lietuvos partijos/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_partijos>.

3.      Recenzijoje paminėtos propagandinės internetinės svetainės Pokaris.info, Komunizmas.org, Anarchija.lt irgi gali būti šaltiniais, leidžiančiais susipažinti su mitais, skelbiamais apie Lietuvą ir jos istoriją.

4.      Lietuvos politinių partijų internetinės svetainės.


[1] Pagal Vidžiūnienė, Aldona: 1990-2000 metai: Lietuvos politinio elito formavimasis. – [Interaktyvus]: <http://www.sociumas.lt/lit/nr19/elite.asp> (žiūrėta 2009-04-05).

[2] Cit.: Už teisingą Lietuvą/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Už_teisingą_Lietuvą> (žiūrėta 2009-04-06).

[3] Pagal: Neonaciai/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Neonaciai> (žiūrėta 2009-04-07).

[4] Žr.: Pasipiktino partizanų elgesiu/ lrt.lt.  – [Interaktyvus]: <http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5169425> (žiūrėta 2009-04-05).

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: