Praleisti ir eiti į turinį

Recenzijos – Tismaneanu

Vladimir Tismaneanu. Išsivadavimo fantazijos: pokomunistinės Europos

mitai, demokratija ir nacionalizmas. – Vilnius, 2003. – 292 psl.

Recenzija

Autorius – Tadas Lovčikas, 2009-04-13
1989–1991 metais įvykusios revoliucijos Vidurio ir Rytų Europoje tiek pakeitė prieš jas egzistavusią politinę pasaulio sistemą, tiek atkūrusių nepriklausomybę ar naujai atsiradusių valstybių visuomenėms po ilgo sovietinės diktatūros laikotarpio suteikė laisvę savarankiškai spręsti savo likimą. Šio regiono gyventojai patyrė, kokia grėsmė slypi priverstiniuose visuotinės laimės ir lygybės projektuose, todėl tikėjosi tvarkytis demokratiškai, atmesdamos makiaveliškąjį principą. Tačiau pilietinės visuomenės kūrimas nėra lengvas procesas. Apie tai užsimena savo knygoje Išsivadavimo fantazijos Merilendo universiteto profesorius Vladimir Tismaneanu, aprašydamas „moralinių vertybių, atminties ir idėjų likimą [Vidurio ir Rytų Europos – pastaba] komunistinėse ir pokomunistinėse visuomenėse“ (psl. 11). Svarbiausi tuometinės nagrinėjamos visuomenės klausimai nurodomi dar prie knygos pavadinimo: tai pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas. Labiausiai dėmesys kreipiamas į pirmąjį klausimą – mitus: rašoma apie po 1989–1991 metų revoliucijų besikuriančių nepriklausomų Vidurio ir Rytų Europos valstybių politinėse bendruomenėse atsiradusius nerimą keliančius politinius-iliuzinius įsitikinimus, kuriais mėginama savitai panaikinti pokomunistinės visuomenės laikotarpiu iškilusias bendrąsias problemas; autorius kartu mėgina nuspėti pokomunistinės Europos regiono ateitį. Knygoje dėstomas lyginamasis požiūris labiau tematinis nei geografinis, kadangi tuometinės politinės vertybės bei idėjos, paplitusios pokomunistinėse Europos valstybėse, autoriui atrodo panašios. Todėl kiekviena šalis atskirai nenagrinėjama. W. Tismaneanu iškelia hipotezę, kad praėjus dešimtmečiui „vis dar nežinoma politinė, socialinė ir kultūrinė konfigūracija buvusiose komunistinėse valstybėse“ (psl. 31).Iš karto pažymėtina, jog, kadangi autoriaus knygoje remiamasi iki 1998 metų apie pokomunistines Europos šalis surinkta medžiaga, iš dabarties (2009 metai) perspektyvos ji atrodo gana pasenusi, nes nėra informacijos apie vėlesnę tų valstybių politinę bei visuomeninę raidą, o būtent tuo metu jose įvyko svarbių pokyčių, kaip, pavyzdžiui: demokratijos pozicijų įsitvirtinimas, daugumos pokomunistinių Europos valstybių integracija į NATO, Europos Sajungą. Tačiau knyga išleista 1998 metais, ir autorius todėl galėjo tik spėlioti pokomunistinių Europos valstybių ateitį, ką jis mėgina daryti ir savo knygoje Išsivadavimo fantazijos. Visgi kai kurios anuometinės aktualijos, pavyzdžiui rasizmo idėjų plitimas, gali tapti svarbios ir šiandieninėje ekonominės krizės krečiamoje Europoje, vienokių ar kitokių panašumų galima aptikti įvairiais laikotarpiais (po šios knygos parašymo), todėl pastarosios W. Tismaneanu knygos skaitytojui pravartu kritiškai palyginti joje aprašomąjį laikotarpį, jo iššūkius su skaitytojo gyvenamuoju.

V. Tismaneanu nedelsdamas nori pažymėti savo darbe, kad prie „leninizmo kaip teologinio projekto“ sugriuvimo labiausiai prisidėjo inteligentai, anot autoriaus, esą ta „gyvybiškai svarbi jėga, formuojanti ateitį“ (psl. 17). Tačiau inteligentas inteligentui nelygu, kaip teigiama knygoje, „vieni inteligentai griauna mitus, kiti kursto neapykantą“ (psl. 263). Tai galima suprasti pažvelgus į pokomunistines nagrinėjamojo laikotarpio Vidurio ir Rytų Europos valstybes, kur žlugusios leninistinės autokratijos liekanos dar itin tebeveikė tų šalių visuomenę. Autorius iš karto skiria dvi pagrindines idėjines grupes, kurioms veikiant susiklostė tuometinis politinis klimatas minėtame Europos regione. Pirmosios esmę sudarė „liberalusis disidentinis mąstymas“ (psl. 16), akcentuojantis asmens teises, liberalią vakarietiškąją demokratiją bei nepriklausomos pilietinės visuomenės kūrimą. Šias vertybes, atvirkščiai, atmetė antroji idėjinė grupė, iškilusi žlugus komunizmui. Ji atsiskleidė kaip kolektyvistiška, šovinistiška, labai dažnai netgi aiškiai rasistiška mažumų atžvilgiu. Tokių antidemokratinių–ultranacionalistinių tendencijų sustiprėjimą, anot autoriaus, lėmė nepasitenkinimas naująja santvarka susidūrus su ekonominiais sunkumais, didėjančiu nedarbu, pakitusia valstybine socialinio aprūpinimo sistema. Tai suponavo susikūrimą įvairių partijų, kurios su nostalgija žvelgė į netolimą praeitį, idealizavo autoritarines tradicijas, kartu smerkdamos demokratiją ir niekino buvusius disidentus bei jų idealus. Antrosios idėjinės grupuotės pozicijų sustiprėjimas kelia rimtą pavojų, nes, kaip pamokomai pastebi V. Tismaneanu, „antikapitalistinių ir antidemokratinių sentimentų jungimasis su paternalistiškomis, korporatistiškomis populistinėmis nostalgijomis gali baigtis naujais autoritariniais eksperimentais“ (psl. 17). Autorius taip pat aiškiai pabrėžia padėtį kiekvienoje iš aprašomų pokomunistinių šalių esančią skirtingą. Taigi pokomunistinėse 1989–1998 metų Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse V. Tismaneanu pastebi vykstančią politinę kovą tarp liberalių demokratinių ir šovinistinių antidemokratinių idėjų, ir mano, jog kritiškai prieš populistinę demagogiją nusiteikusių inteligentų vaidmuo bei aktyvumas nulems jos baigtį.

Autorius, aprašydamas padėtį po komunizmo, pastebi jau tampant anachronizmu priešingų ideologinių vertybių – Vakarų pilietinės demokratijos ir besitraukiančio komunizmo – susidūrimą. Staigus perėjimas iš vienos politinės santvarkos į kitą sukūrė šoko, baimės, nesaugumo, netvarkos atmosferą, kurioje nesunkiai suklestėjo įvairūs politiniai mitai, „žadantys nedelsiant išspręsti visas problemas ir eliminuoti ramybės drumstėjus“ (psl. 23). Šių mitų skleidėjai skelbia minėtas antidemokratines, šovinistines, rasistines ir panašias idėjas, labai dažnai iškreiptai vartodami tautos, nacionalizmo, patriotizmo sąvokas. Nagrinėjamuoju laikotarpiu pokomunistinėse šalyse pasklidę įvairūs politiniai-iliuziniai į(si)tikinimai autoriaus apibūdinami kaip jėga, pakeitusi leninistines pažiūras ir kelianti rimtą pavojų demokratijos išlikimui pokomunistinėse Vidurio bei Rytų Europos valstybėse. Pats W. Tismaneanu tuos politinius mitus apibrėžia esant ne filosofinėmis sistemomis, bet su logika prasilenkiantį pagrindą turinčiais įsitikinimais; pats pagrindas juose – nieko daugiau, išskyrus „savąjį tvirtinimą“, o politinio mito tvirtinimai – tam tikras tikrovės aiškinimas – priklauso nuo konkrečių politinių interesų (psl. 25). Apeliuojant į klausytojų tautiškumo, tikėjimo ir kitokius jausmus, siekiama tai primesti kaip etaloną kintančiai tikrovei vertinti. Pokomunistinėse visuomenėse sukurtos „išsivadavimo fantazijos“ – nuo to ir knygos pavadinimas – gali itin lengvai paaiškinti visas visuomenės patiriamas nesėkmes, netgi sukurstydamos didelių grupių veiksmus, pavyzdžiui, anot autoriaus, „Kosovo kaip serbų identiteto šventovės ir jai keliamos „barbarų“ albanų <…> grėsmės mitas“ (psl. 25) atliko svarbiausią vaidmenį žlungant Jugoslavijai, skatindamas serbų neapykantą albanams. Kaip puikų iškreipto tikrovės pateikimo pavyzdį W. Tismaneanu pateikia Rumunijos pavyzdį, kur, skleisdami mitą apie dakų praeitį, rumunų nacionalistai siekė neleisti vengrams teigti turint kokias nors teises į kultūrinį Transilvanijos paveldą“ (psl. 27). Knygos autoriaus nuomone, pokomunistinių valstybių žmonėms dar sunku racionaliai interpretuoti radikalius pasikeitimus iki tol buvusiame sąlygiškai ramiame jų gyvenime, todėl mėginama numalšinti supratimo troškimą įvairiais politiniais mitais, kurie žmogui pasidaro „paguodos ir psichologinio saugumo šaltiniu“ (psl. 30).

W. Tismaneanu mėgina apibrėžti psichologinį, politinį kontekstus, galėjusius suponuoti mitų atsiradimą. Autorius pastebi, jog perėjus prie pokomunistinės santvarkos, aukštai iškilo daug nelauktų ir nerimą keliančių reiškinių, tokių kaip „priešiškumas modernybei“ ir „piktinimasis liberalizmu kaip tik todėl, kad tai patraukia daug suglumusių žmonių“, taip pat „nerimas, išplitęs susierzinimas, nuovargis ir bendro išsekimo jausmas“, užkrėtęs net dalį buvusių disidentų (psl. 33). Politiniame lygmenyje išryškėjusios visuomenės skaldymosi, politinio centro atsisakymo tendencijos. Tai pasireiškė per aktyvų pagrindinių partijų skaldymąsi bei visiškai naujų partijų kūrimąsi. Autorius kandžiai pažymi, kad sovietinę nomenklatūrą daug kur pakeitė „avantiūristai, šarlatanai ir reketininkai arba – dar blogiau – jais tapo tie patys asmenys“ (psl. 34). Tiesą sakant, patį pirmąjį pokomunistinių Europos šalių elitą sudarė nemažai naujų ir jaunų asmenų, tačiau kilusios ekonominės valstybės problemos padarė juos „atpirkimo ožiais“, todėl per kitus rinkimus žymiai sumažėjo asmenų, jaunesnių negu 40 metų, padaugėjo vyresnių negu 60 metų asmenų[1]. Tačiau tai, suprantama, neleidžia visų per artimiausius kelis rinkimus į aukščiausiosios valdžios institucijas išrinktų žmonių priskirti autoriaus išvardintoms kategorijoms, reikėtų labiau atsižvelgti į kitus dalykus, būtent asmens biografiją bei politinius tikslus. Tų pačių asmenų tapimas valstybės valdininkais reiškė tai, kad a) pasitikima jų ankstesne patirtimi bei norima, jog ji bus panaudota ir pasikeitus santvarkai, b) integruojama senoji inteligentija į pokomunistinę visuomenę, siekiant užmiršti skaudžią praeitį ir bendrai kurti geresnę rytdieną, c) tikimasi, kad, pasimokiusi iš senosios politikų kartos, greičiau susiformuos ją galėsianti pakeisti profesionali jaunesnioji politikų karta. Tam tikram pereinamajam laikotarpiui tarp skirtingų ekonominių santvarkų dar reikalinga ankstesnės santvarkos valdininkijos patirtis, kad nuosekliai būtų pereita į kitą santvarką, nepadarant žalos šalies ūkiui. Todėl „tų pačių asmenų“ sugrįžimas į valdžią nėra anaiptol koks nerimą keliantis reiškinys, kaip mano autorius, tačiau normalus pokomunistinės visuomenės raidos procesas. Tai nerodo sovietinių laikų nostalgijos, tačiau yra praktinis turimų kompetentingų žmogiškųjų išteklių panaudojimas. W. Tismaneanu taip pat pažymi, kad asmenys, buvę disidentais, žlugus komunizmui vienas po kito tapo „apjuodinti“, jų pareiškimai raginant vykdyti politiką, paremtą morale ir pilietiniu solidarumu, laikomi per daug emocingais ir per mažai aktualiais pereinamajam pokomunistinių visuomenių laikotarpiui (psl. 34). Visgi reikia pabrėžti, kad ne vien tik atsidavime tolerantiškumui ir asmens teisėms slypėjo daugelio buvusiųjų disidentų atstūmimo priežastis. Juk, kaip ir pats autorius pastebi, disidentų pralaimėjimas nebuvo visuotinis, pavyzdžiui 1996 metų rugpjūtį Vengrijoje „buvusį politinį kalinį disidentą Arpadą Gönczą kaip mėgstamiausią politiką nurodė septyniasdešimt penki procentai respondentų“ (psl. 40). Svarbu rinkėjams buvo ir tai, kaip sunkiu valstybei momentu valdžios elitas pajėgs išspręsti šalies vidaus ir išorės problemas, kurių svarbiausios buvo ekonominės, socialinės bei diplomatinės. Lankstūs greiti politiniai sprendimai tapo svarbesni už ilgus teorinius svarstymus, todėl dalis buvusių disidentų, sudariusių pirmąjį pokomunistinį elitą, bent jau laikinai turėjo pasitraukti iš valdžios. Tačiau W. Tismaneanu teisus, nurodydamas, jog šiame politiniame, taip pat ir minėtame psichologiniame kontekstuose susiformavo įvairūs politiniai-iliuziniai įsitikinimai, paplitę pokomunistinėse visuomenėse knygoje nagrinėjamuoju laikotarpiu.

Dera pažymėti, kad W. Tismaneanu labai nuodugniai savo knygoje bando paaiškinti politinius mitus kaip reiškinį, aprašyti jų veikimą. Greičiausiai dėl to tik antrajame skyriuje jis pradeda smulkiau analizuoti trumpai knygos įvade pateiktą savąjį politinių mitų skirstymą. Svarbi autoriaus nuomonė, ar tuos mitus galima prilyginti ideologijoms, ar yra tarp jų skirtumų. W. Tismaneanu puikiai paaiškina šių sąvokų subordinaciją: mitas esti įsivaizdavimas, pagrįstas „įsitikinimais, troškimais, dideliais lūkesčiais, viltimis, nusivylimais, iliuzijomis ir jų praradimu“ (psl. 48), tuo tarpu ideologija talpina savyje mitologinį pagrindą, kartu iš jo kurdama tvarkingas logines sistemas, kitaip tariant, kuria, kaupia bei sistemina jai tinkančius „emocingus ir konceptualius elementus“ (psl. 48). Pagal knygoje pateikiamą mito sampratą galima suprasti, kad mitai pasireiškia kaip tam tikras troškimų neatitinkančio pasaulio iliuzinis perorientavimas į įsivaizduotą, neegzistuojančią tikrovę, kurios „tiesomis“ tikimasi patenkinti „svarbias religines reikmes, moralinius troškimus, socialinio teisingumo, įsitikinimų ir net praktinius poreikius“ (psl. 50). Politinis mitas orientuojasi ne vien į praeitį, bet ir į ateitį, atsakydamas ir į žmogaus gyvenimo prasmės klausimus. Autorius pripažįsta mito aktualumą ypač nagrinėjamojo laikotarpio ir vietos kontekste, tačiau pabrėžia tuo nenorįs kaip nors sumenkinti bendrosios ideologijos reikšmės. Jis pateikia artimų europinių pavyzdžių – tai totalitarinės komunizmo ir fašizmo sistemos, kurios statė imperijas, remdamosi daugiausia XIX amžiuje gimusiomis teleologinių, socialinių ir kitokių mitų kupinomis ideologijomis, taigi autoriaus norima akcentuoti, kad be mitų negalima suprasti „nei Trečiojo reicho, nei stalininės Rusijos, nei Fidelio Kubos“ (psl. 53). Todėl politiniai mitai nėra unikalus pokomunistinės visuomenės reiškinys: jie visuomet egzistuoja kaip žmonijos istorijos dalis, vertindami esamą valdžią bei siūlydami savus visuomenės sutvarkymo variantus. Sunkiais valstybės visuomenei momentais, ypač kai ji susiskaldžiusi, visuomet atsiranda politinių tribūnų, gebančių pasinaudoti kolektyviniais žmonių rūpesčiais ir viltimis, sukurpdami juos su tam tikromis iliuzijomis bei puikaus atlygio pažadais.

Pokomunistinių Europos šalių visuomenėse nagrinėjamuoju laikotarpiu paplitusius politinius mitus W. Tismaneanu skirsto į keturias temas, kurios atskleidžiamos kaip tarpusavyje susijusios, kadangi dažniausiai vienos temos mitai eina kartu su kitos temos mitais; kiekvienai mitų temai aprašyti paskiriami atskiri skyriai. Autorius mano, kad pokomunistinius politinius mitus galima skirstyti į tokias jų temas: 1) išsivadavimo mitai ir autoritariniai lūkesčiai, 2) mesianizmo ir demonizavimo mitai; nacionalistinė pagunda, 3) keršto mitai: dekomunizacija ir politinio teisingumo mitas, 4) atpirkimo, reakcingieji ir atkuriamieji mitai (psl. 36–40).

Aprašydamas pirmąją politinių mitų temą-grupę, autorius teigia nagrinėjąs „lenininio palikimo įtaką naujiesiems politiniams eksperimentams“ (psl. 36) pokomunistinėse visuomenėse Europoje. Pažymimi su tuo susiję netgi aštuoni veiksniai, keliantys pavojų liberaliajai demokratijai nagrinėjamose valstybėse, jie knygoje gana plačiai aptariami. Recenzijoje jie nebus smulkiai aptarinėjami, tačiau būtina aprašyti bendrą vaizdą, kurį tų veiksnių visuma suformuoja. Autorius vėl pabrėžia pokomunistinių visuomenių nusivylimą „pirmąja revoliucinių pokyčių stadija“ (psl. 72), kai tų šalių politikoje dominavo buvę disidentai ir naujai iškilę asmenys. Pagrindinis demokratinis elitas dar buvo per silpnas: „politinės vertybės vis dar labai miglotos, pastebima dalinio programų sutapimo tendencija, siaučia korupcija“ (psl. 108). Tai lėmė, kad į valdžią leista sugrįžti daugeliui senosios komunistinės nomenklatūros veikėjų, kurie iš visų jėgų stengiasi parodyti savo atsidavimą naujajai, į demokratiją linkstančiai, tvarkai. Todėl „vietoje naujų ir švarių rankų žmonės mato vis tuos pačius elitus su naujomis kaukėmis“, to pavyzdys galėtų būti Aleksandro Jakovlevo karjera Rusijoje (psl. 109). Anot W. Tismaneanu, problema slypi ne jų biografijoje, – o su tuo tikrai galima sutikti, – bet veikloje esant šalies valdžioje, tai yra ar jie stengiasi skatinti demokratijos stiprėjimą savojoje pokomunistinėje šalyje, ar „siekia sukurti įtakos bei kontrolės tinklą, kuris galiausiai gali užgniaužti demokratinį procesą“ (psl. 110). Autorius teigia pastebįs abu variantus: Vidurio Europoje nagrinėjamuoju laikotarpiu demokratija jam atrodanti stiprėjanti, tuo tarpu Rusijoje, Ukrainoje, daugumoje Balkanų pusiasalio valstybių situacija tebėra nestabili ir sunkiai nuspėjama, pastebimas „nacionalpopulistinio konsensuso kristalizavimasis“ (psl. 110). Todėl ypač išvardintose probleminėse pokomunistinėse Europos šalyse bei regione vykstantis konfliktas tarp šalininkų mitologiniu pagrindu paremtos tautinės autoritarinės valstybės, kurioje būtų siekiama sukurti etniškai gryną bendruomenę, ir tarp liberaliai mąstančių asmenų, kurie tiki bei palaiko žmogaus teisę būti skirtingam bei savarankiškam; šis konfliktas bei jo atomazga netolimoje ateityje ir apibrėšiantis pokomunistinę būklę (psl. 111). Nuomonių apklausų nagrinėjamuoju laikotarpiu rezultatais, rodančiais stiprų demokratijos palaikymą, anot autoriaus, nereikią per daug pasikliauti: didelė dalis pokomunistinės visuomenės tiriamuoju laikotarpiu dar menkai besuvokianti, kas yra demokratija ir ypač kokios esti žmogaus teisės, menkas ir pakantumas mažumoms; daug liberaliosios demokratijos „palaikytojų“ praktikoje pasirodo jai priešiški, aktyviai remdami įvairias radikalizmo išraiškas (psl. 111). W. Tismaneanu pastebi, kad netgi Bažnyčia, „kaip nacionalinė institucija“ prisidedanti prie minėtosios kolizijos paaštrėjimo: tai pasireiškia ypač nagrinėjamojo laikotarpio Lenkijoje, kur esti paplitęs mitas „lenkiškumą apibrėžti išimtinai bendro religinio identiteto pagrindu“ (psl. 112), primetant Bažnyčiai politines vertybes. Visgi įdomiai pažymima, jog autoriaus aprašytasis liberaliosios demokratijos ir autoritarinio režimo šalininkų konfliktas lemia dviprasmišką kairiųjų ir dešiniųjų poliarizacijos sampratą pokomunistinėse visuomenėse: tradicinis skirstymas (kairiau – į socializmą linkstančios partijos, dešiniau – į konservatizmą, centre liberalai) nagrinėjamuoju laikotarpiu tampąs pasenęs, kai susiduriama su kitokiu padalinimu, būtent kuomet kairiąja pakraipa laikomos liberalinės vertybės, kurios priešinamos įvairioms radikalizmo atmainoms. Abiejose politinio spektro pusėse susiformuoja keistų politinių darinių – vadinamojoje „kairėje“ yra asmenų ir politinių grupių, kurie savo autoritarinius tikslus esti pridengę prodemokratiškumu, tuo tarpu „dešinėje“ dažnai susiformuoja netikėti nauji aljansai tarp tradiciškai nesuderinamų partijų. Prisimenant Lietuvą autoriaus knygoje aptariamuoju metu, šioje šalyje irgi galima nurodyti puikų pavyzdį: tai 1997–2000 metais veikusi koalicija „Už teisingą Lietuvą“, į kurią susijungė fašistuojanti Respublikonų partija, marksistinės pakraipos Socialistų ir Liaudies partijos, Lietuvos Rusų sąjunga ir Nepartinių judėjimas „Rinkimai-96“. Šias grupes vienijo priešiškumas Vakarams. Šiaip ar taip, knygos autorius mano, kad blogiausio atvejo, tai yra kad Rytų Europos šalis užvaldys radikalai ir imsis vykdyti savo skelbiamą politiką, tikimybė yra abejotina, tokias prognozes autorius pavadina per daug išpūstomis, tačiau vis dėlto teisingai pažymi, jog „etnokratinių arba teokratinių eksperimentų galimybė vis dar egzistuoja“ (psl. 113).

Rašydamas apie mesianizmo ir demonizavimo mitus, W. Tismaneanu teigia nagrinėjantis pokomunistinėse visuomenėse atsiradusias nacionalizmo atmainas ir įdomų reiškinį – neokomunistų sąjungą su etniniais radikalais (psl. 36). Pastarajam reiškiniui aptarti autorius pastabiai pasitelkia abejas grupuotes vienijančius skelbiamus mitus apie grėsmę, kurią kelia įvairūs priešai dažniausiai svetimtaučiai ar užsienis apskritai. Galima prisiminti ir tą pačią koaliciją „Už teisingą Lietuvą“: ją sudariusios politinės grupės skelbė priešiškumą „Vakarų valstybių slaptosioms organizacijoms bei oligarchinėms stambaus kapitalo įmonėms“[2]. Grėsmės mitus, anot autoriaus, nagrinėjamuoju laikotarpiu papildė iliuziniai mėginimai pokomunistinėse visuomenėse pabrėžti išskirtinę savo tautos padėtį ir patirtas kančias komunistinės ar net fašistinės okupacinės santvarkos laikotarpiu. Tuo, anot W. Tismaneanu, ir pasireiškia nacionalizmo dvilypumas: nors, „viena vertus, jis siejasi su modernybe ir etninių kultūrų pabudimu, bet kita vertus, šovinistinės, uždarumą propaguojančios jo atmainos atskleidžia jo maištą prieš patį modernybės pagrindą“ (psl. 37). Kaip svarbiausios sudedamosios radikalaus populistinio nacionalizmo dalys nagrinėjamuoju laikotarpiu autoriaus įvardijami antisemitizmas, antikapitalizmas, antiliberalizmas bei antivakarietiškos nuotaikos (psl. 37). Tokius mitus autorius įvardina esant reakcija į dar besiformuojančio demokratinio valdymo krizę ir taip pat Vakarų rodomą atsargumą neskubant naująsias pokomunistines demokratines valstybes priimti į Europos ir Atlanto organizacijas; čia galima paminėti ir Lietuvos atvejį – jos vyriausybei gerą dešimtmetį teko tęsti derybas su NATO ir Europos Sąjungos atitinkamais organais, todėl išties toks užsitęsimas galėjo sukelti negatyvius jausmus Vakarų atžvilgiu, būtent nepasitikėjimą jais bei pačia vakarietiška liberaliąja demokratine sistema ir kartu su ja atėjusiu kapitalizmu. Dėl abiejų paminėtų priežasčių W. Tismaneanu pastebi nagrinėjamuoju laikotarpiu daug žmonių pokomunistinėse visuomenėse išgyvenant tam tikrus nepriklausymo naujajai demokratinei santvarkai jausmą. Dalyje visuomenės, mėgstančios suabsoliutinti reiškinius, nepasitikėjimas Vakarais ir demokratinio valdymo krizė leidžia lengviau priimti radikaliojo nacionalizmo siūlomus bauginančius mitologinius vaizdinius, sėjančius tam tikrą įtarumą, baimę bei paniką. Taip siekiama, pasak autoriaus, sukelti tomis emocijomis pagrįstą netikrą tautos vienybės jausmą ir taip pasipriešinti perėjimui prie pliuralistinės demokratinės visuomenės. Kartu bėdų prislėgtoje visuomenėje neišvengiamai atsiranda norinčių ir skatinančių rasti kokį nors savo šalies kančių kaltininką ir jam atkeršyti. Pokomunistiniu laikotarpiu suklestėjęs radikalusis etninis nacionalizmas savo mesianistiniuose mituose į pirmą vietą dažniausiai iškelia vieningą, apsivaliusią nuo svetimtaučių ir kitokių skaldymo veiksnių, pagrindinę valstybės tautą, jai priešindamas, kaip demonus, svetimtaučius bei kitus individus ir grupes, „kurie dėl savo kilmės, religijos arba kultūrinių modelių negali būti suvesti į homogenizuojantį tos grupės identitetą“ (psl. 161). Priešais, pastebi autorius, todėl paskelbiami ne vien svetimtaučiai, bet ir „disidentai, kritiškai nusiteikę inteligentai arba seksualinės mažumos“ (psl. 161), tačiau žydai vis vien išlieka kaip pagrindiniai kaltinamieji. Antisemitizmas kaip politinis mitas pokomunistinėse visuomenėse labiau pasitelkiamas ne todėl, kad jo skelbėjams atrodo esąs teisingas, tačiau dėl to, jog labai veikia žmonių emocijas (psl. 162). Lietuvoje kaip pavyzdys gali būti 1996 metais Šiauliuose Mindaugo Murzos iniciatyva įkurta antisemitinė, fašistinės pakraipos Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjunga (LNSVS, arba neonaciai), organizavusi eitynes bei mitingus, leidusi pogrindinį nacistinį lapelį „Nacijos balsas“[3]. Tačiau antisemitizmo aptariamuoju metu pobūdis dažniausiai skiriasi nuo XX amžiaus pirmojoje pusėje propaguoto: W. Tismaneanu įžvalgiai pažymi, kad pokomunistinių neofašistų ir neonacių ar kitokių politinių grupuočių deklaruotas antisemitizmas daugeliu atvejų nesąs atviras, tačiau išreiškia nostalgiją „režimų ir lyderių, kurių kertinis akmuo buvo rasizmas“ (psl. 165). Visgi, anot autoriaus, senųjų totalitarinių santvarkų nostalgija nagrinėjamuoju laikotarpiu dažnai tapo politikos įrankiu, tačiau niekada ją valdančia jėga (psl. 168). Bet, anot autoriaus, nereikią pamiršti, kad Europos poleninistinės visuomenės beveik neturi liberalios, demokratinės, toleranciškos valstybinės politikos pavyzdžių, išskyrus tarpukario Čekoslovakiją (psl. 194), dėl to pokomunistinėms visuomenėms kelias į liberaliąją demokratiją sunkus. Tarp kitko, tolerancijos, demokratijos požymių galima rasti ir senojoje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR), – autorius apie ją nedaug teužsimena, – tačiau joje vadinamoji „bajorų demokratija“ buvo panašesnė į anarchiją; kita vertus, ATR laikyta santykinai viena tolerantiškiausių šalių savo meto Europoje. Taigi knygoje aiškinama, kad pokomunistinėse Europos šalyse atsiradęs radikalusis nacionalizmas, palaikantis etnocentriškas autoritarines tendencijas, tapo priešprieša pliuralistinėms liberalioms kryptims. Antisemitizmas, esantis viena būdingiausių etnocentriško radikalizmo savybių, priskirtinas autoriaus įdomiai apibrėžtam „atskirties ir šovinizmo sindromui, kuris apima rasinę, lyčių ir socialinę neapykantą“ (psl. 191). Tačiau W. Tismaneanu teisingai atskleidžia, kad autoritarinis nacionalizmas dėl vykstančio aktyvaus demokratizacijos proceso vis labiau praranda galimybę įsitvirtinti pokomunistinių šalių valdžios politikoje, tačiau menkas liberalios valdžios tradicijų praeityje turėjimas kelia daug etnocentrizmo, šovinizmo, nesamų priešų ieškojimo ir kitokių mitų.

Nagrinėdamas keršto mitus, W. Tismaneanu tiria įvairias pokomunistinėse Europos šalyse nagrinėjamuoju laikotarpiu taikytas dekomunizacijos strategijas, būtent kaip tapo pasielgta su buvusiomis saugumo bylomis, nomenklatūra bei agentais. O poleninistinių Europos valstybių politika šiuo klausimu, kaip tampa aišku iš autoriaus išdėstytos medžiagos, skyrėsi beveik kiekvienoje šalyje: tas ypač pastebima palyginus tuometinių Lenkijos ir Čekijos dekomunizacijos politikas. Tačiau dekomunizacijos problemos akcentavimą W. Tismaneanu atskleidžia ir kaip daugeliui nagrinėjamuoju laikotarpiu atsiradusių politinių mitų būdingą predikatą, kai norima „destabilizuoti politines institucijas ir destabilizuoti liberalųjį naujos politinės klasės segmentą“ (psl. 38). Radikaliajai dekomunizacijos retorikai būdingas kerštingumas, moralizavimas, tačiau tokia pikta kalba nepatiko daugeliui žmonių, ir keršto už praeitį siekį nustelbė toleranciškesnė visuomenės politika; taigi daug kur buvęs opozijos agresyvumas, taip pat bendrai išreikštas tam tikrų šalių pokomunistinių visuomenių toleranciškumas buvo dalis priežasčių, kodėl į valdžią sugrįžo daug buvusių komunistų. Knygoje neužsimenama, tačiau panašiai atsitiko ir padalintoje Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo: ne visi nacių partijos veikėjai tapo nuteisti, tik pagrindiniai, kadangi į nacių partiją įėjo beveik visas tuometinis vokiečių politinis, pramoninis elitas, kurį prarasti būtų buvę tolygu sunaikinti didžiąją dalį savo profesionaliosios inteligentijos; todėl daug buvusių nacių vėl užėmė valdžios postus, prieš tai atsižadėję bet kokių ryšių su anksčiau išpažinta ideologija. Todėl, kaip pastebima, ir pokomunistinėse valstybėse buvo jau minėtasis, pagrindinis trečiasis faktorius, lėmęs komunistinių valdininkų sugrįžimą: tai jų didelė patirtis atitinkamose srityse. Tačiau W. Tismaneanu teisingai tvirtina, kad kaip ir kiti politiniai mitai, taip ir radikalieji dekomunizacijos mitai, autoriaus įvardijami ir kaip keršto mitai, vis vien pasireiškia nagrinėjamojo laikotarpio visuomenėje tvirtindami, kad joje nebus teisingumo nepadavus buvusiųjų komunistų lyderių į teismą ar neleidus jiems laikinai užimti visuomeninių pareigų (psl. 38). Galiausiai, pabrėžiama, kad „plėtojantis liberalioms institucijoms ir vertybėms regione, šis mitas susiduria su asmens teisių imperatyvu, įskaitant teisę patraukti į teismą, priimti nuosprendį ir, įrodžius kaltumą, nuteisti kaltus dėl praeityje padarytų nusikaltimų asmenis“ (psl. 240). Taigi dekomunizaciją autorius laiko tam tikru politiniu mitu, trukdančiu kurtis liberaliajai pilietinei visuomenei.

Vadinamiesiems atpirkimo, reakcingiesiems ir atkuriamiesiems mitams, kuriems W. Tismaneanu paskiria knygos šeštąjį skyrių, svarbūs aptarti, anot autoriaus, tokie aspektai: „disidentų marginalizacija pokomunistinėje politikoje, kritiškai nusiteikusių inteligentų vaidmuo ir prieštaringas antipolitikos palikimas“ (psl. 39). Iškeliamas klausimas – kiek nuoširdžios buvo Vidurio ir Rytų Europos regiono šalių visuomenių išsivaduojamosios revoliucijos 1989–1991 metais, ar šios vadinamosios liberaliosios revoliucijos tikrai nugalėjo. Pastebėtina, kad autorius daugelyje vietų prasitaria palaikąs buvusius disidentus ir kritiškai nusiteikusius inteligentus už jų atsidavimą tolerantiškumui bei asmens teisėms, todėl su apmaudu žvelgia į šių asmenų grupių pralaimėjimą ir ekskomunistų grįžimą į valdžią per 1993 metų rinkimus. Visgi negalima manyti, kad tokį įvykių susiklostymą lėmė vien „disidentų atsisakymas palaikyti keršto ir apmaudo politiką“, kaip šiek tiek moralizuodamas kai kada atrodo linkstąs teigti autorius (psl. 39): didesnė ekskomunistų valdžios patirtis, kuri buvo labai reikalinga atsikuriančioms valstybėms, buvo irgi labai svarbus veiksnys, į kurį dera atsižvelgti; be to pats W. Tismaneanu užsimena, kad vis dėlto buvusių komunistų pasilikimas valstybiniuose postuose pravertė ir tuo, jog padėjo daugeliu atvejų sušvelninti SSRS reakciją į 1989–1991 metų išsivaduojamąsias beginkles revoliucijas (psl. 249). Tačiau nagrinėjamuoju laikotarpiu pokomunistinėse visuomenėse iš tiesų pastebima tam tikro masto kampanija, besistengianti išjuokti, apjuodinti, paskatinti atmesti buvusius disidentus, taip pat ir autoriaus taip vadinamus kritiškai mąstančius inteligentus. Reakcinguosiuose, prieš juos nukreiptuose mituose tokie asmenys vadinami naivuoliais, skelbiančiais pasenusias bei nepraktiškas vertybes, beprasmiškai mėginančiais įdiegti to meto regiono visuomenėje nepopuliarų demokratinį individualizmą (psl. 244) ir todėl neretai netgi kaltinami „tautinio susitelkimo griovimu“ (psl. 246). Tačiau patys disidentai irgi esti suskilę: vieni bando aktyviai dalyvaudami rinkimuose priešintis antidemokratiškoms jėgoms, kiti laikosi atokiau nuo valstybės politikos ir savo deklaruojamas vertybes išreiškia per spaudą. Visgi W. Tismaneanu teisingai pažymi, jog pokomunistinės visuomenėms, norint ilgai išlikti tokioms laisvoms, kaip laisvė buvo apibrėžta per išsivaduojamąsias revoliucijas ir taip pat nuolat esti išsakoma kritiškai nusiteikusių inteligentų, reikia išlaikyti minėtuosius tolerantiškumą bei asmens teises. Todėl, nors ir pralaimėję, „inteligentai privalo likti politikoje tam, kad liberalioji revoliucija buvusios komunistinės imperijos šalyse tikrai nugalėtų“ (psl. 39). Be to, autorius priduria, kad būtent šios vertybės gali padėti išsaugoti pokomunistinių šalių piliečių išdidumą bei savigarbą, kas nebūdinga „populistinių avantiūristų“ skelbiamiems politiniams mitams (psl. 40).

W. Tismaneanu, su nerimu stebėdamas situaciją pokomunistiniame Europos regione, teigia nagrinėjamuoju laikotarpiu nežinąs, kokią valdymo formą ateityje galutinai pasirinks pokomunistinių Europos valstybių piliečiai: autoriui atrodo neaišku, kas laimės – „vakarietiškumo bei liberaliosios modernybės šalininkai“ ar antivakarietiškos, „romantiškai nusiteikusios populistinės jėgos“ (psl. 66). Sukurti nauji ir iš praeities perimti senesni politiniai mitai dar stipriai veikia tiriamojo meto pokomunistinę visuomenę, ir todėl jai esą labai svarbu „įveikti praeitį“. Autorius taikliai pastebi, kad informacijos amžiuje mitus, iš kurių labiausiai paplitęs, demonstratyviausias esąs etninis nacionalizmas (psl. 262), visuomenėje išnaikinti tampa žymiai sunkiau, nes internetas tampa vienu iš būdų, kuriais pasinaudodami asmenys gali reikšti savo mintis nevaržomai (psl. 67). Pavyzdžiui, politinius-istorinius mitus Lietuvai skelbia tokios interneto svetainės, kaip Pokaris.info, Komunizmas.org, Anarchija.lt, dėl šių svetainių netgi visai neseniai, 2009 metų kovo pabaigoje, buvo pateiktas prašymas į Lietuvos Generalinę Prokuratūrą, kad pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl partizanų vardo šmeižimo internete[4]. Tačiau, šiaip ar taip, W. Tismaneanu pažymi matąs skirtumus tarp po komunizmo susikūrusių santvarkų – „vienos jų liberalios, kitos – pusiau autoritarinės“ (psl. 67). Albanija, Baltarusija, Kroatija, Lenkija, Rumunija, Rusija ir Serbija autoriui atrodė labiau linkstančios į prezidentinio valdymo pusę. Lietuva, Latvija, Estija nurodytos kaip atrodančios tvirtai einančios liberaliosios demokratijos keliu, galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl W. Tismaneanu šioms trims šalims knygoje vietos daug neskyrė. Svarbu tai, kad visose pokomunistinėse Europos valstybėse, anot W. Tismaneanu, galima rasti „stiprių, pliuralizmui bei laisvajai rinkai atsidavusių jėgų“ (psl. 67). Tačiau, vienaip ar kitaip, jis perspėja, kad politinių mitų sugrįžimas į visuomenę rodo modernios visuomenės krizę. Tokie mitai ypač lengvai išauga bei paplinta, kai atsiranda pokomunistiniai režimai, „kurių politika labai suasmeninta, kuriems būdinga socialinė suirutė, dideli neramumai ir autoritetų nuosmukis“, tuomet mitas tampa „visuomenės klijais“, o šie palieka žymes ilgam (psl. 70). Tačiau dėl savo agresyvių šūkių ir dėl demokratizacijos proceso stiprėjimo iš komunizmo išsivadavusių Europos šalių visuomenėse politiniai mitai vis labiau praranda galimybę įsitvirtinti politinėje valdžioje. Taigi šių valstybių visuomenės pačios privalo pasirinkti savo kelią – kurti modernią liberaliąją vakarietišką visuomenę arba pasukti autokratinės, kolektyvinėmis svajonėmis paremtos, visa, kas modernu, atmetančios bendruomenės keliu. Iš tokios knygos išvados aišku, kad ji skirta ne vien mokslininkams, bet ir kiekvienam šią knygą pajėgsiančiam suprasti pokomunistinių Europos valstybių gyventojui, ir bendrai visiems skaitytojams, kurie domisi tiriamo regiono politika.

Naudota literatūra ir internetiniai ištekliai

  1. Neonaciai/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Neonaciai> (žiūrėta 2009-04-07).
  2. Pasipiktino partizanų elgesiu/ lrt.lt.  – [Interaktyvus]: <http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5169425> (žiūrėta 2009-04-05).
  3. Už teisingą Lietuvą/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Už_teisingą_Lietuvą> (žiūrėta 2009-04-06).
  4. Vidžiūnienė, Aldona: 1990-2000 metai: Lietuvos politinio elito formavimasis. – [Interaktyvus]: <http://www.sociumas.lt/lit/nr19/elite.asp> (žiūrėta 2009-04-05).

Su Lietuva susijusi papildoma literatūra ir internetiniai ištekliai

1.      Nikitenka, Denisas: Politikos patvoriuose – partijų sąžalynas. – [Interaktyvus]: <http://www.ve.lt/?rub=1065924810&data=2006-06-26&id=1151316138>.

2.      Lietuvos partijos/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_partijos>.

3.      Recenzijoje paminėtos propagandinės internetinės svetainės Pokaris.info, Komunizmas.org, Anarchija.lt irgi gali būti šaltiniais, leidžiančiais susipažinti su mitais, skelbiamais apie Lietuvą ir jos istoriją.

4.      Lietuvos politinių partijų internetinės svetainės.


[1] Pagal Vidžiūnienė, Aldona: 1990-2000 metai: Lietuvos politinio elito formavimasis. – [Interaktyvus]: <http://www.sociumas.lt/lit/nr19/elite.asp> (žiūrėta 2009-04-05).

[2] Cit.: Už teisingą Lietuvą/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Už_teisingą_Lietuvą> (žiūrėta 2009-04-06).

[3] Pagal: Neonaciai/ Straipsnis iš Vikipedijos. – [Interaktyvus]: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Neonaciai> (žiūrėta 2009-04-07).

[4] Žr.: Pasipiktino partizanų elgesiu/ lrt.lt.  – [Interaktyvus]: <http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5169425> (žiūrėta 2009-04-05).

Reklama

Recenzijos – Thompson

Janice E. Thomson: Samdiniai, piratai ir suverenai. Valstybės kūrimasis ir eksteritorinė prievarta ankstyvojoje modernioje Europoje. – Vilnius, 2006. 232 psl.

Recenzija

 Autorius – Tadas Lovčikas, 2008 m.

Šiame savo akademinio pobūdžio veikale Janice E. Thomson, Vašingtono universiteto Politinių mokslų katedros profesorė, tiria, kaip susiklostė šiuolaikinė pasaulinės prievartos struktūra, kuri, autorės teigimu, esti „išskirtinai moderni“, kadangi iki pat XX amžiaus pradžios tarptautinėje sistemoje dominavo nevalstybinė prievarta, ji buvo prekė pasaulinėje rinkoje, kur beveik nepaisyta ir tiekėjų ar pirkėjų tapatybės (psl. 11). Tačiau šiais laikais, anot autorės, „turime centralizuotas biurokratijas – valstybes, – pretenduojančias į prievartos monopolį“ (psl. 11). Knygoje naudojant istorinio pasakojimo metodą mėginama teoriškai paaiškinti tų pokyčių priežastis, būtent kodėl ir kaip nevalstybinė prievarta tapo eliminuota iš pasaulinės politikos, arba, autorės žodžiais, kaip ir kodėl „prievarta buvo perkelta iš nevalstybinės, ekonominės ir tarptautinės valdžios sričių į valstybinę, politinę ir valstybės vidaus sritis“ (psl. 12), teoriškai aiškinami ryšiai tarp to perkėlimo priežasčių ir padarinių. Anot J. E. Thomson, „knygoje nepateikiama naujų duomenų; veikiau į tai, kas jau žinoma, žvelgiama naujai“ (psl. 14); be to, autorės teigimu, dar niekada samdiniai ir prekybos bendrovės nebuvo susieti į vieną grupę ir interpretuoti kaip vieno fenomeno – nevalstybinės prievartos – atvejai (psl. 14). Iš tiesų, rašydama knygą autorė naudojosi gausia literatūra iš tarptautinių santykių teorijos, tarptautinės teisės, sociologijos bei istorijos sričių; tai leidžia autorei ir skaitytojui susidaryti visuminį vaizdą, kas vyko nagrinėjamuoju laikotarpiu, o kartu praturtina veikalą daugybe pavyzdžių.

Remiantis tekste nurodytomis datomis ir kontekstu, galima teigti, jog savo tiriamą laikotarpį autorė datuoja XIII amžiaus pradžia – XIX amžiaus pabaiga. Taip pat trumpai aptariamos bei įvertinamos ir nevalstybinės prievartos liekanos šiuolaikiniame suverenių, prievartą monopolizuojančių valstybių pasaulyje. Visgi, nors pavadinime teigiama, kad šioje knygoje apžvelgiama, kaip kito valstybių požiūris į pagrindines nevalstybinės prievartos formas „ankstyvojoje modernioje Europoje“, autorė dažnai paliečia ne vien Europos šalių, bet ir kituose žemynuose esančių valstybių santykius su nevalstybinės prievartos išraiškomis: Kinija, JAV, Lotynų Amerikos nepriklausomos valstybės – čia ir kitur didesniu ar mažesniu laipsniu pasireiškė tam tikri nevalstybinės prievartos elementai, kurių atžvilgiu kiekviena suvereni valstybė privalėjo prisiimti vieną ar kitą poziciją, pavyzdžiui piratavimo atveju; visa tai nelieka už autorės akiračio. To paaiškinimu galėtų būti knygoje paminėtas teiginys, jog „valstybės atsakomybė už jos piliečių veiksmus anapus jos sienų tapo spręstinu klausimu“ (psl. 163), todėl nagrinėjant Europos šalių gyventojų nevalstybinės prievartos formas, neišvengiamai tenka pažvelgti tiek į tų valstybių kolonijas, tiek į nevalstybinę prievartą, europiečių naudotą svetur. Dėl šios priežasties žodžio „Europoje“ vartojimas pavadinime nelabai tinka, nes sukelia daug neaiškumų, tinkamesnis žodis – „pasaulyje“.

Kalbant apie pavadinimą, iš pradžių atrodo, kad jo pirmoji dalis „samdiniai, piratai ir suverenai“ pasirinkta tik plačiajai skaitytojų grupei sudominti – tai greičiausiai ir yra – kadangi akademiniu požiūriu tai tarsi nenusako visos pagrindinių nagrinėjamų objektų imties, o išskiria tik kelis, o pats skirstymas nenuoseklus, nes greta dviejų nevalstybinės prievartos objektų prirašoma „ir suverenai“ (and Sovereigns) – savybė, kurią šiais laikais daug kas įsivaizduoja esant būdinga tik valstybėms, nes tik jos esą monopolizuojančios prievartą, o tai, anot autorės, teigia neorealistinė teorija (psl. 21). Tačiau J. E. Thomson teigia, kad taip nėra: „prievartos monopolizavimas tam tikroje apribotoje erdvėje nėra būdingas valstybės apskritai bruožas“ (psl. 24), autorė savo darbu siekia parodyti, jog „suvereniteto instituciją kuria ir reprodukuoja valstybių valdovų bendruomenė“ (psl. 13): valstybės savo, kaip suvereno, statusui turėti gauna įgaliojimus, kartu prisiimdamos atsakomybę už „alternatyvių organizacinių formų silpninimą ir delegitimavimą“ savo teritorijoje (psl. 27). Tačiau šalia pažymima, kad tarptautinėje sistemoje požiūris, ką bei kiek stipriai reikėtų kontroliuoti valstybei, nuolat keitėsi. Kartu keitėsi ir nuostata, kokios prievartos formos gali turėti suverenias teises. Knygoje svarstoma, ar galima suvereniomis traktuoti prekybos bendroves, kaip nuo 1600 metų Anglijos valdžios sankcionuota ir remiama Anglijos Rytų Indijos bendrovė, kuriai 1661 metais nauja privilegija suteikė teisę statytis įtvirtinimus, užsiimti karine veikla bei sudaryti taikos sutartis, bendrovė gavo baudžiamąją ir civilinę jurisdikciją visiems savo valdomiems asmenims (psl. 47); panašiai įvyko ir su kitomis įvairių Europos šalių prekybos bendrovėmis. Tampa akivaizdu, jog tokie įgaliojimai leido prekybos bendrovėms imti monopolizuoti prievartos vykdymą savo valdomose teritorijose, todėl jos gavo teises, prilygintinas suvereniai valstybei. Rašydama apie jų administruojamas teritorijas, J. E. Thomson nusistebi, jog valstybės  nedaug rūpinosi privačios galios augimu: Anglijos Rytų Indijos bendrovė valdė didžiąją Indijos dalį, o „Hadsono įlankos bendrovė, bent jau teoriškai, valdė ketvirtą pagal dydį „karalystę“ pasaulyje“ (psl. 158). Todėl prekybos bendrovės – vienas iš pavyzdžių, kuriuos autorė pateikia, kad įrodytų, jog ne vien valstybė galėjo turėti suverenias galias, bet ir jas iš valdovo gavusios nevalstybinės prievartos formos; kartu tai leidžia suprasti, kad pavadinimo pirmojoje dalyje pavartotas žodis „suverenai“ pavartotas nusakyti ne tik valstybei. Suverenai ilgai vykdė savarankišką politiką naudodamiesi įvairiomis nevalstybinės prievartos rūšimis – valdovai teikdavo kaperiavimo leidimus laivams, pirkdavo karinę darbo jėgą iš kitų šalių, inicijavo prekybos bendrovių kūrimąsi, o šios statė įtvirtinimus ir gausino savo ginkluotus laivynus bei taip pat naudojosi užsienio samdinių paslaugomis, vis mažiau šioje srityje darydamosi priklausomos nuo valstybės. Labai tam pavaizduoti tinkamą pavyzdį autorė pateikia rašydama apie Hadsono įlankos bendrovę, kuriai 1670 metų privilegija suteikė galias „kurti savo sausumos kariuomenę ir karinį laivyną, statyti fortus ir apskritai savo leną ginti visais jos pasirinktais būdais“ (psl. 47); arba kitas pavyzdys – 1715-1719 metais Olandijos Rytų Indijos bendrovė „samdė 5000 europiečių ir 20 000 vietinių samdinių, kad atsiimtų savo fortą Kalkutoje“ (psl. 50). Nors tokių didelių įgaliojimų užsitikrinimas gali būti aiškinamas prevencine gynyba nuo vietinių gyventojų, piratų ir kitų europiečių bei noru palaikyti tvarką valdomose teritorijose, jie paskatino bendroves kurti savo prievartos aparatus, kuriais tapo agresyviai ginamos bei įtvirtinamos savininkų pirklių pretenzijos į monopoliją ir plečiamas prekybos arealas. Tačiau pasinaudodami prekybos bendrovėmis valdovai „galėjo išnaudoti nevalstybines prievartos pajėgas didelėms pasaulio teritorijoms užkariauti ir kolonizuoti“ (psl. 52); politiniai ir ekonominiai interesai ėjo vienas greta kito. Visgi kuo toliau, tuo sunkiau darėsi valdovams kontroliuoti prekybos bendrovių veiklą, nes gavusios dideles galias jos „ėmė naudoti prievartą ne tik prieš „nekrikščioniškas“ tautas, tačiau ir viena prieš kitą, prieš Europos valstybes ir net prieš savo metropolijas“ (psl. 71), pavyzdžiui, Olandijos Rytų Indijos kompanijos sėkmingas karas su Portugalija, norint užgrobti šios kolonijas Indijos vandenyne (psl. 75), konfliktas dėl Pondišerio tarp Anglijos Rytų Indijos bendrovės ir metropolijos vyriausybės pasibaigus trečiajam Karnatiko karui 1761 metais (psl. 77). Autorė atskleidžia, kad „bendrovių privačios nuosavybės interesai susikirsdavo su valstybės interesais“ (psl. 79), kaip rodo ką tik paminėtas pavyzdys ir kiti, pateikti knygoje. Jos vykdydavo savarankišką politiką, pradėdamos karus netgi tada, kai tarp jų metropolijos ir užpultosios Europos valstybės buvo taika, pavyzdžiui, Anglijos Rytų Indijos bendrovės karai Indijoje prieš Prancūziją 1748–1756 metų laikotarpiu. J. E. Thomson teisingai pastebėjo, jog prekybos bendrovės ėmė kelti sunkumų pačios nacionalinės valstybės suverenitetui (psl. 80): tai tapo sunkiai suvaldoma nevalstybinės prievartos forma.

Nors pavadinime du terminai – „piratai“ (Pirates) ir „suverenai“ (Sovereigns) – jungtuko skiriami į dvi atskiras objektų imtis, visgi iš kai kurių knygoje pateikiamų pavyzdžių galima susidaryti priešingą nuomonę, tai yra kad piratai taip pat kai kuriais atvejais galėtų būti traktuojami kaip suverenai. Tačiau iš pradžių dera atskirti dvi sąvokas, ką autorė pirmiausia padarė – kuo formaliai skiriasi piratavimas nuo kaperiavimo. Tai iš esmės esanti tokia pat veikla, bet kaperiai esti „privatūs laivai, plaukiojantys su kariniu įgaliojimu, suteikiančiu teisę vykdyti visų rūšių karo veiksmus pagal jūroje leidžiamus karo papročius“ (psl. 32), o piratai buvo apibūdinami kaip nepriklausantys nuo jokios valstybės valdžios įsakų, savarankiškai vykdantys prievartinius veiksmus „vandenynuose arba niekam nepriklausančiose žemėse, arba valstybės teritorijoje, puolant ją iš jūros“ (psl. 32). Taigi už kaperių veiksmus atsakomybę prisiima arba jų skatinimu kaltinama tam tikra valstybė, o piratai patys atsako už savo nepriklausomus sprendimus. Visgi dažnai šios praktikos susipindavo, nes tie patys asmenys, kurie taikos metu pirataudavo, valstybei  kariaujant tarnaudavo kaip kaperiai užimdami ir plėšdami priešo laivus, todėl piratavimui nuslopinti valstybė mažai skyrė dėmesio, pavyzdžiui Anglijos karaliai ilgai laikėsi pasyvios politikos Uostų penketo atžvilgiu, autorės nuomone, greičiausiai dėl to, kad „pirataujant buvo ugdomi įgūdžiai, kurių jūrininkams reikėjo karo metu tarnaujant karaliui kaperiais“ (psl. 33). Iš tiesų, kaperiai ėmėsi taip taikyti visą piratų metodiką, jog jų veiksmus tapo galima pavadinti „valstybės remiamu terorizmu“ (psl. 33), kas ypač atsiskleidė vadinamiesiems Anglijos Jūros vilkams – Drake, Cavendish, Clifford, Raleigh – XVI amžiuje plėšiant ispanų kolonijas ir laivus. Tačiau, kaip pažymima knygoje, kaperiavimas atvėrė vartus organizuotam piratavimui (psl. 54). Tai lėmė, anot autorės, valstybės valdovų „įtikinamo paneigimo“ (plausible deniability toks vertimas tinka geriau negu „įtikinamas užginčijamumas“, psl. 54) politika, sukurta siekiant prisiimti kuo mažiau atsakomybės: jei nevalstybinės prievartos įgyvendinti nepasisekdavo, valstybės valdžia ją pavadindavo privačių asmenų avantiūra, neprarasdama savo reputacijos, o pasisekus viskas būdavo paskelbiama šalies nugalėtojos nuosavybe, o pati valstybės valdžia pareikalaudavo savo dalies (psl. 54). Todėl tapo neaišku, kas leidžiama karo metu, o kas ne, kur slypėjo riba tarp karinio veiksmo ir nusikalstamos veiklos – tie patys asmenys ir panašūs jų poelgiai galėjo tapti tiek pripažinti, tiek pasmerkti. Riba tarp kaperiavimo ir piratavimo taip išblanko, jog, autorės teigimu, nežinia kuo buvo galima laikyti XVII amžiaus Viduržemio jūros korsarus, kadangi dėl valdžių painiavos nesuprasta, kieno įgalioti jie veikia (psl. 56). Tuo tarpu organizuotas piratavimas leido šią prievartą vykdantiems asmenims mėginti susitelkus tapti suverenia galia. Tam reikėjo valdyti tam tikrą teritoriją, kas ir daug kartų bandyta padaryti. Knygoje minima bukenorų bazė Tortugos saloje, įkurta apie 1630 metus ir egzistavusi maždaug 80 metų; šie žmonės, puldinėję ispanų prekybinius laivus, gyveno kaip piratų respublika. Kitur taip pat panašiu metu kūrėsi piratų kvazivalstybės, pavyzdžiui: 1693–1699 metais piratų „valstybė“ Madagaskare, 1698–1756 metais piratų Angrijų dinastijos valdoma nedidelė valstybė Malabaro krante, ir kiti centrai, iš kurių piratai ilgai nebaudžiami galėjo puldinėti laivus bei pakrančių teritorijas. Kalbant apie piratų kvazivalstybę Madagaskare, J. E. Thomson pažymi, jog ši buvo visiškai netoli nuo nepriklausomos,  kartu, galima suprasti, ir suverenios, valstybės įkūrimo, nes „Madagaskaro piratų laivai veikė vadovaudamiesi nuosekliu įgulų teises ir pareigas nusakančių taisyklių rinkiniu“, be to, „piratai buvo lojalesni vienas kitam nei savo kilmės šaliai ar savo religijai, ar net savo rasei“ (psl. 59). Tokie pačios autorės pateikti pavyzdžiai tam tikrose vietose susitelkusioms piratų grupėms, galinčioms savo viduje monopolizuoti prievartos vykdymą, leidžia sąlyginai suteikti suvereniteto privilegiją, taigi piratų ir suverenų sąvokų atskyrimas knygos pavadinime ginčytinas.

Visgi negalima teigti, kad valstybių valdžia abejingai žvelgdavo į piratų puldinėjimus. Dar senovės laikais Kretos salos valdovas Minas sunaikino Egėjo jūros piratų laivus, o Julijus Cezaris taip pat pasielgė su visos Viduržemio jūros piratais. Autorė parodo, kaip nukentėję laivų savininkai versdavo tam tikrą valstybę ar prekybos bendrovę imtis baudžiamųjų veiksmų, kartu garantuojant apsaugą. Pavyzdžiui Indijos mogolas, kurio laivai dažnai nukentėdavo nuo Madagaskaro piratų, savo ultimatumais privertė Anglijos Rytų Indijos bendrovę ir Anglijos valdžią imtis žygių, kad sunaikintų piratavimą toje saloje prie Afrikos krantų (psl. 60). Pati Anglijos valdžia dar 1413 metais buvo paskelbusi piratavimą tėvynės išdavyste. J. E. Thomson aiškina, jog valstybė sankcionavo įvairias nevalstybinės prievartos formas tiek, kiek buvo naudinga tos valstybės interesams: „karų planams realizuoti, visuomeniniam pasipriešinimui malšinti, taip pat siekiant įsitvirtinti ne Europoje“ (psl. 54). Autorė padaro teisingą išvadą – dėl piratavimo klestėjimo galima kaltinti pačias valstybes, nes jos „karo metu sankcionuodavo kaperiavimą, kuris buvo tiesiog įteisintas piratavimas“ (psl. 65). Po karo daugelis jūrininkų tapdavo valstybės persekiojamais piratais, kuriems kilus kitam karui buvo pasiūloma visuotinė amnestija su sąlyga tarnauti tai šaliai kaperiais. Taigi autorė atskleidžia akivaizdų ryšį ir priklausomybę tarp šių dviejų nevalstybinės prievartos formų: „piratavimas negalėjo būti apibrėžtas ir juo labiau užgniaužtas, kol nebuvo uždraustas kaperiavimas“ (psl. 159).

Savo interesams Europos valstybės, prekybos bendrovės bei privatūs asmenys ėmė nuomotis karinę darbo jėgą iš užsienio, o kitos šalys ją tiekti pasipelnymo sumetimais. Kaip svarbų samdinių kariuomenės atsiradimo principą autorė pamini „feodalizmo apribojimus karinei tarnybai“ – riteriai tarnaudavo savo senjorui tik apie keturiasdešimt dienų per metus ir nebuvo įpareigoti tarnauti užsienyje (psl. 38), kur savo įtaką norėjo išplėsti valstybių vadovai. Dėl šios priežasties vis dažniau teikta pirmenybė samdinių kariuomenei, kurią užverbuodavo, surinkdavo bei aprūpindavo taip pat pasamdyti tarpininkai. Samdinystės mastas pasiekė tokį lygį, jog ne tik valdovai, bet ir prekybos bendrovės bei privatūs asmenys ėmė siekti turėti savo kompetencijoje asmeninę armiją. Pavyzdžiui autorė mini XVII amžiaus vokiškų žemių didiką Wallenstein’ą, kuris buvo sukūręs didžiausią privačią armiją to meto Europoje ir dėlto, kaip minima knygoje, pradėtas įtarinėti kuriąs savo valstybę (psl. 38); Anglijos Rytų Indijos bendrovė dar XVIII amžiaus antroje pusėje savo kariuomenei papildyti samdė ne tik sipajus, bet ir europiečius, ypač šveicarus ir vokiečius (psl. 49) – vokiečių žemės taip pat buvo pagrindiniai karinės darbo jėgos tiekėjai Europoje. Užsieniečiai samdyti ne vien į sausumos kariuomenes, bet ir į karinius jūrų laivynus, tiek jūreiviai, tiek kaperiai (psl. 41). Autorė, pasiremdama surinktais gausiais pavyzdžiais, pastebi, jog žmonių tautybė ar kilmės šalis nebuvo pagrindas verbuojant samdinius, taigi juos, ypač laivų įgulas, neretai sudarydavo mišrus kontingentas iš daugelio šalių (psl. 42). Tačiau tai leido kilti neaiškumui, ar valstybės esti atsakingos už savo valdinių veiksmus užsienyje, todėl neišvengiamai tapo svarbu persvarstyti neutralumo karo metu sąvoką. Autorės teigimu, „tai buvo esminė samdinystės problema“ (psl. 67). Aprašydama neutralumo sąvoką, J. E. Thomson pastebi, jog dar XVIII amžiuje tiksliai neapibrėžta, kokiu mastu šaliai reikia kontroliuoti savo valdinių poelgius (psl. 69). Be to, valstybinę kontrolę labai apsunkino atvejai, kai asmenys stodavo į kitos valstybės kariuomenę ne vien pasipelnymo tikslais, pavyzdžiui „JAV piliečiai buvo pasiruošę tarnauti Prancūzijos Respublikos pusėje prieš Britaniją, nepaisant to, kad JAV Napoleono karuose siekė būti neutralios“ (psl. 69). Skaitant knygą, galima pastebėti, jog samdiniai vienokiu ar kitokiu būdu galėjo būti surenkami visada, lengviau ar sunkiau, pakakdavo žinoti jų panaudojimo tikslą ir turėti pinigų sumokėti algoms. Autorė mėgina atsakyti į klausimą, kodėl valstybių oficialioje karyboje tapo atsisakyta samdomos karinės darbo jėgos. Knygoje teigiama, kad problema iškilo ne samdiniais besinaudojančiose, tačiau juos teikiančiose valstybėse, kurios būtent dėl šios priežasties negalėjo būti pavadintos neutraliomis. Taigi, anot autorės, šalys „ėmė laikytis viena kitą atsakingas už jų suverenioms jurisdikcijoms priklausančių asmenų tarptautinius veiksmus“ (psl. 71). Šis motyvas, autorės teigimu, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kurios lėmė, jog buvo pradėta riboti nevalstybinės prievartos formas, kol pagaliau jos visos tapo delegitimizuotos (psl. 161).

Knygos pirmojo skyriaus pradžioje J.  E. Thomson pateikia lentelę (lentelė 1.1, psl. 17) ir joje išvardija įvairias prievartos rūšis, nurodydama, kurios esti kontroliuojamos valstybės, kartu parodydama, kad „valstybinės kompetencijos alternatyva yra nevalstybinė kompetencija“ (psl. 17); išvardijamos 8 prievartos formos, keturios jų priklausančios valstybinei kompetencijai, o kitos esančios anų alternatyvos. Autorė savo darbe tiria, kaip iki 1900 metų valstybės pasidarė „vienintelės prievartos priemonių savininkės“, kurių įsakymai vieninteliai ėmė lemti prievartos paskirstymą (psl. 19). Pastebima, jog išliko 1) valstybinei kompetencijai monopoliškai priklausantis kariuomenės skolinimas sąjungininkui – tai teisybė, nes, pavyzdžiui, XX amžiuje sukurtos tokios karinės organizacijos kaip NATO įpareigoja savo valstybes-nares suteikti karinę pagalbą pagalbą kiekvienai jos narei, iškilus grėsmei šios suverenitetui; taip pat autorė pamini, jog taip pat išliko 2) kaip valstybinė nuosavybė šiuolaikinė reguliarioji kariuomenė, taigi tik dvi iš aštuonių išvardintų prievartos formų, arba kitaip rašant, dvi iš keturių pačios valstybės kompetencijai priklausiusių prievartos formų. Kodėl atsitiko šis dalykas, J. E. Thomson aiškina, nurodydama, jog, pavyzdžiui, tik atėmus teisinį statusą valstybės remtai individualiai prievartai atviruose vandenyse „atsirado galimybė atskirti piratavimą nuo kaperiavimo ir nusikalstamus veiksmus nuo karo veiksmų“ (psl. 155). Taigi, autorės nuomone, valdovams atsisakius remti tam tikrą prievartą, pasidarė paprasčiau apibrėžti bei nuslopinti nepageidaujamų prievartos formų veiksmus.

Tačiau dažnai tam, kad nevalstybinės prievartos forma taptų visuotinai delegitimuota bei suvaldyta, reikėjo ne vienos ar kelių, bet visų pasaulio šalių bendro pritarimo ir aktyvios veiklos tą dalyką eliminuojant. Taip atsitiko, pavyzdžiui, norint uždrausti kaperiavimą, piratavimą, užsieniečių verbavimą bei samdymą. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui prekybos bendrovių, kurios buvo tapusios beveik visiškai suverenia karine galia, panaikinimu galėjo pasirūpinti tik pačios jų metropolijos; galima paminėti kad ir Anglijos Rytų Indijos bendrovę, kuri  buvo panaikinta 1874 metais, o karalienė Viktorija 1877 metais tapo Indijos imperatore. Visgi J. E. Thomson teigia, kad „nevalstybinės prievartos išnaikinimas buvo ne tarpvalstybinės politikos tikslas, o jos nenumatytas padarinys“ (psl. 81). Iš tiesų, kaperiai, tapdavę piratais, samdiniai, keliantys grėsmę valstybės neutralumui, gautas dideles galias metropolijai pavojingose vietose išnaudojančios prekybos bendrovės ėmė kelti grėsmę pačios valstybės suverenitetui ne iš karto, laipsniškai (psl. 119), kadangi šios prievartos formos buvo sukurtos valdovų interesams patenkinti. Autorė, remdamasi gausiais šaltiniais, įrodo savo dar įvade užrašytą teiginį, jog „kiekvienos iš aptariamų praktikų baigtį lėmė unikalus aplinkybių derinys“ (psl. 14), tačiau visų praktikų draudimą inicijavo didžiosios valstybės, kuriomis pasekė ir kitos šalys (psl. 159). Pavyzdžiui, samdinystės problema ypač iškilo Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos pradžioje, kai Britanija ėmė versti JAV, kad ši uždraustų savo piliečiams tarnauti samdiniais Prancūzijoje; kai JAV įtvirtino tokias naujas nuostatas samdinių atžvilgiu, jomis pasekė labai daug valstybių (psl. 159). Bet kai kurias prievartos formas teko sunaikinti tiek irgi panaudojant prievartą, tiek valstybėms bendradarbiaujant. Autorė detaliai aprašo, kaip didžiųjų valstybių grupė 1856 metais paskelbė Paryžiaus deklaraciją, kuria įtvirtino visoms joms privalomas normas, reguliuojančias „jūrų teisę karo metu“; uždraustas ir kaperiavimas. Prie deklaracijos netrukus prisijungė arba bent pradėjo laikytis draudimo sankcionuoti kaperiavimą ir kitos valstybės. Uždraudus kaperių veiklą, visi nevalstybinės prievartos veiksmai atviroje jūroje tapo traktuojami esantys nusikalstamo pobūdžio, už kuriuos pačius jokia valstybė nelaikoma atsakinga (psl. 159), ir su tokia nevalstybine prievarta pradėta kovoti. Taip, anot autorės, buvo „sunaikintas“ globalus piratavimas (psl. 159). Visgi žodžio „sunaikintas“ vartojimas nelabai tinka, atsižvelgiant į situaciją XXI amžiaus pradžioje, pavyzdžiui paminėtini Somalio piratai. Todėl galbūt teisingiau teigti, jog piratavimas tapo griežtai apibrėžtas ir pripažintas nusikalstama veikla, kurią savo teritoriniuose vandenyse privalėjo eliminuoti valstybės; visgi tai dar neužtikrino, kad ši prievartos forma galutinai išnyko ir nepasikartos ateityje. Visgi pačioje pabaigoje pripažįstamos piratavimo liekanos šiandieniniame pasaulyje, pavyzdžiui, piratai Pietų Kinijos jūroje (psl. 168).

Autorė trumpai aprašo dar vieną nevalstybinės prievartos formą – XIX amžiaus flibustjerus, kuriuos apibūdina kaip privačius asmenis, dėl įvairių priežasčių vykdę „karines ekspedicijas iš Jungtinių Valstijų teritorijos, dažniausiai prieš kaimynines valstybes“ (psl. 131); tai tokia nevalstybinės prievartos forma, kai privatus asmuo ar asmenų grupė savo tikslams pasiekti naudojosi JAV karininkais, kareiviais ir įranga (psl. 18). Nors, anot J. E. Thomson, flibustjerų veikla „buvo naujos valstybės – JAV – produktas“ (psl. 132), iš pirmo žvilgsnio nelabai norėtųsi tam pritarti. Daug ispanų konkistadorų, pavyzdžiui Cortesas, veikė individualiai, naudodamiesi Ispanijos žmogiškaisiais ištekliais, tačiau be jos valdovo sankcijos; XVII amžiaus pradžioje atsirado Abiejų Tautų Respublikos didikų, kurie pasinaudodami bevaldyste ir suirute Rusijoje vykdė privačias ekspedicijas, kad pasodintų į caro sostą kaip marionetę savo kandidatą. Atrodytų, jog formaliai šie du pavyzdžiai griauna autorės teiginį apie flibustjerų praktikos unikalumą, priskirtiną JAV. Tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad flibustjerai vadinami asmenimis, kurie „iš vienos suverenios valstybės vykdo karines operacijas prieš kitą suverenią valstybę, su kuria pirmoji valstybė yra taikoje“ (psl. 156). Todėl ispanų konkistadorai, pavyzdžiui, Cortesas, vykdę prievartą prieš teritorijas, kurių suverenitetas nebuvo pripažintas, nelaikomi flibustjerais (psl. 156). Bet knygoje neminima, kad Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) didikų grupuotės, kartu būdamos ir valstybės kariuomenės dalis, XVII amžiaus pradžioje vykdė privačias karines operacijas prieš suverenią valstybę Didžiąją Maskvos Kunigaikštystę, abiems valstybėms tuo metu esant taikoje; beje, ATR centrinė valdžia buvo žymiai silpnesnė negu XIX amžiaus JAV, taigi negalima pritarti autorei, jog toks veiksnys paaiškina flibustjerų būdingumą vien JAV (psl. 132). Autorė visgi labiau kaip JAV flibustjerų unikalumą turėtų akcentuoti šalies centrinės valdžios požiūrį tokios nevalstybinės prievartos atveju. Svarbu, kad JAV valdžia nuo pat flibustjerų atsiradimo stengėsi uždrausti jų veiklą siekdama vienintelė galėti kurti kariuomenę savo teritorijoje ir, prireikus, vienintelė iš jos pradėti prievartinius veiksmus prieš kitas valstybes. Dėl pastovios neigiamos politikos, kurią visąlaik oficialiai jų atžvilgiu vykdė JAV, flibustjerai skyrėsi tiek nuo kaperių, tiek nuo prekybos bendrovių, veikusių valstybės interesais; flibustjerai nebuvo panašūs ir į piratus, kadangi užgrobtas žemes dažnai pasiūlydavo savo šaliai (knygos atveju – JAV), kuri visgi vykdydama valdžios centralizacijos politiką bei dėl savo kaimyninės šalies spaudimo tokio pasiūlymo atsisakydavo, pavyzdžiui 1812–1814 G. Mathews pavyko užimti Rytų Floridą, bet jam nepavyko pasiekti, kad JAV aneksuotų tą teritoriją (psl. 151–152). Taigi autorė teisingai apibendrina, kad nepaisant to, jog šios valstybės vadovai buvo linkę tyliai laikytis ir minėtos „įtikinamo paneigimo“ politikos, flibustjerų vis vien veiklai tapo lemta sunykti, nes JAV centrinė valdžia nepaliaujamai įvairiomis priemonėmis tvirtino savo monopolines pretenzijas į „kariuomenių kūrimo ir prievartos naudojimo prieš kitas valstybes kompetenciją“ (psl. 157).

Pagirtina tai, jog J. E. Thomson knygos pabaigoje išdėsto įvairius savo nagrinėjamos problemos aiškinimus, ir juos analizuoja, galiausiai pateikdama ir savąją teoriją. Autorė, apžvelgdama savo veikalą, teigia, kad norint paaiškinti visų nevalstybinės prievartos formų delegitimavimą bei suvaldymą ir kartu valstybės monopolizuotą prievartą, neužtenka manyti, jog tai buvo nenumatytas ta linkme nukreiptų veiksmų padarinys. Anot J. E. Thomson, „valstybinis išorinės prievartos monopolis“ galėtų būti aiškinamas kaip augančių valstybės karinių bei biurokratinių pajėgumų pasekmė – stiprėjanti valstybės centrinė valdžia „galėjo veiksmingiau kontroliuoti prievartos sklidimą iš jos teritorijos“ (psl. 160). Bet toks aiškinimas visgi neleidžia suprasti, kodėl išsiplėtė „diapazonas veiklos rūšių, kurias valstybė nusprendė kontroliuoti“ (psl. 160). Tuo tarpu šioje knygoje teikiama pirmenybė to pokyčio bei jo įvykimo laiko priežastims (psl. 161).

J. E. Thomson pateikia įdomų savą paaiškinimą. Šalies valdžia, ėmusi kontroliuoti vieną išorinės nevalstybinės prievartos formą, pamažu turėjo prisiimti įgaliojimus ir kitų išorinės prievartos formų atžvilgiu, nes taip susiklostė, kad „valstybės buvo pradėtos laikyti atsakingomis už prievartą, kylančią iš jų teritorijų“ (psl. 162). Be to, autorė taikliai pastebi, jog valstybę imtis kontroliuoti visą iš jos kylančią prievartą labiausiai paskatino ne vidiniai veiksniai, bet kitų valstybių vadovų protestai bei reikalavimai. Pavyzdžiui, 1856 metais prie Paryžiaus sutarties buvo pridėta Paryžiaus deklaracija, kuria ją pasirašiusios šalys uždraudė kaperiavimą, be to, susitarimas numatė pakviesti ir kitas, Paryžiaus kongrese nedalyvavusias, valstybes prisijungti prie deklaracijos (psl. 83). Todėl, anot J. E. Thomson, „teritorinis valstybinis prievartos monopolis didžiąja dalimi yra tarpvalstybinių santykių rezultatas“ (psl. 162), kuris tapo pasiektas, kaip apibendrinant pateiktą medžiagą pastebima knygoje, labiau atliekant teisinius, o ne prievartos veiksmus. Tai, autorės teigimu, suponavo valstybės, besiremiančios vien prievarta, virsmą į teisiniams sprendimams pirmenybę teikiančią nacionalinę valstybę (psl. 163). Valstybės atsakomybės už jos piliečių veiksmus klausimo nekilo iki XVIII amžiaus pabaigos, nes, autorės teigimu, nebuvo išspręstas klausimas, kas esti suverenas atviroje jūroje, taip pat dar reikėjo nustatyti valstybės pareigas jos piliečių atžvilgiu (psl. 163). Tuo tarpu teisiniais sprendimais besivadovaujanti nacionalinė valstybė instituciškai įtvirtino savo piliečių teises ir pareigas, kurių šalies vadovai savavališkai negalėjo keisti. „Atskirą pilietį laikant oficialiu suvereniteto šaltiniu valstybė nebegalėjo atsiriboti nuo atsakomybės už jo prievartos veiksmus tarptautinėje sistemoje“ (psl. 164). Taigi, anot autorės, nevalstybinė prievarta tiesiog tapo nesuderinama su nacionalinės valstybės suverenitetu ir, praradusi pagrindinius rėmėjus – šalių valdovus, buvo pasmerkta išnykti.

J. E. Thomson savo tyrimu paneigia suvereniteto kaip pastovaus laiko bei formos atžvilgiu, išskirtinio valstybės požymio apibrėžimą, laikydama suverenitetą kaip tik „potencialiai galinčia pakisti institucija“ (psl. 167): daug metų laisvai veikė labai įvairios nevalstybinės prievartos formos, ir valstybei prireikė mažiausiai kelių šimtų metų įgyti išorinės prievartos monopolį; tačiau galima ir tolesnė suvereniteto transformacija (psl. 167). Tačiau už nagrinėjamų suvereniteto normų pakeitimą, autorės nuomone, „atsakingi buvo tarptautiniu mastu pačių aktyviausių Europos valstybių lyderiai“ (psl. 167), kurie padarė įtaką ir besivystančioms šalims. Taigi prieš nevalstybinę prievartą nukreiptos normos tapo „nauju valstybės praktikos standartu“ ir kartu leido apibrėžti valstybės tapatybę, nurodydamos valstybės įgaliojimus jos piliečių atžvilgiu (psl. 168). J. E. Thomson naudojamas istorinio pasakojimo metodas bei netikėta išvada gali sudominti tiek mokslininkus, tiek plačiąją visuomenę, šią knygą verta turėti kiekvienoje bibliotekoje.

Recenzijos – Moon straipsnis

MOON, David straipsnio

Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century

recenzija

Autorius – Tadas Lovčikas, 2009 m.

Durhamo Universiteto profesorius Deividas Moonas aktyviai domisi socialine Rusijos valstietijos istorija devynioliktame amžiuje ir šia tema yra parašęs bei išspausdinęs nemažai straipsnių. Tai, ką atrado tyrinėdamas Rusijos valstietijos istoriją, Deividas Moonas 1999 metais išleido atskiroje studijoje The Russian Peasantry, 1600-1930: The World the Peasants Made. Jo dabartiniai tyrimai – Rusijos imperijos stepių regiono istorija 1700–1914 metais – puikiai pagrindžia ir šioje recenzijoje nagrinėjamo Deivido Moono straipsnio Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century sukūrimą.

Šiame straipsnyje autorius tyrinėja europinės Rusijos pietryčiuose esančių stepių masinį apgyvendinimą žemdirbiais valstiečiais XIX amžiuje. Įžangos turinys panašesnis į viso darbo reziumė, nes nėra aiškiai išskirtų problemos ar uždavinių, tik bendrai rišlia bei laisva kalba aprašoma, apie ką Deividas Moonas pasakoja toliau savo darbe. Akivaizdžiai dar įžangoje galima įžvelgti straipsnio padalinimą pagal potemes į dvi nevienodas, bet svarbias dalis: pirmojoje (I skyrius) aprašytas stepių regionas bei pats kolonizacijos procesas, antrojoje (II–VI skyriai) nagrinėtos įvairių tuometinių rusų inteligentų diskusijos apie žemdirbystės plėtrą stepėse bei galimas to pasekmes. aplinkos poveikį Rusijos stepėms, regioną XIX amžiaus pabaigoje apgyvendinus dideliu kiekiu valstiečių bei išplėtojus žemdirbystę. Platesnę antrosios dalies apimtį galima paaiškinti kruopščiu autoriaus tyrimu, nagrinėjant tiek kolonizacijos stepėse proponentų, tiek oponentų pozicijas, be to, aprašant įvairiausių profesijų žmonių nuomones: tai leidžia skaitytojui susidaryti įvairiaaspektį problemos vaizdą.

Kaip jau buvo minėta, straipsnis sudarytas iš įžangos ir šešių skyrių, kurių paskutinis atitinka išvadas. Pirmajame nėra išskirtos potemės, problemos, uždaviniai, tačiau galima įžvelgti, jog siekta aprašyti Rusijos stepių gamtinę bei geografinę padėtį bei jos pokyčius masiniu naujakurių perkėlimų laikotarpiu XIX amžiuje: tai tampa labai pravartu norint suvokti natūralią tuometinę aplinką bei atskirti pokyčių sukeltas pasekmes. Deividas Moonas, pasiremdamas 1899–1914 metais spausdintais daugiatomiais geografiniais Rusijos imperijos aprašymais, aprašo vidutines sausio, liepos temperatūras, vidutinį metinį kritulių kiekį įvairiose regiono vietovėse. Tekstas ir toliau rašomas laisva moksline kalba. Paminėta, jog kritulių kiekis regione kas metai smarkiai kitęs, ir tai lėmę periodiškas, karštų, sausų vėjų sunkinamas sausras, ypač pavasarį bei vasarą. Užtat stepių dirvožemis (juodžemis) buvęs labai derlingas ir užėmė didelius plotus regione. Tik pačiuose stepių pietryčiuose, pavyzdžiui, Astrachanės provincijoje, vyravo smėlis. Augmeniją sudarė laukinės žolės, vaistažolės, gėlės, krūmynai; prie daubų ir upių slėnių ribojosi šiek tiek miškingų vietovių. Į regiono fauną įėjo didelės laukinių arklių kaimenės bei tuo metu dėl besaikės medžioklės benykstančios stepių antilopės (saigos). Tarp kitko, pastarųjų žinduolių paminėjimas rodo autoriaus naudotų šaltinių apie stepių fauną originalumą, nes dabar saigos straipsnyje nagrinėjamose teritorijose jau nebegyvena (išnaikintos arba pasitraukė kitur), todėl, jei autorius būtų rėmęsis vien dabarties šaltiniais, informacija būtų kitokia. Straipsnyje stepių gamtinė bei geografinė padėtis aprašyta gana išsamiai, visgi autorius, jei tik buvo tam priemonių, galėjo panagrinėti ankstesnius šaltinius, nes 1899 metais stepėse seniai gyveno daugybė atkeltų atvykėlių iš kitų Rusijos imperijos teritorijų, ką ir pats D. Moonas išdėstė vėlesniuose straipsnio skyriuose pateiktose lentelėse. Todėl iš 1899–1914 metų aprašymų daugiau galima spręsti apie padėtį po perkėlimų, o ne prieš juos. Tačiau svarbiausia tai, kad autorius neapsiribojo vien istoriniais faktais, o pažvelgė į padėtį europinės Rusijos stepių regione iš įvairių perspektyvų – istorinės, gamtinės, geografinės.

Masinių stepių apgyvendinimo pradžia profesorius D. Moonas laiko XVIII amžių, kartu pažymėdamas, jog nedideli perkėlimai vyko dar nuo XVI amžiaus vidurio, kai Rusijos valdovai galutinai užėmė Auksinės Ordos valdomas žemes. Visgi masinę kolonizaciją, anot autoriaus, ilgai trukdė tiek vietinių klajoklių išpuoliai, tiek gamtinės sąlygos, kurios skyrėsi nuo tų, prie kurių atvykėliai buvo pripratę anksčiau. Visgi čia dar nėra aiškiai aprašyta, kodėl būtent XIX-ajame amžiuje paspartėjo Rusijos tuštesnių teritorijų kolonizacija, nors iš dalies į tai D. Moonas atsako antrajame skyriuje, kur pamini baudžiavos panaikinimą Rusijoje 1861 metais, leidusį migruoti po imperijos teritoriją daugybei valstiečių. Galima buvo pažymėti, kad perkėlimo proceso eigą lėmė dargi ir nerami regiono padėtis, būtent čia gyvenančių kazokų maištai, kurių žinomiausias yra 1773 metais rugsėjo 29 dieną Užvolgio stepėse prasidėjęs Dono kazoko Jemeljano Pugačiovo sukilimas. Šis asmuo pasiskelbė caru Petru III ir išžygiavo į Orenburgą, pakeliui prie jo pajėgų prisidėjo valstiečių bei darbininkų. Po daugybės mūšių, 1775 metais Rusijos imperijos kariuomenė pagaliau sutriuškino Pugačiovo armiją ir suėmė jos vadą. Todėl lėtą rusų valstiečių perkėlimą į stepes galėjo lemti ir valdžios noras užsitikrinti ramesnį pietrytinį europinės Rusijos dalies pakraštį. Pats autorius, minėdamas jau vien Dono kazokus, pažymi, kad straipsnyje tirtose stepėse 1720-aisiais metais gyveno 30 tūkstančių, 1859 metais – 290 tūkstančių, 1897 metais – 498 tūkstančiai jais save laikančių vyrų[1]. Šiais skaičiais būtų galima pagrįsti straipsnyje menkai gvildentą, bet skaitant kylantį klausimą, kodėl Jekaterina II į stepes pakvietė atsikelti daugybę vokiečių valstiečių šeimų: šie buvo lojalesni valdžiai ir galėjo tapti atrama malšinant vietinių kazokų sukilimus. Kaip taip pat pažymi D. Moonas, vokiečių vyrų valstiečių skaičius augo nuo 27 tūkstančių XVIII amžiuje, pasiekdamas 55 tūkstančius 1811 metais, o 1897 metais – jau 390 tūkstančių[2]. Taigi perkėlimo laiką bei spartą galėjo lemti ne tik klajoklių puldinėjimai ar kitokios gamtinės sąlygos, kaip minima straipsnyje, bet taip pat dažni vietinių gyventojų maištai bei Rusijos valdžios planai suvaldyti šį neramų regioną.

Aprašydamas perkėlimų nulemtus ekonominius krašto pokyčius, Deividas Moonas įvairiapusiškai atskleidžia, kaip per XIX amžių palaipsniui žemdirbystė, būtent kviečių auginimas, stepių regione tapo svarbesnė nei gyvulininkystė, žuvininkystė ar kitos veiklos. Nuo seno vietovėje gyvenusiems klajokliams tapo sunkiau pereiti prie pastovioje vietoje būti reikalaujančio žemės ūkio, tik nedaugelis pasuko jos keliu. Tuo tarpu naujakuriai rusų, vokiečių valstiečiai žemdirbiai susidūrė su nagrinėjamoms stepėms būdingais bruožais: derlingas dirvožemis, bet nepatikimas kritulių kiekis. Prie tokių nepastovių sąlygų, anot Deivido Moono, naujai atsikėlę valstiečiai nebuvo pripratę, taigi jiems teko priderinti savo žemdirbystės technikas, padargus bei derlių prie atvirų stepių aplinkos[3]. Visgi pritrūko statistinių duomenų, kurie paremtų autoriaus teiginį apie prie žemdirbystės prisitaikiusių buvusių klajoklių kiekį. Deividas Moonas tikslingai pateikia geografo M. A. Cvetkovo sudarytą lentelę, kurioje suskaičiuoti žemės panaudojimo stepėse pokyčiai pagal rūšis nuo 1725 metų iki 1887 metų. Iš tiesų, galima pastebėti, kad ariamos žemės plotas per šį laikotarpį išaugo apie 500 procentų. Straipsnio autorius pateikia objektyvų požiūrį paminėdamas, jog į šią lentelę neįtraukti šiaurinio Kaukazo duomenys, kuriuos pridėjus, ariamos žemės ploto išaugimas būtų procentais dar didesnis. Remdamasis lentele, D. Moonas pažymi, kad toks augimas pasiektas pievų, miškų, tuščių vietovių sąskaita. Taigi autorius pirmajame skyriuje pateikia daug vertingos informacijos apie tuometinę Rusijos stepių aplinką bei jų apgyvendinimą, tačiau trūksta konkretesnio potemių, problemų bei uždavinių aprašymo.

Antrajame straipsnio skyriuje potemės aiškiai išskirtos jau pirmajame sakinyje, iš jų galima nusakyti autoriaus išsikeltus uždavinius. D. Moonas išsamiai aptaria rusų intelektualų diskusijų prielaidas apie žemdirbystės plėtrą Rusijos europinės dalies stepėse ir to pasekmes, nagrinėdamas šias prielaidas trijuose kontekstuose – politiniame, gamtamoksliniame bei kultūriniame. Rašydamas apie politines stepių apgyvendinimo diskusijų prielaidas, autorius pirmiausia pamini baudžiavos panaikinimą Rusijoje 1861 metais, kuris leido valstiečiams judėti į kitas imperijos vietoves, ypač į mažiau apgyvendintas, į kur nuo XIX amžiaus devintojo dešimtmečio valdžia, kaip aprašo D. Moonas, ėmė itin skatinti juos vykti. Straipsnyje įdomiai užsiminta, jog kai kuriems valdžios pareigūnams bei išsilavinusiems rusams stepių apgyvendinimas kėlė platesnes idėjas apie rusiškojo nacionalizmo bei imperijos plėtrą, civilizuojant jos pakraščius. Todėl imti aktyviai rinkti duomenys apie turimus imperijos gamtinius, materialinius bei žmogiškuosius išteklius, siekiant gautais statistiniais duomenimis paremti siūlomas reformas. Tokiomis priemonėmis susidomėjo ne tik brolių Miliutinų įtakojama Imperatoriškoji Rusijos geografų draugija, o ir imperijos generalinis štabas, rinkęs duomenis apie valstybės centrinius ir periferinius regionus. Taigi autorius, rašydamas apie politines perkėlimų prielaidas, nori pažymėti, jog valdžia buvo suinteresuota žemdirbystės plėtra stepėse, todėl nuolat domėjosi, kokios yra to galimybės bei pasekmės, lemdama galutinius sprendimus.

Debatų apie žemdirbystės plėtimą stepėse prielaidų D. Moonas, kaip istorikas, netikėtai ieško bei atranda ir gamtamoksliniame kontekste. Autorius mini XIX amžiuje atsiradusį naują požiūrį į žmogaus ir gamtinės aplinkos santykį: paskelbta, jog žmonės gali savo veikla daryti kenksmingą bei negrįžtamą poveikį gamtai, pavyzdžiui, išnaikinti miškus ar padaryti dykumas, todėl šias mintis kėlę žmonės ragino saugoti natūralius išteklius. Kaip pažymi D. Moonas, ilgą laiką Rusijos imperijoje buvo draudžiama platinti naujas mokslines idėjas, tik padarius laisvesnę cenzūrą nuo 1855 metų į Rusijos skaitytojų rankas pateko žymių užsienio mokslininkų knygų vertimai. Tai lėmė, kad Rusijos imperijoje atsirado ir naujųjų gamtamokslinių idėjų šalininkų, kurie rašė su vietiniu gamtiniu kontekstu, taip pat ir stepėmis, bei jo natūralumo išsaugojimu susijusius darbus. Autorius vėlesniuose skyriuose atskleidžia, kaip šių mokslininkų žinias valdžia taikė plečiant žemdirbystę stepėse bei tiriant žmonių agrarinės ir kitokios veiklos įtaką joms, pavyzdžiui ketvirtajame skyriuje aprašydamas dirvožemio specialisto Vasilijaus Dokučajevo darbus.

Kalbėdamas apie kultūrinį debatų apie stepių agrarizaciją kontekstą, autorius įtraukia idėjas apie Rusijos ateitį ir identitetą. XIX amžiuje kilo daugybė diskusijų, kieno labiau dalis yra Rusija – Europos ar Azijos; slavofilai netgi teigė, jog ji turinti savo pačios kelią. Anot D. Moono, XIX amžiaus pirmojoje pusėje, nesant aiškios sienos, dalis derlingųjų stepių buvo priskiriama azijinei Rusijai. Visgi masinis stepių apgyvendinimas rusų ir vokiečių netrukus leido pakeisti viso stepių regiono identitetą, pagal kultūrą priskiriant jį europinei imperijos daliai. Kaip radikaliai pamini autorius, kitą kultūrą lydėjo ir kitokia ekonominė veikla – žemdirbystė, pakeitusi vietinių azijiečių klajoklinę gyvulininkystę. Visgi autoriui derėtų dar prisiminti ankstesnį teiginį, jog nedidelė dalis vietinių prisitaikė prie žemdirbystės: galima teigti, kad ėmė kurtis demografiškai mišrus regionas, kurio priskyrimas Europai ar Azijai labiau priklausė nuo vyraujančio gyventojų skaičiaus.

Trečiajame straipsnio skyriuje pateikiama devynioliktajame amžiuje gyvenusių išsilavinusių rusų asmenybių, teigiamai pasisakančių apie žemdirbystės nagrinėjamose stepėse plėtros perspektyvas, nuomonė. D. Moonas atskleidžia požiūrį tokių žmonių, kaip Konstantinas Veselovskis (1818–1901 m.), kurio optimizmas, kaip pažymi D. Moonas, „buvo paremtas iš dalies tikėjimu, jog žmogaus veikla turi mažą neigiamą poveikį aplinkai“[4]. Veselovskis susilaukė pasekėjų, pavyzdžiui, tarp karininkų, vykdžiusių provincijų tyrimus, skirtus imperijos generaliniam štabui. Straipsnio autorius mini kapitoną Mochulskį, pulkininką–leitenantą Beznosikovą, kapitoną Krasnovą – visi jie tyrė stepių regioną devynioliktojo amžiaus viduryje ir buvo taip pat labai optimistiški kalbėdami apie žemdirbystės plėtrą tose vietovėse. D. Moonas prie žemdirbystės stepėse plėtros šalininkų prideda ir asmenis, kurie siūlė, kaip spręsti tenykščius gamtinius iššūkius: pavyzdžiui, paminimas karo inžinierius M. N. Anenkovas, kuris siūlė spręsti drėgmės problemą kasant irigacinę sistemą. Taigi autorius, remdamasis įvairiausių profesijų žmonių nuomonėmis, atskleidžia, kad optimistiški samprotavimai apie žemdirbystės vystymą stepių regione buvo paplitę tiek tarp valstybės, tiek tarp kariuomenės pareigūnų bei kitų žmonių, kurie pritarė imperijos valdžios politikai plėsti stepių kolonizaciją bei skatinti žemdirbystę jose.

Kaip ketvirtajame skyriuje pabrėžia D. Moonas, ne visi išsilavinę rusai tryško tokiu optimizmu kaip Veselovskis, kalbėdami apie stepių ateitį, jose išplėtojus žemdirbystę. Straipsnio autorius objektyviai pateikia nuomonę asmenų, kurie buvo savo oponentų bendradarbiai (A. P. Zablotskis – Desiatkovskis), kiti žymūs bei autoritetingi jų amžininkai, pavyzdžiui dvasininkas Ivanas Palimpsestovas, baigęs ir žemės ūkio studijas, taip pat botanikas Vasilijus Černiajevas, kalnakasybos inžinierius D. L. Ivanovas ir kiti. D. Moonas pamini oponentų pusėn įsitraukus ir keletą žymių mokslininkų, būtent klimatologą Aleksandrą Vojeikovą bei dirvožemio tyrinėtoją Vasilijų Dokučajevą. Oponentai griežtai nesutiko su Veselovskiu, pažymėdami žemdirbystės plėtros daromą žalą stepių aplinkai: plėtra skatino kirsti miškus, ir tai lėmė stipresnių karštų bei sausų rytų vėjų atkeliavimą vasarą. Tokie vėjai ir dar liūtys, kaip aprašo autorius oponentų nuomonę, „kėlė dirvožemio eroziją, pašalindami derlingą juodžemį ir užliedami laukus smėliu“[5]. Be to, didėjantis stepių apgyvendinimas buvo siejamas su smarkesnėmis sausromis. Galiausiai, Vojeikovas įrodinėjo miškų retėjimo įtaką vietiniam klimatui, o Dokučajevas tyrinėjo dirvožemio sudėtį, pažymėdamas jos pokyčius. Taigi D. Moonas nešališkai bei objektyviai pateikia abu devynioliktajame amžiuje išryškėjusius požiūrius į žemdirbystės plėtrą europinės Rusijos pietryčiuose esančiose stepėse, atskleisdamas tuos požiūrius palaikiusius argumentus.

Šis autoriaus objektyvumas išryškėja ir likusiuose straipsnio skyriuose, iš kurių penktajame pasakojama apie 1891-2 metais Rusiją ištikusią katastrofišką sausrą, nederlių bei badą ir naujas diskusijas apie stepių kultūrinį identitetą, kuriuos šis įvykis sukėlė rusų inteligentijoje. Paminimas Vladimiras Solovjovas, bijojęs neigiamos Azijos įtakos, o tas „priešas iš rytų“ buvusi pati besiplečianti dykuma, kuria dėl intensyvios žmonių veiklos galėjusios tapti ir stepės. Autorius netgi pamini per Laisvos ekonominės draugijos 1891 metais, būtent jų pabaigoje, surengtas diskusijas radikalų agronomo Valeriano Černiajavo skaitytą pranešimą, jog esamas stepių naudojimo būdas  naikina aplinką bei grasina paversti dykuma ne tik stepes, o ir visą Rusiją. Svarstyta, kokius naujus ūkininkavimo metodus naudoti, kad jie duotų vaisių ir sausros metu. Visgi, kaip pamini D. Moonas, buvo ir mažiau sutinkančių, kad klimatas keičiasi, pavyzdžiui Ikonikovas, kuris teigė, jog ne klimatas, bet kraštas pasikeitė. Diskusijos apie klimato pokyčius stepėse bei apie gamtinių ateities nelaimių jose išvengimą, kaip atskleidžia straipsnio autorius, vyko ne tik rusų intelektualų susirinkimuose, bet ir specialiose knygose, spaudoje, rengtos specialios ekspedicijos, kas taip pat aptarta šiame straipsnyje. Visgi D. Moonas galėjo plačiau aptarti centrinės valdžios požiūrį į stepių kolonizaciją, agrarizaciją, klimato pokyčius, taip pat šio požiūrio priežastis, realizavimą bei pasekmes.

Taigi savo straipsnyje Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century profesorius Deividas Moonas aprašo europinės Rusijos pietryčiuose esančių stepių socialinius bei ekonominius pokyčius XIX amžiuje ir labai objektyviai bei nešališkai pateikia skirtingus XIX amžiaus rusų intelektualų požiūrius į šių pokyčių prielaidas bei poveikį stepių gamtovaizdžiui bei klimatui. Straipsnio autorius neapsiriboja vienu kontekstu, jis nagrinėja žemdirbystės plėtros stepėse problemą netgi iš trijų kontekstų – politinio, mokslinio bei kultūrinio. Tai leidžia susidaryti išsamesnį, detalesnį tiriamo objekto vaizdą, ypač atskleidžia vykusių diskusijų aktualumą bei smarkumą. Visgi aiškių tikslų, problemų, uždavinių nepateikimas dažnai verčia suabejoti, ar tam tikra straipsnio dalis reikalinga. Visgi Deivido Moono straipsnį galima vertinti kaip tikrai išsamų bei įdomų darbą, paremtą daugybe įvairios temą atitinkančios literatūros.

 

Literatūra

MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century/ Iš: ed. BREYFOGLE, Nicholas, SCHRADER, Abby, SUNDERLAND, Willard. Peopling the Russian Periphery: Borderland colonization in Eurasian history. Routledge, 2007, psl. 81-105.


[1] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 84

[2] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 84

[3] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 85

[4] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 89

[5] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 91

Recenzijos – Buckle

Thomas Henry Buckle veikalo HISTORY OF CIVILIZATION IN ENGLAND pirmojo tomo recenzija

Autorius – Tadas Lovčikas, 2011

Henris Tomas Buckle (1821-1862 m.) – žymus XIX a. britų istorikas – angliškasis pozityvizmo atstovas, kultūrologas, rašytojas, keliautojas. Jo vienintelė knyga History of Civilization in England perleista net kelis kartus; skaitomam 1913 m. I tomo leidimui įvadą parašė Arthur Brisbane. Šis asmuo Buckle‘ą vadina didesniu istorinės tiesos rašytoju už bet ką kitą pasaulyje, taip pat laiko jį mokytojų mokytoju, atskleidusiu istorijos rašytojams kaip rašyti istoriją. Giriama, kad Buckle knyga suteikia skaitytojui platų šio pasaulio realaus gyvenimo vaizdą, Buckle apibendrintai pavadintą „Civilizacijos istorija“. Įvade pateikiama Buckle biografija; nurodomi svarbiausi jį motyvavę žmonės (motina), reiškiniai (studijavimo pobūdis), daiktai (knygos). Savo knygą History of Civilization in England Buckle‘as, anot A. Brisbane, planavęs būdamas dar dvidešimties metų; jau tuomet jo gebėjimai sunkiai dirbti, tyrinėti bei studijuoti, nepaisant sunkios sveikatos, buvę beveik neriboti. Šiai knygai užbaigti Buckle‘as paskyręs 14 metų: ji išleista dviem tomais: pirmasis 1857 m. birželį, antras – 1861 m. gegužę. Atliktas darbas kėlė Buckle‘ui pasitenkinimą, bet autorių netrukus pražudė bendros silpnos sveikatos ir persidirbimo pasekmės, ir Buckle‘as nespėjo parašyti suplanuoto dar didesnio darbo. Ant jo kapo yra užrašas: „Parašytas žodis išlieka ilgai po rašytojo; rašytojas ilsisi po žeme, o jo darbai išlieka“.

Pirmajame knygos tome puikiai dera istorijos rašymo teorija ir praktika (pasakojama istorija nuo seniausių civilizacijos Anglijoje laikų iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vidurio). Jį sudaro 7 skyriai, visi sujungti „Bendrojo įvado“ pavadinimu, nors knygoje galima rasti viso veikalo turinį. Pradžioje pateiktas autorių, kuriais remtasi, išsamus abėcėlinis sąrašas. Jo dydis mažiau stebina, prisiminus, kad Buckle‘as buvo sukaupęs milžinišką 11 tūkstančių naudingų knygų biblioteką, todėl labai lengvai pasiekė daugybę jam reikalingų šaltinių. Tai atsiskleidžia ir autoriaus veikale, kuris kupinas nuorodų, išnašų, citatų (įvairiomis kalbomis).

Pirmajame „Bendrojo įvado“ skyriuje Buckle‘as tyrinėja istorijos šaltinius, mėgindamas įrodyti žmonių veiksmų reguliarumą bei taisyklingumą. Kartu aiškinamasi, kokie įstatymai lemia šiuos veiksmus, iškeliant protinius ir fizinius įstatymus ir pabrėžiant, kad „negali būti istorijos be gamtos mokslų“. Autorius aprašo savo meto istorinių tyrimų pasiekimų mastą, pabrėždamas jų anatomiškumą (smulkmeniškumą): pasitelkiant įstatymų istoriją, fizinę geografiją bei politinę ekonomiką, tapo surinkti bei susisteminti įvairūs statistiniai duomenys; daugybė skirtingų genčių visame pasaulyje tapo aplankytos bei aprašytos, taip leidžiant kitiems tyrėjams palyginti žmonijos sąlygas kiekviename civilizacijos vystymosi etape. Tačiau Buckle pabrėžia, kad nors egzistuoja didžiulė atskirų žmogaus raidos istorijų įvairovė, kol kas niekas nebuvo jų sujungęs į visumą, taip atskleidžiant šių istorijų sąsajas. Istorikai iki tol dar nesupratę plačių istorijos studijų, aprėpinčių visumą, prasmės. Rašant istoriją, buvo ignoruojami vienas ar kitas aspektai: politinė ekonomika, įstatymai, religija, statistikos filosofija ar gamtos mokslai. Tai, anot autoriaus, daugiau izoliavo darbus vieną nuo kito, nei jungė. Pažymima, kad nuo XVIII amžiaus atsirado keletas mąstytojų, mėginusių susisteminti istoriją, tačiau šie bandymai buvo per daug reti. Istorijos pažinimas todėl esąs netobulas, nepaisant to, kad surinkta daugybė medžiagos.

Buckle įdomiai aiškina, jog žymiausi istorikai yra žemesni už sėkmingiausius gamtos mokslų vystytojus, nes filosofuojančio istoriko stebėjimai paremti išankstiniais nusistatymais bei aistromis, ir jis negali pasinaudoti gausiais tyrimą palengvinančio eksperimento šaltiniais. Todėl autoriaus nestebina, kad „žmogaus veiksmų tyrimai“ (istorija) dar yra savo kūdikystėje, palyginus su išvystytais „gamtos veiksmų tyrimais“ (gamtos mokslai). Pavyzdžiui, fizikoje įvykių reguliarumas ir jų nuspėjimo galia laikomi savaime suprantamais dalykais netgi neįrodytuose atvejuose, tuo tarpu toks pat reguliarumas istorijoje esti faktiškai neigiamas. Teigiama, jog tai esanti pagrindinė kliūtis, trukdanti istorijai prilygti kitoms žinių šakoms. Anot autoriaus, tokie tvirtinimai neturi pagrindo, yra dėl savo prigimties neįrodomi, nes kitus mokslus lydi tikėjimas vienodumu, pagal kurį, esant toms pat sąlygoms, vienas po kito įvyksta tie patys įvykiai. Įžvelgiama, kad jei bus reikalaujama, kad istorija visuomet išliktų savo dabartinėje empirinėje būsenoje, tuomet ji niekada neprilygs gamtos mokslams.

Buckle klausia, ar žmonių, ir kartu visuomenių, veiksmai yra kontroliuojami nustatytų įstatymų, ar jie yra labiau atsitiktinumo ar antgamtinio įsikišimo rezultatas? Tyrinėdamas šį klausimą, autorius pateikia dvi doktrinas, anot jo, atstovaujančias skirtingus civilizacijos etapus. Pagal pirmąją, kiekvienas įvykis yra vienas ir izoliuotas, laikomas aklo atsitiktinumo rezultatu. Šią nuomonę greitai turinti susilpninti išsiplėtusi patirtis. Pavyzdžiu pasitelktos keliaujančios gentys ir jų maisto išteklių nuolatinis nepastovumas. Žmonijai perėjus prie žemdirbystės, tapo pastebėtas įvykių reguliarumas (sėjama-pjaunama-sėjama) kaip pačių žmonių darbo pasekmė; tai leido gimti idėjai apie įvykių pastovumą, bei netrukus apie šiuos įvykius siejančius Gamtos įstatymus. Kilo mintis, kad visas pasaulis suformuoja svarbią priežasčių-pasekmių grandinę, kurioje kiekvienas žmogus atlieka savo dalį. Taigi, anot Buckle, išaugęs supratimas apie gamtos reguliarumą sunaikina atsitiktinumo doktriną, ir pakeičia ją būtinojo ryšio teorija. Iš šių abiejų vėliau kilusios laisvos valios (iš atsitiktinumo doktrinos) ir likimo (iš būtinojo ryšio doktrinos) dogmos. Kaip pažymi Buckle, tarp labiau pažangių Europos mąstytojų daugėja manančių, jog abi šios doktrinos esančios klaidingos, nes įvykių tiesos žmogus negali įrodyti dėl pakankamų įrodymų trūkumo. Laimei, asmuo, tikintis istorijos mokslo galimybe, nėra verčiamas pasirinkti vienos iš minėtųjų doktrinų; Buckle iš šio žmogaus tikisi, jog atlikdamas veiksmą, jis vykdys tai sekdamas tam tikru motyvu ar motyvais, kad šie motyvai bus kažkokių priežasčių rezultatai; ir, pažinęs priežasčių visumą, bei jo veiksmus apibrėžiančius įstatymus, šis asmuo galės pasitikėdamas nuspėti savo veiklos rezultatus. Kiekvienas žmogus, formuojąs savo nuomones pagal praeityje įvykusius įrodymus, anot Buckle, turėtų šį požiūrį palaikyti. Galima pažymėti, kad toks Buckle teiginys labai primena kito anglų mąstytojo David‘o Hume‘o teiginį, kad realiai tokio pat ryšio tarp tų pačių priežasties ir pasekmės įrodyti negalima: nors tikime, jog rytą Saulė vėl pakils virš horizonto, negalime būti visiškai tikri, kad tai kitą rytą iš tiesų įvyks; tai, kas paremia mūsų spėjimą dėl ateities, yra pasikartojantis patyrimas iš praeities. Buckle priduria, kad suprasdamas tikslias priežastis tuo pat metu jis visiškai aiškiai žinotų šių priežasčių išsidėstymą bei jas supančius įvykius, ir taip galėtų numatyti elgesį, kurį, atsitikus šiems įvykiams, galėtų pritaikyti. Tokiu būdu, atmesdami abi aukščiau paminėtas laisvos valios ir likimo dogmas, žmonės gali daryti išvadą, kad jų veiksmai, būdami apibrėžti savo priežasčių, turi savyje vienodumo pobūdį, t.y., esant toms pat sąlygomis, visuomet pateikia tuos pačius rezultatus. Ir, kadangi visos priežastys yra žmogaus prote arba už jo, aiškiai patiriama, jog visi skirtingumai rezultatuose (visi pokyčiai, kurių yra pilna istorija) yra dvigubo veiksmo pasekmė: išorinio reiškinio poveikio protui ir proto poveikio reiškiniui.

Anot Buckle, istorija nėra vien mūšių datų, pavadinimų ir karvedžių vardų kolekcija. Visa tai ir dar daugiau esą daugiau ar mažiau atsitiktiniai žmonijos produktai. Visa galia slypinti žmonių minčių bei ambicijų tėkmėje – tai iki Buckle buvę ignoruojama. Apskritai, autorius atskleidžia, kad istoriją kuria ištisos populiacijos, ne individai, o populiacijos charakteristiką lemia klimatas, dirvožemis, maisto atsargos ir „gamtinis aspektas“, lemiantis tai, kiek labai išsivystę vietiniai gyventojai. Teigiama, kad tikroji civilizacija prasidėjo Europoje, nes čia žmogus tapo stipresnis už gamtą ir sugebėjo ją įveikti bei panaudoti, užuot tapus atvirkščiai. Žmogus keičiantis gamtą, ir gamta keičianti žmogų: iš šio atsinaujinančio ryšio neišvengiamai kyla visi istorijos įvykiai.  Kita vertus, tęsiant knygoje išdėstytas mintis, galima teigti, kad gamta pamažu susigrąžina prarastas pozicijas: šylant klimatui, žmogus privalo apriboti daromą gamtai žalingą veiklą, kitaip gali pražudyti tiek gamtą, tiek save. Galima teigti, kad žmonija tapo tiek galinga, kad geba sunaikinti visą savo gyvenamą pasaulį, tačiau tai suteikia civilizacijai dar daugiau atsakomybės – privalome rūpintis gamtos išsaugojimu, kad išsaugotume patys save. Todėl, remiantis dabartine ekologine situacija, galima sutikti su Buckle išdėstytu abipusio ir istoriją kuriančio ryšio tarp gamtos ir žmogaus egzistavimu. Visgi kritikuotinas pernelyg didelis europocentrizmo propagavimas.

Buckle teigia, kad žmonių veiksmus lengviausia suskaidyti į dorus ir klaidingus; šios klasės koreliuoja tarpusavyje, ir sudėtos kartu sukuria bendrą mūsų moralinio elgesio vaizdą: jeigu kas nors padidėja vienoje, sumažėja kitoje. Apskritai, anot autoriaus, blogi žmonių veiksmai keičiasi atitinkamai pagal pokyčius supančioje visuomenėje, atitinkamai kinta ir geri veiksmai: tai gana Hėgelio istorijos filosofiją primenantis požiūris, pabrėžiantis išorinį žmogaus elgesio vertinimą ir ignoruojantis individualius asmens sprendimus bei vertybes (gali būti asmeninės vertybės ir sprendimai, nepriklausantys ar mažai priklausantys nuo aplinkinės visuomenės nuomonės). Buckle todėl pabrėžia, kad moralės pokyčiai yra didelių ir bendrų priežasčių rezultatas; šios priežastys veikiančios visuomenėje, nepaisant pozicijos atskirų žmonių, iš kurių ši visuomenė sudaryta. Teigdamas, kad žmonių veiksmus reguliuoja aplinkinė visuomenė, Buckle atranda tam tikrą reguliarumą. Kita vertus, reguliarumą galima būtų aptikti ir teigiant, jog žmonių veiksmus lemia jų pačių apsiprendimai, kurie kartu sukuria bendrą elgesio turinį visuomenėje, tačiau Buckle‘ui svarbesnė atrodo visuomenės įtaka individui. Rašydamas apie nusikaltimus, kaip išimtis, jis remiasi XIX a. statistinėmis ataskaitomis, jog nusikaltimų skaičius ir pobūdis kiekvienais metais daugmaž sutampa, kas, kaip autorius pats pabrėžia, iš tiesų gali pasirodyti keista asmenims, tikintiems, kad žmonių veiksmai labiau priklauso nuo kiekvieno individo ypatumų nei bendros visuomenės būsenos. Todėl, anot reguliarumo ieškančio Buckle, tiesiog tai bendras įstatymas, kad kiekvienais metais įvyksta tam tikras kiekis nusikaltimų. Tą patį autorius teigia apie metinį vedybų skaičių: jį reguliuojantis vidutinis didžiosios gyventojų masės uždarbis. Ir kituose atvejuose remdamasis statistika Buckle atranda pastovumą, ir teigia tiksliai kol kas nežinąs šio vienodumo priežasčių.

Autorius savo veikale iškelia mokslinės statistikos reikšmę, teigdamas, kad tai, jog gamtos mokslai anksčiau nebuvo įtraukti į istoriją, dar nereiškia, kad šito neįmanoma padaryti. Buckle tvirtina, kad, jeigu pripažįstame nenutrūkstamą kontaktą tarp žmogaus veiksmų bei išorinio pasaulio, tuomet kartu turintis egzistuoti intymus ryšys tarp žmonių veiksmų ir fizikinių įstatymų. Autorius pabrėžia susiformavusias dvi nenatūralias tyrimo dalis: vidaus ir išorės studijas. Nors savo meto Europos literatūroje Buckle pastebi mėginimus griauti barjerą tarp šių dalių, visgi kartu pažymi, kad vieną tyrimo dalį iškeliantys asmenys persekioja kitą dalį iškeliančius asmenis, pavyzdžiu pasitelkdamas  moralistus, teologus, metafizikus, kurie nuolat atakuoja mokslo žmonių darbus; mokslo žmonės, savo ruožtu, yra įsitikinę, kad jie yra puolėjai, ir yra natūraliai patenkinti savo sėkme. Anot Buckle, istoriko tikslas yra būti tarpininku tarp šių dviejų pusių, ir sutaikyti šių priešiškus norus parodant tašką, kuriame jų gerbiamos studijos galėtų susijungti, suaugti.

Antrajame skyriuje Buckle nuo istorijos vietos aiškinimo pereina prie socialinių-kultūrinių tyrinėjimų, aptardamas fizikinių įstatymų įtaką visuomenės struktūrai bei individų charakteriui. Šią įtaką autorius suskirsto į keturias formas: tai klimatas, maistas, dirvožemis (šie trys nulėmę visuomenės organizacijos formą) ir bendrieji gamtos ypatumai (šiais Buckle įvardija visus kitus išorinius gamtinius veiksnius, kurie, tapę patirti, lėmė tam tikras idėjas bei skirtingus papročius, tautinius, religinius ypatumus įvairiose pasaulio šalyse). Nagrinėjami šių keturių veiksnių įstatymai, susiję su žmonėmis ir jų socialinėmis sąlygomis, ieškant skirtumų tarp atskirų pasaulio tautų priežasčių.

Iš pradžių aptariami pirmieji trys (klimatas, maistas, dirvožemis), kurie, anot Buckle, priklausomi vieni nuo kitų ir kartu apima fizinę geografiją. Todėl autorius linkęs aptarti jų visų bendrų veiksmų pasekmes, kurių anksčiausia bei svarbiausia įvardija turto sukaupimą. Tai esąs pirmasis žingsnis, nes be turto sukaupimo negali būti poilsio, o be poilsio negali būti žinojimo. Vėlesnis progresas priklausąs nuo dviejų veiksnių: (1) energijos bei reguliarumo ir (2) grąžos, kurią už darbą suteikia gamta. Grąža labai priklausanti nuo dirvožemio, o energija bei reguliarumas – nuo klimato sąlygų. Pavyzdžiui, autorius pabrėžia, kad labai svarbios vietinės žemdirbystės galimybės: ar ne per karšta/ ne per šalta, kiek labai derlingas dirvožemis ir pan. Tai labai nulėmę konkrečios tautos gyvenimo būdo pasirinkimą. Labai tinkamu pavyzdžiu Buckle pasirenka arabus, kurie gyvendami ant nederlingo dirvožemio, dažniausiai buvo šiurkštūs ir menkai išauklėti, tačiau VII-IX a. užkariavo Persiją, didžiąją dalį Ispanijos, Pandžabą ir beveik visą Indiją. Tuomet, sukaupę žymiai didesnį nei anksčiau turtą, jie paskui sugebėjo sukurti ir aukštą kultūrą, kurios pėdsakai teberegimi ir dabar. Senovės pasaulyje didžiausią įtaką tautų gyvenimui turėjusi dirvožemio kokybė, tuo tarpu Europos civilizacijai svarbiausias tapęs klimatas, nulėmęs darbininko pajėgumą dirbti, taip pat jo įpročių reguliarumą arba nereguliarumą. Anot Buckle, žmonijos progresas priklausantis ne nuo gamtos dosnumo, o nuo žmonių energijos. Todėl Europos civilizacija, lemiama klimato (įtakojančio energiją bei reguliarumą), išsivystė žymiai labiau už nuo dirvožemio labiausiai priklausančias civilizacijas. Europos civilizacijos atstovai buvę energingesni, lankstesni, ir išnaudojo žymiai daugiau savo, kaip žmogaus, neribotų galių, kurias Buckle, būdamas pozityvistas, pripažįsta. Maistas, kaip fizinis veiksnys, reguliuojantis žmonių gyvenimus, esąs aktyviausias bei universaliausias. Šalyje, kurioje jis pigus ir gausus, gyventojų skaičius išauga žymiai greičiau nei ten, kur maisto trūksta ir jis brangus. Netgi maisto suvartojimo kiekį lemiąs klimatas: karštoje šalyje maisto suvartojama mažiau, o šaltesnėje – daugiau. Autorius, pateikdamas daugybę logiškų pavyzdžių iš viso pasaulio, plačiai įrodo klimato, maisto, dirvožemio ir kitų bendrųjų gamtinių ypatumų ryšį bei jų įtaką, nulėmusią turto sukaupimą ir populiacijos struktūrą, dydį bei būdingus ypatumus.

Buckle teigia, kad turto paskirstymas, kaip ir jo sukūrimas, taip pat yra valdomas fizikinių įstatymų. Turto paskirstymas autoriui atitinka galios paskirstymą, tokiu būdu sukurdamas socialinius bei politinius neatitikimus, kurių egzistavimas bei opozicijos šiems neatitikimams susiformavimas tapo kiekvienos civilizuotos šalies dalimi. Turtas esąs paskirstomas tarp dviejų klasių: išradingųjų ir dirbančiųjų. Darbininkai sukuria turto paskirstymo fondą ir gauna atlyginimą, o jų fizinę energiją nukreipia išradingieji žmonės, panaudodami savo aukštesnius gabumus, ir per tai jie gauna pelną. Anot Buckle, vėlesniu metu atsiras taupytojų klasė, kuri neišradinės naujų idėjų ir nedirbs, o skolins savo sukauptus turtus išradingiems žmonėms, atgal gaudama dalį šiems priklausančio pelno. Buckle teigia, kad proporciją, pagal kurią turtas yra padalinamas dviem dirbančiųjų klasėms (išradingieji ir darbininkai) ir darbdaviams, reguliuoja gamtiniai įstatymai.

Veikale vėl ir vėl pabrėžiama, kad nuo visų kitų ankstesnių civilizacijų išsiskiria Europos civilizacija, kurioje skatinama drąsi, trokštanti žinių bei mokslinė dvasia; nuo šios, anot Buckle, priklausąs visas ateities progresas. Autorius teigia, kad daugybė vaizduotę skatinančių gamtinių faktorių skaitlingesni už Europos nei joje, ir Europoje susiklosčiusios palankesnės sąlygos vystytis mokslinei pozityvistinei minčiai. Kita vertus, netgi mokslinė kritika prasideda nuo lakios vaizduotės, todėl, kita vertus, galima susidaryti įspūdį, jog Europos civilizacija praradinėja naujas mokslines mintis užauginusias kūrybines galias. Buckle trečiajame skyriuje paaiškina, kad Europoje – šaltesniame regione, turinčiame mažiau produktyvų dirvožemį, pasižyminčiame visų fizinių faktorių silpnumu – žmogui tapo lengviau atmesti prietarus, kuriuos jo vaizduotei pasiūlė gamta. Tokiu būdu, anot autoriaus, Europoje gamta tapo palenkta žmogui; kitur, už Europos, žmogus tapo palenktas gamtai (psl. 109). Atrandama keletas išimčių „barbariškose šalyse“, tačiau tik išimčių, tuo tarpu Buckle pastebi civilizuotose šalyse šį gamtos palenkimo žmogui įstatymą esant universalų. Šis padalijimas tarp europietiškosios ir neeuropietiškosios civilizacijų Buckle‘ui yra istorijos filosofijos pagrindas; trečiajame skyriuje pažymima, kad neeuropietiškosios civilizacijos atveju pirmiausia tiriamas išorinis pasaulis, nes ten jis įtakojo žmogų labiau nei žmogus jį, o tiriant istoriją tokių šalių, kaip Anglija ar Prancūzija, pagrindiniu studijų objektu tampa žmogus, žymiai stipresnis už gamtą. Su kiekviena karta Europos civilizacijoje augantis žmogaus žinojimas leidžia jam ne tiek kontroliuoti gamtą, kiek nuspėti jos veiksmus, ir išvengti daugybės žalos, kurią gamta galėtų atnešti žmogui. Civilizacijos sėkmę Buckle argumentuoja remdamasis ilgėjančia vidutine gyvenimo trukme Europoje, taip pat mažėjančiu neišvengiamų pavojų skaičiumi. Besidžiaugdamas didėjančiu žmogaus smalsumu bei pastangų sėkmingumu, autorius teigia, kad rizikos faktorius santykyje tarp gamtos ir žmogaus vis labiau nykstąs. Todėl Europos civilizacijos pažanga pajungiant gamtą netgi paskatina Buckle‘ą iškelti protinius įstatymus aukščiau už fizikinius. Tačiau dabartinė ekologinė situacija atskleidžia, kad žmogus gali pakeisti gamtą taip, jog ši tampa priversta sunaikinti žmogų. Dėl besaikio neatsinaujinančių išteklių naudojimo ir žmogaus veiklos plotų plėtimo keičiasi klimatas, dirvožemis, taip pat ir maistas, kas verčia žmoniją keisti savo elgsenos būdą, kitaip gamta atsakys pasekmėmis, kurių žmogus jau nebegalės išvengti, nors numatys tikrai. Todėl autoriaus pozityvistinius teiginius apie žmogaus stiprybę prieš gamtą tenka, remiantis dabartine situacija, smarkiai kvestionuoti. Galima būtų pasiūlyti autoriui labiau vertinti gamtą kaip lygiateisę žmogaus partnerę, su kuria netgi Europos gyventojui verta užmegzti abipusius draugiškus ryšius, pabrėžiant, kad gamta atsakanti taip pat, kaip elgiamasi su ja.

Kartu Buckle tyrinėja, kaip jis rašo, metafizikų taikomą metodą atrasti protiniams įstatymams, kurie esą galingesni už fizikinius. Šis metodas pasižymi tuo, kad visuomet tyrinėjamos operacijos stebėtojo prote (113 psl.). Tai, anot autoriaus, priešinga istoriniam metodui, pirmiausia tuo, kad metafizikas studijuoja vieną protą (tikėdamasis suprasti visus), o istorikas – daug jų. Tačiau apsiribodamas tik vienu objektu bei jo savybėmis ir atsisakydamas išplėsti savo tyrimą, metafizikas neišvengiamai susiduria su įvairiais neatitikimais kituose panašiuose objektuose.

Ketvirtajame skyriuje Buckle suskirsto protinius įstatymus į moralinius bei intelektualinius, ir palygina juos tarpusavyje, kartu tirdamas abiejų poveikį visuomenės progresui. Anot reguliarumo, sistemos visuomenėje ieškančio autoriaus, vienintelis metodas, pagal kurį studijuotini protiniai įstatymai, yra tai, kaip jie pasirodo žmonijos (bendrai) veiksmuose, kartu atmetant jau minėtą metafizikams būdingą tyrinėjimą, kaip protiniai reiškiniai veikia individualaus stebėtojo prote. Pavyzdžiu Buckle pasitelkia proporciją skirtingų lyčių (vyrai ir moterys) gimstamume; bet koks smarkesnis šios proporcijos pakitimas galintis sukelti rimtą sumaištį visuomenėje. Teigiamas natūralus įstatymas, kad vyrų santykinai visuomet gimstą daugiau nei moterų, ir nerandama nė vienos šalies, kurioje ši proporcija būtų priešinga. Kita vertus, pažvelgus į Lietuvos Statistikos Departamento 2010 m. duomenis, aiškiai pastebima, kad moterų skaičius (1781,3 tūkst.) viršija vyrų skaičių (1547,7 tūkst.)[1]. Taigi minėtasis Buckle‘o teiginys šios recenzijos rašymo metu nėra pritaikomas, bent jau visuotinai. Nagrinėdamas protinius įstatymus, Buckle teigia, kad jų progresą visuomenėje galima išskaidyti į moralinį (turintį daugiau ryšio su žmonių pareigomis) ir intelektualinį (susijusį su žmonių žiniomis). Kadangi, anot Buckle‘o, istorija yra pasakojimas apie pasekmes, toks proceso padalinimas yra puikiai tinkantis: siekti atlikti savo pareigą yra moralinė dalis, o žinoti, kaip tai padaryti, yra intelektualinė dalis. Šios dalys susijusios tarpusavyje ir kartu kuria veiklos harmoniją bei žmonijos progresą. Tačiau Buckle pabrėžia neturįs jokio pagrindo teigti, kad šie (moralinis ir intelektualinis) veiksniai buvę galingesni civilizuotoje Europos dalyje nei laukiniuose barbarų regionuose (psl. 127). Anot autoriaus, intelektualinis principas esąs ne tik progresyvesnis už moralinį principą, bet taip pat pastovesnis savo teikiamuose rezultatuose, kuriuos galima išsaugoti, registruoti, apsaugoti bei lengvai perduoti kitoms kartoms. Tuo tarpu gerus poelgius sunkiau perduoti, kadangi jie esą labiau privataus ir kuklumą iškeliančio pobūdžio ir, būdami savidisciplinos bei pasiaukojimo rezultatai, turi būti atlikti kiekvieno žmogaus atskirai ir negalį būti kaip tokie išsaugoti ateities moralistams. Netgi karo atveju pabrėžiama, kad labiau išsilavinę žmonės vengia karo, kurį, atvirkščiai, labiau vertiną prasčiau išsilavinusios visuomenės: intelektualinis aspektas ir čia einąs pirmiau. Pavyzdžiu pasitelkiama autoriaus laikų Europa, kurioje anglai bei prancūzai, palaikydami glaudesnius įvairaus pobūdžio kontaktus, išmoko pagarbiau vertinti vieni kitus bei pamažu atmetė daug šimtmečių abi tautas varginusią tarpusavio neapykantą. Apskritai, Buckle iškelia tris atradimus, kuriais žinių (intelektualinis) progresas susilpninęs senąją karo dvasią: tai parako, politinės ekonomijos ir tobulesnių transporto priemonių atradimas bei naudojimas. Taigi autorius teigia, kad protiniuose įstatymuose intelektualinė dalis iškeltina aukščiau už moralinę, tiksliau, Buckle moralinius įstatymus subordinuoja intelektualiniams. Jis pabrėžia, kad Europa, panaudojusi intelektualinę veiklą, padarė didelį progresą iš barbarizmo į esamą civilizaciją. Civilizacijos progresas tapęs pažymėtas protinių įstatymų triumfu prieš fizikinius, taip pat intelektualinių įstatymų prieš moralinius.

Kartu Buckle (penktajame skyriuje) kritikuoja kitų istorikų veikalus: anot jo, užuot pateikę informaciją apie žinių progresą ir būdus, kaip žmoniją paveikė susidūrimas su naujomis žiniomis, dauguma istorikų pripildą savo darbus menkavertėmis detalėmis: tai asmeniniai anekdotai apie karalius bei jų dvarus; begaliniai pasakojimai apie tai, ką sakė vienas ministras, o ką mąstė kitas; ir, blogiausia, ilgos ataskaitos apie karines kampanijas, mūšius bei apsuptis. Visa tai Buckle‘ui atrodo nevertinga, nes šie dalykai nepateikia naujos tiesos ir netgi neparūpina priemonių, kuriomis naujos tiesos būtų atrastos (psl. 166). Taigi studijuojant žmogaus istoriją, svarbūs faktai buvę praleisti, o užrašyti nesvarbūs. Anot autoriaus, kuo labiau tyrėjai mažina stebėjimo lauką, tuo  didesnė tampa vidutinių žmonių nežinomybė. Istorinio tyrimo mastą lemia užsienio vyriausybių įsikišimai; nuomonės, literatūra, užsienio gyventojų papročiai; invazijos ar užkariavimai, prievartiniai naujų religijų, įstatymų, papročių įvedimai. Visi šie dalykai apriboja natūralų žengimą progreso keliu, tokiu būdu civilizacijos veiksmus paversdami sunkiau apskaičiuojamais. Todėl Buckle‘ui tampa svarbu tyrinėjant atskirą reiškinį pirmiausia atsižvelgti į tai, kokiu laipsniu jo vystymasis atitinka iš paties šio reiškinio išplaukiančias priežastis. Autorius kviečia ieškoti pavyzdžių civilizuotų žmonių, kurie sukūrė savo civilizaciją visiškai patys, pabėgę nuo visų užsienio įtakų – tai atskleistų normalaus ir būdingo vystymosi sąlygas, taip pat izoliacijos būsenoje veikiančius progreso įstatymus. Buckle teigia, kad Anglijoje tokios sąlygos buvo panašiausios; čia per paskutinius tris šimtmečius jos buvusios įgyvendintos sėkmingiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Autorius iškart atsiriboja nuo rašymo apie britų atradimus, puikią literatūrą ir sėkmingą karybą, nes kitos tautos gali palaikyti, kad perdedama. Buckle susitelkia į poziciją, kad iš visų Europos šalių Anglija esanti viena, kurioje ilgiausią periodą valdžia buvo ramiausia, ir žmonės aktyviausi; kurioje kiekvienas žmogus galįs pasakyti tai, ką galvoja, ir daryti tai, ką mėgsta; kur gali klestėti priešingos pažiūros, neribojamos Bažnyčios norų ar šalies valdžios; ir t.t. (psl. 168-169). Kartu pažymima ir tam tikra kultūrinė įtaka iš prancūzų, kuri vertinama kaip buvusi naudinga bei suteikusi grįžtamąjį įtakos ryšį ir patiems prancūzams. Buckle pabrėžia, kad anglai sukūrė savo civilizaciją mažai jiems padedant, kai prancūzai savąją civilizaciją pastatė su didele anglų parama. Akcentuodamas Anglijos civilizacijos progresą, autorius teigia ir didesnę jos svarbą, tiek už Prancūziją, tiek už tuometines Vokietiją ar Jungtines Amerikos Valstijas.

Tuo tarpu rašydamas apie religijos vietą, Buckle teigia, kad žmonių religija yra jų tobulėjimo pasekmė, o ne priežastis. Tačiau kartu autorius pažymi, jog kai kuriais trumpais ir specifiniais periodais pasitaiko aplinkybių, kurios suardo bendrą tvarką, apversdamos natūralų procesą. Tai galį kilti tik iš individualių žmonių ypatumų; šie žmonės, didieji mąstytojai, remdamiesi savo genijaus savybėmis ar energija, pajėgūs įsikišti į vyksmą didžiųjų įstatymų, kurie reguliuoja dideles visuomenes (psl. 186). Kita vertus, pabrėžiant pirmesnį Buckle teiginį apie religijos vietą, dera pastebėti, jog šiems didiesiems mąstytojams atsirasti ir sėkmingai veikti reikalinga atitinkama palanki aplinka – pavyzdžiu galima pasitelkti Tarpukario Vokietiją (iki nacizmo ideologinės religijos įsitvirtinimo) arba Rusiją prieš 1917 m. įvykius (iki komunizmo ideologinės religijos įvedimo). Tam pritaria ir pats Buckle, panašų ryšį nurodydamas apskritai tarp naujų idėjų ir visuomenės. Buckle apibendrina, kad nors religija, literatūra bei įstatymai keičia žmonijos būseną, tačiau juos žmonija irgi keičia, nes religija, literatūra, teisėkūra tėra pokyčių produktas, o jų rezultatai skiriasi atitinkamai pagal visuomenę, kurioje šie dalykai veikia (psl. 209). Autorius teigia, kad Europos civilizacijos progresas atitinka žinių progresą.

Šeštajame skyriuje Buckle nagrinėja istorijos kilmę ir istorinės literatūros padėtį viduramžiais, o septintajame – jau anglų intelekto istoriją XVI a. vid. – XVIII a. pab. Senųjų herojų biografijų (pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis), taip pat miestų pavadinimų (Turku) atsiradimui pateikiami paaiškinimai, atitinkantys vietinius socialinius pokyčius. Anot autoriaus, viduramžiais istoriją daugiausia sudarė ilga klaidingų pasakojimų serija, paremta žmonių kūryba. Šis reiškinys aiškinamas tuo, kad į Europą atėjusi krikščionybė ne tik sunaikino daugybę pagoniškų tradicijų, bet taip pat falsifikavo savo pamatus, suliedama juos su vienuoliškomis legendomis. Primenama, jog prieš pat galutinį Romos imperijos žlugimą Europos literatūra pateko vien į dvasininkijos rankas, ir ši ilgai buvo vienintelė žmonijos vedlė: beveik visi kiti iš tiesų buvo beraščiai ir nemokantys skaityti. Anot Buckle‘o, taip pat retai Viduramžiais galėta rasti žmogų, kuris sukurtų veikalą. Tokiu būdu vienos klasės monopolizuota literatūra apibendrino ypatumus savo kūrėjų, kurie labiau troško padidinti tikėjimą nei skatinti tyrinėjimą. Tai ir buvę pasiekta, nes, anot autoriaus, tuo metu nebuvo nieko, kuo žmonės netrokštų tikėti. Taigi Viduramžiais nebuvę istorijos, tik melagysčių išradinėjimas. Netgi vėlyvųjų viduramžių teminiai kūrėjai neapėmė visos žmonijos kaip socialinio reiškinio, tik tam tikrą jos detalę. Kad Europa išniro iš tokios būklės, Buckle‘ui atrodo esąs įtikinamiausias išskirtinės žmogaus energijos įrodymas. Anot autoriaus, paprastam skaitytojui, gyvenančiam XIX amžiaus viduryje, sunku suvokti, kad tik prieš 300 metų visuomenės protas buvo aptemusioje būsenoje, kuri aprašyta anksčiau. Kol neprasidėjusi abejonė, progresas nebuvęs įmanomas: būtent skepticizmo principas suvaidinęs svarbų vaidmenį Europos civilizacijos progrese. Pradžią Buckle labiau įžvelgia Anglijoje nei Prancūzijoje, ir pradeda anglų skepticizmo istoriją nuo Elžbietos I valdymo laikų. Skepticizmas fizikoje tapo mokslų pradžia, o religijoje – tolerancijos pradžia, o politikoje atvedė prie sukilimo prieš valdžią (psl. 250-251). Dvigubas skepticizmo ir tolerancijos judėjimas tęsęs puolimą per visą XVII amžių. Pagaliau tolerancijai palankus karalius Viljamas III linko sumažinti galias, iškeliančias Anglijos hierarchijos privilegijas. Pagrindine XVIII a. žyme Buckle pamini buvus išlaisvinimo judėjimą, kurį gretina su bažnytinės konvokacijos panaikinimu Anglijoje 1717 m. ir dvasininkų skaičiaus Bendruosiuose Rūmuose kritimu: bažnytinės galios mažinimas, anot autoriaus, esąs būtinas modernios civilizacijos bruožas (psl. 300). Minima apie tai, kad pamažu neliko dvasininkų Bendruosiuose parlamento rūmuose, kartu pateikiant viziją, kad jų neliks ir Lordų rūmuose. Be to, XVIII a. pasklidę daug naujų idėjų, kurios buvo masiškai užrašomos ir spausdinamos knygose, žurnaluose, ir ne tik didmiesčiuose, bet pasiekdavo ir mažesnius miestelius, tiek per knygynus, tiek per bibliotekas. Iš tiesų, spaudintos mintys galėjo pasiekti ir priversti susimąstyti žymiai daugiau žmonių, o pagerėjus literatūros pasiekimui (bibliotekų atsidarymas) dar didesnis kiekis gyventojų galėjo pasiekti įvairią informaciją. Galima sutikti, kad tai lėmė pakitusią socialinę atmosferą. Tačiau svarbu atrasti, kokie asmenys ar jų grupės lėmė pokyčių visuomenėje bangą. Buckle atskleidžia pavardes žymių žmonių, tarp jų Middleton‘ą, Hume‘ą, Gibbon‘ą, atskleidusius modernėjančios Anglijos civilizacijos pozicijas savo darbuose. Anot Buckle, efektyvius pokyčius visuomenės mąstyme galėjo sukelti tik tie, kurie iš pirminių šaltinių studijavo to meto istoriją. Taip pat iškeliama veiksminga karalių (Jurgio II, Jurgio III) vykdyta politika, kartu paminint šalia stovėjusius valdovų sprendimams įtakos turėjusius asmenis (Pitai vyresnysis ir jaunesnysis). Taigi XVIII a. autorius sieja su šviečiamuoju judėjimu, kurio idėjos Anglijoje, kitaip nei kitur, iškart imtos įgyvendinti praktikoje. Tačiau šviečiamojo judėjimo galios buvusios apribotos, kilus Didžiajai Prancūzijos Revoliucijai ir D. Britanijos karui prieš ją. Tačiau tyli, bet įtakinga viešoji nuomonė nulėmė ir tolesnes reformas Anglijoje, įvykusias jau XIX amžiuje.

Taigi pirmajame Buckle veikalo History of Civilization in England tome išryškėja pernelyg europocentristinė autoriaus pozicija, sutelkiant dėmesį į Anglijos civilizacijos pažangą. Žinoma, Anglija galėjo egzistuoti daug unikaliau būdama atskirai nuo Europos žemyno, tačiau pastarajame irgi vyko panašūs modernėjimo procesai, panašų laikotarpį pradedant Renesansu bei Dekarto „Cogito, ergo sum“ ir baigiant Didžiąja Prancūzijos Revoliucija. Anglija nesureikšmintina atskirai: ir ji patyrė įtaką iš kitų tautų, ypač prancūzų (kurią autorius ir pats pripažįsta), olandų. Išryškėja ir pozityvistinės Buckle tendencijos: istorijos tyrimų metodologija sugretinama su gamtos mokslų metodologija, besąlygiškai tikima žmogumi ir mokslu, žmonija giriama už tai, kad įveikė bei pajungė sau gamtos įstatymus. Kita vertus, Buckle per menkai pabrėžia atsakomybės svarbą: jei gamtą žmogus pajungia sau, ją turi ir saugoti, nes kitaip sunaikins tiek ją, tiek save. Tačiau ekologinės gyvensenos poreikis dar nebuvo išryškėjęs Buckle gyvenamuoju metu, todėl už tai galima autoriui atleisti. Pagrindinis autoriaus indėlis į istoriją buvo tai, kad jis pamėgino pateikti žmonijos istorijos sintezę, savo sukurtoje sistemoje rasdamas paaiškinimus istoriniams, ekonominiams, kultūriniams ir kt. skirtumams tarp tautų. Taip pat atskleista istorijos, kaip tarpininkės, vieta tarp vidaus ir išorės studijų, kartu integruojant ir šių tyrimo metodus, pirmiau gamtamokslinius. Todėl T. H. Buckle‘o veikalą verta perskaityti tiek istorija, tiek gamtos mokslais, tiek filosofija besidomintiems asmenims, nes iš jo galima pasisemti daug vertingų idėjų savo tyrimams.


[1] Gyventojų skaičius metų pradžioje (lentelė) [Interaktyvus]. Lietuvos Statistikos Departamentas: Vilnius, 2010. [Žiūrėta 2011-04-14] Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1299&gt;.

Italų pasipriešinimas naciams 1943-1945 m.

Italų pasipriešinimas naciams Italijoje 1943-1945 m.

Tadas Lovčikas, 2010 (grupinio pranešimo dalis)

Maršalas Pietro Badoglio

1. Politinė opozicija. Maršalo Badoglio vadovaujama vyriausybė tuo tarpu, kol nebuvo atgauta Roma, laikinai įsikūrė Brindizyje. Kol vyko karas, ji gavo visiškai prižiūrėti tik keturias provincijas pietryčių Italijoje ir Sardiniją, o kitą pietuose esančią teritoriją (su Sicilija) laikinai administravo Sąjungininkų Karinė Vyriausybė (AMG). Vėliau, Sąjungininkams puolant, vis daugiau teritorijos tapo atiduota visiškai Badoglio vyriausybės kontrolei, pavyzdžiui Sicilija ir didžioji dalis pietų – 1944 metų vasarį. Badoglio vyriausybės sprendimai visgi buvo labai ribojami, kas itin piktino jos vadovą. Tų pat metų spalio 13 dieną Badoglio vyriausybė paskelbė karą nacistinei Vokietijai ir ėmė telkti italų karines pajėgas – tiek sausumos, tiek jūrų, tiek oro. Kalbant apie jūrų pajėgas, svarbu pažymėti, jog Italijos laivynas spėjo išplaukti į Maltą, todėl jo buvimas Viduržemio jūroje atlaisvino nuo šios pareigos daugybę Sąjungininkų laivų[1]. Badoglio siekė Italijai sąjungininkės statuso, tačiau Čerčilis nesutiko, pripažindamas šią valstybę tik kaip „kartu kariaujančią“ (co-belligerent) šalį[2]. Kita vertus, Badoglio tuo metu daugiausia tegalėjo pasiūlyti 21 menkai apginkluotą diviziją, palyginus su 62 divizijomis, dar egzistavusiomis pasirašant paliaubas 1943 metų rugsėjo pradžioje, todėl dideles pretenzijas jam reikšti išties buvo nelengva.

Badoglio vyriausybei tapo svarbu tapti pripažinta ir tarp karaliaus išvykimą smerkiančių partizanų grupuočių, veikusių dar neišvaduotoje Italijos dalyje, todėl nuolat palaikė ryšį su 1943 metų pabaigoje Romoje susikūrusiu bei labai įtakingu Tautinio Išsilaisvinimo Komitetu (CLN). Dauguma partizanų buvo komunistai, todėl jų lyderių pozicija nulėmė CLN bendradarbiavimo su Badoglio vyriausybe turinį bei formą. Palmiro Togliatti, svarbiausias tuometinis italų komunistų politinis lyderis, nusprendė siekti pokarinės valdžios taikiomis demokratinėmis priemonėmis. Tai lėmė, kad 1944 metų balandžio 22 dieną CLN priklausančių partijų atstovai, išskyrus Veiksmo partiją, prisiekė karaliui bei įėjo į Badoglio vyriausybės sudėtį (pats Togliatti tapo vienu iš penkių ministrų be portfelio).

1944 metais birželio 4 dieną išlaisvinus Romą, pasikeitė visa politinės valdžios laisvojoje Italijoje viršūnė. Kaip prieš pusantro mėnesio buvo pažadėjęs Sąjungininkams, atgavus sostinę, karalius Viktoras Emanuelis III perleido karalystės reikalais rūpintis savo sūnui Umbertui, o pats ilsėjosi. CLN įtaka buvo tokia didelė, kad jie privertė Umbertą pakeisti ir Ministrą Pirmininką. Maršalą Badoglio pakeitė CLN prezidentas Ivanoe Bonomi, antifašistinis liberalas, kuris išlaisvintosios Italijos dalies Ministru Pirmininku išbuvo iki 1945 metų birželio. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šis asmuo buvo socialistas, vėliau pasirinko dešiniąją politinę kryptį. Čerčilį šis paskyrimas labai supykdė, ir jis iš Stalino išgavo sutikimą, jog naujoji Italijos vyriausybė turinti būti paleista, jei tik iškils poreikis. Visgi Didžiosios Britanijos valdžiai nereikėjo daug rūpintis pokyčiais Italijos politinėje valdžioje, nes I. Bonomi, kaip ir britų, vyriausybė nebuvo linkusi Italijoje diegti naujovių. Ivanoe Bonomiui teko suformuoti bei vadovauti koalicinei ministrų tarybai, sudarytai iš trijų didelių (krikščionys demokratai, socialistai, komunistai) ir trijų mažų partijų (Veiksmo partija) atstovų. Tokia vyriausybė menkai ką tenuveikė, ypač atkuriant šalies ekonomiką, kas buvo labai svarbu nuo karo nukentėjusiai Italijai. Taip pat šalyje I. Bonomio vyriausybė nevykdė jokių valstybinės administracijos valymų nuo fašistinių elementų. Galiausiai, tuo laikotarpiu šalyje labai paplito korupcija bei valdininkų cinizmas. Nepasitenkindami esama valstybės politika, kairieji politiniai dariniai galėjo svarstyti apie valdžios perversmą; visgi, nors ir turėjo perversmui įvykdyti daug galimybių, to daryti atsisakė suprasdami, jog visgi Sąjungininkų kariuomenė parems vyriausybę, o ne perversmininkus. Todėl, užuot rengus naują pilietinį karą, pasirinkta patekti į valdžią bei veikti joje demokratiniu būdu.

Taigi po Sąjungininkų armijos išsilaipinimo Italijos pietuose sparčiai ėmė formuotis politinė opozicija, nukreipta prieš fašistinę ir nacistinę diktatūras. Šioje opozicijoje dalyvavo tiek dučės politika nusivylę Musolinio aplinkos žmonės (bendrapartiečiai), taip pat atsikūrusios politinės partijos su savo senaisiais lyderiais, o galiausiai ir pats generolų remiamas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, kuris pasirinko Sąjungininkų stovyklą, norėdamas išsaugoti nesuteptą savo dinastijos reputaciją. Vokietijos įsiveržimas laikinai suskaldė Italiją į dvi dalis, kurių pietinėje kūrėsi laisvos Italijos pokarinė politinė struktūra, karo pabaigoje apimsianti visą šalį.

       2. Visuomenės pasipriešinimo judėjimai Italijoje 1943–1945 metai. Visuomenės pasipriešinimo nacių okupacijai judėjimai pradėjo formuotis iškart atvykus nacistinės Vokietijos kariuomenei. Neapolyje sukilusius ir jau beveik sutriuškintus gyventojus netrukus parėmė atvykę Sąjungininkai, todėl miestas tapo išvaduotas dar 1943 metų rugsėjo 30 – spalio 1 dienomis. Tuo tarpu Romoje kilusį panašų ginkluotą pasipriešinimą vokiečiai numalšino, apie 600 gyventojų žuvo; Italijos sostinė buvo Sąjungininkų išlaisvinta 1944 metų birželį. Kituose Italijos miestuose nebuvo didesnės kovos prieš atvykstančią vokiečių kariuomenę, tačiau pavieniai asmenys pradėjo rengtis ilgai bei sunkiai ginkluotai rezistencijai: pavyzdžiui, mašinos būdavo prikraunamos ginklų ir išvežamos į saugią vietą kalnuose. Tai tapo antinacinio partizaninio judėjimo užuomazgomis. Kita vertus, dalis visuomenės, būtent vidutiniojo sluoksnio dauguma, tebepalaikė Musolinį, kai darbininkai streikavo prieš jo su naciais vykdytą politiką. Tuo tarpu pramonininkai stebėjo situaciją: matydami nacius su fašistais pralaimint, jie ėmėsi laviruoti, siekdami neįžeisti nei vokiečių, nei darbininkų, arba pasirinkdami gudrų kelią kaip FIAT vadovai, kurie nuo 1944 metų balandžio užmezgė slaptus ryšius su Sąjungininkais ir kartu su jais nustatinėjo vokiečiams gaminamos produkcijos kiekius.

Vokiečiai atidengia šviesos artilerijos pabūklo ugnį į partizanus. Italijos šiaurė, 1943–1944 m. žiema

Paulis Ginsborgas skirsto tuometinį italų pasipriešinimo judėjimą į tris dalis. Pirmoji – anksčiau susiformavęs, organizuotas antifašistinis, o kartu ir antinacistinis judėjimas, kuriam priklausė visuomet oponavę Musoliniui asmenys – tai buvo daugiausia Italijoje laikomų neteisėtomis politinių partijų nariai, kentėję už savo politinius įsitikinimus. Tai buvo pirmiausia komunistų partizanai, kurie ėmėsi formuoti vadinamąsias Garibaldžio brigadas. Jie sudarė apie 70 procentų visų Italijos antinacistinių partizanų. Pagal galingumą antros buvo „Teisingumo ir laisvės“ brigados, kurias kūrė Veiksmo partija, pritraukusi į savo gretas daug radikalų bei demokratinių antifašistų[3], kurie siekė sukurti respubliką bei valdžią, suteiksiančią daugiau autonomijos regionams; visgi, nors ir stipri rezistencijos kovose, Veiksmo partija turėjo mažai įtakos visuomenės ir byrėjo viduje, todėl negalėjo įsitvirtinti valdžioje, ką netrukus parodė Ferruccio Parri pavyzdys. Palyginti su komunistais ar Veiksmo partija, kitos partijos (liberalai, krikščionys demokratai) menkai prisidėjo prie pasipriešinimo judėjimo. Krikščionys demokratai iki 1944 metų vasaros buvo nežymi partija, ir tik išlaisvinus Romą jie, remiami popiežiaus Pijaus XII, išaugo į didelę bei įtakingą partiją, kuri, vedama Alcido De Gasperi, ėmėsi dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Socialistai įvairiuose Italijos miestuose steigė jaunų revoliucionierių grupes, kėlusias drąsius ideologinius teiginius apie revoliuciją, darbininkų socialistinę respubliką ir t.t. Antrajai italų pasipriešinimo šakai P. Ginsborgas pagal G. Quazzos modelį priskiria daugybę jaunų šalies gyventojų, kurie nusivylė Musolinio valdymu bei troško esminių pokyčių ir tiesiog spontaniškai reagavo į nacių okupaciją, išeidami į kalnus; šiuos jaunus žmones, be abejo, priešintis skatino ir šaukimas stoti į Salo respublikos kariuomenę bei priverstinio darbo tarnybas. Galiausiai, trečiajai pasipriešinimo judėjimo daliai priklausė dalis buvusių fašistų partijos narių, būtent tie, kurie nusprendė nelaukti visiško fašizmo pralaimėjimo bei pasitraukti į laimėtojų pusę. Kaip dar vieną dalį būtų galima išskirti ir gyventojų streikus, kilusius dėl ekonominės bei socialinės politikos, kurią vykdė okupacinė valdžia; šiuose streikuose neretai kelti ir politiniai reikalavimai, pavyzdžiui, per 1944 metų kovo pradžioje vykusį streiką visoje dar okupuotos Italijos dalyje, kai vien Milano provincijoje protestavo apie 300 tūkstančių darbininkų. Tai buvo daugiau politinis streikas – laukta bendro partizanų puolimo. Tam neįvykus, nieko nepasiekę gyventojai turėjo išsiskirstyti; apie 2 tūkstančius streiko dalyvių tapo ištremta[4].

1943 metų rugsėjo 9 dieną Italijos politinės partijos Romoje suformavo Tautinį Išlaisvinimo komitetą (Comitat di Liberazione Nazionale, CLN). Šis pasmerkė karaliaus išvykimą iš Romos ir nuėjo į pogrindį. Italų partizanai, kovoję prieš nacių okupaciją, atitinkamai organizuotai susitelkė į mažesnius slaptus Tautinio Išsilaisvinimo komitetus. Didžiausi skaičiumi tarp jų, kaip jau minėta, buvo komunistai, kurie turėjo sukūrę slaptą antifašistinę opoziciją dar nuo 1925 metų, visgi dauguma komunistinių grupių veikė šiaurinėje Italijos dalyje, kuri tapo išvaduota vėliausiai, kai piečiau jau buvo susiformavusi dešiniųjų politinių jėgų valdoma politinė struktūra. Visgi komunistai, vadovaujami Palmiro Togliatti, nutarė suvienyti savo jėgas kartu su kita antifašistine bei antinacistine opozicija, o politiniai nesutarimai tapo palikti pokario laikotarpiui, tikintis, jog jie taps išspręsti laisvu gyventojų balsavimu bei išrinkus parlamentą[5]. Taip pat į minėtųjų komitetų sudėtį įėjo krikščionys demokratai, socialistai, kitos mažesnės grupės. Todėl, kaip galima pastebėti, šie komitetai po karo turėjo didelės įtakos Italijos politinių partijų veiklai bei visam šalies gyvenimui. 1944 metais sausį Romoje posėdžiavęs centrinis CLN komitetas suteikė Milano padaliniui ypatingas galias administruoti šiaurinę Italijos dalį. Nuo tada Milano komitetas tapo svarbiausiu pasipriešinimo organu ir pasivadino Tautiniu Komitetu Išlaisvinti Aukštutinei Italijai (CLNAI). Tuo tarpu visam CLN tinklui vadovavo Ivanoe Bonomi, 1944 metais pakeitęs Badoglio Ministro Pirmininko pareigose. Šiaurinėje bei centrinėje Italijos dalyse CLN veikė slaptai, kartu su kitomis partizanų organizacijomis palankiu metu surengdami ginkluotus išpuolius prieš nacių ir fašistų pajėgas. Visos italų partizanų grupuotės, kuriose dalyvavo daug paauglių, buvo per silpnos tiesioginėje kovoje atsilaikyti prieš didesnes fašistų ir nacių karines ar policijos pajėgas, todėl dažniau visgi pasirinkdavo laukimo pasislėpus taktiką, ieškodama patogių progų užpulti okupacinę valdžią. Naciai keršydavo, už vieną nužudytą vokietį nuteisdami mirti 10 italų. Pavyzdžiui, 1944 metų kovą pasipriešinimo grupuotė Romos centre atakos metu nužudė trisdešimt tris nacių karius; atsakydami kovo 24 dieną Ardeatinų olose naciai sušaudė bei palaidojo po žeme 335 aukas, kurių 258 buvo politiniai kaliniai ir 77 – per reidus surinkti žydai[6]. Taigi, kaip galima pastebėti, antifašistinės partijos, nors ir ideologiškai skyrėsi, rezistencinio karo prieš nacistinę okupaciją Italijoje metu sugebėjo organizuotai derinti savo veiksmus, kas tapo labai svarbu kovojant prieš galingesnį priešą.

Kaip jau galėjo padėti atskleisti ką tik aprašytas Ardeatinų olų atvejis, su nacistinės Vokietijos kariuomenės atvykimu į Italijos teritoriją prasidėjo ir sisteminis žydų suiminėjimas bei siuntimas į mirties stovyklas. Italijoje rasiniai įstatymai buvo labai nepopuliarūs, todėl daug italų pasirinko rizikuoti savo gyvybėmis slėpdami nuo okupacinės valdžios tiek žydus, tiek pasipriešinimo kovotojus. Čia didelį vaidmenį taip pat suvaidino bažnyčios, vyrų bei moterų vienuolynai, kur galėjo pasislėpti daugiau žmonių.

Didžiausias partizanų pasipriešinimas naciams bei fašistams fiksuotas šiaurinėje Italijos dalyje, ir šis rezistencinis judėjimas karui einant į pabaigą vis labiau plėtėsi bei stiprėjo. Konkrečiau, 1943 metų pabaigoje šiaurinėje Italijoje buvo apie 9000 partizanų, bet, išvydus nacių žiaurumą (Boves kaimo sudeginimas su visais jų gyventojais, 1943 metų rugsėjis), pasipriešinimo kovotojų šiaurėje ėmė smarkiai gausėti, ir 1944 metų pavasarį jų skaičius siekė 20-30 tūkstančių, o vasarą pasipriešinimo dalyvių skaičius išaugo iki 82 tūkstančių[7]. Kai kuriose jau pilnai kontroliuojamose vietovėse partizanai įsteigdavo savo atskiras respublikas, pavyzdžiui: Karnija (150 tūkstančių gyventojų), Montefiorino (50 tūkstančių gyventojų), Ossola (70 tūkstančių gyventojų). Rezistencijos veiksmai vyko ne vien kalnuose, tačiau ir gyvenvietėse, tiek miestuose, tiek miesteliuose: vadinamieji Gappisti (Gruppi di Azione Patriottica) teroristai juose vykdydavo teroristinius išpuolius, paslėpdami bombas ir žudydami fašistų bei nacių kareivius. Naciai atsakydavo į tai civilių gyventojų žudymu. Kilusius dėl to gyventojų protestus okupacinė Salo respublikos valdžia slopindavo areštais, trėmimais, kurie skatino bėgti į kalnus pas partizanus bei stiprino šių gretas.

Netrukus partizanai, dominuojami komunistų, turėjo sukurtą didelę armiją. Sustiprėjimas leido veikti žymiai atviriau. 1944 metų rugpjūčio pradžioje partizanai suvaidino svarbiausią vaidmenį išlaisvinant Florenciją, o 1945 metų balandį Italijos šiaurėje jie pradėjo lemiamą kovą su nacių ir fašistų karių likučiais. Iškart, CLNAI paskatinus, kilo sukilimas Milane, kur tuo metu buvo ir Musolinis. Matančiam, kad pralaimi, dučei pavyko per kardinolą Šusterį pasimatyti su Sąjungininkų vadais: šie atsisakė bet kokių sąlygų ir pareikalavo besalyginio pasidavimo. Tai privertė nusivylusį Musolinį, saugomą savosios SS palydos, bėgti Šveicarijos sienos link. Jis persirengė vokiečių kareiviu ir prisijungė prie motorizuotos, į šiaurę judančios kolonos, tačiau balandžio 27 dieną šiai kelią užkirto partizanai, būtent italų komunistų 52-oji Garibaldžio brigada. Jos kariai atpažino bei areštavo Musolinį, kuris kitą dieną pasipriešinimo vadų įsakymu tapo sušaudytas, kaip ir jo meilužė Claretta Petacci bei žymūs Italijos fašistų vadai: Pavolini, Gelormini, Starace ir kiti. Kūnai tapo pakabinti žemyn galva Loreto aikštėje Milane.

Rašant apie pasipriešinimo judėjimo efektyvumą karo metu, dera pažymėti, kad jis visgi nebuvo toks stiprus kaip, pavyzdžiui, Jugoslavijoje. Partizanai Sąjungininkams palengvino užimant daugybę miestų bei miestelių. Visgi karui einant į pabaigą, o vokiečių pajėgoms silpstant, partizanų kova pasidarė efektyvesnė: tai lėmė ir didesnė patirtis, sukaupti bei iš priešo pagrobti ginklai, kovotojų skaičiaus augimas. Po karo pasipriešinimo metu susiformavusių organizacijų svarba išaugo daugeriopai, nes iš čia kilo daugybė būsimųjų Italijos politinių ir kitokių lyderių. Be to, organizuotas partizaninis judėjimas leido Italijai išsaugoti savo prestižą: ji galiausiai pasirodė taip pat kovojanti prieš nacistinį bei fašistinį režimus. Galiausiai, rezistencijos laikotarpis leido subręsti pilietinės demokratijos poreikiui, kas paskatino vėliau, 1946 metais, po referendumo, Italiją paskelbti demokratine respublika, atsisakius monarchijos.


[1] CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995, p. 303

[2] CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995, p. 305

[3] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 15

[4] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 22

[5] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 43

[6] GLASER, W. Tom. The Massacre at the Ardeatines Caves, 24 March 1944.

[7] GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 17, 54

Tautinių mažumų klausimas Austrijoje-Vengrijoje

       Austrijos-Vengrijos imperijos valdžios vidaus politika tautinių mažumų atžvilgiu

 Tadas Lovčikas, 2009 (grupinio referato dalis)

      Austrijos-Vengrijos imperijos valstybinė bei visuomenės raida ir valdžios veiksmai vietinių tautinių mažumų atžvilgiu yra svarbūs aprašant mažumų istoriją, kadangi daugelio Centrinės ir Rytų Europos tautų raida susijusi su nagrinėjamąja valstybe. Be to, didžioji visos imperijos politikos dalis tapo sutelkta būtent į valdomų tautų keliamas problemas. Tai pastebima dar po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1806 metais, kada Habsburgų dinastijos dvaro žemės galutinai tapo Austrijos imperija, kuri 1867 metais tapo pervadinta į Austrijos-Vengrijos imperiją. Šioje referato dalyje nagrinėjamas paskutinis imperijos gyvavimo laikotarpis, būtent dualistinė Austrijos-Vengrijos valstybė (1867–1918 metai) ir jos valdžios veiksmai tautinių mažumų atžvilgiu. Visos Austrijos-Vengrijos imperijos etninė sudėtis buvo labai marga: per paskutinį imperijos gyventojų surašymą, 1910 metais joje gyveno apie 12 milijonų (mln.) vokiečių, 10 mln. vengrų, 3 mln. rumunų, 23,5 mln. slavų (čekai apie 6,44 mln., lenkai beveik 5 mln., toliau ėjo slovakai, slovėnai, kroatai, serbai, mažarusiai), kitų – 2,5 mln.[1]. Todėl šalį dažnai draskė įvairūs tautiniai neramumai: svarbiausi jų buvo radikalus vengrų nacionalizmas Vengrijoje, čekų ir vokiečių konfliktas Bohemijoje, lenkų viršenybės reiškimas prieš mažarusius Galicijoje ir kiti. Pažymėtina tai, kad „tautos“ ir „tautinės mažumos“ sąvokos Austrijos-Vengrijos imperijoje dažniausiai sutapdavo, kadangi kiekviena šios valstybės tauta, netgi vokiečiai, nors to šie formaliai ir nepripažino, traktuodami save pagrindine valstybine tauta, buvo tautinė mažuma visos imperijos atžvilgiu. Atskirai aprašyta Habsburgų valstybės valdžios politika žydų, kurie, skirtingai nuo kitų tautų, nekėlė valdžiai jokių separatistinių tautinių reikalavimų, atžvilgiu.

XIX amžiaus antrojoje pusėje pastebimas aiškus Austrijos, o nuo 1867 metų Austrijos-Vengrijos imperijos silpimas: prarastos valdos Italijoje, negautos valdyti nepriklausomybę atgavusios Balkanų kunigaikštystės susivienijo į laisvas Rumuniją, Serbiją, kurios ėmė reikšti pretenzijas į atitinkamai rumunų, serbų apgyvendintas teritorijas imperijoje. Labai svarbus buvo pralaimėtas karas su Prūsijos ir Italijos karine sąjunga 1866 metais, kada Austrijos imperija pasitraukė iš Vokietijos Sąjungos, kuriai iki tol vadovavo. Tačiau net ir po šio pralaimėjimo, praradusi Veneciją, Austrijos imperija išliko didžiąja valstybe. Visgi Austrijos nusilpimas vertė Habsburgus persvarstyti Vengrijos reikalavimus, ir 1867 metų kompromisu tapo suformuota dualistinė Austrijos-Vengrijos valstybė. Karo ir užsienio politikos klausimai nuo šiol tapo sprendžiami bendrai, o vidinius Vengrijos reikalus Austrijos imperatorius ir kartu Vengrijos karalius Pranciškus Juozapas leido tvarkyti patiems vengrams: vyriausybės, seimai buvo atskiri. Tačiau kalbant apie tautinių mažumų teises, svarbu paminėti vadinamąsias Delegacijas, skirtas priimti bendrus visai dualistinei valstybei sprendimus, pavyzdžiui, bendrų ministrų reikalavimus: tarp Vengrijoje renkamų delegatų buvo nustatytas tam tikras skaičius kroatų, o Austrijoje Atstovų rūmai rinko 40 delegatų (Ponų rūmai dar 20), kurių skaičius buvo proporcingas provincijų dydžiui[2]. Vengrija, tapusi dualistinės valstybės šalimi-nare, ėmė rūpintis įstatymiškai apibrėžti savo teritorijoje gyvenančių tautinių mažumų teises. 1868 metais priimtas Tautybių įstatymas pripažino ir kitų tautų egzistavimą Vengrijoje – tai, prieš ką iš esmės kovojo šovinistiškai nusiteikusi smulkioji bajorija. Mažumos pagal šį įstatymą gavo šiokių tokių teisių: nevengrų gyvenamose srityse tautinių mažumų atstovai galėjo užimti vietines pareigybes ir tvarkyti reikalus vartodami savo gimtąją kalbą; Tautybių įstatymu Vengrijos seimas taip pat skelbė leidžiąs pradinėse mokyklose, susidarius dideliam kitataučių vaikų skaičiui, mokyti juos gimtąja kalba iki aukštojo mokslo pradžios[3]. Visgi Tautybių įstatymas praktikoje nevykdytas, nes valdžioje esanti smulkioji vengrų bajorija toliau tęsė nuoseklią madjarizacijos politiką. Tačiau Vengrija nesiekė visiškai prisijungti Kroatijos-Slavonijos, todėl 1868 metais suteikė jai autonomiją: kroatams paliktas tiek seimas, tiek teisė naudoti savo gimtąją kalbą, tačiau Kroatijos-Slavonijos valdytoją skyrė ir atleido Vengrijos vyriausybė. Tuo tarpu Austrija savąja 1867 konstitucija sukūrė liberalesnę negu Vengrija tautinės politikos sistemą, numatydama visų žmonių lygybę prieš įstatymą, žodžio bei judėjimo laisves: pavyzdžiui, leistas, nors ir neaiškiai apibrėžtas, atitinkamos provincijos kalbų vartojimas mokyklose ir valstybinėse įstaigose[4]. Tokia Austrijos politika vis labiau leido skleistis jos tautų tautiškumui, tačiau vis vien liko diktuojama vokiečių, kurie siekė išlaikyti vien vokiečių kalbą, pavyzdžiui Bohemijoje, kur vyko didelis vokiečių konfliktas su čekais. Taigi Austrija-Vengrija tapo imperatoriaus valdoma dviejų konstitucinių valstybių sąjunga, kuri iš vienos pusės buvo paremta vokiečių, iš kitos pusės – vengrų hegemonija[5].

Pačioje Austrijoje vyko daug diskusijų dėl nevokiškos tautinės kalbos vartojimo mišrių provincijų viešajame gyvenime, ypač administracinėse įstaigose, kadangi 1867 metų konstitucija visgi nelabai aiškiai tai apibrėžė. 1890 metais nutarta tas sritis, kuriose gyvena kelių tautybių asmenys, teritoriškai padalinti pagal tautinį principą, o valstybinių įstaigų etatų skaičių padvigubinti, naujas vietas suteikiant nevokiečiams. Taigi sukuriant pakankamai biurokratinių darbo vietų mėginta numalšinti tautų konfliktus. 1890 metų įstatymas patenkino italus Tirolyje, tačiau ne čekus su vokiečiais, ypač Bohemijoje. Tuo tarpu Galicijos lenkai ir taip jau buvo gavę savo provincijai tam tikrą autonomiją 1871 metais, kartu tapo paskirtas specialus ministras lenkų reikalams. Galicijoje tarp lenkų gyveno ir labai daug mažarusių – šiems lenkai patvirtino teises turėti mokyklas su jose dėstoma gimtąja kalba, taip pat leisti savo laikraščius. Visgi ilgai tautiškai neapsisprendusius mažarusius savivaldos privilegiją turintys Galicijos lenkai laikė žemesne tauta. Tai lėmė taip pat savivaldos organuose dalyvauti norinčių mažarusių nepasitenkinimą, ir pagrįstai: 1910 metais Galicijoje gyveno apie 4,75 milijonų lenkų ir per 3 milijonus mažarusių, per ankstesnius imperijos gyventojų surašymus šių tautų skaitinis santykis netgi buvęs atvirkštinis[6]. Visgi tik nuo 1907 metų, kai Austrijoje tapo įvesta visuotinė rinkimų teisė, mažarusiai gavo šansų bendrame seime pareikšti savo nepasitenkinimą. Tuo tarpu Bosnijos ir Hercogovinos žemėse, Austrijai-Vengrijai pasiėmus jas saugoti, o vėliau aneksavus, šiose žemėse, bijodami pietų slavų nacionalizmo, imperijos siųsti valdininkai neleido pasireikšti nė menkiausiam švietimo ar savivaldos bandymui; čia tapo apribota ir visuotinė rinkimų teisė. Taigi akivaizdu, kad Austrijos valdžia šalies provincijose, nepaisant 1867 metų konstitucijos, vykdė ar leido vykdyti skirtingą politiką vietinių tautų atžvilgiu.

Neaiškus 1867 metų konstitucijos straipsnio dėl provincijos nevokiškų kalbų vartojimo viešajame gyvenime susilaukė daugiausia ginčų Austrijos vakarinėse žemėse, kurios vokiečių laikytos tautinėmis dėl ankstesnio priklausymo Šventajai Romos imperijai. Pavyzdžiui, daug neramumų sukėlė slovėnų reikalavimai patenkinti jų kultūrines reikmes miestuose – labiausiai norėta, kad valstybinėse mokyklose būtų dėstoma ir slovėniškai. Tai buvo jiems suteikta  1888 metais Maribore (Štirijos provincija), tačiau Reichsrato leidimas steigti slovėniškas klases Celės miesto mokykloje tapo pasiektas parlamentinės koalicijos žlugimo sąskaita, kai pasitraukė visi vokiečiai iš ministrų kabineto[7]. Taigi dera pažymėti, kad Austrijos vokiečiai nebuvo pakankamai stiprūs paversti Austriją daugiataute vokiečių valstybe, tačiau visuomet stengdavosi bet kokia kaina sutrukdyti priimti jiems nepriimtinus valdžios institucijų sprendimus. Visgi visa pagrindinė Austrijos-Vengrijos valstybinė politika sukosi apie Habsburgų imperatorių ir jo dvarą: nesutariančios visos imperijos tautos kreipdavosi pas jį kaip arbitrą, pavyzdžiui čekai ir vokiečiai, vengrai ir kroatai. Netgi savivaldų darbas buvo prižiūrimas, bijantis separatistinio nacionalizmo protrūkio. Nuolatinis stengimasis valdžią sutelkti vienose rankose labai silpnino visą imperiją.

Vengrijoje tuo tarpu vykdyta stipri madjarizacija. Ten, kaip ir Austrijoje, tautiniai interesai susikirto skiriant tarnybos vietas valdininkijoje. Kad sutrukdytų kitataučiams jas užimti, vengrų smulkioji bajorija, pažeisdama Tautybių įstatymą, ėmėsi reikalauti, jog kitos Vengrijoje gyvenančios tautos išmoktų vengrų kalbą. Be to, nors ir žadėtas, visuotinių rinkimų įstatymas, kitaip negu Austrijoje, netapo priimtas. Kalbant apie valstybines mokyklas gimtąja kalba, pažymėtina, kad nė viena Vengrijos tautinė mažuma jų negavo. Tapo uždarytos ir anksčiau egzistavusios kitataučių mokyklos, pavyzdžiui, 1874 metais uždarytos anksčiau įsteigtos slovakų mokyklos. Tuo tarpu vengrų kalba 1883 metais tapo įvesta kaip dėstomoji visose esančiose mokyklose. Svarbi XIX amžiaus antrosios pusės – XX amžiaus pradžioje Vengrijos valdžios vykdyta politika Kroatijos-Slavonijos atžvilgiu: ten daug valstybinių postų užėmė vengrai, pastarosios autonominės teritorijos seimui negalint tam pasipriešinti. 1876 metais panaikinta Transilvanijos savivalda – ten gyveno daug rumunų. Visgi buvo ir išimčių, atskleidusių tam tikrą vengrų bajorijos meistriškumą. Ši, nors ir vykdė madjarizaciją, mėgino į savo pusę palenkti ir bent keletą kitataučių inteligentų, su kurių pagalba nuslopintų besiformuojančius savo tautinių mažumų politinius judėjimus; be to, po truputį vengrėjantys Vengrijos vokiečiai ir žydai labai dažnai patekdavo netgi į vengrų valdančiąją klasę[8]. Tautinius judėjimus vengrai mėgindavo nuslopinti ir pasinaudodami, net skatindami konfliktus tarp tautinių mažumų, pavyzdžiui tarp kroatų ir serbų Kroatijoje-Slavonijoje. Visgi nepaisant antipatijos tarp vengrų ir kitataučių, kasdieniame gyvenime ir kultūrinėje veikloje išlaikytas šioks toks bendradarbiavimas, netgi ir apsunkintas vengrų valdomų viešųjų kultūrinių institucijų, kurios naudotos madjarizacijai plėsti[9]. Taigi Austrijos-Vengrijos imperijos vengriškojoje dalyje pasireiškė radikalus vengrų nacionalizmas, kuris labai nulėmė Vengrijos savitą neigiamą politiką jos tautinių mažumų atžvilgiu. Tačiau madjarizacija šalyje vykdyta kartu su gudria politika: kai kurios tautos, pavyzdžiui vokiečiai ar žydai, gavo daugiau teisių, naudotasi ir skatinti konfliktai tarp tautų valdžios tikslams įgyvendinti. Bet tai nesutrukdė kasdieniame gyvenime užsimegzti ir taikiems santykiams.

Austrijos-Vengrijos imperijos žydai buvo tautinė-kultūrinė mažuma, kuri valdžiai nekėlė jokių separatistinių tautinių reikalavimų[10]. Austrijoje žydai pilietines teises gavo 1866 metais, išskyrus Galicijos žydus, kuriems jos suteiktos 1868 metais[11]. Vengrijoje žydų lygybė prieš įstatymą buvo pripažinta palaipsniui: 1867 metais parlamentas suteikė jiems pilietines teises, tačiau tik 1895 metais, po ilgų debatų parlamente žydų išpažįstama religija, kitaip negu kitos krašte paplitusios tikybos, tapo pripažinta lygiateise su valstybėje laikomomis teisėtomis religijomis: Unitorių Bažnyčia, taip pat Katalikų, Graikų-Ortodoksų, Kalvinistų bei Liuteronų Bažnyčiomis, nors dar 1849 metų įstatymu buvo leistos mišrios santuokos tarp žydų ir krikščionių. Visgi iš valdžios pusės neskubėta daugiausia dėl to, kad Vengrijos žydų bendruomenei trūko bendros ją vienijančios institucijos, kuri būtų išreiškusi aiškią vieningą visų žydų poziciją: tam skirti žydų susirinkimai baigdavosi tuo, kad atskirus organus įkurdavo žydai ortodoksai ir žydai reformistai. Sprendžiami žydų integracijos į visuomenę klausimai rodė radikalią madjarizacijos politiką vykdančią Vengrijos valdžią pradedant liberaliau žvelgti į mažumas.

Taigi nuo 1867 metų abi Austrijos-Vengrijos valstybės-narės vykdė skirtingą vidaus politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Austrijoje ją mėginta vykdyti liberaliau negu Vengrijoje, kurioje nuo įsisiautėjo vengrų valdžios vykdoma madjarizacija, kuria siekta visoje šalyje įdiegti vieną kultūrą. Tuo tarpu Austrijoje mėginta suderinti nesutariančių tautų interesus ieškant kompromisų, patenkinančių abi puses, nors neretai nesėkmingai. Į tai atsižvelgdavo Austrijos Reichsratas, leisdamas įstatymus. Imperatorius, atlikdamas arbitražo vaidmenį, vis dėlto neteikė per daug dėmesio tautų siekiams ir ginčams, bet naudojosi tuo, kad konfliktuojančios pusės kiekviena stengdavosi palenkti jį į savo pusę, bet ne nuversti. Visgi Habsburgai tęsė konservatyvią centralizuotos valdžios politiką, siekdami sekimu ir prievarta užsitikrinti tautų paklusnumą – tai ne stiprino, bet silpnino imperiją.

Literatūra

  1. Ado. A., Aršo G., Bondarčiukas V. etc.: Naujųjų amžių istorija. Europos ir Amerikos šalys: pirmasis periodas. – Vilnius: Mintis, 1989.
  2. Kinder Herman, Hilgemann Werner: Pasaulio istorijos atlasas, II tomas. – Vilnius: Alma littera, 2002.
  3. Plasseraud, Yves: Mažumos: tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. – Vilnius: Apostrofa, 2006.
  4. Prepuk Aniko: Religious Equality and Jewish Emancipation. The Acceptance of the Jewish Denomination in Hungary in the 1890s/ From: Tolerance and Intolerance in Historical Perspective. – Pisa: Edizioni Plus – Università di Pisa, 2003.
  5. Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, 1809–1918: Austrijos imperijos ir Austrijos-Vengrijos istorija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.
  6. Zoltan Györe: Karođorđe among the Hungarians. Hungarian and Serb Theatre Collaboration in the Early 19th Century/ From: Communities in European history: representations, jurisdictions, conflicts. – Pisa University Press, 2007.


[1] Pagal Plasseraud, Yves: Mažumos, psl. 14

[2] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 344

[3] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 177

[4] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 180

[5] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 181

[6] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 193

[7] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 222

[8] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 242

[9] Pagal Zoltan Györe: Karođorđe among the Hungarians, psl. 72

[10] Pagal Taylor A.J.P.: Habsburgų monarchija, psl. 25

[11] Kinder Herman, Hilgemann Werner: Pasaulio istorijos atlasas, II tomas, psl. 374.

Tadas Lovčikas, tel. 869986924

Sveikas, Skaitytojau!

Sveikas, Skaitytojau!

Ačiū tau, kad apsilankei. Esu Tadas Lovčikas, istorikas iš Lietuvos. Šiame tinklaraštyje rasi mano rašto darbus apie pasaulio istoriją, sukurtus studijuojant istoriją Vilniaus Universitete 2007-2011 m. Tikiuosi, kad tau pravers ši informacija. Draugaukime!

Pagarbiai,

Tadas Lovčikas

Taip pat kviečiu apsilankyti:

http://www.ltistorija.wordpress.com/ – rašto darbai apie Lietuvos istoriją.