Praleisti ir eiti į turinį

Recenzijos – Thompson

gegužės 12, 2014

Janice E. Thomson: Samdiniai, piratai ir suverenai. Valstybės kūrimasis ir eksteritorinė prievarta ankstyvojoje modernioje Europoje. – Vilnius, 2006. 232 psl.

Recenzija

 Autorius – Tadas Lovčikas, 2008 m.

Šiame savo akademinio pobūdžio veikale Janice E. Thomson, Vašingtono universiteto Politinių mokslų katedros profesorė, tiria, kaip susiklostė šiuolaikinė pasaulinės prievartos struktūra, kuri, autorės teigimu, esti „išskirtinai moderni“, kadangi iki pat XX amžiaus pradžios tarptautinėje sistemoje dominavo nevalstybinė prievarta, ji buvo prekė pasaulinėje rinkoje, kur beveik nepaisyta ir tiekėjų ar pirkėjų tapatybės (psl. 11). Tačiau šiais laikais, anot autorės, „turime centralizuotas biurokratijas – valstybes, – pretenduojančias į prievartos monopolį“ (psl. 11). Knygoje naudojant istorinio pasakojimo metodą mėginama teoriškai paaiškinti tų pokyčių priežastis, būtent kodėl ir kaip nevalstybinė prievarta tapo eliminuota iš pasaulinės politikos, arba, autorės žodžiais, kaip ir kodėl „prievarta buvo perkelta iš nevalstybinės, ekonominės ir tarptautinės valdžios sričių į valstybinę, politinę ir valstybės vidaus sritis“ (psl. 12), teoriškai aiškinami ryšiai tarp to perkėlimo priežasčių ir padarinių. Anot J. E. Thomson, „knygoje nepateikiama naujų duomenų; veikiau į tai, kas jau žinoma, žvelgiama naujai“ (psl. 14); be to, autorės teigimu, dar niekada samdiniai ir prekybos bendrovės nebuvo susieti į vieną grupę ir interpretuoti kaip vieno fenomeno – nevalstybinės prievartos – atvejai (psl. 14). Iš tiesų, rašydama knygą autorė naudojosi gausia literatūra iš tarptautinių santykių teorijos, tarptautinės teisės, sociologijos bei istorijos sričių; tai leidžia autorei ir skaitytojui susidaryti visuminį vaizdą, kas vyko nagrinėjamuoju laikotarpiu, o kartu praturtina veikalą daugybe pavyzdžių.

Remiantis tekste nurodytomis datomis ir kontekstu, galima teigti, jog savo tiriamą laikotarpį autorė datuoja XIII amžiaus pradžia – XIX amžiaus pabaiga. Taip pat trumpai aptariamos bei įvertinamos ir nevalstybinės prievartos liekanos šiuolaikiniame suverenių, prievartą monopolizuojančių valstybių pasaulyje. Visgi, nors pavadinime teigiama, kad šioje knygoje apžvelgiama, kaip kito valstybių požiūris į pagrindines nevalstybinės prievartos formas „ankstyvojoje modernioje Europoje“, autorė dažnai paliečia ne vien Europos šalių, bet ir kituose žemynuose esančių valstybių santykius su nevalstybinės prievartos išraiškomis: Kinija, JAV, Lotynų Amerikos nepriklausomos valstybės – čia ir kitur didesniu ar mažesniu laipsniu pasireiškė tam tikri nevalstybinės prievartos elementai, kurių atžvilgiu kiekviena suvereni valstybė privalėjo prisiimti vieną ar kitą poziciją, pavyzdžiui piratavimo atveju; visa tai nelieka už autorės akiračio. To paaiškinimu galėtų būti knygoje paminėtas teiginys, jog „valstybės atsakomybė už jos piliečių veiksmus anapus jos sienų tapo spręstinu klausimu“ (psl. 163), todėl nagrinėjant Europos šalių gyventojų nevalstybinės prievartos formas, neišvengiamai tenka pažvelgti tiek į tų valstybių kolonijas, tiek į nevalstybinę prievartą, europiečių naudotą svetur. Dėl šios priežasties žodžio „Europoje“ vartojimas pavadinime nelabai tinka, nes sukelia daug neaiškumų, tinkamesnis žodis – „pasaulyje“.

Kalbant apie pavadinimą, iš pradžių atrodo, kad jo pirmoji dalis „samdiniai, piratai ir suverenai“ pasirinkta tik plačiajai skaitytojų grupei sudominti – tai greičiausiai ir yra – kadangi akademiniu požiūriu tai tarsi nenusako visos pagrindinių nagrinėjamų objektų imties, o išskiria tik kelis, o pats skirstymas nenuoseklus, nes greta dviejų nevalstybinės prievartos objektų prirašoma „ir suverenai“ (and Sovereigns) – savybė, kurią šiais laikais daug kas įsivaizduoja esant būdinga tik valstybėms, nes tik jos esą monopolizuojančios prievartą, o tai, anot autorės, teigia neorealistinė teorija (psl. 21). Tačiau J. E. Thomson teigia, kad taip nėra: „prievartos monopolizavimas tam tikroje apribotoje erdvėje nėra būdingas valstybės apskritai bruožas“ (psl. 24), autorė savo darbu siekia parodyti, jog „suvereniteto instituciją kuria ir reprodukuoja valstybių valdovų bendruomenė“ (psl. 13): valstybės savo, kaip suvereno, statusui turėti gauna įgaliojimus, kartu prisiimdamos atsakomybę už „alternatyvių organizacinių formų silpninimą ir delegitimavimą“ savo teritorijoje (psl. 27). Tačiau šalia pažymima, kad tarptautinėje sistemoje požiūris, ką bei kiek stipriai reikėtų kontroliuoti valstybei, nuolat keitėsi. Kartu keitėsi ir nuostata, kokios prievartos formos gali turėti suverenias teises. Knygoje svarstoma, ar galima suvereniomis traktuoti prekybos bendroves, kaip nuo 1600 metų Anglijos valdžios sankcionuota ir remiama Anglijos Rytų Indijos bendrovė, kuriai 1661 metais nauja privilegija suteikė teisę statytis įtvirtinimus, užsiimti karine veikla bei sudaryti taikos sutartis, bendrovė gavo baudžiamąją ir civilinę jurisdikciją visiems savo valdomiems asmenims (psl. 47); panašiai įvyko ir su kitomis įvairių Europos šalių prekybos bendrovėmis. Tampa akivaizdu, jog tokie įgaliojimai leido prekybos bendrovėms imti monopolizuoti prievartos vykdymą savo valdomose teritorijose, todėl jos gavo teises, prilygintinas suvereniai valstybei. Rašydama apie jų administruojamas teritorijas, J. E. Thomson nusistebi, jog valstybės  nedaug rūpinosi privačios galios augimu: Anglijos Rytų Indijos bendrovė valdė didžiąją Indijos dalį, o „Hadsono įlankos bendrovė, bent jau teoriškai, valdė ketvirtą pagal dydį „karalystę“ pasaulyje“ (psl. 158). Todėl prekybos bendrovės – vienas iš pavyzdžių, kuriuos autorė pateikia, kad įrodytų, jog ne vien valstybė galėjo turėti suverenias galias, bet ir jas iš valdovo gavusios nevalstybinės prievartos formos; kartu tai leidžia suprasti, kad pavadinimo pirmojoje dalyje pavartotas žodis „suverenai“ pavartotas nusakyti ne tik valstybei. Suverenai ilgai vykdė savarankišką politiką naudodamiesi įvairiomis nevalstybinės prievartos rūšimis – valdovai teikdavo kaperiavimo leidimus laivams, pirkdavo karinę darbo jėgą iš kitų šalių, inicijavo prekybos bendrovių kūrimąsi, o šios statė įtvirtinimus ir gausino savo ginkluotus laivynus bei taip pat naudojosi užsienio samdinių paslaugomis, vis mažiau šioje srityje darydamosi priklausomos nuo valstybės. Labai tam pavaizduoti tinkamą pavyzdį autorė pateikia rašydama apie Hadsono įlankos bendrovę, kuriai 1670 metų privilegija suteikė galias „kurti savo sausumos kariuomenę ir karinį laivyną, statyti fortus ir apskritai savo leną ginti visais jos pasirinktais būdais“ (psl. 47); arba kitas pavyzdys – 1715-1719 metais Olandijos Rytų Indijos bendrovė „samdė 5000 europiečių ir 20 000 vietinių samdinių, kad atsiimtų savo fortą Kalkutoje“ (psl. 50). Nors tokių didelių įgaliojimų užsitikrinimas gali būti aiškinamas prevencine gynyba nuo vietinių gyventojų, piratų ir kitų europiečių bei noru palaikyti tvarką valdomose teritorijose, jie paskatino bendroves kurti savo prievartos aparatus, kuriais tapo agresyviai ginamos bei įtvirtinamos savininkų pirklių pretenzijos į monopoliją ir plečiamas prekybos arealas. Tačiau pasinaudodami prekybos bendrovėmis valdovai „galėjo išnaudoti nevalstybines prievartos pajėgas didelėms pasaulio teritorijoms užkariauti ir kolonizuoti“ (psl. 52); politiniai ir ekonominiai interesai ėjo vienas greta kito. Visgi kuo toliau, tuo sunkiau darėsi valdovams kontroliuoti prekybos bendrovių veiklą, nes gavusios dideles galias jos „ėmė naudoti prievartą ne tik prieš „nekrikščioniškas“ tautas, tačiau ir viena prieš kitą, prieš Europos valstybes ir net prieš savo metropolijas“ (psl. 71), pavyzdžiui, Olandijos Rytų Indijos kompanijos sėkmingas karas su Portugalija, norint užgrobti šios kolonijas Indijos vandenyne (psl. 75), konfliktas dėl Pondišerio tarp Anglijos Rytų Indijos bendrovės ir metropolijos vyriausybės pasibaigus trečiajam Karnatiko karui 1761 metais (psl. 77). Autorė atskleidžia, kad „bendrovių privačios nuosavybės interesai susikirsdavo su valstybės interesais“ (psl. 79), kaip rodo ką tik paminėtas pavyzdys ir kiti, pateikti knygoje. Jos vykdydavo savarankišką politiką, pradėdamos karus netgi tada, kai tarp jų metropolijos ir užpultosios Europos valstybės buvo taika, pavyzdžiui, Anglijos Rytų Indijos bendrovės karai Indijoje prieš Prancūziją 1748–1756 metų laikotarpiu. J. E. Thomson teisingai pastebėjo, jog prekybos bendrovės ėmė kelti sunkumų pačios nacionalinės valstybės suverenitetui (psl. 80): tai tapo sunkiai suvaldoma nevalstybinės prievartos forma.

Nors pavadinime du terminai – „piratai“ (Pirates) ir „suverenai“ (Sovereigns) – jungtuko skiriami į dvi atskiras objektų imtis, visgi iš kai kurių knygoje pateikiamų pavyzdžių galima susidaryti priešingą nuomonę, tai yra kad piratai taip pat kai kuriais atvejais galėtų būti traktuojami kaip suverenai. Tačiau iš pradžių dera atskirti dvi sąvokas, ką autorė pirmiausia padarė – kuo formaliai skiriasi piratavimas nuo kaperiavimo. Tai iš esmės esanti tokia pat veikla, bet kaperiai esti „privatūs laivai, plaukiojantys su kariniu įgaliojimu, suteikiančiu teisę vykdyti visų rūšių karo veiksmus pagal jūroje leidžiamus karo papročius“ (psl. 32), o piratai buvo apibūdinami kaip nepriklausantys nuo jokios valstybės valdžios įsakų, savarankiškai vykdantys prievartinius veiksmus „vandenynuose arba niekam nepriklausančiose žemėse, arba valstybės teritorijoje, puolant ją iš jūros“ (psl. 32). Taigi už kaperių veiksmus atsakomybę prisiima arba jų skatinimu kaltinama tam tikra valstybė, o piratai patys atsako už savo nepriklausomus sprendimus. Visgi dažnai šios praktikos susipindavo, nes tie patys asmenys, kurie taikos metu pirataudavo, valstybei  kariaujant tarnaudavo kaip kaperiai užimdami ir plėšdami priešo laivus, todėl piratavimui nuslopinti valstybė mažai skyrė dėmesio, pavyzdžiui Anglijos karaliai ilgai laikėsi pasyvios politikos Uostų penketo atžvilgiu, autorės nuomone, greičiausiai dėl to, kad „pirataujant buvo ugdomi įgūdžiai, kurių jūrininkams reikėjo karo metu tarnaujant karaliui kaperiais“ (psl. 33). Iš tiesų, kaperiai ėmėsi taip taikyti visą piratų metodiką, jog jų veiksmus tapo galima pavadinti „valstybės remiamu terorizmu“ (psl. 33), kas ypač atsiskleidė vadinamiesiems Anglijos Jūros vilkams – Drake, Cavendish, Clifford, Raleigh – XVI amžiuje plėšiant ispanų kolonijas ir laivus. Tačiau, kaip pažymima knygoje, kaperiavimas atvėrė vartus organizuotam piratavimui (psl. 54). Tai lėmė, anot autorės, valstybės valdovų „įtikinamo paneigimo“ (plausible deniability toks vertimas tinka geriau negu „įtikinamas užginčijamumas“, psl. 54) politika, sukurta siekiant prisiimti kuo mažiau atsakomybės: jei nevalstybinės prievartos įgyvendinti nepasisekdavo, valstybės valdžia ją pavadindavo privačių asmenų avantiūra, neprarasdama savo reputacijos, o pasisekus viskas būdavo paskelbiama šalies nugalėtojos nuosavybe, o pati valstybės valdžia pareikalaudavo savo dalies (psl. 54). Todėl tapo neaišku, kas leidžiama karo metu, o kas ne, kur slypėjo riba tarp karinio veiksmo ir nusikalstamos veiklos – tie patys asmenys ir panašūs jų poelgiai galėjo tapti tiek pripažinti, tiek pasmerkti. Riba tarp kaperiavimo ir piratavimo taip išblanko, jog, autorės teigimu, nežinia kuo buvo galima laikyti XVII amžiaus Viduržemio jūros korsarus, kadangi dėl valdžių painiavos nesuprasta, kieno įgalioti jie veikia (psl. 56). Tuo tarpu organizuotas piratavimas leido šią prievartą vykdantiems asmenims mėginti susitelkus tapti suverenia galia. Tam reikėjo valdyti tam tikrą teritoriją, kas ir daug kartų bandyta padaryti. Knygoje minima bukenorų bazė Tortugos saloje, įkurta apie 1630 metus ir egzistavusi maždaug 80 metų; šie žmonės, puldinėję ispanų prekybinius laivus, gyveno kaip piratų respublika. Kitur taip pat panašiu metu kūrėsi piratų kvazivalstybės, pavyzdžiui: 1693–1699 metais piratų „valstybė“ Madagaskare, 1698–1756 metais piratų Angrijų dinastijos valdoma nedidelė valstybė Malabaro krante, ir kiti centrai, iš kurių piratai ilgai nebaudžiami galėjo puldinėti laivus bei pakrančių teritorijas. Kalbant apie piratų kvazivalstybę Madagaskare, J. E. Thomson pažymi, jog ši buvo visiškai netoli nuo nepriklausomos,  kartu, galima suprasti, ir suverenios, valstybės įkūrimo, nes „Madagaskaro piratų laivai veikė vadovaudamiesi nuosekliu įgulų teises ir pareigas nusakančių taisyklių rinkiniu“, be to, „piratai buvo lojalesni vienas kitam nei savo kilmės šaliai ar savo religijai, ar net savo rasei“ (psl. 59). Tokie pačios autorės pateikti pavyzdžiai tam tikrose vietose susitelkusioms piratų grupėms, galinčioms savo viduje monopolizuoti prievartos vykdymą, leidžia sąlyginai suteikti suvereniteto privilegiją, taigi piratų ir suverenų sąvokų atskyrimas knygos pavadinime ginčytinas.

Visgi negalima teigti, kad valstybių valdžia abejingai žvelgdavo į piratų puldinėjimus. Dar senovės laikais Kretos salos valdovas Minas sunaikino Egėjo jūros piratų laivus, o Julijus Cezaris taip pat pasielgė su visos Viduržemio jūros piratais. Autorė parodo, kaip nukentėję laivų savininkai versdavo tam tikrą valstybę ar prekybos bendrovę imtis baudžiamųjų veiksmų, kartu garantuojant apsaugą. Pavyzdžiui Indijos mogolas, kurio laivai dažnai nukentėdavo nuo Madagaskaro piratų, savo ultimatumais privertė Anglijos Rytų Indijos bendrovę ir Anglijos valdžią imtis žygių, kad sunaikintų piratavimą toje saloje prie Afrikos krantų (psl. 60). Pati Anglijos valdžia dar 1413 metais buvo paskelbusi piratavimą tėvynės išdavyste. J. E. Thomson aiškina, jog valstybė sankcionavo įvairias nevalstybinės prievartos formas tiek, kiek buvo naudinga tos valstybės interesams: „karų planams realizuoti, visuomeniniam pasipriešinimui malšinti, taip pat siekiant įsitvirtinti ne Europoje“ (psl. 54). Autorė padaro teisingą išvadą – dėl piratavimo klestėjimo galima kaltinti pačias valstybes, nes jos „karo metu sankcionuodavo kaperiavimą, kuris buvo tiesiog įteisintas piratavimas“ (psl. 65). Po karo daugelis jūrininkų tapdavo valstybės persekiojamais piratais, kuriems kilus kitam karui buvo pasiūloma visuotinė amnestija su sąlyga tarnauti tai šaliai kaperiais. Taigi autorė atskleidžia akivaizdų ryšį ir priklausomybę tarp šių dviejų nevalstybinės prievartos formų: „piratavimas negalėjo būti apibrėžtas ir juo labiau užgniaužtas, kol nebuvo uždraustas kaperiavimas“ (psl. 159).

Savo interesams Europos valstybės, prekybos bendrovės bei privatūs asmenys ėmė nuomotis karinę darbo jėgą iš užsienio, o kitos šalys ją tiekti pasipelnymo sumetimais. Kaip svarbų samdinių kariuomenės atsiradimo principą autorė pamini „feodalizmo apribojimus karinei tarnybai“ – riteriai tarnaudavo savo senjorui tik apie keturiasdešimt dienų per metus ir nebuvo įpareigoti tarnauti užsienyje (psl. 38), kur savo įtaką norėjo išplėsti valstybių vadovai. Dėl šios priežasties vis dažniau teikta pirmenybė samdinių kariuomenei, kurią užverbuodavo, surinkdavo bei aprūpindavo taip pat pasamdyti tarpininkai. Samdinystės mastas pasiekė tokį lygį, jog ne tik valdovai, bet ir prekybos bendrovės bei privatūs asmenys ėmė siekti turėti savo kompetencijoje asmeninę armiją. Pavyzdžiui autorė mini XVII amžiaus vokiškų žemių didiką Wallenstein’ą, kuris buvo sukūręs didžiausią privačią armiją to meto Europoje ir dėlto, kaip minima knygoje, pradėtas įtarinėti kuriąs savo valstybę (psl. 38); Anglijos Rytų Indijos bendrovė dar XVIII amžiaus antroje pusėje savo kariuomenei papildyti samdė ne tik sipajus, bet ir europiečius, ypač šveicarus ir vokiečius (psl. 49) – vokiečių žemės taip pat buvo pagrindiniai karinės darbo jėgos tiekėjai Europoje. Užsieniečiai samdyti ne vien į sausumos kariuomenes, bet ir į karinius jūrų laivynus, tiek jūreiviai, tiek kaperiai (psl. 41). Autorė, pasiremdama surinktais gausiais pavyzdžiais, pastebi, jog žmonių tautybė ar kilmės šalis nebuvo pagrindas verbuojant samdinius, taigi juos, ypač laivų įgulas, neretai sudarydavo mišrus kontingentas iš daugelio šalių (psl. 42). Tačiau tai leido kilti neaiškumui, ar valstybės esti atsakingos už savo valdinių veiksmus užsienyje, todėl neišvengiamai tapo svarbu persvarstyti neutralumo karo metu sąvoką. Autorės teigimu, „tai buvo esminė samdinystės problema“ (psl. 67). Aprašydama neutralumo sąvoką, J. E. Thomson pastebi, jog dar XVIII amžiuje tiksliai neapibrėžta, kokiu mastu šaliai reikia kontroliuoti savo valdinių poelgius (psl. 69). Be to, valstybinę kontrolę labai apsunkino atvejai, kai asmenys stodavo į kitos valstybės kariuomenę ne vien pasipelnymo tikslais, pavyzdžiui „JAV piliečiai buvo pasiruošę tarnauti Prancūzijos Respublikos pusėje prieš Britaniją, nepaisant to, kad JAV Napoleono karuose siekė būti neutralios“ (psl. 69). Skaitant knygą, galima pastebėti, jog samdiniai vienokiu ar kitokiu būdu galėjo būti surenkami visada, lengviau ar sunkiau, pakakdavo žinoti jų panaudojimo tikslą ir turėti pinigų sumokėti algoms. Autorė mėgina atsakyti į klausimą, kodėl valstybių oficialioje karyboje tapo atsisakyta samdomos karinės darbo jėgos. Knygoje teigiama, kad problema iškilo ne samdiniais besinaudojančiose, tačiau juos teikiančiose valstybėse, kurios būtent dėl šios priežasties negalėjo būti pavadintos neutraliomis. Taigi, anot autorės, šalys „ėmė laikytis viena kitą atsakingas už jų suverenioms jurisdikcijoms priklausančių asmenų tarptautinius veiksmus“ (psl. 71). Šis motyvas, autorės teigimu, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kurios lėmė, jog buvo pradėta riboti nevalstybinės prievartos formas, kol pagaliau jos visos tapo delegitimizuotos (psl. 161).

Knygos pirmojo skyriaus pradžioje J.  E. Thomson pateikia lentelę (lentelė 1.1, psl. 17) ir joje išvardija įvairias prievartos rūšis, nurodydama, kurios esti kontroliuojamos valstybės, kartu parodydama, kad „valstybinės kompetencijos alternatyva yra nevalstybinė kompetencija“ (psl. 17); išvardijamos 8 prievartos formos, keturios jų priklausančios valstybinei kompetencijai, o kitos esančios anų alternatyvos. Autorė savo darbe tiria, kaip iki 1900 metų valstybės pasidarė „vienintelės prievartos priemonių savininkės“, kurių įsakymai vieninteliai ėmė lemti prievartos paskirstymą (psl. 19). Pastebima, jog išliko 1) valstybinei kompetencijai monopoliškai priklausantis kariuomenės skolinimas sąjungininkui – tai teisybė, nes, pavyzdžiui, XX amžiuje sukurtos tokios karinės organizacijos kaip NATO įpareigoja savo valstybes-nares suteikti karinę pagalbą pagalbą kiekvienai jos narei, iškilus grėsmei šios suverenitetui; taip pat autorė pamini, jog taip pat išliko 2) kaip valstybinė nuosavybė šiuolaikinė reguliarioji kariuomenė, taigi tik dvi iš aštuonių išvardintų prievartos formų, arba kitaip rašant, dvi iš keturių pačios valstybės kompetencijai priklausiusių prievartos formų. Kodėl atsitiko šis dalykas, J. E. Thomson aiškina, nurodydama, jog, pavyzdžiui, tik atėmus teisinį statusą valstybės remtai individualiai prievartai atviruose vandenyse „atsirado galimybė atskirti piratavimą nuo kaperiavimo ir nusikalstamus veiksmus nuo karo veiksmų“ (psl. 155). Taigi, autorės nuomone, valdovams atsisakius remti tam tikrą prievartą, pasidarė paprasčiau apibrėžti bei nuslopinti nepageidaujamų prievartos formų veiksmus.

Tačiau dažnai tam, kad nevalstybinės prievartos forma taptų visuotinai delegitimuota bei suvaldyta, reikėjo ne vienos ar kelių, bet visų pasaulio šalių bendro pritarimo ir aktyvios veiklos tą dalyką eliminuojant. Taip atsitiko, pavyzdžiui, norint uždrausti kaperiavimą, piratavimą, užsieniečių verbavimą bei samdymą. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui prekybos bendrovių, kurios buvo tapusios beveik visiškai suverenia karine galia, panaikinimu galėjo pasirūpinti tik pačios jų metropolijos; galima paminėti kad ir Anglijos Rytų Indijos bendrovę, kuri  buvo panaikinta 1874 metais, o karalienė Viktorija 1877 metais tapo Indijos imperatore. Visgi J. E. Thomson teigia, kad „nevalstybinės prievartos išnaikinimas buvo ne tarpvalstybinės politikos tikslas, o jos nenumatytas padarinys“ (psl. 81). Iš tiesų, kaperiai, tapdavę piratais, samdiniai, keliantys grėsmę valstybės neutralumui, gautas dideles galias metropolijai pavojingose vietose išnaudojančios prekybos bendrovės ėmė kelti grėsmę pačios valstybės suverenitetui ne iš karto, laipsniškai (psl. 119), kadangi šios prievartos formos buvo sukurtos valdovų interesams patenkinti. Autorė, remdamasi gausiais šaltiniais, įrodo savo dar įvade užrašytą teiginį, jog „kiekvienos iš aptariamų praktikų baigtį lėmė unikalus aplinkybių derinys“ (psl. 14), tačiau visų praktikų draudimą inicijavo didžiosios valstybės, kuriomis pasekė ir kitos šalys (psl. 159). Pavyzdžiui, samdinystės problema ypač iškilo Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos pradžioje, kai Britanija ėmė versti JAV, kad ši uždraustų savo piliečiams tarnauti samdiniais Prancūzijoje; kai JAV įtvirtino tokias naujas nuostatas samdinių atžvilgiu, jomis pasekė labai daug valstybių (psl. 159). Bet kai kurias prievartos formas teko sunaikinti tiek irgi panaudojant prievartą, tiek valstybėms bendradarbiaujant. Autorė detaliai aprašo, kaip didžiųjų valstybių grupė 1856 metais paskelbė Paryžiaus deklaraciją, kuria įtvirtino visoms joms privalomas normas, reguliuojančias „jūrų teisę karo metu“; uždraustas ir kaperiavimas. Prie deklaracijos netrukus prisijungė arba bent pradėjo laikytis draudimo sankcionuoti kaperiavimą ir kitos valstybės. Uždraudus kaperių veiklą, visi nevalstybinės prievartos veiksmai atviroje jūroje tapo traktuojami esantys nusikalstamo pobūdžio, už kuriuos pačius jokia valstybė nelaikoma atsakinga (psl. 159), ir su tokia nevalstybine prievarta pradėta kovoti. Taip, anot autorės, buvo „sunaikintas“ globalus piratavimas (psl. 159). Visgi žodžio „sunaikintas“ vartojimas nelabai tinka, atsižvelgiant į situaciją XXI amžiaus pradžioje, pavyzdžiui paminėtini Somalio piratai. Todėl galbūt teisingiau teigti, jog piratavimas tapo griežtai apibrėžtas ir pripažintas nusikalstama veikla, kurią savo teritoriniuose vandenyse privalėjo eliminuoti valstybės; visgi tai dar neužtikrino, kad ši prievartos forma galutinai išnyko ir nepasikartos ateityje. Visgi pačioje pabaigoje pripažįstamos piratavimo liekanos šiandieniniame pasaulyje, pavyzdžiui, piratai Pietų Kinijos jūroje (psl. 168).

Autorė trumpai aprašo dar vieną nevalstybinės prievartos formą – XIX amžiaus flibustjerus, kuriuos apibūdina kaip privačius asmenis, dėl įvairių priežasčių vykdę „karines ekspedicijas iš Jungtinių Valstijų teritorijos, dažniausiai prieš kaimynines valstybes“ (psl. 131); tai tokia nevalstybinės prievartos forma, kai privatus asmuo ar asmenų grupė savo tikslams pasiekti naudojosi JAV karininkais, kareiviais ir įranga (psl. 18). Nors, anot J. E. Thomson, flibustjerų veikla „buvo naujos valstybės – JAV – produktas“ (psl. 132), iš pirmo žvilgsnio nelabai norėtųsi tam pritarti. Daug ispanų konkistadorų, pavyzdžiui Cortesas, veikė individualiai, naudodamiesi Ispanijos žmogiškaisiais ištekliais, tačiau be jos valdovo sankcijos; XVII amžiaus pradžioje atsirado Abiejų Tautų Respublikos didikų, kurie pasinaudodami bevaldyste ir suirute Rusijoje vykdė privačias ekspedicijas, kad pasodintų į caro sostą kaip marionetę savo kandidatą. Atrodytų, jog formaliai šie du pavyzdžiai griauna autorės teiginį apie flibustjerų praktikos unikalumą, priskirtiną JAV. Tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad flibustjerai vadinami asmenimis, kurie „iš vienos suverenios valstybės vykdo karines operacijas prieš kitą suverenią valstybę, su kuria pirmoji valstybė yra taikoje“ (psl. 156). Todėl ispanų konkistadorai, pavyzdžiui, Cortesas, vykdę prievartą prieš teritorijas, kurių suverenitetas nebuvo pripažintas, nelaikomi flibustjerais (psl. 156). Bet knygoje neminima, kad Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) didikų grupuotės, kartu būdamos ir valstybės kariuomenės dalis, XVII amžiaus pradžioje vykdė privačias karines operacijas prieš suverenią valstybę Didžiąją Maskvos Kunigaikštystę, abiems valstybėms tuo metu esant taikoje; beje, ATR centrinė valdžia buvo žymiai silpnesnė negu XIX amžiaus JAV, taigi negalima pritarti autorei, jog toks veiksnys paaiškina flibustjerų būdingumą vien JAV (psl. 132). Autorė visgi labiau kaip JAV flibustjerų unikalumą turėtų akcentuoti šalies centrinės valdžios požiūrį tokios nevalstybinės prievartos atveju. Svarbu, kad JAV valdžia nuo pat flibustjerų atsiradimo stengėsi uždrausti jų veiklą siekdama vienintelė galėti kurti kariuomenę savo teritorijoje ir, prireikus, vienintelė iš jos pradėti prievartinius veiksmus prieš kitas valstybes. Dėl pastovios neigiamos politikos, kurią visąlaik oficialiai jų atžvilgiu vykdė JAV, flibustjerai skyrėsi tiek nuo kaperių, tiek nuo prekybos bendrovių, veikusių valstybės interesais; flibustjerai nebuvo panašūs ir į piratus, kadangi užgrobtas žemes dažnai pasiūlydavo savo šaliai (knygos atveju – JAV), kuri visgi vykdydama valdžios centralizacijos politiką bei dėl savo kaimyninės šalies spaudimo tokio pasiūlymo atsisakydavo, pavyzdžiui 1812–1814 G. Mathews pavyko užimti Rytų Floridą, bet jam nepavyko pasiekti, kad JAV aneksuotų tą teritoriją (psl. 151–152). Taigi autorė teisingai apibendrina, kad nepaisant to, jog šios valstybės vadovai buvo linkę tyliai laikytis ir minėtos „įtikinamo paneigimo“ politikos, flibustjerų vis vien veiklai tapo lemta sunykti, nes JAV centrinė valdžia nepaliaujamai įvairiomis priemonėmis tvirtino savo monopolines pretenzijas į „kariuomenių kūrimo ir prievartos naudojimo prieš kitas valstybes kompetenciją“ (psl. 157).

Pagirtina tai, jog J. E. Thomson knygos pabaigoje išdėsto įvairius savo nagrinėjamos problemos aiškinimus, ir juos analizuoja, galiausiai pateikdama ir savąją teoriją. Autorė, apžvelgdama savo veikalą, teigia, kad norint paaiškinti visų nevalstybinės prievartos formų delegitimavimą bei suvaldymą ir kartu valstybės monopolizuotą prievartą, neužtenka manyti, jog tai buvo nenumatytas ta linkme nukreiptų veiksmų padarinys. Anot J. E. Thomson, „valstybinis išorinės prievartos monopolis“ galėtų būti aiškinamas kaip augančių valstybės karinių bei biurokratinių pajėgumų pasekmė – stiprėjanti valstybės centrinė valdžia „galėjo veiksmingiau kontroliuoti prievartos sklidimą iš jos teritorijos“ (psl. 160). Bet toks aiškinimas visgi neleidžia suprasti, kodėl išsiplėtė „diapazonas veiklos rūšių, kurias valstybė nusprendė kontroliuoti“ (psl. 160). Tuo tarpu šioje knygoje teikiama pirmenybė to pokyčio bei jo įvykimo laiko priežastims (psl. 161).

J. E. Thomson pateikia įdomų savą paaiškinimą. Šalies valdžia, ėmusi kontroliuoti vieną išorinės nevalstybinės prievartos formą, pamažu turėjo prisiimti įgaliojimus ir kitų išorinės prievartos formų atžvilgiu, nes taip susiklostė, kad „valstybės buvo pradėtos laikyti atsakingomis už prievartą, kylančią iš jų teritorijų“ (psl. 162). Be to, autorė taikliai pastebi, jog valstybę imtis kontroliuoti visą iš jos kylančią prievartą labiausiai paskatino ne vidiniai veiksniai, bet kitų valstybių vadovų protestai bei reikalavimai. Pavyzdžiui, 1856 metais prie Paryžiaus sutarties buvo pridėta Paryžiaus deklaracija, kuria ją pasirašiusios šalys uždraudė kaperiavimą, be to, susitarimas numatė pakviesti ir kitas, Paryžiaus kongrese nedalyvavusias, valstybes prisijungti prie deklaracijos (psl. 83). Todėl, anot J. E. Thomson, „teritorinis valstybinis prievartos monopolis didžiąja dalimi yra tarpvalstybinių santykių rezultatas“ (psl. 162), kuris tapo pasiektas, kaip apibendrinant pateiktą medžiagą pastebima knygoje, labiau atliekant teisinius, o ne prievartos veiksmus. Tai, autorės teigimu, suponavo valstybės, besiremiančios vien prievarta, virsmą į teisiniams sprendimams pirmenybę teikiančią nacionalinę valstybę (psl. 163). Valstybės atsakomybės už jos piliečių veiksmus klausimo nekilo iki XVIII amžiaus pabaigos, nes, autorės teigimu, nebuvo išspręstas klausimas, kas esti suverenas atviroje jūroje, taip pat dar reikėjo nustatyti valstybės pareigas jos piliečių atžvilgiu (psl. 163). Tuo tarpu teisiniais sprendimais besivadovaujanti nacionalinė valstybė instituciškai įtvirtino savo piliečių teises ir pareigas, kurių šalies vadovai savavališkai negalėjo keisti. „Atskirą pilietį laikant oficialiu suvereniteto šaltiniu valstybė nebegalėjo atsiriboti nuo atsakomybės už jo prievartos veiksmus tarptautinėje sistemoje“ (psl. 164). Taigi, anot autorės, nevalstybinė prievarta tiesiog tapo nesuderinama su nacionalinės valstybės suverenitetu ir, praradusi pagrindinius rėmėjus – šalių valdovus, buvo pasmerkta išnykti.

J. E. Thomson savo tyrimu paneigia suvereniteto kaip pastovaus laiko bei formos atžvilgiu, išskirtinio valstybės požymio apibrėžimą, laikydama suverenitetą kaip tik „potencialiai galinčia pakisti institucija“ (psl. 167): daug metų laisvai veikė labai įvairios nevalstybinės prievartos formos, ir valstybei prireikė mažiausiai kelių šimtų metų įgyti išorinės prievartos monopolį; tačiau galima ir tolesnė suvereniteto transformacija (psl. 167). Tačiau už nagrinėjamų suvereniteto normų pakeitimą, autorės nuomone, „atsakingi buvo tarptautiniu mastu pačių aktyviausių Europos valstybių lyderiai“ (psl. 167), kurie padarė įtaką ir besivystančioms šalims. Taigi prieš nevalstybinę prievartą nukreiptos normos tapo „nauju valstybės praktikos standartu“ ir kartu leido apibrėžti valstybės tapatybę, nurodydamos valstybės įgaliojimus jos piliečių atžvilgiu (psl. 168). J. E. Thomson naudojamas istorinio pasakojimo metodas bei netikėta išvada gali sudominti tiek mokslininkus, tiek plačiąją visuomenę, šią knygą verta turėti kiekvienoje bibliotekoje.

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: