Skip to content

Religija Senovės Romos imperijoje

Valstybinė religija Senovės Romos imperijoje

 Autorius – Tadas Lovčikas

Įvadas

Šiame darbe aptariama valstybinės religijos raida Senovės Romos imperijoje (27 m. pr. Kr. – 476 m. po Kr.). Tiriama pagoniškasis kultas bei jo raida nagrinėjamuoju laikotarpiu, taip pat krikščionybės formavimasis, plėtra bei įsitvirtinimas. Galiausiai, darbe nagrinėjama romėnų pagonybės ir krikščionybės susidūrimas bei šio pasekmės Romos imperijos visuomenei.

Kad lengviau būtų suprasti analizuojamą objektą, svarbu iš pradžių aptarti bendras tendencijas, būdingas oficialiai romėnų religijai prieš susikuriant principatui (27 m. pr. Kr.). Romėnai tikėjo, kad kiekviename reiškinyje slypi jėga, kurią atitinkamais kulto aktais galima palenkti į savo pusę. Galima atskirti bendrai romėnų garbintas jėgas-dievybes ir privačius, namų kulto, objektus – namų dievybes. Suasmeninti bei sudievinti buvo ne tik išoriniai reiškiniai, bet ir vidiniai – aukštai vertintos dorybės ir idealai. Plėsdama savo įtaką Viduržemio regione, Romos valstybė lengvai papildydavo savo politeistinę religiją įvairiomis jai ėmusių priklausyti tautų dievybėmis (tik pakeisdavo vardus romėniškais, pavyzdžiui senovės graikų grožio deivę Afroditę vadino Venera), perimdavo jos religijai neprieštaraujančią liturginę praktiką. Apeigas atlikdavo žyniai, kurie buvo renkami ir laikyti valstybiniais pareigūnais. Netgi vyriausiąjį žynį, vad. Pontifex maximus, rinkdavo tautos atstovų susirinkimas.

Didelį poveikį Romos religijai padarė Graikijos nukariavimas 146 m. pr. Kr., kuomet Respubliką užplūdo įvairūs Rytų kultai, magija bei filosofija. Tradicinė senoji religija ėmė byrėti, nes nebepajėgė tenkinti visų išaugusių Respublikos piliečių poreikių – o juk valstybė vis dar plėtėsi. Religinis sinkretizmas atrodė išsprendžiamas tik šalia įvedus vienijantį pasaulietinės valdžios garbinimo kultą. Kiek per anksti, Gajus Julijus Cezaris penktajame deš. pr. Kr. įsitvirtino Romos Respublikoje kaip diktatorius iki gyvos galvos, tačiau neribota jo valdžia ir prasidėjęs dievinimas paskatino senatorius respublikonus Cezarį nužudyti 44 m. pr. Kr. Bet visai netrukus Oktavianas Augustas sudievino savo įtėvio Julijaus Cezario asmenį ir taip įsteigė valdomas tautas vienijantį imperatoriaus kultą. Šis tapo pagrindiniu kriterijumi aptariant oficialią religiją pagoniškoje Romos imperijoje.

Nuo principato prasideda tiriamojo laikotarpio ribos, kurios baigiasi Vakarų Romos imperijos žlugimu 476 m. Pirmajame darbo skyriuje aptarta pagoniškojo kulto raida, antrajame – krikščionybės atsiradimas bei vystymasis, o trečiajame – abiejų kultų susidūrimas Romos imperijoje. Rašant referatą remtasi įvairia literatūra bei šaltiniais, kurių sąrašas pateiktas darbo pabaigoje.

1. Imperatoriaus kultas ir jo raida

1.1. Imperatoriaus kulto formavimasis

Imperatoriaus kultas reiškė imperatoriaus laikymą dievu ir atitinkamą jo garbinimą šalia kitų pagonių dievų. Tuo, palyginus su ankstesne Romos istorija, išsiskyrė valstybinė Romos valstybės religija nuo I a. pr. Kr. pabaigos. Šį kultą suformulavo bei įvedė Oktavianas Augustas, nuo 27 m. pr. Kr. Romos respubliką pavertęs principatu. Joje Oktavianas Augustas su senatu valdė kartu, atsisakęs diktatoriaus ar konsulo vardo, tačiau vadinosi (lot.) princeps, „pirmuoju tarp lygiųjų“. Stengtasi išlaikyti respublikos įvaizdį, bet aiškiai buvo galima patirti, jog kariuomenė bei pareigūnai pirmiausia vykdė imperatoriaus nurodymus. Kita vertus, imperatoriaus potvarkių pirmenybė iškart suteikė naudos pačiai valstybei: Oktaviano Augusto valdymo laikotarpiu Romos imperija sugebėjo užtikrinti taiką savo viduje (santykinė ramybė po užsitęsusios pilietinių karų virtinės I a. pr. Kr.) bei išorėje (apribota karinė ekspansija).

Emperor Octavianus Augustus (Augustus)      Taika valstybėje sudarė palankias galimybes suklestėti romėnų kultūrai – prasidėti romanizacijai visoje imperijos teritorijoje. Tačiau stebėdamas kultūrinį sinkretizmą milžiniškoje imperijos teritorijoje, Oktavianas Augustas suprato poreikį atgaivinti bendrą jos religiją, vienijančią visus gyventojus. Tai buvo įmanoma padaryti sukuriant imperatoriaus kultą. Todėl Oktavianas sudievino savo įtėvio Julijaus Cezario asmenį, o save pavadino „dieviškuoju“ (lot. Augustus): kitaip tariant, imperatoriai imti prilyginti dievams ir garbinti. Augusto vardą vėliau perimdavo ir kiti imperatoriai. Siekdamas dar labiau susieti religinę praktiką su imperatoriaus institucija, Oktavianas pasivadino Pontifex maximus (vyriausiuoju žyniu) ir prisiėmė šio titulo funkcijas. Suformuota doktrina, jog tinkamais aukojimais paremtas dievų garbinimas leido imperijai tapti bei išlikti didingai ir stipriai. Taip visuomenėje dievų garbinimas įgavo politinę reikšmę, kas, stiprėjant imperatoriaus kultui, tokį patriotinį religingumą leido koncentruoti į dievišką imperatoriaus asmenį[1].

Siekdamas išlaikyti bent formalų įspūdį, jog respublikinė santvarka nepasikeitusi, imperatorius Oktavianas Augustas išleido specialius įstatymus, kuriais gynė respublikos idealus – griežtą romėnišką dorybę. Jis restauravo senas šventyklas bei statė naujas. Imperatorius itin vertino ir skatino garbinti senąsias italikų bei graikų dievybes ir netoleravo Rytų kultų imperijos sostinėje. Pirmenybė buvo teikiama Julijų giminės dievybėms Venerai, Marsui, Apolonui. Kaip jau minėta įvade, romėnai garbino įvairius reiškinius kaip jėgas. Todėl, imperijoje įsivyravus taikai, tapo sukurta nauja dievybė Taika (lot. Pax), globojanti Romos valstybę. Šios dievybės garbei pastatytas balto marmuro aukuras, vadinamasis lot. Ara Pacis Augustae,  ant Tiberio kranto Marso lauke[2].

Princepso pareigybėje sujungtos pasaulietinės ir dvasinės galios plėtėsi keičiantis Romos imperatoriams. Šie vis labiau apribojo senato valdžią ir patys leisdavo norimus įstatymus. Todėl gimė naujas kreipinys į imperatorius – lot. dominus – „viešpats“. Iki II a. pabaigos imperatoriai daugiausia tęsė Augusto pradėtą apribotos karinės ekspansijos politiką: buvo imamasi žygių tik prieš grėsmingus kaimynus. Tačiau ši daugiau gynybinė politika baigėsi pačių romėnų iniciatyva, kai imperatorius Septimijus Severas (193-211 m.) karinę jėgą nukreipė prieš barbarus. Tai tapo lūžiu tiek Romos imperijos istorijoje, tiek imperatoriaus kulto raidoje.

1.2. Tolesnė imperatoriaus kulto raida

Nuo II a. pab. imperatoriaus institucijos autoritetas pamažu ėmė kristi, nes atsinaujino pasienio karai su barbarų gentimis – dieviškasis valdovas nebeužtikrino taikos savo šalyje; rytinėse provincijose sukildavo tautos ir kartais net sukurdavo savo valstybes (pvz., Palmiros valstybė III a. antroje pusėje). Į imperatoriaus sostą legionai dažnai iškeldavo savo pasižymėjusius karvedžius ar tiesiog įtakingus bei turtingus žmones. Imperatorius Diokletianas (valdęs 284-305 m.) padalijo milžinišką Romos imperiją į keturias dalis, kur vieną imperijos valdžią turėjo du augustai ir du jų padėjėjai (bei įpėdiniai) cezariai. Tačiau netrukus prasidėjo kovos dėl valdžios, kurias laimėjęs imp. Konstantinas padalijo valstybę savo sūnums ir sūnėnams[3]. Vėliau Romos imperija tapo dviejų imperatorių valstybė, atitinkamai padalinta į dvi dalis – Rytų ir Vakarų. Kariuomenė ėmė įgyti vis didesnę įtaką paskiriant ar nušalinant imperatorių. Todėl, nuolat keičiantis valdovams, dar III a. imperatoriaus kultas virto valdančiojo imperatoriaus kultu: buvo garbinamas tas, kuris einamuoju momentu sėdėjo soste.

Imperatoriai netruko suvokti, kad būtina atrasti kelią, kaip naujai per religiją suvienyti visuomenę ir sustiprinti savo valdžią: pavyzdžiui, Aurelianas (270-275 m.) mėgino sukurti imperatorių atstovaujamą Saulės dievo kultą; imperatoriai Decijus (249-251 m.), Diokletianas (284-305 m.) ėmėsi gaivinti pagoniškas apeigas, o Konstantinas (306-337 m.) pasirinko krikščionybę. Diokletianas buvo susidomėjęs ir Rytuose kilusia imperatoriaus dieviškos kilmės idėja, todėl sau prisidėjo vardą Iovius („kilęs iš Jupiterio“), o kitam augustui Maksimianui suteikė vardą Herculus (atitinkamai)[4].

Rytų imperatoriai išplėtė savo galią bei dieviškumą. Jie pratęsė dominus („viešpats“) tradiciją: apribojo politinę senato valdžią, patys leido sau patinkančius įstatymus ir buvo visų pavaldinių garbinami kaip dievai. Įvedus krikščionybę, ryškesnių pokyčių neįvyko, palyginus su Vakarų Romos imperija. Konstantinopolyje gyvenantis imperatorius tapo pagrindiniu Bažnyčios atstovu Rytuose, palikdamas savo asmenyje Pontifex maximus ir pasaulietinę valdžias. Ir toliau tęsėsi visuotinis jų garbinimas: „jo nebelaiko įsikūnijusiu Saulės dievu, bet šventojo aureolė šviečia ant dieviškos imperatoriaus galvos“[5].

Vakarų Romos imperijoje buvo kitaip. Čia imperatoriai nuolat priklausė nuo kariuomenės malonės: ši galėjo bet kada juos pašalinti ir išrinkti naują, palankesnį. Labiau buvo garbinami ne Vakarų imperatoriai, o juos parinkdavusi kariuomenė. Todėl atitinkamai krito ir Vakarų Romos imperijos galybė. Ją anksčiau vienijo būtent paklusnumas vienam objektui – energingam bei stipriam imperatoriui. Tai tarsi išreiškė patriotiškumą Vakarų imperijos šviesuomenei, kuri ieškodama išeities, kaip sugrąžinti buvusią imperijos galybę, ėmė ieškoti naujos pasaulėžiūros: plito įvairios filosofinės sistemos, susidomėta Rytų kultais. Tačiau vienijantį politinį veiksnį atrasti trukdė nuolatiniai perversmai bei barbarų įsiveržimai, ir byranti Vakarų Romos imperija natūraliai artėjo prie to, kas jos laukė 476 m.

Taigi imperatoriaus kultas Romos imperijoje patyrė kelis raidos etapus. Pirmasis buvo kulto formavimasis, susijęs su imperatoriaus institucijos stiprėjimu visoje valstybės teritorijoje (27 m. pr. Kr.– II a. pab.). Antruoju etapu galima laikyti imperatoriaus kulto silpnėjimą, susijusį su vidiniais neramumais valstybėje bei barbarų puldinėjimais (II a. pab. – IV a. pr.). Galiausiai trečiasis etapas skirtingai pasireiškė vakarinėje ir rytinėje imperijos dalyse: vakarinėje toliau silpo imperatoriaus institucija, o kartu ir garbinimas, tuo tarpu rytinėje dalyje – atvirkščiai – stiprėjo, nekreipiant dėmesio į krikščionybės paskelbimą pagrindine imperijos religija.

Senovės Romos imperijoje egzistavo įtakinga religija, kuri žingsnis po žingsnio vienijo Vakarų Europos visuomenę – tai buvo krikščionybė. Ji užėmė senosios romėnų religijos vietą ir apibrėžė tolesnę Vakarų Europos pasaulėžiūrą. Krikščionybė įnešė svarbų indėlį į Romos imperijos kultūros istoriją, todėl aptarta atskirai.

2. Krikščionybė Senovės Romos imperijoje

Krikščionybė užgimė kaip naujas religinis judėjimas Izraelio tautos istorijos kontekste. Naujojo judėjimo ideologija buvo paremta istorine Jėzaus Kristaus veikla, Jo mirtimi ant kryžiaus bei prisikėlimu. Pirmieji krikščionys buvo įsitikinę, kad gyvena paskutinėmis dienomis, ir skelbė greitai ateisiant Dievo karalystę. Netrukus, pasaulio pabaigą perkėlus į vėlesnę ateitį, buvo suvokta misija sukurti laike egzistuojančią bendruomenę, paskelbsiančią Evangeliją visam pasauliui (Mk 16,15). Tai atskleidė krikščionių skirtumą nuo judaistinei tradicijai ištikimų žydų.

Norint suprantamai perteikti krikščionybės tiesas pagonių visuomenei, tapo svarbu atsižvelgti į filosofiškai orientuotą naujųjų klausytojų mąstymą. Čia vieną svarbiausių indėlių įnešė iš Tarso kilęs išsilavinęs krikščionis Saulius-Paulius, kuris po atsivertimo su bendražygiais keliavo po Romos imperijos provincijas ir aiškino Evangeliją antikinės filosofijos šviesoje. Helenistinė regiono kultūra savo ruožtu padarė įtaką ankstyvosios krikščionybės teologijai. Todėl besiplečianti krikščionybė natūraliai romanizavosi, taip tapdama visuomenei suvokiama Romos imperijos kultūros dalimi.

Misijiniu būdu krikščionių bendruomenės per pirmuosius savo gyvavimo šimtmečius susikūrė visame Viduržemio jūros baseine, ne tik Romoje: III a. pradžios rašytiniai šaltiniai (Irenėjas Lionietis, apie 202 m.) mini „Ispanijos ir keltų Bažnyčias, Bažnyčias Rytuose, Egipte ir Libijoje; pažymėtina, kad Bažnyčia jau egzistavo ir germanų provincijose“[6]. Krikščionybė netruko peržengti ir Romos imperijos sienas, pradedant rytine dalimi. Krikščionių bendruomenės pirmiausia būrėsi imperijos miestuose, joms prižiūrėti bei vadovauti rinkti vyskupai (arba vyresnieji) ir diakonai. Šie buvo susiję su vietos tikinčiaisiais, tuo tarpu ankstyvojoje krikščionybėje egzistavo vadinamieji apaštalai, pranašai, mokytojai (1 Kor 12,28), kurie keliaudavo iš miesto į miestą, iš provincijos į provinciją[7]. Bendruomenės tarpusavyje nuolat keisdavosi laiškais, taip siekdamos informuoti apie svarbias naujienas, patikrinti bei sustiprinti religinį bendrumą, padrąsinti, paskatinti vienos kitas. Ankstyvuoju laikotarpiu ėmė ryškėti ideologiškai įtakingiausios krikščionių bendruomenės: Jeruzalėje, Antiochijoje, Romoje ir Aleksandrijoje. Jos tapo krikščionybės centrais imperijoje.

Greitą krikščionybės plitimą Romos imperijoje skatino ne tik aktyvi misijinė veikla, bet ir socialinis naujosios religijos lankstumas: krikščionims galėjo priklausyti visų sluoksnių gyventojai, siekiantys laimėti amžinąjį gyvenimą. Nors iš pradžių religijos išpažinėjų daugumą sudarė vargšai, netrukus į Bažnyčios bendruomenę įsijungė vis daugiau ir daugiau pasiturinčių bei apsišvietusių visuomenės atstovų. Tam daug įtakos turėjo Pauliaus iš Tarso romanizuotas krikščionybės mokymas.

Atsijojant bei sisteminant krikščioniškojo tikėjimo žinias, natūraliai kildavo konfliktų vienais ar kitais klausimais. Nepritardamos vienam ar kitam oficialiam Bažnyčios nutarimui, kurdavosi atsiskyrėliškos bendruomenės (sektos). Taip pat su krikščionimis polemizavo pagonių filosofai, pašiepdami naująją religiją. Visa tai skatino svarstymus, diskusijas bei padėjo pagrindus bažnytinei teologijai.

Siekiant išsaugoti apaštalų perduotą Kristaus mokymą, tapo svarbu Bažnyčioje sukurti pastovų institucinį aparatą, kuris susistemintų turimas krikščionių tikėjimo žinias ir išsaugotų jas ateities kartoms. Čia iškeltos kaip Dievo įsteigtos vien vyskupų ir diakonų pareigybės, kurios tapo perduodamos rankų uždėjimu. Augant krikščionių bendruomenėms ir jų reikmėms, vyskupai ėmė skirti pagalbininkus – presbiterius – vadovauti Eucharistijos šventimui[8]. Asmenys į presbiterius buvo taip pat įšventinami rankų uždėjimu. Kitos pareigybės įvairiai įsiliejo į krikščionių bendruomenę, tapdamos bažnytinėmis ar pasaulietinėmis tarnybomis. Tuo tarpu aiškiai didėjo vyskupų, kaip bendruomenės vadovų, užimamas vaidmuo krikščionių Bažnyčioje. Kadangi organizuojant bendruomenę remtasi valstybinės valdžios struktūra, natūraliai iškilo vyriausiojo vyskupo klausimas. Vyriausiasis vyskupas leido užtikrinti Bažnyčios vienybę, nes jis autentiškai skelbė Evangeliją visoms krikščionių bendruomenėms. Dar pagoniškoje romėnų religijoje buvo sostinėje gyvenęs Pontifex maximus, vyriausiasis žynys; šio vaidmenį nuo Oktaviano Augusto laikų prisiėmė imperatoriai. Todėl neatsitiktinai pasirinkta imperijos sostinė Roma kaip vyriausiojo vyskupo buveinė. Vėliau, įkūrus Konstantinopolį, ir imperijai pasidalinus į Rytų ir Vakarų, įtakingi vyskupai tapo du – vienas Romoje, kitas Konstantinopolyje. Tai ilgainiui atvedė prie Bažnyčios skilimo 1054 m.

3. Pagonybės ir krikščionybės susidūrimas

Savo monoteistinėmis nuostatomis krikščionybė iškart ėmė konkuruoti su imperijoje vyraujančia politeistine sistema. Ši teapsiribojo formaliomis apeigomis: kaip jau aptarta anksčiau, pagonys romėnai tikėjo, jog dievų garbinimas tinkamais aukojimais garantavo pačios valstybės gerovę. Tačiau oficialioji religija paliko užnugaryje žmogaus vidinį pasaulį. Tuo tarpu krikščionybė pasiūlė visuminę darnią sistemą, kuri apėmė tiek išorę, tiek vidų. Tai sparčiai sukėlė imperijos gyventojų susidomėjimą, kuris dar labiau išaugo Romos imperijai grįžus prie nuolatinių sekinančių karų su pro jos sienas besiveržiančiomis barbarų gentimis: formalios pagoniškos apeigos praradinėjo savo ankstesnę simbolinę reikšmę. Tai jau aptarta pirmajame skyriuje.

Jau II a. pab. krikščionybė tapo tvirta bendruomene, kurios egzistavimo nebuvo galima ignoruoti. Krikščionys garbino Kristų kaip vienintelį Viešpatį ir Dievą, kas draudė laikyti dievybe bet ką kita, įskaitant ir imperatorių. Todėl plintant krikščionybei tuštėjo pagoniškos šventyklos, trupėjo ir taip byrantis imperatoriaus kultas. Imperijos valdžia akivaizdžiai buvo nepatenkinta radikalia naująja religija, kuri prieštaravo lanksčiai bei atvirai, tačiau paviršutiniškai oficialiai imperijos pasaulėžiūrai. Kuo labiau plito krikščionybė Romos provincijose, tuo labiau pasireiškė konfliktas.

Iš pradžių pagoniška visuomenė naująją religiją sutiko pašaipiai, tačiau, krikščionybei sparčiai plečiantis, netruko savo kritiką perkelti į aukšto lygio literatūrą, kas tapo ypač aktyvu II-III a. Čia įvairūs autoriai intelektualiai, nors ir nevengdami pašaipų, grindė savo kritiką, remdamiesi tuometiniu švietimu. Nepripažįstantys nuo seno egzistuojančios religinės tvarkos krikščionys laikyti maištininkais, kurie naiviai tiki prietarais ir atsisako garbinti imperatorių. Tai vėliau tapo kaltinimu bedievyste, imperatoriaus negerbimu bei valstybės išdavimu. Imperatoriaus garbinimas tapo lojalumo valstybei kriterijumi, o šią šventa laikyta pareigą atmetantys krikščionys laikyti valstybės priešais[9]. Romėnai tikėjo, jog senąsias apeigas svarbu atlikti tinkamai, norint užsitarnauti dievų palankumą Romos valstybei. Dėl šios priežasties krikščionims buvo suverčiama atsakomybė už visas imperiją ištinkančias nelaimes. Taigi krikščionybė suvokta kaip grėsmė religiniams bei politiniams Romos valstybės pamatams.

Krikščionys buvo išprovokuoti ginti savo religiją. Vadinamieji apologetai siekė tiek atremti paskalas bei kaltinimus krikščionims, tiek užmegzti dialogą su pagoniška visuomene. Susidarė palanki galimybė krikščionybės atstovams „ne tik paneigti priekaištą dėl intelektualinio silpnumo, bet ir, susiejus tikėjimą bei protą, helenistinį žmogų supažindinti su Evangelija“[10]. Krikščionys pripažino Romos valstybę kaip tvarkos pasaulyje sergėtoją, laikėsi jos įstatymų ir meldėsi už imperatorių, bet ne į jį.

Tačiau krikščionybės ir Romos valstybės konfliktas netruko peraugti rašytinių diskusijų ribas: imperatoriai ėmėsi prievarta išlaikyti senąja romėnų religija paremtą imperiją. Tai pastovesniu reiškiniu tapo III a. Iki tol, pirmuosius du šimtmečius, krikščionys patyrė daugiau spontanišką valdovų, politinių institucijų ar gyventojų reakciją, labiau panašią į staigius neapykantos proveržius. Pavyzdžiui, 64 m., po Romos gaisro, imperatorius Neronas apkaltino krikščionis ir daug jų leido nukankinti dėl renginio liaudžiai. Pasitaikydavo vietinių spontaniškų persekiojimų, reikalaujant pagonių miniai; tai paminėta ir Naujajame Testamente (Apd 13,50). Tačiau trūko nuoseklumo pačių imperatorių nurodymuose, pvz. Trajanas nurodė, jog nors, pateikus kaltinimą, krikščionys turi būti baudžiami kaip krikščionys, valstybė jų persekioti neturi[11]. Liepta bausti už patį buvimą krikščioniu, bet tik jeigu asmuo būdavo apkaltinamas ir pats prisipažindavo. Kita vertus, nesant aiškių imperatoriaus nurodymų, provincijų valdytojai turėjo teisę elgtis pagal savo pasirinkimą. Todėl atskirose teritorijose vyko persekiojimai.

Po trumpo atokvėpio Severų dinastijos laikotarpiu, nuo III a. vidurio situacija pakrypo krikščionybės nenaudai. Prasidėjo planingas, imperatoriaus vadovaujamas krikščionių persekiojimas visoje Romos valstybėje: jame galima išskirti du ryškius laikotarpius su 40 metų ramesne pertrauka: Decijaus-Valeriano (249-260 m.) ir Diokletiano-Galerijaus Augusto/Maksimino Dajos Cezario (303-311 m.).

Kaip pavyzdį verta paminėti buvusį karo vadą Decijų, kuris laikėsi tradicinės nuostatos, jog senųjų dievų garbinimas laiduoja valstybės gerovę. Todėl jis, tapęs imperatoriumi (valdė 249-251 m.), nusprendė visoje valstybėje sunaikinti krikščionybę, kuri griovė šią tradiciją. 249 m. imperatorius įsakė suimti svarbiausių krikščionių bendruomenių vyskupus. 250 m. siaučiant marui Decijus liepė visiems imperijos gyventojams, kad šie aukotų aukas tradiciniams romėnų dievams. Specialios komisijos stebėdavo aukojimų procesą, kad demaskuotų šių vengiančius krikščionis ir išduotų pažymėjimus atlikusiems nurodytas apeigas. Atsisakę aukoti aukas seniesiems dievams, vieni krikščionys mirdavo kankinio mirtimi, kiti tiesiog pabėgdavo arba paklusdavo prievartai; treti tiesiog papirkinėdavo aukojimo komisijas, tačiau juos patys kiti krikščionys imdavo laikyti atskalūnais[12]. Kad dar labiau nuslopintų krikščionių bendruomeninį judėjimą, Decijus uždraudė jų susirinkimus, o išaiškintiems krikščionybei priklausančių aukštesnių luomų kilmingiesiems būdavo konfiskuojamas turtas.

Daugybę persekiojimų atlaikiusi krikščionybė imperatoriaus Konstantino laikais tapo laisvai išpažįstama religija. Šį žingsnį žengti imperatorių paskatino krikščionių Bažnyčios sutelktumas ir stiprybė. Kovodamas dėl Vakarų imperatoriaus sosto prie Milvijaus tilto 312 m. jis kreipėsi pagalbos ir į krikščionių Dievą ir netrukus pasiekė pergalę prieš kur kas pranašesnį priešininką. Ši sėkmė Konstantinui tapo galutiniu krikščionių religijos pranašumo įrodymu. Susitaręs su Rytų imperatoriumi Licinijumi, Konstantinas 313 m. kartu su juo paskelbė vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą ir išsiuntinėjo šį provincijų valdytojams; šiame dokumente pripažintas krikščionybės lygiateisiškumas su kitomis imperijos religijomis. Krikščionybė Konstantinui tapo vienu iš įgyvendintų pokyčių valstybėje. 324 m. nugalėjęs Licinijų ir tapęs vienvaldžiu imperatoriumi, Konstantinas nutarė pastatyti naują sostinę strategiškai patogesnėje vietoje – senos graikų kolonijos Bizantiono vietoje. Miestas tapo pavadintas Konstantinopoliu pagal savo įkūrėją. Tai kartu simbolizavo perėjimą iš pagoniškos Romos į naują krikščioniško Dievo garbei skirtą miestą. Rytuose stiprėjo naujo tipo Romos imperija, labiau graikiška nei lotyniška – tai atskleidė ir vartojama kalba. Kita vertus, vakarinė imperijos dalis su pačia Roma prarado ankstesnę politinę bei ekonominę įtaką ir ėmė silpnėti – tai atvėrė plačius vartus barbarų įsiveržimams.

Pripažinta krikščionybė greitai susipynė su Romos imperija – pastaroji tapo tarsi naujosios religijos gynėja. Tuo pasinaudodama krikščionių religija ėmėsi įtvirtinti savo pozicijas imperijoje. Krikščionybė neskubėjo panaikinti visų pagoniškų religinių praktikų, nenorėdama likusios visuomenės pasipriešinimo. Pasinaudota ta pačia romėnų religijos patirtimi: įvairios įprastos senosios apeigos tapo pervadintos ir sukrikščionintos, suteikiant joms atitinkamą legendinį pateisinimą. Į krikščionių religiją patekdavo netgi Rytų mistinių religijų elementų, pavyzdžiui šventojo Jurgio legenda buvo susijusi su paplitusia Saulės dievo Mitros legenda[13]. Kadangi pagonių dievai, kaip rašo L. Karsavinas, „sumišdavo pamažu su krikščioniškais šventaisiais, o stabmeldžių šventės virsdavo krikščioniškomis, tai stabmeldiškoji liaudis nejučiomis krikščionėjo, krikštijosi, gali sakyt, pati to nežinodama“[14]. 392 metais imperatorius Teodosijus Didysis visoje valstybėje uždraudė pagoniškus kultus, tarp jų ir olimpines žaidynes; krikščionybė, kaip oficiali religija, galutinai pakeitė senąją romėnų religiją. Tačiau pagoniškos apeigos dar išliko imperijos visuomenėje, ypač liaudies praktikoje, ir vyskupai su jomis kovojo netgi po Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.

Išvados

Valstybinė religija Senovės Romos imperijoje susidūrė su dideliu iššūkiu: pagrindine skelbta senoji politeistinė romėnų religija, paremta valdomas tautas vienijančiu imperatoriaus kultu, susidūrė su jauna, bet sparčiai imperijos visuomenėje plintančia monoteistine krikščionybe. Tradicinių dievų ir jų vyriausiojo žynio imperatoriaus garbinimas sietas su valstybės gerove, todėl Romos imperijos valdovai stengėsi sustiprinti savo instituciją įvairiais būdais: skatindami pagoniškas apeigas, įvesdami naujus kultus, persekiodami krikščionis. Tačiau nuo III a. vis daugiau įtakos skiriant imperatorius įgavo kariuomenė, todėl valdovai dažnai keitėsi. Imperatoriaus kultas tapo valdančiojo imperatoriaus kultu. Netrukus, IV a., Romos imperatoriai suvokė susitelkusios bei plintančios krikščionybės galią, ir nusprendė remti šią religiją, siekdami išsaugoti imperijos galybę. Tai atliko Konstantinas, kuris suvienijo Romos valstybę ir įkūrė naują sostinę – Konstantinopolį, kuria padėjo pagrindus Bizantijos imperijai. Rytų imperatoriai išlaikė savo garbinimą krikščionybės rėmuose, tuo tarpu Vakarų imperatoriai, kaip institucija, nusilpo bei žlugo 476 m.

Krikščionybė susikūrė žydiškos kultūros aplinkoje, tačiau netrukus dėl savo universalumo iš jos išsivadavo bei išplito po Romos provincijas. Norint suprantamai perteikti krikščionybės tiesas pagonių visuomenei, tapo svarbu atsižvelgti į filosofiškai orientuotą naujųjų klausytojų mąstymą. Todėl tarp pirmųjų krikščionių atsirado žmonių, kurie perteikė Evangelijos žinią helenistinės filosofijos kalba (Paulius iš Tarso). Naujai religijai sklisti padėjo tai, kad ši darniai aiškino tiek materialius, tiek etinius dalykus. Tuo tarpu valstybinė romėnų religija teapsiribojo formaliomis apeigomis, palikdama etiką filosofams. Be to, krikščionims galėjo priklausyti visų socialinių sluoksnių žmonės. Tačiau konfliktą su valstybe kėlė tai, kad jaunoji religija iškėlė Kristų kaip vienatinį Viešpatį bei Dievą ir atmetė imperatoriaus garbinimą, kuris simbolizavo ištikimybę valstybei. Iš pradžių krikščionys susilaukė pašaipios kritikos bei pavienių spontaniškų persekiojimų. Nuo III a. vidurio prasidėjo planingas krikščionybės persekiojimas visoje Romos imperijoje, kuris tik sustiprino krikščionių tarpusavio ryšius bei padidino tikinčiųjų gretas. Galiausiai, IV a. imperatoriai ėmė pripažinti krikščionybės lygiateisiškumą su kitomis imperijos religijomis, o 392 m. ji tapo pagrindine. Krikščionybė neskubėjo naikinti pagoniškų apeigų, o daug jų pervadino ir inkorporavo į savo kultą, taip sudarydama lengvesnį perėjimą į naują religiją dar pagoniškai imperijos visuomenės daliai.

Literatūra ir šaltiniai

1. Francenas, Augustas. Trumpa Bažnyčios istorija. – Marijampolė: Ardor, 2004.

2. Katalikų Bažnyčios istorija, T.1/ Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf, Zinnhobler. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996.

3. Karsavinas, Leonas. Europos kultūros istorija, T.1. – Vilnius: Vaga, 1991.

4. Religijotyros žodynas/ V. Ališauskas, R. Bagdonas, Z. Burnys et al. (sudarė R. Petraitis). – Vilnius: Mintis, 1991.

5. Biblija, arba Šventasis Raštas (ekumeninis leidimas). – Vilnius: Lietuvos Biblijos Draugija, 2005.

6. Holliday, Peter J. Time, History, and Ritual on the Ara Pacis Augustae/ The Art Bulletin, Vol. 72, No. 4 (Dec., 1990), pp. 542-557. Nuoroda internete [žiūrėta 2012-09-08]: <http://www.jstor.org/stable/3045761&gt;.


[1] Pagal: Katalikų Bažnyčios istorija, T.1, psl. 8

[2] Pagal: Holliday, Peter J. Time, History, and Ritual on the Ara Pacis Augustae, psl. 544-546

[3] Pagal: Karsavinas, Leonas. Europos kultūros istorija, T.1, psl. 63

[4] Pagal: Karsavinas, Leonas. Europos kultūros istorija, T.1, psl. 30

[5] Cit.: Ten pat, psl. 31

[6] Cit. Katalikų Bažnyčios istorija, T.1, psl. 21

[7] Pagal: Ten pat, psl. 29-30

[8] Pagal: Katalikų Bažnyčios istorija, T.1, psl. 33

[9] Pagal: Francenas, Augustas. Trumpa Bažnyčios istorija, psl. 47

[10] Pagal: Katalikų Bažnyčios istorija, T.1, psl. 45

[11] Pagal: Francenas, Augustas. Trumpa Bažnyčios istorija, psl. 50

[12] Pagal: Ten pat, psl. 51-52

[13] Pagal: Karsavinas, Leonas. Europos kultūros istorija, T.1, psl. 61

[14] Cit.: Ten pat, psl. VIII

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: