Praleisti ir eiti į turinį

Recenzijos – Buckle

gegužės 12, 2014

Thomas Henry Buckle veikalo HISTORY OF CIVILIZATION IN ENGLAND pirmojo tomo recenzija

Autorius – Tadas Lovčikas, 2011

Henris Tomas Buckle (1821-1862 m.) – žymus XIX a. britų istorikas – angliškasis pozityvizmo atstovas, kultūrologas, rašytojas, keliautojas. Jo vienintelė knyga History of Civilization in England perleista net kelis kartus; skaitomam 1913 m. I tomo leidimui įvadą parašė Arthur Brisbane. Šis asmuo Buckle‘ą vadina didesniu istorinės tiesos rašytoju už bet ką kitą pasaulyje, taip pat laiko jį mokytojų mokytoju, atskleidusiu istorijos rašytojams kaip rašyti istoriją. Giriama, kad Buckle knyga suteikia skaitytojui platų šio pasaulio realaus gyvenimo vaizdą, Buckle apibendrintai pavadintą „Civilizacijos istorija“. Įvade pateikiama Buckle biografija; nurodomi svarbiausi jį motyvavę žmonės (motina), reiškiniai (studijavimo pobūdis), daiktai (knygos). Savo knygą History of Civilization in England Buckle‘as, anot A. Brisbane, planavęs būdamas dar dvidešimties metų; jau tuomet jo gebėjimai sunkiai dirbti, tyrinėti bei studijuoti, nepaisant sunkios sveikatos, buvę beveik neriboti. Šiai knygai užbaigti Buckle‘as paskyręs 14 metų: ji išleista dviem tomais: pirmasis 1857 m. birželį, antras – 1861 m. gegužę. Atliktas darbas kėlė Buckle‘ui pasitenkinimą, bet autorių netrukus pražudė bendros silpnos sveikatos ir persidirbimo pasekmės, ir Buckle‘as nespėjo parašyti suplanuoto dar didesnio darbo. Ant jo kapo yra užrašas: „Parašytas žodis išlieka ilgai po rašytojo; rašytojas ilsisi po žeme, o jo darbai išlieka“.

Pirmajame knygos tome puikiai dera istorijos rašymo teorija ir praktika (pasakojama istorija nuo seniausių civilizacijos Anglijoje laikų iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vidurio). Jį sudaro 7 skyriai, visi sujungti „Bendrojo įvado“ pavadinimu, nors knygoje galima rasti viso veikalo turinį. Pradžioje pateiktas autorių, kuriais remtasi, išsamus abėcėlinis sąrašas. Jo dydis mažiau stebina, prisiminus, kad Buckle‘as buvo sukaupęs milžinišką 11 tūkstančių naudingų knygų biblioteką, todėl labai lengvai pasiekė daugybę jam reikalingų šaltinių. Tai atsiskleidžia ir autoriaus veikale, kuris kupinas nuorodų, išnašų, citatų (įvairiomis kalbomis).

Pirmajame „Bendrojo įvado“ skyriuje Buckle‘as tyrinėja istorijos šaltinius, mėgindamas įrodyti žmonių veiksmų reguliarumą bei taisyklingumą. Kartu aiškinamasi, kokie įstatymai lemia šiuos veiksmus, iškeliant protinius ir fizinius įstatymus ir pabrėžiant, kad „negali būti istorijos be gamtos mokslų“. Autorius aprašo savo meto istorinių tyrimų pasiekimų mastą, pabrėždamas jų anatomiškumą (smulkmeniškumą): pasitelkiant įstatymų istoriją, fizinę geografiją bei politinę ekonomiką, tapo surinkti bei susisteminti įvairūs statistiniai duomenys; daugybė skirtingų genčių visame pasaulyje tapo aplankytos bei aprašytos, taip leidžiant kitiems tyrėjams palyginti žmonijos sąlygas kiekviename civilizacijos vystymosi etape. Tačiau Buckle pabrėžia, kad nors egzistuoja didžiulė atskirų žmogaus raidos istorijų įvairovė, kol kas niekas nebuvo jų sujungęs į visumą, taip atskleidžiant šių istorijų sąsajas. Istorikai iki tol dar nesupratę plačių istorijos studijų, aprėpinčių visumą, prasmės. Rašant istoriją, buvo ignoruojami vienas ar kitas aspektai: politinė ekonomika, įstatymai, religija, statistikos filosofija ar gamtos mokslai. Tai, anot autoriaus, daugiau izoliavo darbus vieną nuo kito, nei jungė. Pažymima, kad nuo XVIII amžiaus atsirado keletas mąstytojų, mėginusių susisteminti istoriją, tačiau šie bandymai buvo per daug reti. Istorijos pažinimas todėl esąs netobulas, nepaisant to, kad surinkta daugybė medžiagos.

Buckle įdomiai aiškina, jog žymiausi istorikai yra žemesni už sėkmingiausius gamtos mokslų vystytojus, nes filosofuojančio istoriko stebėjimai paremti išankstiniais nusistatymais bei aistromis, ir jis negali pasinaudoti gausiais tyrimą palengvinančio eksperimento šaltiniais. Todėl autoriaus nestebina, kad „žmogaus veiksmų tyrimai“ (istorija) dar yra savo kūdikystėje, palyginus su išvystytais „gamtos veiksmų tyrimais“ (gamtos mokslai). Pavyzdžiui, fizikoje įvykių reguliarumas ir jų nuspėjimo galia laikomi savaime suprantamais dalykais netgi neįrodytuose atvejuose, tuo tarpu toks pat reguliarumas istorijoje esti faktiškai neigiamas. Teigiama, jog tai esanti pagrindinė kliūtis, trukdanti istorijai prilygti kitoms žinių šakoms. Anot autoriaus, tokie tvirtinimai neturi pagrindo, yra dėl savo prigimties neįrodomi, nes kitus mokslus lydi tikėjimas vienodumu, pagal kurį, esant toms pat sąlygoms, vienas po kito įvyksta tie patys įvykiai. Įžvelgiama, kad jei bus reikalaujama, kad istorija visuomet išliktų savo dabartinėje empirinėje būsenoje, tuomet ji niekada neprilygs gamtos mokslams.

Buckle klausia, ar žmonių, ir kartu visuomenių, veiksmai yra kontroliuojami nustatytų įstatymų, ar jie yra labiau atsitiktinumo ar antgamtinio įsikišimo rezultatas? Tyrinėdamas šį klausimą, autorius pateikia dvi doktrinas, anot jo, atstovaujančias skirtingus civilizacijos etapus. Pagal pirmąją, kiekvienas įvykis yra vienas ir izoliuotas, laikomas aklo atsitiktinumo rezultatu. Šią nuomonę greitai turinti susilpninti išsiplėtusi patirtis. Pavyzdžiu pasitelktos keliaujančios gentys ir jų maisto išteklių nuolatinis nepastovumas. Žmonijai perėjus prie žemdirbystės, tapo pastebėtas įvykių reguliarumas (sėjama-pjaunama-sėjama) kaip pačių žmonių darbo pasekmė; tai leido gimti idėjai apie įvykių pastovumą, bei netrukus apie šiuos įvykius siejančius Gamtos įstatymus. Kilo mintis, kad visas pasaulis suformuoja svarbią priežasčių-pasekmių grandinę, kurioje kiekvienas žmogus atlieka savo dalį. Taigi, anot Buckle, išaugęs supratimas apie gamtos reguliarumą sunaikina atsitiktinumo doktriną, ir pakeičia ją būtinojo ryšio teorija. Iš šių abiejų vėliau kilusios laisvos valios (iš atsitiktinumo doktrinos) ir likimo (iš būtinojo ryšio doktrinos) dogmos. Kaip pažymi Buckle, tarp labiau pažangių Europos mąstytojų daugėja manančių, jog abi šios doktrinos esančios klaidingos, nes įvykių tiesos žmogus negali įrodyti dėl pakankamų įrodymų trūkumo. Laimei, asmuo, tikintis istorijos mokslo galimybe, nėra verčiamas pasirinkti vienos iš minėtųjų doktrinų; Buckle iš šio žmogaus tikisi, jog atlikdamas veiksmą, jis vykdys tai sekdamas tam tikru motyvu ar motyvais, kad šie motyvai bus kažkokių priežasčių rezultatai; ir, pažinęs priežasčių visumą, bei jo veiksmus apibrėžiančius įstatymus, šis asmuo galės pasitikėdamas nuspėti savo veiklos rezultatus. Kiekvienas žmogus, formuojąs savo nuomones pagal praeityje įvykusius įrodymus, anot Buckle, turėtų šį požiūrį palaikyti. Galima pažymėti, kad toks Buckle teiginys labai primena kito anglų mąstytojo David‘o Hume‘o teiginį, kad realiai tokio pat ryšio tarp tų pačių priežasties ir pasekmės įrodyti negalima: nors tikime, jog rytą Saulė vėl pakils virš horizonto, negalime būti visiškai tikri, kad tai kitą rytą iš tiesų įvyks; tai, kas paremia mūsų spėjimą dėl ateities, yra pasikartojantis patyrimas iš praeities. Buckle priduria, kad suprasdamas tikslias priežastis tuo pat metu jis visiškai aiškiai žinotų šių priežasčių išsidėstymą bei jas supančius įvykius, ir taip galėtų numatyti elgesį, kurį, atsitikus šiems įvykiams, galėtų pritaikyti. Tokiu būdu, atmesdami abi aukščiau paminėtas laisvos valios ir likimo dogmas, žmonės gali daryti išvadą, kad jų veiksmai, būdami apibrėžti savo priežasčių, turi savyje vienodumo pobūdį, t.y., esant toms pat sąlygomis, visuomet pateikia tuos pačius rezultatus. Ir, kadangi visos priežastys yra žmogaus prote arba už jo, aiškiai patiriama, jog visi skirtingumai rezultatuose (visi pokyčiai, kurių yra pilna istorija) yra dvigubo veiksmo pasekmė: išorinio reiškinio poveikio protui ir proto poveikio reiškiniui.

Anot Buckle, istorija nėra vien mūšių datų, pavadinimų ir karvedžių vardų kolekcija. Visa tai ir dar daugiau esą daugiau ar mažiau atsitiktiniai žmonijos produktai. Visa galia slypinti žmonių minčių bei ambicijų tėkmėje – tai iki Buckle buvę ignoruojama. Apskritai, autorius atskleidžia, kad istoriją kuria ištisos populiacijos, ne individai, o populiacijos charakteristiką lemia klimatas, dirvožemis, maisto atsargos ir „gamtinis aspektas“, lemiantis tai, kiek labai išsivystę vietiniai gyventojai. Teigiama, kad tikroji civilizacija prasidėjo Europoje, nes čia žmogus tapo stipresnis už gamtą ir sugebėjo ją įveikti bei panaudoti, užuot tapus atvirkščiai. Žmogus keičiantis gamtą, ir gamta keičianti žmogų: iš šio atsinaujinančio ryšio neišvengiamai kyla visi istorijos įvykiai.  Kita vertus, tęsiant knygoje išdėstytas mintis, galima teigti, kad gamta pamažu susigrąžina prarastas pozicijas: šylant klimatui, žmogus privalo apriboti daromą gamtai žalingą veiklą, kitaip gali pražudyti tiek gamtą, tiek save. Galima teigti, kad žmonija tapo tiek galinga, kad geba sunaikinti visą savo gyvenamą pasaulį, tačiau tai suteikia civilizacijai dar daugiau atsakomybės – privalome rūpintis gamtos išsaugojimu, kad išsaugotume patys save. Todėl, remiantis dabartine ekologine situacija, galima sutikti su Buckle išdėstytu abipusio ir istoriją kuriančio ryšio tarp gamtos ir žmogaus egzistavimu. Visgi kritikuotinas pernelyg didelis europocentrizmo propagavimas.

Buckle teigia, kad žmonių veiksmus lengviausia suskaidyti į dorus ir klaidingus; šios klasės koreliuoja tarpusavyje, ir sudėtos kartu sukuria bendrą mūsų moralinio elgesio vaizdą: jeigu kas nors padidėja vienoje, sumažėja kitoje. Apskritai, anot autoriaus, blogi žmonių veiksmai keičiasi atitinkamai pagal pokyčius supančioje visuomenėje, atitinkamai kinta ir geri veiksmai: tai gana Hėgelio istorijos filosofiją primenantis požiūris, pabrėžiantis išorinį žmogaus elgesio vertinimą ir ignoruojantis individualius asmens sprendimus bei vertybes (gali būti asmeninės vertybės ir sprendimai, nepriklausantys ar mažai priklausantys nuo aplinkinės visuomenės nuomonės). Buckle todėl pabrėžia, kad moralės pokyčiai yra didelių ir bendrų priežasčių rezultatas; šios priežastys veikiančios visuomenėje, nepaisant pozicijos atskirų žmonių, iš kurių ši visuomenė sudaryta. Teigdamas, kad žmonių veiksmus reguliuoja aplinkinė visuomenė, Buckle atranda tam tikrą reguliarumą. Kita vertus, reguliarumą galima būtų aptikti ir teigiant, jog žmonių veiksmus lemia jų pačių apsiprendimai, kurie kartu sukuria bendrą elgesio turinį visuomenėje, tačiau Buckle‘ui svarbesnė atrodo visuomenės įtaka individui. Rašydamas apie nusikaltimus, kaip išimtis, jis remiasi XIX a. statistinėmis ataskaitomis, jog nusikaltimų skaičius ir pobūdis kiekvienais metais daugmaž sutampa, kas, kaip autorius pats pabrėžia, iš tiesų gali pasirodyti keista asmenims, tikintiems, kad žmonių veiksmai labiau priklauso nuo kiekvieno individo ypatumų nei bendros visuomenės būsenos. Todėl, anot reguliarumo ieškančio Buckle, tiesiog tai bendras įstatymas, kad kiekvienais metais įvyksta tam tikras kiekis nusikaltimų. Tą patį autorius teigia apie metinį vedybų skaičių: jį reguliuojantis vidutinis didžiosios gyventojų masės uždarbis. Ir kituose atvejuose remdamasis statistika Buckle atranda pastovumą, ir teigia tiksliai kol kas nežinąs šio vienodumo priežasčių.

Autorius savo veikale iškelia mokslinės statistikos reikšmę, teigdamas, kad tai, jog gamtos mokslai anksčiau nebuvo įtraukti į istoriją, dar nereiškia, kad šito neįmanoma padaryti. Buckle tvirtina, kad, jeigu pripažįstame nenutrūkstamą kontaktą tarp žmogaus veiksmų bei išorinio pasaulio, tuomet kartu turintis egzistuoti intymus ryšys tarp žmonių veiksmų ir fizikinių įstatymų. Autorius pabrėžia susiformavusias dvi nenatūralias tyrimo dalis: vidaus ir išorės studijas. Nors savo meto Europos literatūroje Buckle pastebi mėginimus griauti barjerą tarp šių dalių, visgi kartu pažymi, kad vieną tyrimo dalį iškeliantys asmenys persekioja kitą dalį iškeliančius asmenis, pavyzdžiu pasitelkdamas  moralistus, teologus, metafizikus, kurie nuolat atakuoja mokslo žmonių darbus; mokslo žmonės, savo ruožtu, yra įsitikinę, kad jie yra puolėjai, ir yra natūraliai patenkinti savo sėkme. Anot Buckle, istoriko tikslas yra būti tarpininku tarp šių dviejų pusių, ir sutaikyti šių priešiškus norus parodant tašką, kuriame jų gerbiamos studijos galėtų susijungti, suaugti.

Antrajame skyriuje Buckle nuo istorijos vietos aiškinimo pereina prie socialinių-kultūrinių tyrinėjimų, aptardamas fizikinių įstatymų įtaką visuomenės struktūrai bei individų charakteriui. Šią įtaką autorius suskirsto į keturias formas: tai klimatas, maistas, dirvožemis (šie trys nulėmę visuomenės organizacijos formą) ir bendrieji gamtos ypatumai (šiais Buckle įvardija visus kitus išorinius gamtinius veiksnius, kurie, tapę patirti, lėmė tam tikras idėjas bei skirtingus papročius, tautinius, religinius ypatumus įvairiose pasaulio šalyse). Nagrinėjami šių keturių veiksnių įstatymai, susiję su žmonėmis ir jų socialinėmis sąlygomis, ieškant skirtumų tarp atskirų pasaulio tautų priežasčių.

Iš pradžių aptariami pirmieji trys (klimatas, maistas, dirvožemis), kurie, anot Buckle, priklausomi vieni nuo kitų ir kartu apima fizinę geografiją. Todėl autorius linkęs aptarti jų visų bendrų veiksmų pasekmes, kurių anksčiausia bei svarbiausia įvardija turto sukaupimą. Tai esąs pirmasis žingsnis, nes be turto sukaupimo negali būti poilsio, o be poilsio negali būti žinojimo. Vėlesnis progresas priklausąs nuo dviejų veiksnių: (1) energijos bei reguliarumo ir (2) grąžos, kurią už darbą suteikia gamta. Grąža labai priklausanti nuo dirvožemio, o energija bei reguliarumas – nuo klimato sąlygų. Pavyzdžiui, autorius pabrėžia, kad labai svarbios vietinės žemdirbystės galimybės: ar ne per karšta/ ne per šalta, kiek labai derlingas dirvožemis ir pan. Tai labai nulėmę konkrečios tautos gyvenimo būdo pasirinkimą. Labai tinkamu pavyzdžiu Buckle pasirenka arabus, kurie gyvendami ant nederlingo dirvožemio, dažniausiai buvo šiurkštūs ir menkai išauklėti, tačiau VII-IX a. užkariavo Persiją, didžiąją dalį Ispanijos, Pandžabą ir beveik visą Indiją. Tuomet, sukaupę žymiai didesnį nei anksčiau turtą, jie paskui sugebėjo sukurti ir aukštą kultūrą, kurios pėdsakai teberegimi ir dabar. Senovės pasaulyje didžiausią įtaką tautų gyvenimui turėjusi dirvožemio kokybė, tuo tarpu Europos civilizacijai svarbiausias tapęs klimatas, nulėmęs darbininko pajėgumą dirbti, taip pat jo įpročių reguliarumą arba nereguliarumą. Anot Buckle, žmonijos progresas priklausantis ne nuo gamtos dosnumo, o nuo žmonių energijos. Todėl Europos civilizacija, lemiama klimato (įtakojančio energiją bei reguliarumą), išsivystė žymiai labiau už nuo dirvožemio labiausiai priklausančias civilizacijas. Europos civilizacijos atstovai buvę energingesni, lankstesni, ir išnaudojo žymiai daugiau savo, kaip žmogaus, neribotų galių, kurias Buckle, būdamas pozityvistas, pripažįsta. Maistas, kaip fizinis veiksnys, reguliuojantis žmonių gyvenimus, esąs aktyviausias bei universaliausias. Šalyje, kurioje jis pigus ir gausus, gyventojų skaičius išauga žymiai greičiau nei ten, kur maisto trūksta ir jis brangus. Netgi maisto suvartojimo kiekį lemiąs klimatas: karštoje šalyje maisto suvartojama mažiau, o šaltesnėje – daugiau. Autorius, pateikdamas daugybę logiškų pavyzdžių iš viso pasaulio, plačiai įrodo klimato, maisto, dirvožemio ir kitų bendrųjų gamtinių ypatumų ryšį bei jų įtaką, nulėmusią turto sukaupimą ir populiacijos struktūrą, dydį bei būdingus ypatumus.

Buckle teigia, kad turto paskirstymas, kaip ir jo sukūrimas, taip pat yra valdomas fizikinių įstatymų. Turto paskirstymas autoriui atitinka galios paskirstymą, tokiu būdu sukurdamas socialinius bei politinius neatitikimus, kurių egzistavimas bei opozicijos šiems neatitikimams susiformavimas tapo kiekvienos civilizuotos šalies dalimi. Turtas esąs paskirstomas tarp dviejų klasių: išradingųjų ir dirbančiųjų. Darbininkai sukuria turto paskirstymo fondą ir gauna atlyginimą, o jų fizinę energiją nukreipia išradingieji žmonės, panaudodami savo aukštesnius gabumus, ir per tai jie gauna pelną. Anot Buckle, vėlesniu metu atsiras taupytojų klasė, kuri neišradinės naujų idėjų ir nedirbs, o skolins savo sukauptus turtus išradingiems žmonėms, atgal gaudama dalį šiems priklausančio pelno. Buckle teigia, kad proporciją, pagal kurią turtas yra padalinamas dviem dirbančiųjų klasėms (išradingieji ir darbininkai) ir darbdaviams, reguliuoja gamtiniai įstatymai.

Veikale vėl ir vėl pabrėžiama, kad nuo visų kitų ankstesnių civilizacijų išsiskiria Europos civilizacija, kurioje skatinama drąsi, trokštanti žinių bei mokslinė dvasia; nuo šios, anot Buckle, priklausąs visas ateities progresas. Autorius teigia, kad daugybė vaizduotę skatinančių gamtinių faktorių skaitlingesni už Europos nei joje, ir Europoje susiklosčiusios palankesnės sąlygos vystytis mokslinei pozityvistinei minčiai. Kita vertus, netgi mokslinė kritika prasideda nuo lakios vaizduotės, todėl, kita vertus, galima susidaryti įspūdį, jog Europos civilizacija praradinėja naujas mokslines mintis užauginusias kūrybines galias. Buckle trečiajame skyriuje paaiškina, kad Europoje – šaltesniame regione, turinčiame mažiau produktyvų dirvožemį, pasižyminčiame visų fizinių faktorių silpnumu – žmogui tapo lengviau atmesti prietarus, kuriuos jo vaizduotei pasiūlė gamta. Tokiu būdu, anot autoriaus, Europoje gamta tapo palenkta žmogui; kitur, už Europos, žmogus tapo palenktas gamtai (psl. 109). Atrandama keletas išimčių „barbariškose šalyse“, tačiau tik išimčių, tuo tarpu Buckle pastebi civilizuotose šalyse šį gamtos palenkimo žmogui įstatymą esant universalų. Šis padalijimas tarp europietiškosios ir neeuropietiškosios civilizacijų Buckle‘ui yra istorijos filosofijos pagrindas; trečiajame skyriuje pažymima, kad neeuropietiškosios civilizacijos atveju pirmiausia tiriamas išorinis pasaulis, nes ten jis įtakojo žmogų labiau nei žmogus jį, o tiriant istoriją tokių šalių, kaip Anglija ar Prancūzija, pagrindiniu studijų objektu tampa žmogus, žymiai stipresnis už gamtą. Su kiekviena karta Europos civilizacijoje augantis žmogaus žinojimas leidžia jam ne tiek kontroliuoti gamtą, kiek nuspėti jos veiksmus, ir išvengti daugybės žalos, kurią gamta galėtų atnešti žmogui. Civilizacijos sėkmę Buckle argumentuoja remdamasis ilgėjančia vidutine gyvenimo trukme Europoje, taip pat mažėjančiu neišvengiamų pavojų skaičiumi. Besidžiaugdamas didėjančiu žmogaus smalsumu bei pastangų sėkmingumu, autorius teigia, kad rizikos faktorius santykyje tarp gamtos ir žmogaus vis labiau nykstąs. Todėl Europos civilizacijos pažanga pajungiant gamtą netgi paskatina Buckle‘ą iškelti protinius įstatymus aukščiau už fizikinius. Tačiau dabartinė ekologinė situacija atskleidžia, kad žmogus gali pakeisti gamtą taip, jog ši tampa priversta sunaikinti žmogų. Dėl besaikio neatsinaujinančių išteklių naudojimo ir žmogaus veiklos plotų plėtimo keičiasi klimatas, dirvožemis, taip pat ir maistas, kas verčia žmoniją keisti savo elgsenos būdą, kitaip gamta atsakys pasekmėmis, kurių žmogus jau nebegalės išvengti, nors numatys tikrai. Todėl autoriaus pozityvistinius teiginius apie žmogaus stiprybę prieš gamtą tenka, remiantis dabartine situacija, smarkiai kvestionuoti. Galima būtų pasiūlyti autoriui labiau vertinti gamtą kaip lygiateisę žmogaus partnerę, su kuria netgi Europos gyventojui verta užmegzti abipusius draugiškus ryšius, pabrėžiant, kad gamta atsakanti taip pat, kaip elgiamasi su ja.

Kartu Buckle tyrinėja, kaip jis rašo, metafizikų taikomą metodą atrasti protiniams įstatymams, kurie esą galingesni už fizikinius. Šis metodas pasižymi tuo, kad visuomet tyrinėjamos operacijos stebėtojo prote (113 psl.). Tai, anot autoriaus, priešinga istoriniam metodui, pirmiausia tuo, kad metafizikas studijuoja vieną protą (tikėdamasis suprasti visus), o istorikas – daug jų. Tačiau apsiribodamas tik vienu objektu bei jo savybėmis ir atsisakydamas išplėsti savo tyrimą, metafizikas neišvengiamai susiduria su įvairiais neatitikimais kituose panašiuose objektuose.

Ketvirtajame skyriuje Buckle suskirsto protinius įstatymus į moralinius bei intelektualinius, ir palygina juos tarpusavyje, kartu tirdamas abiejų poveikį visuomenės progresui. Anot reguliarumo, sistemos visuomenėje ieškančio autoriaus, vienintelis metodas, pagal kurį studijuotini protiniai įstatymai, yra tai, kaip jie pasirodo žmonijos (bendrai) veiksmuose, kartu atmetant jau minėtą metafizikams būdingą tyrinėjimą, kaip protiniai reiškiniai veikia individualaus stebėtojo prote. Pavyzdžiu Buckle pasitelkia proporciją skirtingų lyčių (vyrai ir moterys) gimstamume; bet koks smarkesnis šios proporcijos pakitimas galintis sukelti rimtą sumaištį visuomenėje. Teigiamas natūralus įstatymas, kad vyrų santykinai visuomet gimstą daugiau nei moterų, ir nerandama nė vienos šalies, kurioje ši proporcija būtų priešinga. Kita vertus, pažvelgus į Lietuvos Statistikos Departamento 2010 m. duomenis, aiškiai pastebima, kad moterų skaičius (1781,3 tūkst.) viršija vyrų skaičių (1547,7 tūkst.)[1]. Taigi minėtasis Buckle‘o teiginys šios recenzijos rašymo metu nėra pritaikomas, bent jau visuotinai. Nagrinėdamas protinius įstatymus, Buckle teigia, kad jų progresą visuomenėje galima išskaidyti į moralinį (turintį daugiau ryšio su žmonių pareigomis) ir intelektualinį (susijusį su žmonių žiniomis). Kadangi, anot Buckle‘o, istorija yra pasakojimas apie pasekmes, toks proceso padalinimas yra puikiai tinkantis: siekti atlikti savo pareigą yra moralinė dalis, o žinoti, kaip tai padaryti, yra intelektualinė dalis. Šios dalys susijusios tarpusavyje ir kartu kuria veiklos harmoniją bei žmonijos progresą. Tačiau Buckle pabrėžia neturįs jokio pagrindo teigti, kad šie (moralinis ir intelektualinis) veiksniai buvę galingesni civilizuotoje Europos dalyje nei laukiniuose barbarų regionuose (psl. 127). Anot autoriaus, intelektualinis principas esąs ne tik progresyvesnis už moralinį principą, bet taip pat pastovesnis savo teikiamuose rezultatuose, kuriuos galima išsaugoti, registruoti, apsaugoti bei lengvai perduoti kitoms kartoms. Tuo tarpu gerus poelgius sunkiau perduoti, kadangi jie esą labiau privataus ir kuklumą iškeliančio pobūdžio ir, būdami savidisciplinos bei pasiaukojimo rezultatai, turi būti atlikti kiekvieno žmogaus atskirai ir negalį būti kaip tokie išsaugoti ateities moralistams. Netgi karo atveju pabrėžiama, kad labiau išsilavinę žmonės vengia karo, kurį, atvirkščiai, labiau vertiną prasčiau išsilavinusios visuomenės: intelektualinis aspektas ir čia einąs pirmiau. Pavyzdžiu pasitelkiama autoriaus laikų Europa, kurioje anglai bei prancūzai, palaikydami glaudesnius įvairaus pobūdžio kontaktus, išmoko pagarbiau vertinti vieni kitus bei pamažu atmetė daug šimtmečių abi tautas varginusią tarpusavio neapykantą. Apskritai, Buckle iškelia tris atradimus, kuriais žinių (intelektualinis) progresas susilpninęs senąją karo dvasią: tai parako, politinės ekonomijos ir tobulesnių transporto priemonių atradimas bei naudojimas. Taigi autorius teigia, kad protiniuose įstatymuose intelektualinė dalis iškeltina aukščiau už moralinę, tiksliau, Buckle moralinius įstatymus subordinuoja intelektualiniams. Jis pabrėžia, kad Europa, panaudojusi intelektualinę veiklą, padarė didelį progresą iš barbarizmo į esamą civilizaciją. Civilizacijos progresas tapęs pažymėtas protinių įstatymų triumfu prieš fizikinius, taip pat intelektualinių įstatymų prieš moralinius.

Kartu Buckle (penktajame skyriuje) kritikuoja kitų istorikų veikalus: anot jo, užuot pateikę informaciją apie žinių progresą ir būdus, kaip žmoniją paveikė susidūrimas su naujomis žiniomis, dauguma istorikų pripildą savo darbus menkavertėmis detalėmis: tai asmeniniai anekdotai apie karalius bei jų dvarus; begaliniai pasakojimai apie tai, ką sakė vienas ministras, o ką mąstė kitas; ir, blogiausia, ilgos ataskaitos apie karines kampanijas, mūšius bei apsuptis. Visa tai Buckle‘ui atrodo nevertinga, nes šie dalykai nepateikia naujos tiesos ir netgi neparūpina priemonių, kuriomis naujos tiesos būtų atrastos (psl. 166). Taigi studijuojant žmogaus istoriją, svarbūs faktai buvę praleisti, o užrašyti nesvarbūs. Anot autoriaus, kuo labiau tyrėjai mažina stebėjimo lauką, tuo  didesnė tampa vidutinių žmonių nežinomybė. Istorinio tyrimo mastą lemia užsienio vyriausybių įsikišimai; nuomonės, literatūra, užsienio gyventojų papročiai; invazijos ar užkariavimai, prievartiniai naujų religijų, įstatymų, papročių įvedimai. Visi šie dalykai apriboja natūralų žengimą progreso keliu, tokiu būdu civilizacijos veiksmus paversdami sunkiau apskaičiuojamais. Todėl Buckle‘ui tampa svarbu tyrinėjant atskirą reiškinį pirmiausia atsižvelgti į tai, kokiu laipsniu jo vystymasis atitinka iš paties šio reiškinio išplaukiančias priežastis. Autorius kviečia ieškoti pavyzdžių civilizuotų žmonių, kurie sukūrė savo civilizaciją visiškai patys, pabėgę nuo visų užsienio įtakų – tai atskleistų normalaus ir būdingo vystymosi sąlygas, taip pat izoliacijos būsenoje veikiančius progreso įstatymus. Buckle teigia, kad Anglijoje tokios sąlygos buvo panašiausios; čia per paskutinius tris šimtmečius jos buvusios įgyvendintos sėkmingiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Autorius iškart atsiriboja nuo rašymo apie britų atradimus, puikią literatūrą ir sėkmingą karybą, nes kitos tautos gali palaikyti, kad perdedama. Buckle susitelkia į poziciją, kad iš visų Europos šalių Anglija esanti viena, kurioje ilgiausią periodą valdžia buvo ramiausia, ir žmonės aktyviausi; kurioje kiekvienas žmogus galįs pasakyti tai, ką galvoja, ir daryti tai, ką mėgsta; kur gali klestėti priešingos pažiūros, neribojamos Bažnyčios norų ar šalies valdžios; ir t.t. (psl. 168-169). Kartu pažymima ir tam tikra kultūrinė įtaka iš prancūzų, kuri vertinama kaip buvusi naudinga bei suteikusi grįžtamąjį įtakos ryšį ir patiems prancūzams. Buckle pabrėžia, kad anglai sukūrė savo civilizaciją mažai jiems padedant, kai prancūzai savąją civilizaciją pastatė su didele anglų parama. Akcentuodamas Anglijos civilizacijos progresą, autorius teigia ir didesnę jos svarbą, tiek už Prancūziją, tiek už tuometines Vokietiją ar Jungtines Amerikos Valstijas.

Tuo tarpu rašydamas apie religijos vietą, Buckle teigia, kad žmonių religija yra jų tobulėjimo pasekmė, o ne priežastis. Tačiau kartu autorius pažymi, jog kai kuriais trumpais ir specifiniais periodais pasitaiko aplinkybių, kurios suardo bendrą tvarką, apversdamos natūralų procesą. Tai galį kilti tik iš individualių žmonių ypatumų; šie žmonės, didieji mąstytojai, remdamiesi savo genijaus savybėmis ar energija, pajėgūs įsikišti į vyksmą didžiųjų įstatymų, kurie reguliuoja dideles visuomenes (psl. 186). Kita vertus, pabrėžiant pirmesnį Buckle teiginį apie religijos vietą, dera pastebėti, jog šiems didiesiems mąstytojams atsirasti ir sėkmingai veikti reikalinga atitinkama palanki aplinka – pavyzdžiu galima pasitelkti Tarpukario Vokietiją (iki nacizmo ideologinės religijos įsitvirtinimo) arba Rusiją prieš 1917 m. įvykius (iki komunizmo ideologinės religijos įvedimo). Tam pritaria ir pats Buckle, panašų ryšį nurodydamas apskritai tarp naujų idėjų ir visuomenės. Buckle apibendrina, kad nors religija, literatūra bei įstatymai keičia žmonijos būseną, tačiau juos žmonija irgi keičia, nes religija, literatūra, teisėkūra tėra pokyčių produktas, o jų rezultatai skiriasi atitinkamai pagal visuomenę, kurioje šie dalykai veikia (psl. 209). Autorius teigia, kad Europos civilizacijos progresas atitinka žinių progresą.

Šeštajame skyriuje Buckle nagrinėja istorijos kilmę ir istorinės literatūros padėtį viduramžiais, o septintajame – jau anglų intelekto istoriją XVI a. vid. – XVIII a. pab. Senųjų herojų biografijų (pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis), taip pat miestų pavadinimų (Turku) atsiradimui pateikiami paaiškinimai, atitinkantys vietinius socialinius pokyčius. Anot autoriaus, viduramžiais istoriją daugiausia sudarė ilga klaidingų pasakojimų serija, paremta žmonių kūryba. Šis reiškinys aiškinamas tuo, kad į Europą atėjusi krikščionybė ne tik sunaikino daugybę pagoniškų tradicijų, bet taip pat falsifikavo savo pamatus, suliedama juos su vienuoliškomis legendomis. Primenama, jog prieš pat galutinį Romos imperijos žlugimą Europos literatūra pateko vien į dvasininkijos rankas, ir ši ilgai buvo vienintelė žmonijos vedlė: beveik visi kiti iš tiesų buvo beraščiai ir nemokantys skaityti. Anot Buckle‘o, taip pat retai Viduramžiais galėta rasti žmogų, kuris sukurtų veikalą. Tokiu būdu vienos klasės monopolizuota literatūra apibendrino ypatumus savo kūrėjų, kurie labiau troško padidinti tikėjimą nei skatinti tyrinėjimą. Tai ir buvę pasiekta, nes, anot autoriaus, tuo metu nebuvo nieko, kuo žmonės netrokštų tikėti. Taigi Viduramžiais nebuvę istorijos, tik melagysčių išradinėjimas. Netgi vėlyvųjų viduramžių teminiai kūrėjai neapėmė visos žmonijos kaip socialinio reiškinio, tik tam tikrą jos detalę. Kad Europa išniro iš tokios būklės, Buckle‘ui atrodo esąs įtikinamiausias išskirtinės žmogaus energijos įrodymas. Anot autoriaus, paprastam skaitytojui, gyvenančiam XIX amžiaus viduryje, sunku suvokti, kad tik prieš 300 metų visuomenės protas buvo aptemusioje būsenoje, kuri aprašyta anksčiau. Kol neprasidėjusi abejonė, progresas nebuvęs įmanomas: būtent skepticizmo principas suvaidinęs svarbų vaidmenį Europos civilizacijos progrese. Pradžią Buckle labiau įžvelgia Anglijoje nei Prancūzijoje, ir pradeda anglų skepticizmo istoriją nuo Elžbietos I valdymo laikų. Skepticizmas fizikoje tapo mokslų pradžia, o religijoje – tolerancijos pradžia, o politikoje atvedė prie sukilimo prieš valdžią (psl. 250-251). Dvigubas skepticizmo ir tolerancijos judėjimas tęsęs puolimą per visą XVII amžių. Pagaliau tolerancijai palankus karalius Viljamas III linko sumažinti galias, iškeliančias Anglijos hierarchijos privilegijas. Pagrindine XVIII a. žyme Buckle pamini buvus išlaisvinimo judėjimą, kurį gretina su bažnytinės konvokacijos panaikinimu Anglijoje 1717 m. ir dvasininkų skaičiaus Bendruosiuose Rūmuose kritimu: bažnytinės galios mažinimas, anot autoriaus, esąs būtinas modernios civilizacijos bruožas (psl. 300). Minima apie tai, kad pamažu neliko dvasininkų Bendruosiuose parlamento rūmuose, kartu pateikiant viziją, kad jų neliks ir Lordų rūmuose. Be to, XVIII a. pasklidę daug naujų idėjų, kurios buvo masiškai užrašomos ir spausdinamos knygose, žurnaluose, ir ne tik didmiesčiuose, bet pasiekdavo ir mažesnius miestelius, tiek per knygynus, tiek per bibliotekas. Iš tiesų, spaudintos mintys galėjo pasiekti ir priversti susimąstyti žymiai daugiau žmonių, o pagerėjus literatūros pasiekimui (bibliotekų atsidarymas) dar didesnis kiekis gyventojų galėjo pasiekti įvairią informaciją. Galima sutikti, kad tai lėmė pakitusią socialinę atmosferą. Tačiau svarbu atrasti, kokie asmenys ar jų grupės lėmė pokyčių visuomenėje bangą. Buckle atskleidžia pavardes žymių žmonių, tarp jų Middleton‘ą, Hume‘ą, Gibbon‘ą, atskleidusius modernėjančios Anglijos civilizacijos pozicijas savo darbuose. Anot Buckle, efektyvius pokyčius visuomenės mąstyme galėjo sukelti tik tie, kurie iš pirminių šaltinių studijavo to meto istoriją. Taip pat iškeliama veiksminga karalių (Jurgio II, Jurgio III) vykdyta politika, kartu paminint šalia stovėjusius valdovų sprendimams įtakos turėjusius asmenis (Pitai vyresnysis ir jaunesnysis). Taigi XVIII a. autorius sieja su šviečiamuoju judėjimu, kurio idėjos Anglijoje, kitaip nei kitur, iškart imtos įgyvendinti praktikoje. Tačiau šviečiamojo judėjimo galios buvusios apribotos, kilus Didžiajai Prancūzijos Revoliucijai ir D. Britanijos karui prieš ją. Tačiau tyli, bet įtakinga viešoji nuomonė nulėmė ir tolesnes reformas Anglijoje, įvykusias jau XIX amžiuje.

Taigi pirmajame Buckle veikalo History of Civilization in England tome išryškėja pernelyg europocentristinė autoriaus pozicija, sutelkiant dėmesį į Anglijos civilizacijos pažangą. Žinoma, Anglija galėjo egzistuoti daug unikaliau būdama atskirai nuo Europos žemyno, tačiau pastarajame irgi vyko panašūs modernėjimo procesai, panašų laikotarpį pradedant Renesansu bei Dekarto „Cogito, ergo sum“ ir baigiant Didžiąja Prancūzijos Revoliucija. Anglija nesureikšmintina atskirai: ir ji patyrė įtaką iš kitų tautų, ypač prancūzų (kurią autorius ir pats pripažįsta), olandų. Išryškėja ir pozityvistinės Buckle tendencijos: istorijos tyrimų metodologija sugretinama su gamtos mokslų metodologija, besąlygiškai tikima žmogumi ir mokslu, žmonija giriama už tai, kad įveikė bei pajungė sau gamtos įstatymus. Kita vertus, Buckle per menkai pabrėžia atsakomybės svarbą: jei gamtą žmogus pajungia sau, ją turi ir saugoti, nes kitaip sunaikins tiek ją, tiek save. Tačiau ekologinės gyvensenos poreikis dar nebuvo išryškėjęs Buckle gyvenamuoju metu, todėl už tai galima autoriui atleisti. Pagrindinis autoriaus indėlis į istoriją buvo tai, kad jis pamėgino pateikti žmonijos istorijos sintezę, savo sukurtoje sistemoje rasdamas paaiškinimus istoriniams, ekonominiams, kultūriniams ir kt. skirtumams tarp tautų. Taip pat atskleista istorijos, kaip tarpininkės, vieta tarp vidaus ir išorės studijų, kartu integruojant ir šių tyrimo metodus, pirmiau gamtamokslinius. Todėl T. H. Buckle‘o veikalą verta perskaityti tiek istorija, tiek gamtos mokslais, tiek filosofija besidomintiems asmenims, nes iš jo galima pasisemti daug vertingų idėjų savo tyrimams.


[1] Gyventojų skaičius metų pradžioje (lentelė) [Interaktyvus]. Lietuvos Statistikos Departamentas: Vilnius, 2010. [Žiūrėta 2011-04-14] Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1299&gt;.

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: