Praleisti ir eiti į turinį

Koalicinės vyriausybės 1945-1948 m.

REFERATAS

KOALICINĖS VYRIAUSYBĖS LENKIJOJE IR ČEKOSLOVAKIJOJE

1945-1948 M.

Autorius – Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos III kurso studentas

Vilnius, 2010

       Įvadas

 

Šiame darbe aprašytas ir palygintas procesas, kaip iš nacių okupacijos atkovotose Lenkijoje bei Čekoslovakijoje SSRS prižiūrint tapo suformuotos, veikė ir netrukus žlugo koalicinės vyriausybės, sudarytos iš įvairių partijų atstovų. Demokratinėje visuomenėje žodis „koalicinė“ yra įprastas ir dažnai vartojamas nusakyti kelių partijų bendros politikos formavimui, pagal kurį užsitikrinusios palaikančių balsų daugumą parlamente, koalicijos partnerės pasidalija valdžios postais. Tačiau keistai minėtas terminas suskamba tiriant Vidurio Rytų Europą, o ypač Lenkiją ir Čekoslovakiją, iškart po antrojo pasaulinio karo. Henrio Kissingerio teigimu, po pergalės Staliningrado mūšyje Stalinas vis labiau įsitikino, kad sutriuškinus Hitlerį SSRS bus užėmusi daug ginčų sukelsiančių teritorijų[1] Europoje. Taip ir atsitiko: dar baigiantis antrajam pasauliniam karui, tolesnį Vidurio Rytų Europos valstybių likimą ėmėsi spręsti iš rytinės pusės Trečiąjį Reichą triuškinanti komunistinė SSRS. Tuo metu Vidurio Rytų Europos regionas, besitęsiantis nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, išvarius nacius buvo tapęs politiniu vakuumu. Jau Čerčilis, tai įžvelgdamas dar karo metu, perspėjo, jog Europos silpnajai papilvei reikia apsaugos[2]. Tačiau pirmieji tuo vakuumu pasinaudojo komunistai, vadovaujami iš Maskvos. Sovietų Sąjungai, kuri patyrė kruviną vokiečių invaziją, prireikė tarpinio regiono vakaruose, kuris kartu būtų nematomoje SSRS įtakos zonoje. Intensyviai ruošti planai šių teritorijų valstybėse sukurti patikimas vyriausybes. Lenkija bei Čekoslovakija tokiu būdu tapo keliomis iš Vidurio Rytų Europos šalių, kuriose po karo turėjo būti įgyvendinti ekspansiniai Stalino tikslai.

Užimtose šalyse Stalinas iš pradžių siekė sukurti federacinių valstybių sistemą, kurią tinkamu metu būtų įtraukęs į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tačiau SSRS vadovas, susidūręs su stipria Vakarų opozicija, sutiko įkurti atskiras satelitines valstybes, kurių pirmąją pokarinę vyriausybę iki naujų rinkimų turėjo sudaryti tiek prokomunistiniai, tiek provakarietiški įvairių politinių pažiūrų elementai: visoje Vidurio Rytų Europoje, taip pat ir Lenkijoje bei Čekoslovakijoje, imta formuoti koalicines vyriausybes. Veiksniai, nulėmę, konkrečią tų vyriausybių sudėtį, paaiškėjo dar per antrąjį pasaulinį karą, pradedant jau nuo 1939 metų, kada buvo Londone įkurtos Čekoslovakijos, Lenkijos laikinosios vyriausybės; šie aspektai taip pat aptarti ir palyginti. Todėl pavadinime nurodyti metai yra sąlyginiai, skirti nusakyti tik pačių koalicinių vyriausybių egzistavimo laikotarpį šalyse, kurios lyginamos.

Rašant naudotasi įvairia literatūra, jos sąrašas nurodytas darbo pabaigoje.

 

Koalicinių vyriausybių susikūrimas bei žlugimas

pokarinėse Lenkijoje ir Čekoslovakijoje, 1945–1948 m.

 

SSRS lojalių vyriausybių įtvirtinimas Vidurio Rytų Europos regiono valstybių valdžioje planuotas bei vykdytas nuosekliai. Toms vietovėms, kur staigiai galėjo neatsirasti tinkamų žmonių, dar SSRS teritorijoje iš anksto būdavo parengiami atitinkami kadrai, kurie reikiamu laiku atvykdavo į jų darbui skirtą teritoriją. Tuo tarpu Maskvoje karo su naciais metu pradėti kurti tautiniai komitetai, kurie atstovavo įvairias Vidurio Rytų Europos regiono šalis. Tai buvo tarsi parengtos šešėlinės vyriausybės; daugybė jų narių tapo atrinkta iš 1943 metais paleisto Kominterno narių. Renkantis žmones, atsižvelgiama buvo į tokį faktorių: jeigu šių vyriausybių vadovai buvo komunistų partijos nariai, paklusnūs partijos reikalavimams, tuomet jie kartu pakluso ir kontrolei iš SSRS valdžios pusės. Šie tautiniai komitetai palaikė menkus arba visai jokių ryšių su Vakarų remiamomis tremties vyriausybėmis, kurios, Lenkijos ir Čekoslovakijos atveju, telkėsi Londone. Pastarųjų vyriausybių Maskva nepripažino, todėl neišvengiamai prasidėjo derybos tarp abiejų pusių, inicijuotos iš Vakarų[3]. Pasitarimai dėl pripažinimo bei atkurtos šalies sienų nustatymo Lenkijos ir Čekoslovakijos laikinosioms vyriausybėms sekėsi skirtingai, apie tai šiek tiek toliau darbe.

Taigi Stalinui svarbiausi šaltiniai atsirenkant patikimus žmones į Sovietinės Armijos užimtąsias Vidurio Rytų Europos valstybes darbui jų valdžios struktūrose pirmiausia buvo vietiniai komunistai ir šių lojalumas Maskvai. Prokomunistines organizacijas tarpukario Lenkijoje Piłsudskis buvo uždraudęs, todėl jos egzistavo pogrindyje, tačiau Stalino vykdyto „saviškių“ valymo metu prieš pat antrąjį pasaulinį karą dauguma jų narių tapo sunaikinti. Kilus karui tarp Vokietijos ir SSRS, dalis išlikusių vietinių lenkų komunistų, vadovaujami Władysławo Gomułkos, veikė kaip sovietiniai partizanai nacių užimtos Lenkijos teritorijoje ir, kaip vietinis padalinys, palaikė ryšius su Maskvoje 1942 metais įkurta Lenkų darbininkų partija (PPR). Maskviniame padalinyje iškilo Bolesławas Bierutas, Jakubas Bermanas, Hilary Mincas, o „namų“ padalinyje sėkmingai lyderiavo Wł. Gomułka. Tik susikūrusi, PPR plėtėsi – 1944 metais liepą turėjo jau apie 20 tūkstančių narių, 1945 metų balandį – apie 300 tūkstančius, o 1947 metų balandį – jau per 500 tūkstančių narių. Tuo tarpu Čekoslovakijos komunistų partija (KSČ) prieš antrąjį pasaulinį karą egzistavo legaliai ir turėjo daug rėmėjų. Tokią veiklos laisvę lėmė vyriausybės politika: rūpintasi, kad išliktų pusiausvyra tarp partijų, nes manyta, kad komunistų partijos uždraudimas galėjo sustiprinti socialistų įtaką. KSČ nuo 1929 metų vadovavo Klementas Gottwaldas, o per karą susikūrusiai atskirai slovakų komunistų partijai – Husákas ir Clementis. Per antrąjį pasaulinį karą pagrindiniai KSČ vadovai išliko Gottwaldas ir Rudolf Slánský, tapęs pastarojo pavaduotoju[4]. Pasibaigus karui, šios partijos narių skaičius augo milžinišku greičiu: jau 1947 metais KSČ nariais jau buvo tapę virš milijono žmonių, pastebimai dar daugiau nei Lenkijoje.

Kaip galima pastebėti, ką iš sau palankių asmenų pasiūlyti į pokarinę Vidurio Rytų Europos šalių valdžią, Maskva turėjo pakankamai. Vis dėlto apsistota ties laikinu „koalicinių vyriausybių“ variantu: Vidurio Rytų Europa tarpukariu politiškai, ekonomiškai, kultūriškai orientavosi į Vakarų Europą, todėl po karo Stalinui tapo būtina atsižvelgti į šį vietinį kontekstą. Be to, susidurta ir su stipria Vakarų opozicija komunizmo plitimui. Visgi šis SSRS vadovas gudriai sugebėjo savo tikslų realizavimui palenkti ir ryšius, kuriuos Vidurio Rytų Europos šalys buvo užmezgusios su Vakarų Europa, taip koalicinių vyriausybių sudėtį bei politiką padarydamas sau palankią. Aptarkime tai detaliau Lenkijos ir Čekoslovakijos kontekste.

Lenkija, Čekoslovakija, iškilus pavojui jų teritoriniam saugumui iš Vokietijos pusės, pirmiausia kreipėsi pagalbos į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, kurios, deja, reagavo į šiuos prašymus labai pasyviai bei lėtai, ir ėmė aktyviai kovoti su Hitleriu tik pačios jo užpultos. Tačiau mums svarbu tai, jog išlaikant teisinį Lenkijos valstybės tęstinumą, jos sąjungininkėje Prancūzijoje paskelbta vyriausybė, kurią daugiausia sudarė prieškario Lenkijos valdžiai opozicinių partijų lyderiai. Kai 1940 metų pradžioje Prancūzija tapo sutriuškinta, Lenkijos vyriausybė skubiai persikėlė į Londoną. Pagrindiniai vyriausybės veikėjai buvo prezidentas Władysławas Raczkiewiczius ir ypač premjeras bei vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Władysławas Sikorskis. Londone apsistojusią Lenkijos vyriausybę rėmė ir jai pakluso Lenkijos teritorijoje veikęs ginkluotas pogrindis – Armia krajowa. Tuo tarpu buvęs Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas dar 1939 metų pradžioje taip pat Londone ėmėsi iš žymių Čekoslovakijos emigrantų aktyviai kurti politinį junginį, siekusį, kad taptų oficialiai panaikintas Miuncheno susitarimas. Pagaliau 1940 metų liepą Didžioji Britanija pripažino Benešo vadovaujamą Londone įsikūrusią Laikinąją Čekoslovakijos vyriausybę, kurią, Vokietijai užpuolus SSRS, pripažino visos trys didžiosios sąjungininkės – tiek D. Britanija, tiek SSRS ir JAV. Tačiau londoninių vyriausybių derybos su SSRS dėl jų teisių po karo perimti valdžią bei atstatyti senąsias, ikikarines sienas tapo sėkmingesnės Benešo grupei negu Londono lenkams.

Kai SSRS pradėjo puolimą vakarų link, stumdama Trečiojo Reicho armijas atgal, abiejų minėtųjų laikinųjų vyriausybių vadovai suprato, kad Sovietinė armija taps Vidurio Rytų Europos išvaduotoja ir čia neišvengiamai ims dominuoti komunistinės jėgos, neoficialiai remiamos užimtose teritorijose tebesančios SSRS kariuomenės dalinių. Todėl Benešas pradėjo rūpintis užmegzti gerus santykius su SSRS, su kuria 1943 metais pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Laikinosios Čekoslovakijos vyriausybės vadovas nuolat skrisdavo į Maskvą ir ten derindavo santykius su čekų ir slovakų komunistais. Pagaliau, kai Sovietinė armija įžengė į Čekoslovakiją, su čekų ir slovakų komunistais Maskvoje Benešas susitarė dėl naujos vyriausybės: ją sudarė Londono vyriausybės nariai, sukurta papildomų postų partneriams komunistams. Šios koalicinės vyriausybės programa paskelbta 1945 metų balandžio 5 dieną jau išvaduotuose Košicuose, kai iki Prahos išvadavimo buvo likę dar šiek tiek daugiau nei mėnuo. Košicų susitarimu tapo sumažintas ir Čekoslovakijos partijų skaičius: liko dvi Slovakijoje (Slovakijos komunistų partija ir Slovakų demokratinė partija), keturios čekiškose žemėse (Čekoslovakijos komunistų partija, Tautinė socialistinė partija, Socialdemokratų partija, Čekoslovakų liaudies partija). Kadangi visi šie politiniai judėjimai palaikė koalicinę vyriausybę, realios opozicijos nebuvo[5]. Taigi 1939 metais pabėgęs iš nacių okupuotos tėvynės, 1945 metais E. Benešas galėjo sugrįžti į ją atgal koalicinės vyriausybės su komunistais priešakyje kaip prezidentas. Kiti vietiniai politikai nekomunistai taip pat užėmė svarbius valdžios postus. Kalbant apie kitų politinių partijų statusą, koalicinių vyriausybių laikotarpiu jos egzistavo ir veikė laisvai, tačiau Čekoslovakijos komunistai naudojosi specialiomis privilegijomis, šiai partijai priklausė Vidaus, Švietimo, Žemės ūkio ministerijos[6].

Tuo tarpu Laikinajai Lenkijos vyriausybei susiklostė visai kitaip. Sikorskis ir jo vyriausybė dar gerai prisiminė, kad iki 1941 metų tarpusavio karo pradžios Trečiasis Reichas ir SSRS buvo sąjungininkai ir dalyvavo puolant bei dalijantis Lenkiją. Sunkiai, britų verčiama, Lenkijos vyriausybė turėjo nusileisti, ir tų pat metų liepos 30 dieną su Sovietų Sąjunga pasirašyta sutartis, kuria atkurti abipusiai santykiai, lenkams patvirtinta „amnestija“ SSRS teritorijoje, taip pat ten Maskva leido formuoti lenkų armiją; susitarimu tapo panaikintas ir Ribentropo–Molotovo paktas, tačiau nebuvo aiškiai apibrėžta, kokios bus pokarinės Lenkijos sienos[7]. Visgi Laikinoji Lenkijos vyriausybė neturėjo pasirinkimo, ir sutartis abiejų pusių tapo pasirašyta. Todėl tarp lenkų vyriausybės ir SSRS valdžios trintis išliko. Sikorskis, laikydamas SSRS antru Lenkijos priešu po Trečiojo Reicho, ieškojo paramos tarp kitų sąjungininkių, taip pat su Benešu 1942 metais planavo Čekoslovakijos–Lenkijos sąjungą, siekdamas sustiprinti politinę Vidurio Rytų Europos regiono padėtį po karo. Tačiau sąjungininkės nenorėjo, kad užsispyrę lenkai sugriautų jų santykius su SSRS, todėl į lenkų reikalavimus atstatyti prieškarines sienas nebuvo atsižvelgiama. Laikinosios Lenkijos vyriausybės ir SSRS santykius ypač paaštrino 1943 metų įvykiai: pavasarį vokiečiai pranešė, kad netoli Smolensko esančiuose Katynės miškuose atrado masiniuose kapuose palaidotus kūnus lenkų karininkų, kuriuos SSRS 1939 metais buvo paėmusi į nelaisvę. Laikinoji Lenkijos vyriausybė Londone itin susirūpino šio pareiškimo ištyrimu: ar iš tiesų žudynes Katynėje surengė Sovietinė armija. Tuo pasinaudodamas Stalinas apkaltino lenkų vyriausybę Londone veikiant vokiečių naudai ir nutraukė su ja santykius. Galimybė atnaujinti derybas dar labiau pasunkėjo, kai netrukus lėktuvo avarijoje žuvo Sikorskis, o gestapas suėmė Armia krajowa vadą[8]. Naujuoju Laikinosios vyriausybės Londone premjeru tapęs liaudininkas Stanisław Mikołajscyk įtaka savo pirmtakui visiškai neprilygo. Taigi kai Čekoslovakijos laikinosios vyriausybės Londone vadovas E. Benešas džiaugėsi su SSRS pradėtomis vaisingomis derybomis, lenkų laikinoji londoninė vyriausybė praradinėjo savo atstovaujamąsias galias ir tarptautinę įtaką.

Situacija dar labiau pasunkėjo, kai 1944 metų liepą išlaisvintame Liubline iš vietinių Lenkijos pasipriešinimo vadovų sudarytas SSRS globojamas Liublino komitetas, vadintas dar ir Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetu; jo narių daugumą sudarė komunistai. Išvadavus Varšuvą, šis komitetas tapo paskelbtas naująja Lenkijos vyriausybe, taip paverčiant niekais tremtyje prieš Trečiąjį Reichą kovojusių Londono vyriausybei paklususių lenkų tikslus. Visgi Laikinoji Lenkijos vyriausybė Londone susilaukė šiokios tokios paramos iš Vakarų: jos interesai tapo iškelti 1945 metų vasarą vykusioje Jaltos konferencijoje. Pripažinusios Stalino reikalavimą užsitikrinti politiškai patikimą Lenkiją tarp SSRS ir Vokietijos, Vakarų sąjungininkės įtikino jį sutikti išplėsti Lenkijos vyriausybę Varšuvoje, priimant narių iš londoninės lenkų vyriausybės. Tokiu būdu Londono lenkų vyriausybės vadovas bei kartu Lenkijos valstiečių partijos pirmininkas Stanisławas Mikołyczykas tapo įtrauktas į laikinąją vyriausybę Varšuvoje kaip ministro pirmininko pavaduotojas. Kitus svarbiausius postus užėmė Liublino grupės nariai: komunistas Bolesławas Bierutas tapo prezidentu, socialistas Edwardas Osobka–Morawskis – ministru pirmininku, o komunistas Wladysławas Gomułka – kitu ministro pirmininko pavaduotoju. Taigi, kaip galima pastebėti, koalicinės vyriausybės Lenkijoje ir Čekoslovakijoje sukurtos skirtingais keliais: Čekoslovakijoje tiesiogiai per nuolatines derybas tarp įvairiausių partijų ir SSRS, o Lenkijoje tik tarpininkaujant sąjungininkėms, kadangi SSRS su lenkų londonine vyriausybe buvo nutraukusi diplomatinius santykius dar 1943 metais.

Jaltoje Stalinas sutiko pasirašyti Išsivadavusiųjų šalių deklaraciją, kuria pro forma prižadėjo surengti laisvus, demokratinius rinkimus kiekvienoje iš Europos šalių, kuriose stovėjo Sovietinės armijos daliniai. Rinkimai į parlamentą surengti ir nagrinėjamose Lenkijoje bei Čekoslovakijoje. Lenkijoje jie įvyko 1947 metų sausio 19 dieną. Nors akivaizdžiai naudota daugybė klastojimo priemonių, Lenkijos valstiečių partija surinko mažiausiai 10% rinkėjų balsų; Mikołayczykas pajuto pavojų ir su keliais bendrapartiečiais pabėgo iš Lenkijos. Valstiečių partijos likučiai tapo įtraukti į Demokratinį bloką, kuris sujungė komunistinę Lenkų darbininkų partiją (PPR), socialistų ir kt. partijas, 1948 metais tapdamas Jungtine Lenkijos darbininkų partija[9]. Minėtasis blokas triuškinamai laimėjo 1947 metų rinkimus ir patvirtino suformuotą komunistinį valdžios aparatą. Tuo tarpu Koalicinės vyriausybės laikotarpis Lenkijoje tokiu būdu truko trumpai ir pasibaigė sulig 1947 metų rinkimais. Kita vertus, tiriant nuodugniau, galima įžvelgti tuometinės komunistinės vadovybės pasidalijimą į prolenkiškus ir promaskvietiškus komunistus: prolenkiška Gomułkos vadovaujama grupė siekė komunizmą padaryti lenkiškesnį, populiaresnį ir ne tokį paklusnų Maskvai; dėl to Gomułka 1948 metais pamažu tapo išstumtas iš einamų aukštų pareigų ir aštuonerius metus maža reiškėsi politikoje. Lenkijos valdžioje liko vien Stalinui lojalūs komunistai, ilgą laiką gyvenę SSRS.

Tuo tarpu Čekoslovakijoje, skirtingai nei Lenkijoje, 1946 metais įvykę parlamento rinkimai buvo laisvi ir nesuklastoti, kaip galima spręsti iš pateikiamų rezultatų: Klemento Gottwaldo Čekoslovakijos komunistų partija (KSČ) surinko 37,9% balsų – daugiausia. Šie rezultatai buvo natūralūs – Čekoslovakijos komunistai pasinaudojo tuo, kad KSČ buvo siejama su išlaisvinimo iš nacizmo sąjūdžiu, kuris, remiamas Sovietinės armijos pajėgų, atliko patriotinį vaidmenį. Be to, po karo KSČ išaugo į didžiausią šalies partiją, kurios lyderis tapo ministru pirmininku. Galiausiai, Gottwaldas ir jo kolegos prieš antrąjį pasaulinį karą veikė demokratinėje sistemoje, kurios patirtis išmokė bendradarbiauti su kitomis politinėmis partijomis. Tokia komunistų pergalė nebuvo priimtina Čekoslovakijos prezidentui Eduardui Benešui; šis vykdė provakarietišką politiką ir kartu siekė palaikyti draugiškus santykius su Maskva, tačiau išsilaikė tik kelis metus. 1948 metų vasarį dviejų nuostatų susidūrimas pasiekė apogėjų: komunistų partija, siekdama kontroliuoti šalies policiją, išprovokavo krizę. Vienu metu protestuodami atsistatydino vienuolika provakarietiškų ministrų, o Prahoje kilo antikomunistinės demonstracijos. Neramumams malšinti tapo panaudotos šalyje dislokuotos Sovietinės armijos pajėgos. Priėmęs ministrų atsistatydinimus, tų pat metų birželį atsisakė prezidento posto Benešas, jį pakeitė Gottwaldas. Čekoslovakija tapo policine valstybe, kuriai vadovavo komunistinė vyriausybė. Su KSČ tapo sujungtos visos kitos Čekoslovakijos partijos ar jų likučiai, todėl per 1948 metų gegužę vykusius rinkimus rinkėjai galėjo pasirinkti tik šios partijos pasiūlytus kandidatus[10].

Taigi lyginant su Lenkija, koalicinė vyriausybė Čekoslovakijoje subyrėjo įvykusios politinės krizės metu, o 1946 metų rinkimai, galima teigti, netgi sutvirtino bendradarbiavimą tarp Čekoslovakijos partijų. Šiaip ar taip, koalicinę partnerystę abiejose Vidurio Rytų Europos šalyse sugriovė pamatiniai ideologiniai nesutarimai – komunizmas ar vakarietiškoji demokratija. Svarbu išskirti tik tai, kad Čekoslovakijoje koalicinės vyriausybės žlugimą išprovokavo siekiantys kontroliuoti policiją komunistai, o Lenkijoje – suklastoti rinkimai, sukėlę pavojų nekomunistams. Kita vertus, galima spėlioti, kas būtų, jei Čekoslovakijoje 1948 metais vasarį vienuolika ministrų nebūtų protestuodami atsistatydinę; kas būtų, jei po 1947 metų rinkimų Mikołayczykas nebūtų išvykęs iš Lenkijos. Galbūt tai šiek tiek būtų pratęsę koalicinių vyriausybių funkcionavimą, tačiau kitaminčių pasitraukimu iš politinės scenos rūpinosi ne vien vietinė valdžia, bet ir SSRS, kuri kūrė paklusnias satelitines valstybes Vidurio Rytų Europoje. Satelitinių valstybių modelis, tiek Lenkijoje, tiek Čekoslovakijoje, tiek kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, buvo pasirinktas daugiau praktiniais sumetimais – sumažinti Vakarams komunizmo baimę, užsitikrinti patikimą apsauginį regioną, kuris skleistų reikiamą propagandą apie gyvenimą SSRS. Visgi, Andrew Gyorgy teigimu, kaip bebūtų keista, toks parengiamasis periodas, Stalino skirtas Vidurio Rytų Europos šalims integruotis į vieningą komunizmo sistemą, sugriovė iki tol kurtą komunistinę griežtai centralizuotą sistemą, ir ši niekuomet nebuvo atkurta, nors mėginimų ir būta, pavyzdžiui, 1948–1950 metais. Atskirų satelitinių valstybių įkūrimas, nors jų vyriausybes palaipsniui užvaldė Maskvai lojalūs asmenys, vis vien leido pasireikšti vietiniam separatizmui, kuris itin išryškėjo 1848 metais Čekoslovakijoje, 1956 metais Lenkijoje bei Vengrijoje[11]. Šiame kontekste koalicinės vyriausybės tapo vidiniu pereinamuoju etapu centralizuotos komunistinės sistemos kūrimo link.

 

Išvados

 

Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, Vidurio Rytų Europos likimą ėmė spręsti ten savo armijas dislokavusi SSRS. Ji sumanė čia sukurti paklusnų tarpinį regioną, kuris užtikrintų SSRS patikimą vakarinių sienų apsaugą bei skleistų reikiamą propagandą apie gyvenimą SSRS. Todėl Vidurio Rytų Europoje siekta sukurti Maskvai palankias vyriausybes, ir kuo legalesniu keliu, būtent per rinkimus. Tokiuose SSRS planuose atsidūrė ir Lenkija su Čekoslovakija. Dar karo su Trečiuoju Reichu metu Maskvoje pradėti kurti tautiniai komitetai, atstovavę šias šalis – juos sudarė daugiausia komunistai. Iš pradžių buvo palaikomi menki santykiai su Londone įsikūrusiomis laikinosioms Lenkijos, Čekoslovakijos vyriausybėmis, tačiau netrukus prasidėjo abipusės derybos dėl pokarinės santvarkos. Lenkijos ir Čekoslovakijos atstovams iš Londono skirtingai sekėsi bendrauti su Stalinu ir jo remiamais tautiniais komitetais. Čekoslovakijos laikinosios vyriausybės Londone vadovas E. Benešas rūpinosi užmegzti gerus santykius su SSRS, suvokdamas jos, kaip supervalstybės, vaidmenį pokario Europoje; išlaisvinus Čekoslovakiją, Benešas tapo paskirtas jos prezidentu, o jo vyriausybė, nuo tol vadovaujama K. Gottwaldo, išplėsta, į naujus postus priimant komunistus. Tuo tarpu lenkai emigrantai sunkiai pajėgė derėtis su Stalinu, prisimindami, jog iki 1941 metų tarpusavio karo pradžios Trečiasis Reichas ir SSRS buvo sąjungininkai ir dalyvavo puolant bei dalijantis Lenkiją. Vos prasidėjusios derybos netrukus nutrūko dėl Katynės skandalo; išlaisvinus Lenkiją, į jos pirmąją vyriausybę pateko keletas londoninės vyriausybės atstovų tik tarpininkaujant Vakarams.

Tačiau šios koalicinės vyriausybės Lenkijoje ir Čekoslovakijoje egzistavo vos keletą metų. Tai lėmė pirmiausia valdžioje esančių politikų nesutampančios ideologijos. Provakarietiški Benešas, Mikołayczykas netiko komunizmo doktriną išpažįstantiems bei jai paklūstantiems Gottwaldui, Beirutui, Gomułkai, o labiausiai – Stalinui. Lenkijoje viskas tapo išspręsta suklastotais 1947 metų rinkimais: Mikołayczykas, pajutęs pavojų dėl per didelės savo procentinės įtakos, pabėgo iš šalies, o jo partija, tapo įjungta į vieną bloką su kitomis partijomis. Čekoslovakijoje koalicinių vyriausybių laikotarpiu vyko demokratiškesni procesai: tai parodė palyginti nesuklastoti rinkimai. Nors KSČ vadovas Gottwaldas ir gerbė tarpukariu išmoktą koalicinį valstybės valdymo modelį, netrukus taip pat tapo pereita prie vienpartinės sistemos: skirtingai nei Lenkijoje, čia 1948 metais įvyko politinė krizė, lėmusi koalicinio ministrų kabineto subyrėjimą; juo labiau, Prahoje kilo protesto demonstracijos, kurioms numalšinti pasitelkta policija bei kariuomenė. Kad ir kokios bebuvo skelbiamos išorinės koalicinių vyriausybių subyrėjimo Vidurio Rytų Europoje priežastys, komunistines jėgas regione rėmė SSRS, siekusi sukurti vietinę komunistinių valstybių bloko sistemą, valdomą iš Maskvos, ir todėl regiono valdžioje privalėjo likti tik komunistinei ideologijai ir Stalinui lojalūs asmenys.

 

Literatūros sąrašas

 

1)      Calvocoressi, Peter:Pasaulio politika 1945–2000 metais. – Vilnius: Briedis, 2001.

2)      Gyorgy, Andrew: The Role of Nationalism in Eastern Europe: From Monolith to Polycentrism/ From: Eastern Europe in Transition/ edited by Kurt London. – Baltimore: The John’s Hopkins Press, 1966.

3)      Kissinger, Henry: Diplomatija. – Vilnius: Pradai, 2003.

4)      London, Kurt. Communism in Eastern Europe: Polycentrism, Splittism – and After/ From: Eastern Europe in transition/ edited by Kurt London. – Baltimore: The John‘s Hopkins Press, 1966.

5)      Sharon L. Wolchik: Czechoslovakia/ From: Eastern Europe: Politics, Culture and Society since 1939/ edited by Sabrina P. Ranscot. – Bloomington: Indiana University Press.

6)      Walicki, Andrzej: Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę: komunizmo utopijos istorija. – Vilnius: Mintis, 2005.

7)      Wandycz, Piotr S.: Laisvės kaina: Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. – Vilnius: Baltos lankos, 1997.

 

[1] Kissinger, Henry: Diplomatija, psl. 386

[2] London, Kurt. Communism in Eastern Europe: Polycentrism, Splittism – and After/ From: Eastern Europe in transition, psl. 20

[3] London, Kurt. Communism in Eastern Europe: Polycentrism, Splittism – and After/ From: Eastern Europe in transition, psl. 20

[4] Wandycz, Piotr S. Laisvės kaina, psl. 247-248

[5] Sharon L. Wolchik: Czechoslovakia/ From: Eastern Europe: Politics, Culture and Society since 1939, psl. 37

[6] Sharon L. Wolchik: Czechoslovakia/ From: Eastern Europe: Politics, Culture and Society since 1939, psl. 36

[7] Wandycz, Piotr S.: Laisvės kaina, psl. 235

[8] Wandycz, Piotr S.: Laisvės kaina, psl. 235

[9] Calvocoressi, Peter: Pasaulio politika 1945–2000 metais, psl. 279

[10] Calvocoressi, Peter: Pasaulio politika 1945–2000 metais, psl. 280

[11] Gyorgy, Andrew: The Role of Nationalism in Eastern Europe: From Monolith to Polycentrism/ From: Eastern Europe in Transition, p. xii

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: