Praleisti ir eiti į turinį

Recenzijos – Moon straipsnis

gegužės 12, 2014

MOON, David straipsnio

Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century

recenzija

Autorius – Tadas Lovčikas, 2009 m.

Durhamo Universiteto profesorius Deividas Moonas aktyviai domisi socialine Rusijos valstietijos istorija devynioliktame amžiuje ir šia tema yra parašęs bei išspausdinęs nemažai straipsnių. Tai, ką atrado tyrinėdamas Rusijos valstietijos istoriją, Deividas Moonas 1999 metais išleido atskiroje studijoje The Russian Peasantry, 1600-1930: The World the Peasants Made. Jo dabartiniai tyrimai – Rusijos imperijos stepių regiono istorija 1700–1914 metais – puikiai pagrindžia ir šioje recenzijoje nagrinėjamo Deivido Moono straipsnio Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century sukūrimą.

Šiame straipsnyje autorius tyrinėja europinės Rusijos pietryčiuose esančių stepių masinį apgyvendinimą žemdirbiais valstiečiais XIX amžiuje. Įžangos turinys panašesnis į viso darbo reziumė, nes nėra aiškiai išskirtų problemos ar uždavinių, tik bendrai rišlia bei laisva kalba aprašoma, apie ką Deividas Moonas pasakoja toliau savo darbe. Akivaizdžiai dar įžangoje galima įžvelgti straipsnio padalinimą pagal potemes į dvi nevienodas, bet svarbias dalis: pirmojoje (I skyrius) aprašytas stepių regionas bei pats kolonizacijos procesas, antrojoje (II–VI skyriai) nagrinėtos įvairių tuometinių rusų inteligentų diskusijos apie žemdirbystės plėtrą stepėse bei galimas to pasekmes. aplinkos poveikį Rusijos stepėms, regioną XIX amžiaus pabaigoje apgyvendinus dideliu kiekiu valstiečių bei išplėtojus žemdirbystę. Platesnę antrosios dalies apimtį galima paaiškinti kruopščiu autoriaus tyrimu, nagrinėjant tiek kolonizacijos stepėse proponentų, tiek oponentų pozicijas, be to, aprašant įvairiausių profesijų žmonių nuomones: tai leidžia skaitytojui susidaryti įvairiaaspektį problemos vaizdą.

Kaip jau buvo minėta, straipsnis sudarytas iš įžangos ir šešių skyrių, kurių paskutinis atitinka išvadas. Pirmajame nėra išskirtos potemės, problemos, uždaviniai, tačiau galima įžvelgti, jog siekta aprašyti Rusijos stepių gamtinę bei geografinę padėtį bei jos pokyčius masiniu naujakurių perkėlimų laikotarpiu XIX amžiuje: tai tampa labai pravartu norint suvokti natūralią tuometinę aplinką bei atskirti pokyčių sukeltas pasekmes. Deividas Moonas, pasiremdamas 1899–1914 metais spausdintais daugiatomiais geografiniais Rusijos imperijos aprašymais, aprašo vidutines sausio, liepos temperatūras, vidutinį metinį kritulių kiekį įvairiose regiono vietovėse. Tekstas ir toliau rašomas laisva moksline kalba. Paminėta, jog kritulių kiekis regione kas metai smarkiai kitęs, ir tai lėmę periodiškas, karštų, sausų vėjų sunkinamas sausras, ypač pavasarį bei vasarą. Užtat stepių dirvožemis (juodžemis) buvęs labai derlingas ir užėmė didelius plotus regione. Tik pačiuose stepių pietryčiuose, pavyzdžiui, Astrachanės provincijoje, vyravo smėlis. Augmeniją sudarė laukinės žolės, vaistažolės, gėlės, krūmynai; prie daubų ir upių slėnių ribojosi šiek tiek miškingų vietovių. Į regiono fauną įėjo didelės laukinių arklių kaimenės bei tuo metu dėl besaikės medžioklės benykstančios stepių antilopės (saigos). Tarp kitko, pastarųjų žinduolių paminėjimas rodo autoriaus naudotų šaltinių apie stepių fauną originalumą, nes dabar saigos straipsnyje nagrinėjamose teritorijose jau nebegyvena (išnaikintos arba pasitraukė kitur), todėl, jei autorius būtų rėmęsis vien dabarties šaltiniais, informacija būtų kitokia. Straipsnyje stepių gamtinė bei geografinė padėtis aprašyta gana išsamiai, visgi autorius, jei tik buvo tam priemonių, galėjo panagrinėti ankstesnius šaltinius, nes 1899 metais stepėse seniai gyveno daugybė atkeltų atvykėlių iš kitų Rusijos imperijos teritorijų, ką ir pats D. Moonas išdėstė vėlesniuose straipsnio skyriuose pateiktose lentelėse. Todėl iš 1899–1914 metų aprašymų daugiau galima spręsti apie padėtį po perkėlimų, o ne prieš juos. Tačiau svarbiausia tai, kad autorius neapsiribojo vien istoriniais faktais, o pažvelgė į padėtį europinės Rusijos stepių regione iš įvairių perspektyvų – istorinės, gamtinės, geografinės.

Masinių stepių apgyvendinimo pradžia profesorius D. Moonas laiko XVIII amžių, kartu pažymėdamas, jog nedideli perkėlimai vyko dar nuo XVI amžiaus vidurio, kai Rusijos valdovai galutinai užėmė Auksinės Ordos valdomas žemes. Visgi masinę kolonizaciją, anot autoriaus, ilgai trukdė tiek vietinių klajoklių išpuoliai, tiek gamtinės sąlygos, kurios skyrėsi nuo tų, prie kurių atvykėliai buvo pripratę anksčiau. Visgi čia dar nėra aiškiai aprašyta, kodėl būtent XIX-ajame amžiuje paspartėjo Rusijos tuštesnių teritorijų kolonizacija, nors iš dalies į tai D. Moonas atsako antrajame skyriuje, kur pamini baudžiavos panaikinimą Rusijoje 1861 metais, leidusį migruoti po imperijos teritoriją daugybei valstiečių. Galima buvo pažymėti, kad perkėlimo proceso eigą lėmė dargi ir nerami regiono padėtis, būtent čia gyvenančių kazokų maištai, kurių žinomiausias yra 1773 metais rugsėjo 29 dieną Užvolgio stepėse prasidėjęs Dono kazoko Jemeljano Pugačiovo sukilimas. Šis asmuo pasiskelbė caru Petru III ir išžygiavo į Orenburgą, pakeliui prie jo pajėgų prisidėjo valstiečių bei darbininkų. Po daugybės mūšių, 1775 metais Rusijos imperijos kariuomenė pagaliau sutriuškino Pugačiovo armiją ir suėmė jos vadą. Todėl lėtą rusų valstiečių perkėlimą į stepes galėjo lemti ir valdžios noras užsitikrinti ramesnį pietrytinį europinės Rusijos dalies pakraštį. Pats autorius, minėdamas jau vien Dono kazokus, pažymi, kad straipsnyje tirtose stepėse 1720-aisiais metais gyveno 30 tūkstančių, 1859 metais – 290 tūkstančių, 1897 metais – 498 tūkstančiai jais save laikančių vyrų[1]. Šiais skaičiais būtų galima pagrįsti straipsnyje menkai gvildentą, bet skaitant kylantį klausimą, kodėl Jekaterina II į stepes pakvietė atsikelti daugybę vokiečių valstiečių šeimų: šie buvo lojalesni valdžiai ir galėjo tapti atrama malšinant vietinių kazokų sukilimus. Kaip taip pat pažymi D. Moonas, vokiečių vyrų valstiečių skaičius augo nuo 27 tūkstančių XVIII amžiuje, pasiekdamas 55 tūkstančius 1811 metais, o 1897 metais – jau 390 tūkstančių[2]. Taigi perkėlimo laiką bei spartą galėjo lemti ne tik klajoklių puldinėjimai ar kitokios gamtinės sąlygos, kaip minima straipsnyje, bet taip pat dažni vietinių gyventojų maištai bei Rusijos valdžios planai suvaldyti šį neramų regioną.

Aprašydamas perkėlimų nulemtus ekonominius krašto pokyčius, Deividas Moonas įvairiapusiškai atskleidžia, kaip per XIX amžių palaipsniui žemdirbystė, būtent kviečių auginimas, stepių regione tapo svarbesnė nei gyvulininkystė, žuvininkystė ar kitos veiklos. Nuo seno vietovėje gyvenusiems klajokliams tapo sunkiau pereiti prie pastovioje vietoje būti reikalaujančio žemės ūkio, tik nedaugelis pasuko jos keliu. Tuo tarpu naujakuriai rusų, vokiečių valstiečiai žemdirbiai susidūrė su nagrinėjamoms stepėms būdingais bruožais: derlingas dirvožemis, bet nepatikimas kritulių kiekis. Prie tokių nepastovių sąlygų, anot Deivido Moono, naujai atsikėlę valstiečiai nebuvo pripratę, taigi jiems teko priderinti savo žemdirbystės technikas, padargus bei derlių prie atvirų stepių aplinkos[3]. Visgi pritrūko statistinių duomenų, kurie paremtų autoriaus teiginį apie prie žemdirbystės prisitaikiusių buvusių klajoklių kiekį. Deividas Moonas tikslingai pateikia geografo M. A. Cvetkovo sudarytą lentelę, kurioje suskaičiuoti žemės panaudojimo stepėse pokyčiai pagal rūšis nuo 1725 metų iki 1887 metų. Iš tiesų, galima pastebėti, kad ariamos žemės plotas per šį laikotarpį išaugo apie 500 procentų. Straipsnio autorius pateikia objektyvų požiūrį paminėdamas, jog į šią lentelę neįtraukti šiaurinio Kaukazo duomenys, kuriuos pridėjus, ariamos žemės ploto išaugimas būtų procentais dar didesnis. Remdamasis lentele, D. Moonas pažymi, kad toks augimas pasiektas pievų, miškų, tuščių vietovių sąskaita. Taigi autorius pirmajame skyriuje pateikia daug vertingos informacijos apie tuometinę Rusijos stepių aplinką bei jų apgyvendinimą, tačiau trūksta konkretesnio potemių, problemų bei uždavinių aprašymo.

Antrajame straipsnio skyriuje potemės aiškiai išskirtos jau pirmajame sakinyje, iš jų galima nusakyti autoriaus išsikeltus uždavinius. D. Moonas išsamiai aptaria rusų intelektualų diskusijų prielaidas apie žemdirbystės plėtrą Rusijos europinės dalies stepėse ir to pasekmes, nagrinėdamas šias prielaidas trijuose kontekstuose – politiniame, gamtamoksliniame bei kultūriniame. Rašydamas apie politines stepių apgyvendinimo diskusijų prielaidas, autorius pirmiausia pamini baudžiavos panaikinimą Rusijoje 1861 metais, kuris leido valstiečiams judėti į kitas imperijos vietoves, ypač į mažiau apgyvendintas, į kur nuo XIX amžiaus devintojo dešimtmečio valdžia, kaip aprašo D. Moonas, ėmė itin skatinti juos vykti. Straipsnyje įdomiai užsiminta, jog kai kuriems valdžios pareigūnams bei išsilavinusiems rusams stepių apgyvendinimas kėlė platesnes idėjas apie rusiškojo nacionalizmo bei imperijos plėtrą, civilizuojant jos pakraščius. Todėl imti aktyviai rinkti duomenys apie turimus imperijos gamtinius, materialinius bei žmogiškuosius išteklius, siekiant gautais statistiniais duomenimis paremti siūlomas reformas. Tokiomis priemonėmis susidomėjo ne tik brolių Miliutinų įtakojama Imperatoriškoji Rusijos geografų draugija, o ir imperijos generalinis štabas, rinkęs duomenis apie valstybės centrinius ir periferinius regionus. Taigi autorius, rašydamas apie politines perkėlimų prielaidas, nori pažymėti, jog valdžia buvo suinteresuota žemdirbystės plėtra stepėse, todėl nuolat domėjosi, kokios yra to galimybės bei pasekmės, lemdama galutinius sprendimus.

Debatų apie žemdirbystės plėtimą stepėse prielaidų D. Moonas, kaip istorikas, netikėtai ieško bei atranda ir gamtamoksliniame kontekste. Autorius mini XIX amžiuje atsiradusį naują požiūrį į žmogaus ir gamtinės aplinkos santykį: paskelbta, jog žmonės gali savo veikla daryti kenksmingą bei negrįžtamą poveikį gamtai, pavyzdžiui, išnaikinti miškus ar padaryti dykumas, todėl šias mintis kėlę žmonės ragino saugoti natūralius išteklius. Kaip pažymi D. Moonas, ilgą laiką Rusijos imperijoje buvo draudžiama platinti naujas mokslines idėjas, tik padarius laisvesnę cenzūrą nuo 1855 metų į Rusijos skaitytojų rankas pateko žymių užsienio mokslininkų knygų vertimai. Tai lėmė, kad Rusijos imperijoje atsirado ir naujųjų gamtamokslinių idėjų šalininkų, kurie rašė su vietiniu gamtiniu kontekstu, taip pat ir stepėmis, bei jo natūralumo išsaugojimu susijusius darbus. Autorius vėlesniuose skyriuose atskleidžia, kaip šių mokslininkų žinias valdžia taikė plečiant žemdirbystę stepėse bei tiriant žmonių agrarinės ir kitokios veiklos įtaką joms, pavyzdžiui ketvirtajame skyriuje aprašydamas dirvožemio specialisto Vasilijaus Dokučajevo darbus.

Kalbėdamas apie kultūrinį debatų apie stepių agrarizaciją kontekstą, autorius įtraukia idėjas apie Rusijos ateitį ir identitetą. XIX amžiuje kilo daugybė diskusijų, kieno labiau dalis yra Rusija – Europos ar Azijos; slavofilai netgi teigė, jog ji turinti savo pačios kelią. Anot D. Moono, XIX amžiaus pirmojoje pusėje, nesant aiškios sienos, dalis derlingųjų stepių buvo priskiriama azijinei Rusijai. Visgi masinis stepių apgyvendinimas rusų ir vokiečių netrukus leido pakeisti viso stepių regiono identitetą, pagal kultūrą priskiriant jį europinei imperijos daliai. Kaip radikaliai pamini autorius, kitą kultūrą lydėjo ir kitokia ekonominė veikla – žemdirbystė, pakeitusi vietinių azijiečių klajoklinę gyvulininkystę. Visgi autoriui derėtų dar prisiminti ankstesnį teiginį, jog nedidelė dalis vietinių prisitaikė prie žemdirbystės: galima teigti, kad ėmė kurtis demografiškai mišrus regionas, kurio priskyrimas Europai ar Azijai labiau priklausė nuo vyraujančio gyventojų skaičiaus.

Trečiajame straipsnio skyriuje pateikiama devynioliktajame amžiuje gyvenusių išsilavinusių rusų asmenybių, teigiamai pasisakančių apie žemdirbystės nagrinėjamose stepėse plėtros perspektyvas, nuomonė. D. Moonas atskleidžia požiūrį tokių žmonių, kaip Konstantinas Veselovskis (1818–1901 m.), kurio optimizmas, kaip pažymi D. Moonas, „buvo paremtas iš dalies tikėjimu, jog žmogaus veikla turi mažą neigiamą poveikį aplinkai“[4]. Veselovskis susilaukė pasekėjų, pavyzdžiui, tarp karininkų, vykdžiusių provincijų tyrimus, skirtus imperijos generaliniam štabui. Straipsnio autorius mini kapitoną Mochulskį, pulkininką–leitenantą Beznosikovą, kapitoną Krasnovą – visi jie tyrė stepių regioną devynioliktojo amžiaus viduryje ir buvo taip pat labai optimistiški kalbėdami apie žemdirbystės plėtrą tose vietovėse. D. Moonas prie žemdirbystės stepėse plėtros šalininkų prideda ir asmenis, kurie siūlė, kaip spręsti tenykščius gamtinius iššūkius: pavyzdžiui, paminimas karo inžinierius M. N. Anenkovas, kuris siūlė spręsti drėgmės problemą kasant irigacinę sistemą. Taigi autorius, remdamasis įvairiausių profesijų žmonių nuomonėmis, atskleidžia, kad optimistiški samprotavimai apie žemdirbystės vystymą stepių regione buvo paplitę tiek tarp valstybės, tiek tarp kariuomenės pareigūnų bei kitų žmonių, kurie pritarė imperijos valdžios politikai plėsti stepių kolonizaciją bei skatinti žemdirbystę jose.

Kaip ketvirtajame skyriuje pabrėžia D. Moonas, ne visi išsilavinę rusai tryško tokiu optimizmu kaip Veselovskis, kalbėdami apie stepių ateitį, jose išplėtojus žemdirbystę. Straipsnio autorius objektyviai pateikia nuomonę asmenų, kurie buvo savo oponentų bendradarbiai (A. P. Zablotskis – Desiatkovskis), kiti žymūs bei autoritetingi jų amžininkai, pavyzdžiui dvasininkas Ivanas Palimpsestovas, baigęs ir žemės ūkio studijas, taip pat botanikas Vasilijus Černiajevas, kalnakasybos inžinierius D. L. Ivanovas ir kiti. D. Moonas pamini oponentų pusėn įsitraukus ir keletą žymių mokslininkų, būtent klimatologą Aleksandrą Vojeikovą bei dirvožemio tyrinėtoją Vasilijų Dokučajevą. Oponentai griežtai nesutiko su Veselovskiu, pažymėdami žemdirbystės plėtros daromą žalą stepių aplinkai: plėtra skatino kirsti miškus, ir tai lėmė stipresnių karštų bei sausų rytų vėjų atkeliavimą vasarą. Tokie vėjai ir dar liūtys, kaip aprašo autorius oponentų nuomonę, „kėlė dirvožemio eroziją, pašalindami derlingą juodžemį ir užliedami laukus smėliu“[5]. Be to, didėjantis stepių apgyvendinimas buvo siejamas su smarkesnėmis sausromis. Galiausiai, Vojeikovas įrodinėjo miškų retėjimo įtaką vietiniam klimatui, o Dokučajevas tyrinėjo dirvožemio sudėtį, pažymėdamas jos pokyčius. Taigi D. Moonas nešališkai bei objektyviai pateikia abu devynioliktajame amžiuje išryškėjusius požiūrius į žemdirbystės plėtrą europinės Rusijos pietryčiuose esančiose stepėse, atskleisdamas tuos požiūrius palaikiusius argumentus.

Šis autoriaus objektyvumas išryškėja ir likusiuose straipsnio skyriuose, iš kurių penktajame pasakojama apie 1891-2 metais Rusiją ištikusią katastrofišką sausrą, nederlių bei badą ir naujas diskusijas apie stepių kultūrinį identitetą, kuriuos šis įvykis sukėlė rusų inteligentijoje. Paminimas Vladimiras Solovjovas, bijojęs neigiamos Azijos įtakos, o tas „priešas iš rytų“ buvusi pati besiplečianti dykuma, kuria dėl intensyvios žmonių veiklos galėjusios tapti ir stepės. Autorius netgi pamini per Laisvos ekonominės draugijos 1891 metais, būtent jų pabaigoje, surengtas diskusijas radikalų agronomo Valeriano Černiajavo skaitytą pranešimą, jog esamas stepių naudojimo būdas  naikina aplinką bei grasina paversti dykuma ne tik stepes, o ir visą Rusiją. Svarstyta, kokius naujus ūkininkavimo metodus naudoti, kad jie duotų vaisių ir sausros metu. Visgi, kaip pamini D. Moonas, buvo ir mažiau sutinkančių, kad klimatas keičiasi, pavyzdžiui Ikonikovas, kuris teigė, jog ne klimatas, bet kraštas pasikeitė. Diskusijos apie klimato pokyčius stepėse bei apie gamtinių ateities nelaimių jose išvengimą, kaip atskleidžia straipsnio autorius, vyko ne tik rusų intelektualų susirinkimuose, bet ir specialiose knygose, spaudoje, rengtos specialios ekspedicijos, kas taip pat aptarta šiame straipsnyje. Visgi D. Moonas galėjo plačiau aptarti centrinės valdžios požiūrį į stepių kolonizaciją, agrarizaciją, klimato pokyčius, taip pat šio požiūrio priežastis, realizavimą bei pasekmes.

Taigi savo straipsnyje Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century profesorius Deividas Moonas aprašo europinės Rusijos pietryčiuose esančių stepių socialinius bei ekonominius pokyčius XIX amžiuje ir labai objektyviai bei nešališkai pateikia skirtingus XIX amžiaus rusų intelektualų požiūrius į šių pokyčių prielaidas bei poveikį stepių gamtovaizdžiui bei klimatui. Straipsnio autorius neapsiriboja vienu kontekstu, jis nagrinėja žemdirbystės plėtros stepėse problemą netgi iš trijų kontekstų – politinio, mokslinio bei kultūrinio. Tai leidžia susidaryti išsamesnį, detalesnį tiriamo objekto vaizdą, ypač atskleidžia vykusių diskusijų aktualumą bei smarkumą. Visgi aiškių tikslų, problemų, uždavinių nepateikimas dažnai verčia suabejoti, ar tam tikra straipsnio dalis reikalinga. Visgi Deivido Moono straipsnį galima vertinti kaip tikrai išsamų bei įdomų darbą, paremtą daugybe įvairios temą atitinkančios literatūros.

 

Literatūra

MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century/ Iš: ed. BREYFOGLE, Nicholas, SCHRADER, Abby, SUNDERLAND, Willard. Peopling the Russian Periphery: Borderland colonization in Eurasian history. Routledge, 2007, psl. 81-105.


[1] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 84

[2] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 84

[3] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 85

[4] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 89

[5] MOON, David. Agriculture and the environment on the steppes in the nineteenth century, p. 91

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: