Praleisti ir eiti į turinį

Kazimiero Didžiojo užsienio politika

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Naujosios istorijos katedra

 

Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos III kurso studentas

 

REFERATAS

 

KAZIMIERO III DIDŽIOJO UŽSIENIO POLITIKA

 

Darbo vadovas: d. A. Narbutas

Vilnius 2009-11-03

Turinys

Įvadas …………………………………………………………………………………………………………………. 2 psl.

1. Kazimiero III Didžiojo santykiai su Vokiečių Ordinu …………………………………………………. 3 psl.

2. Kazimiero III Didžiojo santykiai su Lietuvos valstybe ……………………………………………….. 6 psl.

2.1. Pasienio kovos su LDK …………………………………………………………………………………….. 6 psl.

2.2. Bandymai apkrikštyti LDK ……………………………………………………………………………… 10 psl.

3. Kazimiero III Didžiojo santykiai su Čekija ir Vengrija ……………………………………………… 12 psl.

4. Naujų lenkiškų žemių įjungimas į Lenkijos karalystę ……………………………………………….. 15 psl.

Išvados ………………………………………………………………………………………………………………. 16 psl.

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………….. 17 psl.

 

Įvadas

 

Šiame referate aptarta Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo (Kazimierz Wielki, gyveno 1310–1370 m.) užsienio politika. Kazimieras Didysis žymus ir tuo, kad galutinai užbaigė tėvo pradėtą Lenkijos valstybės vienijimo darbą, sukūrė puikiai veikiančią vidaus valdymo sistemą bei 1347 metais susistemino įstatymų kodeksą; Lenkija Kazimiero III Didžiojo valdymo metais išsiplėtė nuo maždaug 106 tūkstančių kvadratinių km iki maždaug 270 tūkstančių kvadratinių km[1]. Kadangi šis paskutinis Piastų dinastijos atstovas valdė 1333–1370 metais, visas pastarasis laikotarpis ir nagrinėtas, nors ir Kazimiero Didžiojo užsienio politikos pradžiamokslis buvo įgytas dar anksčiau, pakanka vien paminėti, kad šis asmuo išaugo tuo metu, kai Lenkija kovojo su Čekija ir Vokiečių Ordinu; diplomatinė buvo Kazimiero santuoka su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dukterimi Aldona 1325 metais. Darbe išsikelti tikslai aprašyti svarbiausius tuometinius Lenkijos santykių su kitomis šalimis įvykius, per juos atskleidžiant Kazimiero Didžiojo užsienio politikos bruožus. Todėl pirmiausia atkreiptas dėmesys į Lenkijos kaimynus nagrinėjamuoju metu. Tai Vokiečių Ordinas, Lietuvos valstybė, Haličas-Voluinė, Vengrija ir Šventoji Romos imperija su Čekija. Darbe Lenkijos kaimynai ir kiti užsienio politikos „kolegos“ suskirstyti taip: Vokiečių ordinas, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Čekija ir Vengrija. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų keista, kad Kazimiero III Didžiojo santykiai su čekais ir vengrais aptariami tame pačiame skyriuje, tačiau labiau norėta atkreipti dėmesį į pagrindines Kazimiero Didžiojo užsienio politikos kryptis. Galima suprasti, kad Ordinas (ginčas dėl Pamario), Čekija (Silezijos klausimas), Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (Haličo ir Voluinės žemės) Kazimiero Didžiojo valdymo metu įvairiais laikotarpiais buvo pagrindinės Lenkijos priešininkės, o Vengrija minėtina dėl to, kad buvo svarbi ištikima sąjungininkė. Neatmestina ir likusi katalikiškoji Europa, ypač popiežius, Šventoji Romos imperija, kitos šalys, kurių ryšiai su Kazimiero III Lenkija taip pat paminėti. Pagaliau, paskutinių nepriklausomų lenkiškų žemių įjungimo į Lenkiją politikai Kazimiero III Didžiojo valdymo pabaigoje aprašyti paliktas atskiras skyrius. Kaip bus galima suprasti toliau darbe, gudrios Kazimiero III užsienio politikos dėka galutinai suvienyta ir išplėsta Lenkijos karalystė tapo svarbiu Europos politiniu, teritoriniu veiksniu, vertu atskiro aptarimo.

Rašant naudotasi įvairia literatūra, jos sąrašas pateiktas darbo pabaigoje. Neapsiribota vien spausdinta medžiaga, ieškota informacijos ir internete, būtent duomenų bazėse, kuriose sukaupta daug vertingos medžiagos.

 

1. Kazimiero Didžiojo santykiai su Vokiečių Ordinu

 

Vokiečių Ordino riteriai dar šimtas metų prie Kazimierui III Didžiajam ateinant į Lenkijos sostą, buvo pakviesti atvykti iš Šventosios Žemės, kad pavergtų pagonių baltų tautas, gyvenusias tuomet susiskaldžiusios Lenkijos pasienyje. Baltai, ypač prūsų gentys, aktyviai puldinėjo lenkų žemes, ir vietiniai kunigaikščiai, nesant tvirtos centrinės valdžios, sunkiai galėjo pasipriešinti. Tuo tarpu karinis Vokiečių Ordinas, nuolat papildomas rezervu iš Vakarų Europos, ypač Vokietijos, nukariavo prūsus, per kelis dešimtmečius užėmė didelius žemės plotus, kuriose pristatė daug savo pilių. Tokia Ordino politika lėmė, kad, nepraėjus nė šimtui metų nuo jo atvykimo, Kazimiero III tėvas Vladislovas Lokietka, vienydamas Lenkiją, jau ėmė juos laikyti pavojingiausiais Lenkijos kaimynais: Vokiečių Ordinas 1308 metais užgrobė Gdanską, ten išžudė lenkus ir nusiaubė visą Pamarį. Tokiu būdu vienuoliai riteriai įsitvirtino nukariautame Pamaryje, atkirsdami Lenkijai kelią prie jūros. Ordinas toliau demonstravo savo agresyvius planus, stengdamasis užkariauti naujas Lenkijos teritorijas, besiribojančias su Pamariu, pirmiausia Kujaviją. Todėl jau 1308 metais Vladislovas Lokietka pradėjo diplomatinius ir jėga paremtus karus su Brandenburgu ir Vokiečių Ordinu dėl Pamario. 1329 metais Ordinas užėmė Dobrynės žemę ir dalį Kujavijos, o tais pat metais jo sąjungininkas Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis užėmė Sileziją. Lietuvių ir lenkų 1325 metais suformuota bendra gynyba prieš Ordiną pradėjo trūkinėti, o 1331 metais galutinai iširo kitam sąjungininkui, Vengrijai, priekaištaujant dėl bendradarbiavimo su pagonimis lietuviais[2]. Visgi 1331 metais vengrams padedant Vladislovui Lokietkai pavyko sumušti Vokiečių Ordino kariuomenę ties Plovcais, tačiau prarastų žemių Kazimiero III tėvas nepajėgė atgauti – Ordinas ten jau buvo įsitvirtinęs. Pagal pasirašytą paliaubų sutartį šios žemės buvo paliktos valdyti Vokiečių Ordinui. Taigi 1333 metais mirdamas Vladislovas Lokietka paliko šiaurės sienų problemą spręsti savo sūnui Kazimierui.

Kazimieras III jau savo tėvo valdymo laikais įgijo daug karinės ir administracinės patirties, todėl buvo puikiai pasirengęs tęsti jo politinę veiklą. Pirmąjį valdymo dešimtmetį Kazimierui III dėl šalies ekonomikos silpnumo tapo svarbu trumpam atsisakyti ginkluotos kovos už Pamario atgavimą. Apskritai, pagrindinis Lenkijos užsienio politikos tuo metu buvo neutralizuoti bent keletą jos priešų. Tai lėmė, kad naujasis Lenkijos karalius pasirašė daug diplomatinių sutarčių, darydamas įvairias nuolaidas. 1333 metais patvirtintos paliaubos ir su Vokiečių Ordinu: užbaigtas dar Kazimiero tėvo, Vladislovo Lokietkos, pradėtas karas dėl Kujavijos ir Pamario. Kaip naujo santykių su Ordinu laikotarpio simbolinė išraiška buvo Kazimiero III karūnavimo ceremonija 1333 metų balandžio 25 d. – šioje ceremonijoje dalyvavo ir didysis magistras Lutheris von Braunschweigas[3]. Dviems mėnesiams praslinkus po 1335 metų Viśegrado suvažiavimo Vengrijoje, kur susitiko ir Silezijos reikalus sprendė Lenkijos, Čekijos bei Vengrijos valdovai, pastariesiems dviems tarpininkaujant toje pat vietoje Kazimieras III pasirašė su didžiuoju magistru sutartį: už tai, kad Lenkijos karalius atsisakys Pamario, jam Vokiečių Ordinas prižadėjo grąžinti per paskutinį karą vienuolių riterių užgrobtas Kujaviją bei Dobrynę.

Tačiau šis arbitražinis sprendimas netenkino Kazimiero III, nes siekto Pamario jis nė trupučio neatgavo. Todėl Lenkijos karalius vėlgi nutarė griebtis diplomatijos. 1339 metais Kazimieras III nuvyko pas savo sąjungininką ir giminaitį Vengrijos karalių Karolį Robertą. Toje pačioje Viśegrado pilyje tapo duotas pažadas, kuris nustatė naujus Lenkijos ryšius su Vengrija. Kazimieras III neturėjo sūnų, tik kelias dukteris, todėl, pasinaudodamas jau aptartąja svarbia Lenkijai politine situacija, nutarė po savęs sostą palikti pusbrolio Vengrijos karaliaus dinastijai mainais už paramą siūlant, kad būtų persvarstytas per 1335 metais vykusį regiono valdovų suvažiavimą Viśegrade priimtas susitarimas. Abu valdovai susitikę aptarė paveldėjimo bei užsienio politikos klausimus, ir Karolis Robertas sutiko su Kazimiero III pasiūlymu. Tačiau tuo pat metu Vokiečių Ordiną parėmė Šventosios Romos imperatorius Bavaras Liūtas, taip pat Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, ir greito Pamario susigrąžinimo iliuzija žlugo. Kaip bus matyti vėliau darbe, Kazimieras III, norėdamas susilpninti didžiojo magistro pozicijas, vėl griebėsi diplomatijos, pirmiausia su Čekija, galutinai pripažindamas Jonui Liuksemburgiečiui Silezijos kunigaikščius. Galima pastebėti, kad 1339 metais regione formavosi du galingi kariniai blokai, abu ginantys savo pozicijas: Lenkija ir Vengrija iš vienos pusės, Vokiečių Ordinas, Čekija, Šventoji Romos imperija iš kitos. Jų ginčui išspręsti neišvengiamai reikėjo arbitro, ir Kazimieras III, norėdamas kuo greičiau išspręsti Pamario problemą, nutarė kreiptis į popiežių Benediktą XII, kuris tuo metu rezidavo Avinjone. Lenkijos karalių ieškoti neutralaus arbitro taip pat paskatino dar keli veiksniai. Pirma, su 1335 metų sutartimi nesitaikstė taip pat ir Didžiosios Lenkijos lenkų didikai, kurie labiausiai dėl prekybinių tikslų buvo suinteresuoti valstybės teritorijos išėjimu į Baltijos jūrą. Kitu kreipimosi į popiežių akstinu tapo kovų su Vokiečių Ordinu atsinaujinimas – šis vėl veržėsi į lenkų žemes. Po kelių nesėkmingų žygių prieš Ordino riterius matydamas, jog karo veiksmais situacija nebus išspręsta, Kazimieras III buvo priverstas griebtis diplomatijos – 1339 metais kreipėsi į popiežių, prašydamas būti arbitru Lenkijos ir Ordino ginče.

Popiežius Benediktas XII sutiko ir tais pat metais į Krokuvą atsiuntė legatus, kad išsiaiškintų situaciją. Pradėtas aštuonis mėnesius užtrukęs teisminis procesas (1339 metų vasarį–rugsėjį), vykdytas tiek Romoje, tiek Varšuvoje, tuomet pasirinktoje dėl neutralios geopolitinės padėties, kadangi priklausė tuomet dar nepriklausomai nuo Lenkijos Mazovijai. Pats didysis magistras atsisakė atsiųsti kokius nors atstovus iš savo pusės. Varšuvoje Lenkijos atstovai, sukvietę 126 liudininkus, atstovavusius visas įvairias Lenkijos visuomenės grupes, stengėsi paviešinti Ordino kariuomenės įvykdytus nusikaltimus; taip pat liudininkai, įvairiausių visuomeninių grupių atstovai išreiškė savo nuomonę apie Lenkijos teises į diskutuojamas teritorijas[4]. Legatai priėmė Lenkijai palankų sprendimą – pareikalavo, kad Vokiečių Ordinas grąžintų lenkams ne tik Kujaviją su Dobryne, bet taip pat ir Pamarį su Chełmnu ir Michałowu. Tačiau Ordino vadovybė pasitenkino vien pateikdama dėl nutarimo apeliaciją bei ignoruodama legatų paliepimą. Šį ignoravimą galima paaiškinti dar ir tuo, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu vyko arši kova dėl įtakos Europoje tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus. Lenkijos karalius rodė palaikąs popiežiaus pusę, Ordinas – imperatoriaus. Todėl priešingos pusės sprendimai dažnai būdavo ignoruojami. Be to, tuo metu Vokiečių Ordinas buvo beveik pasiekęs savo galybės viršūnę, todėl dar politiškai silpnos Lenkijos pretenzijos jam atrodė turinčios menką vertę. Susidūręs su tokiu Ordino sprendimu, Kazimieras III griebėsi diplomatijos: jis pamėgino sudaryti prieš Ordiną koaliciją su Vakarų Pamario kunigaikščiais, ypač su Štetino kunigaikščiu, už kurio Kazimieras III išleido savo dukterį Elžbietą; tačiau šios pastangos neatnešė lauktų rezultatų įveikti Vokiečių Ordiną[5]. Dar, kaip paaiškėjo, nė pats popiežius neparėmė savųjų delegatų sprendimo Varšuvoje, tiek jam, tiek kitiems regiono valdovams atrodė priimtinausias 1335 metų Viśegrado susitarimas. Tai pagaliau norom nenorom privertė nusileisti ir Kazimierą III.

1343 metais liepos 8 dieną Kalisze buvo pasirašyta kompromisinė taikos sutartis. Vokiečių Ordinas atidavė Kujaviją ir Dobrynę, bet pasiliko visą Pamarį su Chełmnu ir Michałowu. Įdomu, kad nors Kazimieras III atidavė Ordinui pastarąsias žemes, bet vis tiek pasiliko senąjį titulą, kuris skelbė Pamario valdovu ir paveldėtoju esant Lenkijos karalių. Kaliszo kompromisas, suprantama, teikė daugiau naudos Ordinui, tačiau sutikus su tokiomis sąlygomis tapo pasirašyta taika, ir Lenkijai atsivėrė laisvos rankos smarkiai vykdyti savo politiką kituose pasieniuose, kuriuose jau vyko teritoriniai ginčai, ypač rytuose. Ten, galėdamas sutraukti dideles pajėgas, 1349 metais pajėgė galutinai užimti Haličą su Lvovo miestu, taip pat vakarinę Voluinės dalį, taip pat buvo apgultas Luckas ir atmuštas totorių puolimas[6]. Taigi taika su Ordinu leido Lenkijai sustiprinti savo įtaką ir išplėsti teritoriją kituose pasieniuose.

Kita vertus, tiek Kazimierui III buvo sunku atsisakyti Pamario žemių, tiek patys Pamario gyventojai norėjo tapti ne Vokiečių Ordino, bet Lenkijos karaliaus pavaldiniais. Tokia jų pozicija, pavyzdžiui, tapo pademonstruota per 1361 metais Dancigo (Gdansko) mieste kilusius didelius neramumus[7]. Todėl Kazimieras III visąlaik turėjo realią viltį atgauti prarastas teritorijas.

 

2. Kazimiero Didžiojo santykiai su Lietuvos valstybe

 

Lenkija rytuose ribojosi su XIV amžiuje dar pagoniška Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, kuri vykdė dažnus išpuolius į kaimynų valdomas teritorijas, taip pat ir į Lenkijos žemes. Tuo metu, kai Kazimieras Didysis sėdosi į Lenkijos sostą, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovas Gediminas jau buvo pradėjęs paskutinįjį savo valdymo dešimtmetį. Gediminas perkėlė savo sostinę į Vilnių, vedė derybas su kaimyninėmis šalimis, buvo užmezgęs ryšius ir su popiežiumi; šis Lietuvos valdovas itin sėkmingai jungė rytines slavų žemes prie savosios valstybės, plėsdamas įtaką aplink. LDK sienos vis labiau plėtėsi rytų ir pietų kryptimis; teritorija didėjo ir Gedimino sūnų valdymo laikais. Pagoniška LDK be paliovos ieškojo sąjungininkų kovai prieš ją smarkiai puolantį Vokiečių Ordiną. Tai lėmė, kad Gediminas nusprendė vesti derybas su Lenkija – iš šios Ordinas, kaip jau minėta, buvo atėmęs Pamarį. Dar 1325 metais Lietuvos didysis kunigaikštis susitarė su Kazimiero tėvu, Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka, dėl bendros gynybos prieš Ordiną. Kad sutartis taptų tvirtesnė, Kazimieras vedė Gedimino dukterį Aldoną. 1326 metais lietuviai ir lenkai surengė bendrą žygį į Brandenburgo žemes, kurias valdė Šventosios Romos imperatoriaus sūnus Liudvikas. Kadangi Lenkiją tuo metu siejo glaudūs ryšiai su Vengrija, teoriškai tapo įmanomas trišalio bloko suformavimas kaip atsvara Vokiečių Ordino ir Čekijos blokui, visgi manoma, kad tam sukliudė kelios priežastys: a) tai krikščioniškų valstybių, ypač Vengrijos, priekaištavimas Lenkijai, kad bendradarbiauja su pagonimis lietuviais – Lenkija norėjo turėti kuo didesnį karinį ir teisinį palaikymą krikščioniškoje Europoje, kuo naudojosi Lenkijos priešininkas Ordinas, todėl nusisuko nuo karinės sąjungos su LDK; b) sąjungininkai ėmė nepasitikėti vienas kitu, ypač po 1330 metais įvykusio Gedimino žygio į Kulmą, kai lenkų kariuomenė nepasirodė laiku; c) LDK ginčai su Vengrija dėl Pietvakarių slavų žemių[8], į kurias dėmesį kreipė ir pati Lenkija. Šios žemės – tai Haličo-Voluinės kunigaikštystė; 1324 metais mirus paskutiniams jos dinastiniams kunigaikščiams, pretenzijas į šių palikimą iškart pareiškė visos trys kaimynės – Lenkija, LDK ir Vengrija. Tokiame politiniame kontekste naujasis Lenkijos valdovas pradėjo dalyvauti sprendžiant santykių su LDK reikalus. Galime panagrinėti, kaip Kazimierui Didžiajam sekėsi bendrauti su pagonimis lietuviais ir jų valstybe.

 

2.1. Pasienio kovos su LDK

 

LDK bendradarbiavimas su Lenkija prieš Ordiną nebuvo itin darnus, nuolat kildavo konfliktai, tačiau Vladislovas Lokietka sugebėjo išlaikyti taiką tarp šių valstybių. 1333 metais atėjęs į valdžią Kazimieras III formaliai patvirtino taiką tarp Lenkijos ir LDK, tačiau buvo aišku, kad artėja karas: 1339 metais, mirus Kazimiero III žmonai karalienei Aldonai, netrukus lenkai ir lietuviai ėmė ginklu kovoti dėl Haličo ir Voluinės žemių. Lenkijos ir LDK tarpusavio santykių pasikeitimą galėjo lemti keletas veiksnių, iš dalies nesusijusių su Haliču ir Voluine: 1335 metų Trentčino sutartimi Kazimieras III atsisakė Silezijos, 1343 metų Kališo sutartimi – Pamario. Dėl taikos ir galimybės sustiprinti savo šalį Lenkijos karalius sumokėjo didelę kainą vakarinių sienų sąskaita, ir patirtus nuostolius troško atpirkti rytuose.

Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei po Gedimino mirties stojosi vadovauti jo sūnūs: kelis metus pavaldė Jaunutis (1341–1345 m.), paskui, nuvertus jį, sostą perėmė Algirdas (1345–1377 m.). Šis, būdamas formalus valdovas, valdymo pareigas dalinosi su savo broliais, paskirstydamas jiems regionus. Vakarines LDK sienas prižiūrėti teko Kęstučiui ir Liubartui, kuriems, ypač Kęstučiui, teko sunki našta ginti valstybę nuo dažnų užpuldinėjimų, kuriuos rengdavo Vokiečių Ordinas, Lenkija, Vengrija ar kelios valstybės kartu. Algirdas ir jo broliai toliau tęsė tėvo vykdytą valstybės plėtimo į rytus ir pietus politiką, todėl tokie veiksmai vis labiau kirtosi su stiprių kaimynių – Lenkijos, Vengrijos – interesais.

Haličo ir Voluinės žemės buvo viena svarbiausių vietų, kur susidūrė LDK ir Kazimiero III politika. Su tuo buvo susijusios regiono dinastinės vingrybės. 1324 metais mirė paskutiniai Romano dinastijos Haličo ir Voluinės kunigaikščiai Andrius ir Levas. Tuomet Haličą ėmė valdyti jų seserį Mariją vedusio Mazovijos kunigaikščio Traidenio sūnus Boleslovas, tapęs Jurgiu II. Šis savo ruožtu 1331 metais vedė Ofką, kuri buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė. Tuo tarpu Voluinėje įsitvirtino Liubartas, Gedimino sūnus, kuris jau anksčiau buvo vedęs kunigaikščio Andriaus dukterį ir gavęs valdyti Lucką. Naujieji Haličo ir Voluinės žemių valdytojai palaikė taikius santykius. Pats Liubartas buvo laikomas teisėtu Jurgio II įpėdiniu Haliče: tai lėmė Liubarto giminystė tiek su ankstesniais šių žemių kunigaikščiais, tiek su pačiu Jurgiu II, kuris buvo vedęs Liubarto seserį Ofką. Todėl, kai 1340 metais Jurgis II mirė be sūnaus, natūraliai tiek Haličo, tiek Voluinės valdovu tapo paskelbtas Liubartas. Visgi tai, kaip jau minėta, nepatiko nei Lenkijai, kurios karalius Kazimieras III buvo Jurgio II giminaitis, nei Vengrijai, kadangi tokia LDK pergalė trukdė abiems šalims plėstis į rytus slavų žemėse. Minėtos Raudonosios Rusios žemės buvo svarbios kiekvienam iš šių trijų šalių valdovų – Haličo ir Voluinės turėjimas leido prie savojo titulo prisidėti taip trokštamus girdėti žodžius „dux Russiae”.

Nors tiek Lenkija, tiek Vengrija siekė užimti sau Haličą ir Voluinę, visgi Liubarto įsitvirtinimas abiejose trokštamose žemėse lėmė, kad buvo pasirinktas bendras puolimas. Dar 1340 metais Lenkijos ir Vengrijos kariuomenės įsiveržė į Haličą, ir iki 1344 metų pavyko užimti šios kunigaikštystės dalį, kurią prižiūrėti abiejų karalių vardu gavo vietinis bajoras Dimitras Detko. Iškart, norint pelnyti ten gyvenusios visuomenės palankumą, buvo patvirtinti vietiniai papročiai bei Stačiatikių Bažnyčios teisės. Tačiau vis vien teko susidurti tiek su nepatenkintais katalikiškųjų Vakarų įtaka žmonėmis, tiek su mongolais totoriais, kurie bijojo, jog lenkai gali visiškai išvaduoti slavų žemes, kurios nebemokės totoriams jokių mokesčių. Tik 1349 metais, pasinaudojęs lietuvių pralaimėjimu prie Strėvos, Kazimieras III pajėgė galutinai užimti Haličą ir dar vakarinę Voluinės dalį, taip pat Kęstučio valdytas Palenkę ir Brastą; toliau puolimas būdavo stipriai sustabdomas, nepadėjo net surengti du nauji žygiai[9]. Tačiau Kazimieras III užimtas žemes Voluinėje taip pat labai greitai prarado, nes dar 1350 metais Liubartas atsiėmė visas Voluinės žemes ir net įsiveržė į Lenkiją. Visgi Kazimiero III ir Karolį Robertą 1342 metais pakeitusio sūnaus Liudviko kariuomenių veržlumą gali pailiustruoti tai, kad vykstant šioms kovoms į nelaisvę buvo trumpam patekęs Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, o 1353 metais ir pats Liubartas, vėliau išsivadavęs. Kęstutis, nors ir turėjo daug reikalų pasienyje su Vokiečių Ordinu, nuolat atvykdavo padėti Liubartui. Šiam Liubarto broliui patekus į nelaisvę, Kazimieras III kaip tik ketino kreiptis į popiežių, nes matė, kad vien tik su vengrais neįveiks lietuvių. Tačiau Kęstutis, sužinojęs apie tokius Kazimiero III planus, sutrukdė juos įgyvendinti pažadėdamas pasikrikštyti. Netrukus šis Lenkijos kunigaikštis pabėgo iš Kazimiero III nelaisvės ir atsisakė visų savo pažadų. Tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių tai, kad 1350 metais atsinaujino karas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Kaip jau minėta, 1350 metais, remiamas Algirdo ir Kęstučio, Liubartas atsiėmė neseniai prarastas Voluinės žemes ir įsiveržęs į Lenkiją nuniokojo Lukovo, Sandomiero, Radomo, Lenčicos sritis; veržtasi dar giliau, tačiau pasivijusi lietuvius Kazimiero kariuomenė juos sumušė ir privertė grįžti atgal[10]. Kazimieras III pasirinko diplomatinį kelią: kad užsitikrintų Vengrijos pagalbą, 1350 metais oficialiai pripažino Haličą jai; tuomet Liudvikas suteikė Kazimierui III valdyti Haličą iki gyvos galvos. Tuo tarpu su LDK kunigaikščiais Kazimieras tapo priverstas sudaryti laikinas paliaubas 1352 metais: tada Lenkijai liko tik Lvovo sritis su miestu. Bet lietuvių ir lenkų karas dėl Haličo ir Voluinės tęsėsi toliau, labiau sekdavosi tai vienai, tai kitai pusei.

Visgi, suprantama, tame regione veikė ir kitos jėgos, galėjusios nulemti šių kovų baigtį. Tai buvo totoriai, kuriems nepatiko nei lenkų, nei LDK skverbimasis į jų duoklėmis valdomas žemes, nebent tos duoklės būdavo pažadamos ir toliau mokėti. Todėl, greičiausiai trokšdami abiejų nusilpimo, totoriai meistriškai palaikydavo tai Lenkijos, tai LDK pusę. Antra, atsirado ir tarp Gediminaičių asmenų, vykdantys tokią politiką: savas žemes stengėsi įvairiais būdais išlaikyti ar išplėsti Liubarto brolio Karijoto sūnūs, Voluinės kunigaikščiai, taip pat Jurgis Narimantaitis, todėl vienu metu jodavo su lietuviais, kitu metu su lenkais[11]. Kazimierui III palankūs tapo ir Podolę valdę Karijoto sūnūs. Trečia, kai pagaliau 1366 metais Kazimierui III pavyko surengti sėkmingą žygį ir užimti vakarinę Voluinės dalį su Vladimiro pilimi, Lenkijos karalius prikalbino kelis tų vietų kunigaikščius tapti jam vasalais. Taigi galima pastebėti, kad tai, kam po karo atiteks Voluinė ir Haličas, sprendė ir vietinės jėgos, turėjusios nutarimui daug įtakos. Taip galima paaiškinti 1366 metais sudarytą kompromisinę taikos sutartį su LDK: Haličas ir Kazimiero III užimtos vakarinės Voluinės žemės teko Lenkijai, o didžiąją Voluinės dalį su Vladimiru bei Lucku be mažos pietvakarinės dalies išlaikė Liubartas su Kazimiero III pripažinimu. Sutartį iš LDK pusės pasirašė Algirdas, Kęstutis, Liubartas, Jaunutis; jie kartu sudarė taiką ir su karo metu Kazimiero III įgytais vasalais – Jurgiu Narimantaičiu, Jurgiu bei Aleksandru Karijotaičiais.

1366 metų taikos sutartimi norėta išspręsti visus teritorinius ginčus, vykusius tarp Lenkijos ir LDK. Tapo nutarta, kaip elgtis su Palenke: ją atgavo Kęstutis. Chelmo ir Belzo žemes gavo Jurgis Narimantaitis, Kobrinės sritis pripažinta Algirdui. Kazimierui III kaip vasališkai priklausoma teritorija atiteko ir Aleksandro ir Jurgio Karijotaičių valdoma vakarinė Podolė kartu su Kamenecu. Lenkijos karalius atsisakė pretenzijų į Brastos ir Drohičino žemes, tuo metu jau atsiimtas Kęstučio. Galima teigti, kad LDK ir Lenkija daugmaž pasiliko derybų momentu savo valdytas teritorijas. Dėl to, kam ši 1366 metų kompromisinė sutartis tapo palankesnė, galima diskutuoti. Kalbant apie Kazimierą III, jis pasiekė didžiąją dalį savo plano įsitvirtinti Raudonojoje Rusijoje – gavo Haličą ir vakarinę Voluinę, jam pakluso vakarinės Podolės Karijotaičiai, tačiau Lenkijos karalius turėjo atsisakyti pretenzijų į Palenkę. LDK prarado Haličą su vakarine Voluine, tačiau įgijo Palenkę. Be to, dar tais pačiais 1366 metais Jurgis Narimantaitis su savo valdomomis žemėmis prisijungė prie LDK. Taip tapo nespėta pagal sutartį sudaryti puolimo ir gynybos sąjunga, ir karas tarp Kazimiero III ir LDK 1367 metais vėl atsinaujino ir tęsėsi iki pat šio Lenkijos karaliaus mirties 1370 metais. Tuomet LDK atsikovojo beveik visas 1366 metų sutartimi prarastas žemes, nes Lenkija Haličą išsaugojo savo rankose.

Taigi Kazimieras III iškovojo daug teritorijų Raudonojoje Rusijoje, tačiau, nors ir stengėsi iš pradžių naudodamas vietinių papročių gerbimo politiką, per nuolatinius karus nespėjo visose savo užimtose žemėse įtvirtinti Lenkijos valdžios, todėl dalis šių teritorijų viena po kitos greitai tapo prarastos, išskyrus Haličą. Visgi vien su pastarąja žeme Lenkijai atiteko daug klestinčių miestų, pavyzdžiui Lvovas, kuris palaikė nuolatinius prekybinius ryšius su italais per Juodąją jūrą, taip pat sausuma su Vakarų Europos miestais, LDK, slavų žemėmis. Tai buvo ypač svarbu laikotarpiu, kai besiplėsdama turkų valstybė Balkanų pusiasalyje Italijai apsunkino prekybinius ryšius su Juodosios jūros pakrantėmis vandens keliu. Todėl vien jau Haličo laimėjimas ir išlaikymas atnešė Lenkijai didelę naudą. Tai buvo Kazimiero III kryptingos ir ryžtingos politikos vaisius, sunokęs tik po paties Kazimiero III mirties: lenkų–lietuvių karų dėl Raudonosios Rusios galo jis nesulaukė.

2.2. Bandymai apkrikštyti LDK

 

Kazimieras III, kaip galima pastebėti, vertinęs taikią diplomatiją labiau už kruviną karą, netruko kaip ir jo tėvas įžvelgti, kad LDK gali būti ne tik priešas, bet ir naudingas sąjungininkas kovoje prieš bendrą priešą – Vokiečių Ordiną. Kadangi Kališo taikos sutarties nutarimai Lenkijos karaliaus anaiptol netenkino, jis remdamasis 1339 metų patirtimi suprato, jog norint pasiūlyti įtakingą sprendimą, reikia užnugaryje būti surinkus kuo galingesnes pajėgas, atsveriančias oponentus. Tam Lenkijai akivaizdžiai neužteko jos sąjungininkės Vengrijos – tapo būtina kurti galingesnį bloką. Čekijos karalius ir nuo 1346 metų Šventosios Romos imperatorius Karolis IV tradiciškai palaikė Vokiečių Ordiną, todėl galėjo daugiausia tapti tik tarpininku tarp jo ir Lenkijos sprendžiant tarpusavio nesutarimus. Popiežius buvo toli, ir jis buvo dvasinė institucija. Prancūzija ir Anglija tuo metu menkai rūpinosi pagalba Europos rytams, nes buvo įsivėlusios į vadinamąjį Šimtametį karą, kuriame Prancūzijai pačiai tuo metu prireikė didelės paramos. Galiausiai, 1347–1349 metais Europoje kilo bauboninis maras, nusišlavęs daugybės žmonių gyvybes; jis beveik nepalietė Lenkijos ir LDK. Tokiu būdu potencialių galingų sąjungininkų prieš Ordiną vakarų Europoje nebuvimas vertė Kazimierą III gręžtis į LDK pusę. Tačiau bendradarbiavimo su ja santykius teko derinti su sąjungininke Vengrija: ši pageidavo, kad būtų kuriamas blokas tik su apsikrikštijusia Lietuvos valstybe. Taigi siekiant taikių santykių su LDK, Kazimierui derėjo įvykdyti tokius uždavinius: 1) užbaigti karus su lietuviais bei susitarti dėl sienų, taip pat 2) kaip įmanoma greičiau kokiu nors būdu apkrikštyti LDK ir 3) per politines vedybas sutvirtinti ryšius su šios šalies valdžia. LDK ir Lenkijos kovas dėl sienų ir jų užbaigtį Kazimiero III valdymo pabaigoje jau aptarėme, todėl panagrinėkime, kaip tapo įgyvendinami kiti du uždaviniai.

Kazimieras III, siekdamas savo tikslų nutarė tarpininkauti tarp popiežiaus ir LDK dėl šios krikšto, kurio procesui vadovauti paskirta Gniezno arkivyskupui: naujos įkurtos katalikiškos parapijos turėjo priklausyti Gniezno arkivyskupijai. Keista, tačiau konfliktas dėl Haličo ir Voluinės leido Lenkijos karaliui iš arčiau susitikti ir pakalbėti su LDK svarbiausiais kunigaikščiais, tiesiogiai pasiūlyti jiems pasikrikštyti bei apkrikštyti visą valstybę. Vyko karas tarp Lenkijos ir LDK, tačiau jo metu, netgi didžiausių kovų laikotarpiu 1349–1351 metais, kelti, nors dažnai ir grubia forma, taikaus bendradarbiavimo galimybės klausimai. Nors pirmas pokalbis dėl krikšto su Kęstučiu 1349 metais nepavyko, Kazimieras III jau 1350 metais nusiuntė popiežiui žinią, jog slavų žemėse ketinąs kurti katalikišką metropoliją. 1351 metais Liubline su savo kariuomenėmis susibūrė Lenkijos, Vengrijos karaliai ir Mazovijos kunigaikščiai. Karo žygio metu į nelaisvę patekusiam kunigaikščiui Kęstučiui pasiūlyta krikštytis ir už tai gauti karaliaus karūną, be to, Vengrijos karalius Liudvikas, kuris Kazimierui III sunegalavus vadovavo jungtiniam žygiui, pažadėjo, jog apsikrikštijusiai LDK sąjungininkai pagelbės atgauti Vokiečių Ordino užgrobtas žemes[12]; taip pat pagrasinta, jog bus kreiptasi į popiežių, kad sušauktų didelį kryžiaus žygį į LDK, jei Kęstutis nesutiks su taikos sąlygomis ir neapsikrikštys. Kęstutis pažadėjo, tačiau pasinaudojęs artimiausia proga pabėgo ir, atsidūręs pas savus, atsisakė duotų pažadų. 1357–1360 metus galima pavadinti teikusiais daugiausia vilčių politiniam abiejų valstybių bendradarbiavimui pasiekti. Pasienyje nuolat vyko pasitarimai tarp Lenkijos ir LDK, ir galimu pirmuoju pagerėjusių santykių rodikliu buvo Kazimiero III anūko, Štetino kunigaikščio Kazimiero vedybos su Algirdo dukterimi, kuri tapo apkrikštyta. Be to, 1358 metais balandžio 21 dieną Šventosios Romos imperijos imperatorius Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui atsiuntė laišką, kuriuo kvietė priimti katalikų tikėjimą. Tais pat metais, Lenkijos karaliui tarpininkaujant, vienas iš Gedimino sūnų apsilankė pas imperatorių Karolį IV Niurnberge, kur apsvarstytos galimybės LDK kuo greičiau priimti Romos krikštą. Čia tapo viešai iškelti lietuvių reikalavimai, kokios sąlygos juos tenkina: LDK kunigaikščiai tikėjosi, kad, Lietuvai priėmus krikštą, šiai šaliai taps sugrąžintos teritorijos, kurias užkariavo Vokiečių Ordinas; be to, didysis kunigaikštis Algirdas pareikalavo, kad Ordinas taptų iškeldintas į Rusijos pietų tyrus kovoti su totoriais; pagaliau norėta, kad visa Rusija būtų pripažinta priklausanti Lietuvai. Su tokia radikalia Algirdo krikšto priėmimo programa buvo sunku sutikti netgi Kazimierui III, suinteresuotam Lenkijos plėtra slavų žemėse. Todėl derybos dėl krikšto prasidėdavo ir vėl nutrūkdavo, atsimušusios į LDK valdžios nuostatas. Taigi Kazimieras III, kiek įmanoma, mėgino apkrikštyti LDK ir sudaryti su šia valstybe bloką prieš Vokiečių Ordiną, tačiau susidūrimas su kategoriškais LDK valdžios reikalavimais nutraukė sėkmingai prasidėjusių ryšių kūrimą. Visgi pradžia buvo padaryta – Algirdo dukra ištekėjo už Kazimiero III anūko, ir tai Lenkijos karaliui galėjo teikti viltį, jog šios apsikrikštijusios lietuvės pavyzdžiu paseks ir jos giminaičiai.

 

3. Kazimiero III Didžiojo santykiai su Čekija ir Vengrija

 

Šiame skyriuje nagrinėti Lenkijos santykiai su katalikiškąja Europa. Be Vokiečių Ordino, Lenkijos užsienio politika nuolat paliesdavo katalikiškąsias kaimynes Čekiją, Vengriją, be to, visą Šventosios Romos imperiją; palaikyti ryšiai ir su popiežiumi. Kazimieras III Didysis augo tuo laikotarpiu, kai Lenkijai buvo iškilusios rimtos tarptautinės problemos. Iš šiaurės ją atakavo Vokiečių Ordinas, o iš pietų – Čekijos kariuomenė. Netgi Kazimierui, kaip sosto paveldėtojui, iškilo grėsmė, kadangi Silezija buvo užimta čekų, o Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis pradėjo reikšti pretenzijas į Lenkijos sostą[13], vadindamas Kazimierą tik „Krokuvos karaliumi“[14]. Be to, užėmęs Sileziją, čekų valdovas siekė pajungti ir Mazovijos kunigaikščius, kurie buvo vis dar nepriklausomi nuo Lenkijos. Paminėtinas Plockas Mazovijoje, kuris buvo net jau pasiskelbęs Jono Liuksemburgiečio duoklininku[15].

Sudėtingą padėtį galėjo sutvarkyti tik kompromisas, nes tolesnis karas su Čekija būtų tik dar labiau nualinęs ir taip po karų ekonomiškai nusilpusią šalį. Todėl 1333 metais Kazimieras III pratęsė metinę paliaubų sutartį su čekais vieneriems metams, o paskui dar kartą, tuo pat metu mėgindamas pagerinti bendrą Lenkijos tarptautinę padėtį ir panaudoti prieš Joną Liuksemburgietį diplomatinį spaudimą. XIV amžiuje tai buvo vienas iš unikalių atvejų Europoje, kai valstybė politinius nesutarimus mėgina spręsti atsiribodama nuo karo ir pasitelkdama savo diplomatinius gabumus. Kazimieras III sudarė sąjungą su kita vokiečių dinastija, Čekijos karaliaus priešininkais – Wittelsbachais, iš kurių buvo kilęs ir tuometinis Šventosios Romos imperatorius Bavaras Liūtas. Suprantama, kaip Brandenburgo valdytojai, Wittelsbachai taip pat kėlė grėsmę Lenkijos saugumui, ir tokiu būdu, netgi sustiprintas vedybinių ryšių, šis bendradarbiavimas liko tik laikinas politinis žingsnis[16]. Taip pat Kazimieras III dar labiau sutvirtino savo tėvo užmegztus glaudžius ryšius su Vengrija, kurios valdovas, Kazimiero III pusbrolis Karolis Robertas, pirmąjį Lenkijos karaliaus valdymo dešimtmetį ėmėsi aktyviai veikti kaip naudingas tarpininkas tarp Lenkijos ir jos priešų. Tokia sėkminga Kazimiero III diplomatinė politika privertė Joną Liuksemburgietį ieškoti kompromiso su Vladislovo Lokietkos sūnumi. Todėl tarpusavio problemoms išspręsti 1335 metais Kazimieras III susitiko su Jonu Liuksemburgiečiu Viśegrado pilyje netoli nuo Budos, Vengrijoje, pas savo sąjungininką Vengrijos karalių Karolį Robertą. Ten Kazimieras III sumokėjo Čekijos karaliui 400 tūkstančių sidabrinių grašių, taip pasiekdamas, jog šis atsisakytų pretenzijų į Lenkiją bei Mazoviją, tuo tarpu Lenkijos karalius pripažino esamą situaciją Silezijoje, užimtoje čekų. Kartu Čekijos ir Vengrijos karaliai sutiko tarpininkauti Kazimiero III konflikte su Ordinu.

Silezijos klausimas, nors ir atrodė, jog buvo išspręstas 1335 metais pasirašyta Trentčino sutartimi, pagal kurią Kazimieras III atidavė šią Lenkijos vakarinę provinciją savo ruožtu pretenzijų į Lenkijos karaliaus titulą atsisakiusiam Jonui Liuksemburgiečiui, tuo nesibaigė. Silezijos kunigaikščiai buvo prisiekę Kazimierui, ir daugelis jų rodė išlaikę lojalumą jam, todėl šių žemių atidavimas kitam valdovui buvo senjorinių-vasalinių ryšių laužymas, ir Kazimieras III tai suprato. Todėl jis stengėsi vis vien išlaikyti Silezijos ryšį su Lenkija, užimdamas ir palikdamas įgulas svarbesnių miestų pilyse, patvirtindamas Silezijos bažnyčios priklausomybę Gniezno arkivyskupui[17]. Visa tai lėmė, kad 1339 metais pasirašytas dar vienas aktas – Krokuvos sutartis, kuriuo Lenkijos karalius formaliai sutiko, jog Silezijos kunigaikščiai būtų perduoti Čekijos valdovo globai[18]. Tačiau netrukus, 1345-1348 metais, Kazimieras III, vėl siekdamas susigrąžinti Sileziją, kovojo su Jonu Liuksemburgiečiu dėl Svidnicos karalystės, tačiau nesėkmingai. Silezijos provincijos Kazimierui III susigrąžinti nepavyko. Visgi, kaip buvo galima pastebėti, nustatytos vakarinės sienos ir taika šiame pasienyje Lenkijos valdovui suteikė galimybę sutelkti didesnį dėmesį į kitus pasienius, būtent LDK ir Ordiną. Be to, su mirusį Čekijos karalių Joną Liuksemburgietį pakeitusiu jo sūnumi Karoliu pavyko užmegzti draugiškesnius ryšius, kurie išliko ir tuomet, kai šis tapo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. 1363 metais Kazimieras III už jo išleido savo anūkę Elžbietą iš Słupsko, giminystės būdu sustiprindamas šių šalių draugystę. Tačiau visa to kaina teko prarasti Sileziją, kurioje gyvenę lenkų kunigaikščiai labiau siejo save su Lenkija, o ne su Čekija.

Kazimieras III turėjo sąjungininką – Vengrijos karalių Karolį Robertą, kuris buvo vedęs Kazimiero seserį Elzbietą. Giminyste paremta dvišalė partnerystė Vengrijai atsipirko. Lenkijos karalius, nors ir vedė kelis kartus, visgi nesusilaukė vyriškosios lyties palikuonio. Kazimieras III taip pat neturėjo brolių, kurie galėtų perimti jo valdžią. Todėl 1339 metais Kazimieras III susitarė su Karoliu Robertu, savo tėvo sesers Elžbietos vyru, jog po esamojo Lenkijos karaliaus mirties šios šalies sostą paveldės Vengrijos karaliaus sūnus Liudvikas, kuris tapo Vengrijos karaliumi jau 1342 metais, po savo tėvo mirties. Gali kilti klausimas, ar teisiškai galėjo Lenkijos karalius perduoti savo valstybę ar jos dalį kaip palikimą kitos šalies valdovui. Laisvą įpėdinio pasirinkimą lėmė tuomet Kazimiero III sparčiai vykdyta centralizacijos politika: visose Lenkijos dalyse stengtasi suvienodinti įstatymus, statyti naujas pilis, aplink kurias kurtųsi miestai ir t.t. Taip „greta idėjos, kad karalius esąs visos žemės savininkas ir galįs perduoti palikuonims ją visą ar jos dalį, atsirado naujesnė nedalomos Karūnos samprata“[19]. Tik tokia samprata besiremdamas Kazimieras III galėjo Lenkijos įpėdinystę perduoti Vengrijos karaliaus sūnui Liudvikui. Toks veiksmas dar labiau sustiprino ryšius tarp abiejų pastarųjų valstybių. Kita vertus, nors lenkai sutarė su vengrais daugeliu užsienio politikos klausimų, visgi sprendžiant Haličo ir Voluinės priklausymo planus šių sąjungininkų nuomonės išsiskirdavo: Vengrijos karaliai dar nuo XIII amžiaus pradžios reiškė pretenzijas į regnum Galiciae et Lodomeriae – Haličas ir Voluinė į šias trokštamas teritorijas įėjo. Todėl karo su lietuviais dėl ką tik paminėtų žemių metu Kazimierui III teko pastoviai su savo sąjungininku aptarinėti, kaip konkrečiai po jų pergalės taps pasielgta su užimtomis teritorijomis. Todėl 1350 metais susitarta taip: Liudvikas suteikė Kazimierui III valdyti Haličą iki gyvos galvos; jei Kazimieras III mirtų nesusilaukęs sūnaus, Vengrijos karalius pagal 1339 metų susitarimą taptų ir Lenkijos karaliumi, kartu perimdamas savo valdžion ir užimtas Raudonosios Rusios žemes; tuo tarpu jei Vengrijos karalius visgi neužimtų Lenkijos sosto, tuomet jis galėtų pasiimti sau „rex Russiae“ titulą iš Lenkijos karaliaus kartu su minėtomis žemėmis[20].

Kalbant apie giminystę, galima pastebėti, jog Kazimieras III dažnai naudojo politinių vedybų metodą, norėdamas sustiprinti diplomatinius santykius su tam tikra valstybe. Pakanka panagrinėti pavyzdžius. Vengrijos karalius Karolis Robertas jau buvo vedęs Kazimiero III seserį – šie seni ryšiai leido Kazimierui III susirasti puikų sąjungininką, kurio sūnus Liudvikas tapo paskirtas Lenkijos sosto įpėdiniu. Kazimiero III žmonos irgi atidžiai pasirinktos: pirmoji buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, antra – Heseno landgrafo Henriko duktė Adelaidė, trečioji – Silezijos kunigaikščio duktė Jadvyga. Savo dukterį Elžbietą Kazimieras III išleido už Štetino kunigaikščio[21], o anūkę – už Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Čekijos karaliaus Karolio IV. Taigi galima pastebėti, kad giminystės ryšiai buvo vienas iš bruožų, kuriuos Kazimieras III Didysis išnaudojo savojoje užsienio politikoje, patvirtindamas taikos sutartis (su Čekija: Karolio IV vedybos) ir partnerines sąjungas (su Vengrija: sosto paveldėjimo teisių perdavimas Liudvikui d‘Anžua).

Kazimiero III valdymo pabaigoje Lenkija atsistojo kaip stipri tiek regiono, tiek Europos valstybė. Kaip išraiška to, kad Lenkijos politinė ir ekonominė svarba išaugo, buvo efektyvus negu kada nors anksčiau lenkų karaliaus dalyvavimas svarbiuose tarptautiniuose politiniuose įvykiuose Europoje. Geriausias pavyzdys esti didysis valdovų kongresas, kuris vyko Krokuvoje 1364 metais. Čia Kazimieras III veikė kaip arbitras ginčuose tarp Vengrijos karaliaus Liudviko ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV. Augantis Lenkijos politinis svarbumas taip pat buvo pažymėtas Kazimiero III dinastinių ryšių su kitais Europos valdovais: 1363 metais Kazimieras III savo anūkę Elžbietą iš Słupsko išleido už Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV, giminystės būdu sustiprindamas šių šalių taikų sambūvį; Vengrijos karalius Liudvikas, Kazimierui III neturint vyriškos lyties įpėdinių, turėjo pagal susitarimą tapti Lenkijos sosto paveldėtoju, taip pat kaip tapo savo tėvo įpėdiniu Vengrijos karalystėje.

 

4. Naujų lenkiškų žemių įjungimas į Lenkijos karalystę

 

Kazimieras III, kaip galima pastebėti, nors ir ne itin sėkmingai, tęsė savo tėvo Vladislovo Lokietkos vykdytą Lenkijos vienijimo politiką. Vyko ginčai su Vokiečių Ordinu dėl Pamario ir kitų užgrobtų teritorijų, su Čekija dėl Silezijos, valstybė ėmė netgi plėsti savo teritoriją į slavų žemes. Šiaurės rytuose dar buvo likusi viena nepriklausoma kunigaikštystė, irgi buvusi senosios vieningos Lenkijos dalis – tai Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštystė. Šis teritorinis darinys pats buvo susiskaldęs į smulkias kunigaikštystes, kurių stambiausia buvo Plockas. Galima ginčytis, kiek pats vienijimas vadintinas užsienio politikos, o kiek – vidaus politikos reiškiniu. Viena galima pastebėti – aprašomos žemės, kurias Kazimierui III teko vienyti ir jungti prie Lenkijos, veikė nepriklausomai, todėl Lenkijos karalius atėjęs pavertė jų užsienio politiką savo vidaus politika.

1324 metais mirus paskutiniams Romano dinastijos Haličo ir Voluinės kunigaikščiams, Haličą ėmė valdyti jų seserį Mariją vedusio Mazovijos kunigaikščio Traidenio sūnus Boleslovas, tapęs Jurgiu II – taip Mazovija trumpam išplėtė savo įtaką ir Raudonojoje Rusijoje, nes 1340 metais Jurgis II mirė, nepalikęs sūnaus. Kilo jau aprašytas Raudonosios Rusios įpėdinystės karas tarp LDK ir Lenkijos, kuriai padėjo Vengrija. Mazovijos kunigaikščiai dalyvavo šiuose karuose Kazimiero III pusėje, kai kurie vėliau mirė nepalikę palikuonių. Tokios aplinkybės Kazimierui III pravertė jungiant Mazovijos žemes vieną po kitos į vasalinę priklausomybę Lenkijos karaliui, pradedant nuo 1345 metų, kada Kazimierui III į rankas pateko kelios smulkios vietinės kunigaikštystės. Jau 1351 metais Lenkijos karaliui pakluso senoji Mazovijos sostinė Plockas. Pagaliau, 1355 metais, tapęs vieninteliu Mazovijos Piastų linijos atstovu, kunigaikštis Ziemowitas III pripažino Kazimiero III valdžią visoje likusioje Mazovijos teritorijoje.

Panašiai tapo suvienyta bei prijungta prie Lenkijos per diplomatinius karus su Vokiečių Ordinu iškovota tenykščių Piastų šakos valdoma Kujavija, kuri taip pat buvo susiskaldžiusi. Kazimieras III pasinaudojo proga, kai vienas po kito numirė du tenykščiai jo pusbroliai ir buvo galima užimti šių valdas, o likęs trečiasis pusbrolis Lenkijos karaliui perdavė savo žemes ir pasitraukė į vienuolyną[22].

Taigi Kazimiero III išsikeltas tikslas suvienyti lenkiškas žemes, taip pabaigiant tėvo pradėtą darbą, tapo laikinai užbaigtas. Kad būtų surinktos visos lenkiškos teritorijos, dar trūko Silezijos ir Pamario, tačiau šie priklausė jau kitoms valstybėms. Mazovijos ir Kujavijos pavyzdžiai rodo, kad vienijant žemes, naudotasi įvairiais galimais būdais: vakuojančių valdų užėmimu; kunigaikščių pajungimu į vasalinę priklausomybę ir tokiu būdu inkorporuojant jų žemes į Lenkijos sudėtį; perimant iš savo giminaičių jų valdomas teritorijas (atvejis Kujavijoje) ar kitaip. Tai dar kartą parodo Kazimierą III kaip gudrų ir tikslo bet kokiom priemonėm siekiantį politiką.

 

Išvados

 

Kazimierui III Didžiajam atėjus į valdžią, pirmąjį dešimtmetį iškart teko spręsti daugybę užsienio reikalų, kurie buvo susiję tiek su Lenkijos sienų klausimais, tiek su jos saugumo užtikrinimo poreikiu, tiek su dinastinėmis vingrybėmis. Naujasis valdovas ryžtingai bei aktyviai ėmėsi veikti. Kazimiero III valdymo metu Lenkijos teritorija smarkiai sustiprėjo bei padidėjo, taip pat sudarytos taikos sutartys su kaimynais padėjo išvengti daugybės alinančių karų, tapo galima sukoncentruoti daugiau pajėgų į vieną ar kitą Lenkijos pasienį ir vykdant ten kovos veiksmus pasiekti geresnių rezultatų (1349 metų žygiai į LDK pasienio žemes). Tačiau dėl to teko atsisakyti dalies lenkiškų žemių, pavyzdžiui Silezijos (atiteko Čekijos karalystei), Pamario (atiteko Ordinui). Kazimiero III Didžiojo užsienio politikai būdingas taikios diplomatijos taikymas, jos pirmumas prieš karinės jėgos panaudojimą. Galima teigti, kad net valstybės vienijimo politikoje Kazimieras III taikė šį principą. Puikiai šis Lenkijos karalius gebėjo išnaudoti politines vedybas kaip savąjį užsienio politikos įrankį, kad pasiektų norimų tikslų. Visgi, nors per visą valdymą daugiau ar mažiau sėkmingai tekino ir vesdino savo giminaičius, tačiau mirė nesusilaukęs sūnaus, o sosto paveldėjimą perdavęs Vengrijos karaliui Liudvikui. Vengrija per visą Kazimiero III Didžiojo valdymo laikotarpį išliko Lenkijos sąjungininkė, nuolat savo kariuomene remdavusi Lenkijos karaliaus žygius; kartais tarp šių šalių-partnerių iškildavo nesutarimų, tačiau jie greitai būdavo išsprendžiami Kazimiero III iniciatyva, pavyzdžiui, sutikta su Vengrijos pozicija, kad tik apsikrikštijusi LDK gali įeiti į Lenkijos-Vengrijos karinį bloką. Kazimieras III galėdavo ir nusileisti, kai daugumos nuomonė būdavo priešinga, pavyzdžiui kai 1339 metais Lenkijos karalius nesėkmingai pamėgino persvarstyti 1335 metų Viśegrado susitarimą. Šiaip ar taip, Norman Davies savo knygoje „Dievo žaislas: Lenkijos istorija“ puikiai pažymi, kad Kazimieras III Didysis „suderino iš protėvių paveldėtą kario narsą ir diplomatijos bei valstybės valdymo praktines žinias“[23]. Nors per trisdešimt septynerius Kazimiero III valdymo metus Lenkija vis vien patyrė daugybę karų, tačiau iš jų išėjo sustiprėjusi ir teritoriškai išaugusi svarbi tiek regiono, tiek Europos valstybė; galima teigti, kad Kazimieras III Didysis per kruopščiai apgalvotus diplomatinius susitarimus ir karus padėjo savo valstybei žengti didelį žingsnį link tos galios, kurią ji įgijo vėliau.

 

Literatūros sąrašas

 

1) Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.

2) Davies, Norman: Dievo žaislas: Lenkijos istorija, I t. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 1998.

3) Davies, Norman: Europa: istorija. – Vilnius: Vaga, 2002.

4) Gudavičius, Edvardas: Lietuvos istorija, I t. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 1999.

4) Kučinskas, Antanas: Kęstutis. – Fotografuot. leid. – Vilnius: Mokslas, 1988.

5) Nikžentaitis, Alvydas: Gediminas/ Straipsnis iš: Iš kur atėjome/ sud. A. Nekrošienė. – Kaunas: Šviesa, 1988.

6) Smoleński‘s, Vladislovas: Lenkų tautos istorija. – Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1925.

7) Visuotinė lietuvių enciklopedija, IX t. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, psl. 667.

8) Wandycz, Piotr S.: Laisvės kaina. – Vilnius, Baltos lankos, 1997.

9) Arnold Stanisław, Żychowski Marian: Outline History of Poland, from the Beginning of the State to the Present Time. – Warsaw: Polonia Publishing House, 1962.

10) Review: Physical Caracters of Casimir the Great/ by Isidore Kopernicki. – [Internetinis šaltinis] Journal of Anthropology, Vol. 1, No. 1 (Jul., 1870), pp. 51–56. Published by: Royal Anthropological Institute of Great Britain and Ireland.

11) The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski (to 1696)/ edited by W. F. Reddaway, J. H. Penson, O. Halecki etc. – Cambridge: The University Press, 1950.

 

[1] Visuotinė lietuvių enciklopedija, IX t., psl. 667.

[2] Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t., psl. 382

[3] Davies, Norman: Dievo žaislas: Lenkijos istorija, I t., psl. 133

[4] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 170

[5] Arnold S., Żychowski M.: Outline History of Poland, psl. 34

[6] Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t., psl. 365

[7] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 180

[8] Nikžentaitis, Alvydas: Gediminas/ Straipsnis iš: Iš kur atėjome, psl. 34

[9] Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t., psl. 367

[10] Gudavičius, Edvardas: Lietuvos istorija, I t., psl. 131

[11] Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t., psl. 367

[12] Gudavičius, Edvardas: Lietuvos istorija, I t., psl. 132

[13] Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t., psl. 365

[14] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 168

[15] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 168

[16] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 169

[17] Smoleński‘s, Vladislovas: Lenkų tautos istorija, psl. 65

[18] Davies, Norman: Dievo žaislas: Lenkijos istorija, I t., psl. 133

[19] Wandycz, Piotr S.: Laisvės kaina, psl. 41

[20] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 173

[21] Avižonis, Konstantinas: Rinktiniai raštai, IV t., psl. 366

[22] The Cambridge History of Poland, from the Origins to Sobieski, psl. 174

[23] Davies, Norman: Dievo žaislas: Lenkijos istorija, I t., psl. 132

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: