Praleisti ir eiti į turinį

Bakalaurinis darbas – ASEAN

VILNIAUS UNIVERSITETAS

NAUJOSIOS ISTORIJOS KATEDRA

IV kurso studentas

Tadas Lovčikas

 

Bakalaurinis darbas

PIETRYČIŲ AZIJOS VALSTYBIŲ ASOCIACIJOS (ASEAN)

POLITINĖS IR EKONOMINĖS RAIDOS TENDENCIJOS

 Darbo vadovas: Doc. Dr. Algis Povilas Kasperavičius

 Vilnius, 2011

 

TURINYS

 

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………….. psl. 2

  1. ASEAN SUSIKŪRIMO SĄLYGOS IR STRUKTŪRA …………………………………… psl. 5
  2. ASEAN RAIDA „ŠALTOJO KARO“ METU (1967–1989) …………………………….. psl. 10

2.1.Politiniai pokyčiai ASEAN, 1967-1989 m. ……………………………………………… psl. 10

2.2.Ekonominiai pokyčiai ASEAN, 1967-1989 m. ………………………………………… psl. 14

  1. TARP PRAEITIES IR ATEITIES: ASEAN 1989–2008 m. ……………………………… psl. 19

3.1.ASEAN politinė raida, 1989-2008 m. …………………………………………………….. psl. 19

3.2.ASEAN ekonominė raida, 1989-2008 m. ………………………………………………… psl. 25

  1. ASEAN XXI AMŽIUJE: ATEITIES PERSPEKTYVOS ………………………………… psl. 33

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………….. psl. 41

REZIUMĖ (anglų kalba) ……………………………………………………………………………………. psl. 43

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS ………………………………………………………. psl. 44

 

PRIEDŲ SĄRAŠAS:

 

Lentelė Nr. 1: BVP augimo proporcijos vienam gyventojui, 1973-1996 m. Šaltinis: Yusuf Shahid. The East Asian Miracle at the Millennium// Iš: Rethinking the East Asian Miracle, 2001, psl. 2 ……………………………………………………………………………………………………………………….. psl. 17

Lentelė Nr. 2: Vidutinių muitų tarifų pokyčiai ASEAN nuo AFTA įkūrimo iki 2007 m. Šaltinis: Fukasaku, Kiichiro. Southeast Asian Economic Outlook [Interaktyvus]. Bangkok, Thailand: OECD Development Centre, 2009, psl. 7 [Žiūrėta 2011-02-17] ………………………. psl. 26

Lentelė Nr. 3: Procentiniai BVP pokyčiai Pietryčių Azijoje ir kaimynėse, 1996-2001 m. Šaltinis: Yusuf Shahid. The East Asian Miracle at the Millennium// Iš: Rethinking the East Asian Miracle, 2001, psl. 3 …………………………………………………………………………………………………. psl. 28

Lentelė Nr. 4: ASEAN šalių ekonominiai rodikliai, 2009 m. Šaltinis: Selected key ASEAN economic indicators (lentelė) [Interaktyvus]. Aseansec.org, 2010. [Žiūrėta 2011-05-04] ….. psl. 37

 

ĮVADAS

 

Šiame darbe aptarta Pietryčių Azijos šalių asociacijos (toliau – ASEAN) istorija, taip pat politinė bei ekonominė raida nuo įkūrimo 1967 metais iki dabartinių laikų. Politiniu atžvilgiu iškeltas uždavinys aprašyti ASEAN veiklos principus, pagrindines institucijas, taip pat vidaus bei užsienio politikos kryptis. Ekonominėje srityje tirtas ūkio augimas asociacijos šalyse, tiesioginių užsienio investicijų kiekis ir prekybiniai santykiai (tarp narių ir su užsieniu), apie ką pateikta daug informacijos pagalbinėse lentelėse. Politinė ir ekonominė ASEAN istorija suskirstyta į konkrečius laikotarpius: „šaltojo karo“ (1967–1989 m.) bei „tarp praeities ir ateities“ (1990–2008 m.). Galiausiai, labai aktualu tapo aptarti ASEAN ateities planus: kokią viziją bei galimybes mato organizacijos nariai, ką ASEAN tikisi sukurti per artimiausius 10 metų nuo šio darbo parašymo momento, bei kokiais pajėgumais ji disponuoja šio darbo rašymo momentu. Todėl neapsiribota knygomis, kurių nagrinėjamąja tema lietuviškai beveik visai nėra, o peržvelgta susijusi spauda ir įvairūs atskiri analitiniai bei istoriniu požiūriu svarbūs straipsniai, prisiminimai, su ASEAN bendradarbiaujančių įvairių organizacijų atstovų parengtos apžvalgos apie tiriamąjį regioną, taip pat svarbiausių ASEAN dokumentų tekstai. Svarbiausi šaltiniai bei literatūra aptarti žemiau, išryškinant pagrindines autorių išvadas.

Dėstymą sudaro keturios pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje išanalizuotos prielaidos, turėjusios įtaką ASEAN susikūrimui, taip pat kūrimosi procesas bei jo vingrybės; kartu aptarta ir asociacijos struktūra. Kitose trijose dalyse pagal jau minėtą ASEAN istorijos suskirstymą į laikotarpius (ASEAN „šaltojo karo“ laikotarpiu; ASEAN tarp praeities ir ateities) nagrinėta asociacijos politinė bei ekonominė raida nuo 1967 m. iki šių dienų, ištiriant ir asociacijos ateities perspektyvas (ASEAN XXI amžiuje). Pagrindinė darbe vedama kryptis yra pozityvus ASEAN atsiradimo bei plėtros vertinimas, stipriųjų pusių išryškinimas, kartu aprašant ir iššūkius, su kuriais teko ar tenka susidurti ASEAN, galiausiai kaip asociacija susitvarko su šiais iššūkiais, ieškoma, ką dar galima būtų patobulinti jos veikloje. Darbe aprašant ekonominę raidą daugiau remtasi Meghos Mukim straipsniu apie tiesiogines užsienio investicijas ASEAN šalyse, taip pat Richard Stubbs straipsniu apie iššūkius ASEAN, o santykius su Kinija bei JAV puikiai atskleidžia dr. Jing-dong Yuan teminė monografija (naudotos literatūros sąrašas pateiktas darbo pabaigoje).

Pagrindinis darbe taikytas metodas buvo iš pradžių surinkti įvairią medžiagą apie ASEAN, ir ją palyginti tarpusavyje. Daug duomenų lietuvių kalba gali būti paskelbti pirmą kartą, dalis informacijos dėl tikslingumo sąmoningai praleista, tikintis, jog šis darbas taps pagalbine priemone kiekvienam vėlesniam lietuviui tyrėjui, siekiančiam giliau pažinti bei ištirti Pietryčių Azijos regioną. Kad tai taptų lengvesne, nei anksčiau, užduotimi, darbo gale pateiktas gana platus naudotos bei rekomenduojamos literatūros sąrašas.

Tiriant ASEAN šalių ekonominiu ryšius su užsieniu, labai pravertė internete rastas 2005 m. parašytas Megha Mukim straipsnis ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations. Megha Mukim yra tyrėja, Pasaulio Sveikatos Organizacijos konsultantė, anksčiau ėjusi šias pareigas Pasaulio Prekybos Organizacijoje. Aukščiau paminėtą straipsnį apie tiesiogines užsienio investicijas ir ASEAN autorė parašė, norėdama pareikšti savo poziciją nagrinėjamais klausimais. Megha Mukim teigia, kad ASEAN šalys pastaruoju momentu ėmėsi vis daugiau ir daugiau iniciatyvų siekiant padidinti bei išlaikyti užsienio investuotojų susidomėjimą ir tiria to pasekmes Pietryčių Azijos regionui. Straipsnyje ji pateikia savo argumentus pasiremdama sutarčių su užsieniu pobūdžio analize bei ASEAN šalių ekonominio išsivystymo pokyčiais. Autorė kritiškai pastebi, kad nors tiesioginių užsienio investicijų į ASEAN šalis padaugėjo nuo 13,5 mlrd. JAV dolerių 2002 metais iki 20,3 mlrd. JAV dolerių 2003 metais, jų paskirstymas tarp ASEAN narių buvo nelygus[1]. Todėl ji siūlo ASEAN viduje taip pat taikyti tarpusavio tiesioginio investavimo metodą (intra-ASEAN FDI), kurį naudoja Europos Sąjunga (ES) (vienos narės investuoja į kitas). Pastebima, kad nors ir FDI į ASEAN šalis padidėjo, jų poreikis vis vien išliko. Pabaigoje pateikiama daugybė statistikos lentelių, grafikų, atspindinčių autorės nuomonę. Be to, straipsnyje trumpai aptarta ASEAN susikūrimo istorija, taip pat smulkiau aprašyti ASEAN-ES santykiai, jų raida bei tai, ko ASEAN galėtų pasimokyti iš ES.

Svarbus šaltinis apie ASEAN užsienio politikos vingrybes yra daktaro Jing-dong Yuan 2006 m. spalį parašyta ir paviešinta monografija China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests. Joje autorius bando atsakyti, kas nulėmė artimesnius ASEAN santykius su Kinija nuo 1990 m. vidurio, bei kokią įtaką šie ryšiai daro JAV. Jing-dong Yuan dabar dirba Monterėjaus Tarptautinių studijų institute. Savo straipsnyje jis į iškeltus klausimus mėgina atsakyti tirdamas įvairius ASEAN-Kinijos santykių aspektus: politinius, ekonominius; Kinijos bendrus santykius su ASEAN, taip pat atskirus santykius su konkrečiomis, labiausiai suinteresuotomis asociacijos narėmis. Tirdamas JAV poziciją pakitusių santykių regione atžvilgiu, dr. Jing-dong Yuan padaro išvadą, jog Vašingtonas yra išlaikęs didžiumą buvusios įtakos, tačiau jau nebėra dominuojanti jėga, kuri siūlytų ASEAN asociacijai ir konkrečioms jos narėms kūrybinius politinio ar ekonominio vystymosi sprendimus[2].

Mark‘as T. Berger‘is ir Mark‘as Beeson‘as savo straipsnyje Introduction: „East Asia“ or the „Asia-Pacific“ tiria naujo regionalizmo XX a. pabaigos Rytų Azijoje ribas per „šaltojo karo“ istoriją regione. Taip pat atsižvelgiama į besikeičiantį JAV įtakos pobūdį nuo XX a, dešimtojo dešimtmečio. Straipsnyje siekiama pabrėžti vis didėjančias regionalizmo tendencijas Rytinėje Azijoje, didesnes nei Europoje ar Amerikoje. Atkreipiamas dėmesys ir smulkiau aptariama ASEAN Plus Three (APT) organizacija. Galiausiai, tiriama unikali Rytų Azijos regionalizmo forma bei jos perspektyvos. Padaroma išvada, kad APT tapo svarbiausiu naujo regionalizmo įsikūnijimu Rytų Azijoje.

Išsamiai nagrinėjamame regione 1997/98 m. kilusios finansinės krizės priežastis aprašo Živilė Bieliūnaitė savo straipsnyje Krizės Pietryčių Azijoje priežastys[3], kuriame analizuojami vidiniai ir išoriniai veiksniai, lėmę ekonomikos nuosmukį regione 1997/98 m. Kaip vidines krizės prielaidas Ž. Bieliūnaitė aptaria institucines Pietryčių Azijos šalių struktūras, jų kitimą ir poveikį plėtros rezultatams, taip pat institucinį nepajėgumą vykdyti aktyvią plėtros politiką ir panašiai. Antrojoje straipsnio dalyje analizuojamos išorinės krizės priežastys: aptariami veiksniai, paskatinę regiono vyriausybes devalvuoti savo nacionalines valiutas, taip pat nekontroliuojamo kapitalo judėjimo pasekmės bei po valiutų krizės sekusios finansų krizės priežastys; taip pat tiriama Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) suteiktos paramos nukentėjusioms Pietryčių Azijos šalims nauda. Autorė susikoncentruoja į penkias šalis: Indoneziją, Tailandą, Malaiziją, Filipinus ir į Rytų Azijai priklausančią Pietų Korėją. Daroma išvada, kad Pietryčių Azijos finansų krizė 1997/98 m. „buvo silpnų minėtose šalyse institucinių struktūrų ir neigiamų išorinių veiksnių sutapimo pasekmė“: nacionalinių institucijų nepajėgumas prisitaikyti prie išorinių rinkų pokyčių ir tapo viena svarbiausių krizės priežasčių[4]. Šį nepajėgumą, anot Ž. Bieliūnaitės, labiau nulėmė ne pačios valstybės institucinis silpnumas, bet neigiamos ir iš dalies neišvengiamos globalizacijos pasekmės; kita vertus, institucinis silpnumas per silpną bankų sistemos kontrolę sudarė palankias ilgalaikes sąlygas ekonominio neproduktyvumo susikaupimui bei padidėjusiam jautrumui svyravimams išorinėse rinkose, tačiau pati institucinė struktūra nesukėlė krizės – šią labiau paskatino pakitusios išorinės prekybos sąlygos ir nekontroliuojami tarptautinio kapitalo judėjimo srautai[5].

Labai vertingas yra Richard Stubbs straipsnis Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN[6]. Čia autorius aprašo pagrindinius asociacijai iškilusius iššūkius ir ieško būdų, kaip juos perkopti. Kaip vienus iš galimų sprendimų R. Stubbs siūlo ASEAN Sekretoriato funkcijų stiprinimą bei pagrindinių principų, ypač nesikišimo į narių vidinius reikalus, persvarstymą.

Galiausiai, tapo panaudoti ir naujienų tarnybų duomenys, daugiau iš interneto. Pažymėtinos BBC News, Bangkok Post. Išsamus šaltinių ir literatūros sąrašas pateiktas darbo pabaigoje.

 

1. ASEAN SUSIKŪRIMO SĄLYGOS IR STRUKTŪRA

 

Pietryčių Azijos šalių asociacija (toliau – ASEAN), kartais dar vadinama Pietryčių Azijos asociacija regioniniam bendradarbiavimui (angl. SEAARC – the South East Asia Association for Regional Cooperation) tapo įkurta 1967 metų rugpjūčio 8 dieną, kai Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Singapūro ir Tailando užsienio reikalų ministrai pasirašė steigimo sutartį Bankoke (Tailandas), Užsienio reikalų ministerijos pastate. Šį dokumentą (ASEAN deklaraciją) patvirtinę asmenys vėliau tapo pavadinti ASEAN Įkūrimo Tėvais. Indoneziją atstovavo Adam Malik, Filipinus – Narciso R. Ramos, Malaiziją – Tun Abdul Razak, Singapūrą – S. Rajaratnam, o Tailandą – Thanat Khoman.

Nagrinėjamojo regiono valstybės mėgino jungtis į bendras organizacijas ir anksčiau, tik ne tokiu dideliu mastu, kaip ASEAN. Tą pirmiausia skatino politiniai bei saugumo motyvai, kartu įžvelgiant galimybę bendradarbiauti ir kitose srityse, pavyzdžiui: ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ir pan. Dar 1947 m. Laoso princo Souphanouvong‘o iniciatyva įkurta Pietryčių Azijos lyga (angl. Southeast Asian League), kuri siekė sujungti regiono opoziciją, nukreiptą prieš kolonializmo atkūrimą po Antrojo pasaulinio karo. Netrukus šią formuotę pakeitė 1954 m. sukurta Pietryčių Azijos sutarties organizacija (angl. SEATO – South-East Asian Treaty Organization, 1954-1977 m.), kuri labiau egzistavo ne kaip regioninio saugumo organizacija, o kaip platus karinis aljansas Pietų Vietnamui apginti, tačiau ši organizacija Vietnamo karo metu nedarė didelės įtakos, nes vietinės narės neturėjo jokio bendro intereso Pietų Vietname[7]. Didžioji dalis SEATO šalių-narių net nepriklausė Pietryčių Azijai. Taip pat netrukus, 1955 m., 29 Azijos ir Afrikos šalys sukūrė Neprisijungusių Šalių Judėjimą su centru Bandunge (Vakarų Javoje); ši organizacija išlikusi ir dabar. Visgi septintajame dešimtmetyje Pietryčių Azijoje išaugęs „šaltojo karo“ susidūrimų skaičius (Vietnamo karas) vertė regiono valstybes vienytis bendro saugumo vardan. Nauja organizacija turėjo būti ne tik atsakas į saugumo, taikos bei stabilumo Pietryčių Azijoje rūpesčius (teritoriniai konfliktai, Kinijos remiamo komunizmo grėsmė), o kartu ir nauja galimybė paspartinti taikų regiono ekonominį bendradarbiavimą. 1961 m. liepos 31 d. Filipinai, Malaizijos Federacija ir Tailandas suformavo Pietryčių Azijos Asociaciją (angl. ASA – Association of Southeast Asia, 1961-1967 m.), kuri laikyta tarsi SEATO alternatyva bei tapo pagrindu kuriant ASEAN. Visgi ASA labai greitai pasirodė esanti neveiksminga, po metų nuo įkūrimo kilus ginčams dėl Sabah provincijos tarp Malaizijos ir Filipinų; tai lėmė 1962-66 m, nutrūkusius šių šalių (ASA narių) diplomatinius ryšius. Apskritai, mėginimai kurti regioninę organizaciją susidurdavo su tokiais iššūkiais: 1) įtampa, atsiradusia įkūrus Malaiziją; 2) prokomunistinėmis prezidento Sukarno pažiūromis Indonezijoje[8]. Rašant apie Indoneziją, dera pažymėti, kad Sukarno 1965 m. pakeitęs Suharto žymiai daugiau buvo linkęs bendradarbiauti su kaimyninėmis valstybėmis. Tai turėjo įtakos taikos derybų regione pradžiai. 1966 metų vasarą banketo, skirto ne Indokinijos pusiasaliui priklausančių šalių susitaikinimo progai, metu Tailando užsienio reikalų ministras Thanat Khoman pasiūlė regioninio bendradarbiavimo idėją Indonezijos (ši valstybė 1963-65 m. irgi konfrontavo su Malaizija bei Singapūru) užsienio reikalų ministrui Adam Malik. Šis sutiko, prašydamas tik laiko aptarti tai su savo valdžia bei palaukti, kol normalizuosis santykiai su susitaikinimo sutartį pasirašiusia Malaizija. Netrukus Thanat Khoman sukvietė kitų ASA narių (Malaizija, Filipinai) ir Indonezijos šalių atstovus į susitikimą Bankoke. Iš pradžių buvo planuota, kad šios keturios valstybės ir pasirašys ASEAN steigimo sutartį, bet prie proceso prisidėjo ir Singapūro užsienio reikalų ministras, kuris taip pat norėjo suderinti savo šalies prisijungimo prie naujosios organizacijos sąlygas, taip Singapūrui buvo irgi leista įstoti. 1967 m. rugpjūčio pradžioje 5 šalių užsienio reikalų ministrai praleido Bang Saen paplūdimio kurorte, kur neformalioje aplinkoje aptarinėjo steigimo sutarties detales. Teko derinti įvairius požiūrius, kaip turėtų atrodyti naujoji regioninė organizacija bei tai, kokios būtų jos vertybės bei tikslai. Buvo svarstomi tokie dalykai, kaip bendra apsauga nuo užsienio neigiamos įtakos, regiono ekonominis bendradarbiavimas ir savarankiškumas, narių integracija, taikus sugyvenimas tarpusavyje, tautinės bei regioninės mąstysenos suderinimas. Aptariant organizacijos pavadinimą, tapo sutikta su Adam Malik, Indonezijos atstovo, pasiūlymu suteikti naujajai organizacijai ASEAN (angl. Association for South-East Asia Nations) vardą. Kantrios diskusijos ir nuostabi aplinka davė savo vaisius, kurie atsispindėjo rugpjūčio 8 dieną pasirašytoje ASEAN steigimo deklaracijoje.

Šią deklaraciją sudarė 5 straipsniai. Jie skelbė tarp pasirašiusių Pietryčių Azijos šalių sukuriamą asociaciją jų regioniniam bendradarbiavimui (ASEAN) ir numatė šios asociacijos viziją bei tikslus: „kovoti prieš skurdą, ligas ir kitas socialines negandas, padidinti savo prekybos ir ekonomikos įtaką pasaulyje; saugoti [narių – T.L.] nepriklausomybę šalinant vietinių sukilimų priežastis, užkirsti kelią pašalinių pagundai kištis į jų reikalus ir laikyti atokiau užsieniečius“[9]. Nutarta bendradarbiauti politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame, techniniame, švietimo ir kituose lygmenyse, kartu remiant taiką bei stabilumą regione ir gerbiant teisingumą, įstatymus bei Jungtinių Tautų (JT) Chartiją[10]. Pagrindiniais asociacijos principais tapo nesikišimas į valstybių-narių vidaus reikalus, konsensuso (susitarimo) būdu priimami sprendimai ir bendras įsipareigojimas nenaudoti karinės jėgos prieš kitas nares sprendžiant tarpusavio nesutarimus. Šie trys principai dažnai moksliniuose darbuose vadinami „ASEAN keliu“. Tačiau ASEAN nenumatė jokio karinio bendradarbiavimo – labiau susitelkta į tarpusavio ekonominę ir socialinę pagalbą. Įkūrimo metu buvo pabrėžtas poreikis sustabdyti vadinamuosius „balkanizacijos[11]“ procesus, siekiant sumažinti užsienio daromą neigiamą skaldomąją įtaką bei vidinius fragmentavimosi procesus regiono valstybėse. Svarbiausiais naujosios organizacijos prioritetais pabrėžti politiniai ir saugumo aspektai, o ekonominės integracijos teikiama nauda ėjo tik po jų. Prie ASEAN galėjo prisijungti visos pritariančios minėtiems teiginiams Pietryčių Azijos valstybės, kurių bendrą valią nuo šiol turėjo atstovauti naujoji asociacija, sauganti jai priklausantiems žmonėms bei jų palikuonims „taikos, laisvės ir gerovės palaiminimus“[12]. Tokią tendenciją tarsi įtvirtino 1971 m. lapkritį paskelbtas bendras narių nutarimas padaryti Pietryčių Aziją Taikos, Laisvės ir Neutralumo zona (angl. ZOPFAN – Zone of Peace, Freedom and Neutrality). ASEAN pirmąja emblema tapo virš mėlyno ASEAN pavadinimo sujungti 5 geltoni ryžių stiebų pėdai, kurių kiekvienas simbolizavo šalį-narę. 1997 metais, švenčiant ASEAN trisdešimtmetį, šių pėdų skaičius emblemoje padididėjo dar penkiais proporcingai esamų narių skaičiui.

Pirmuoju ASEAN uždaviniu tapo sukurti taikaus regioninio dialogo bei bendradarbiavimo pagrindus, todėl šalys-narės ėmėsi iškart praktiškai taikyti steigimo sutartyje priimtus nutarimus. Jau per tris pirmąsias savaites Indonezija atstatė diplomatinius santykius su Malaizija, greitai ir su Singapūru. Taip pat Filipinai su Malaizija užbaigė diplomatinius ginčus dėl Sabah provincijos (Borneo salos šiaurėje) savarankiškumo. Daug teritorinių ginčų tarp ASEAN priklausančių valstybių išlikę ir iki šių dienų, tačiau šalys-narės yra įpareigotos spręsti juos taikiomis priemonėmis, ieškant bendro sutarimo. Vadinamosios Bankoko deklaracijos pagrindu prasidėjo ASEAN narių išoriniai bei vidiniai pertvarkymai, apie kuriuos smulkiau aprašyta tolesniuose šio darbo skyriuose.

Galiausiai, Bankoko deklaracija paskelbė, kad „Asociacija yra atvira dalyvavimui visų Pietryčių Azijos šalių, kurios sutinka su aukščiau paminėtais tikslais, principais ir ketinimais“[13]. Tarpvalstybiniu bendradarbiavimu susidomėjo ir kitos Azijos Ramiojo vandenyno pusėje esančios valstybės, tapo įkurta keletas kitų panašių tarptautinių regioninių organizacijų. Aplinkinėms valstybėms ASEAN tapo patraukli dėl to, kad asociacija skelbė bei atspindėjo idėjas, kurios šiame regione buvo iškeltos ankstesniuose vietinių valstybių susirinkimuose (pavyzdžiui, 1955 m. Bandungo konferencijoje). Pagrindiniai ASEAN principai tapo pagarba narių suverenumui, teritoriniam integralumui ir tautų lygybei; taip pat nesikišimas į kitų šalių vidaus reikalus ir taikus ginčų sprendimas.

ASEAN administracinis ir veiksmų centras buvo įkurtas Indonezijos sostinėje Džakartoje. Asociacijos struktūrą sudarė keturi skyriai: Funkcinio Bendradarbiavimo (angl. Functional Cooperation), Politinio ir saugumo bendradarbiavimo (angl. Political and Security Cooperation), Ekonominio bendradarbiavimo (angl. Economic Cooperation) bei Išorinių ryšių (angl. External Relations). Dabar šie skyriai vadinasi taip: ASEAN Politinė-Saugumo Bendrija (angl. ASC), ASEAN Ekonominė Draugija (angl. AEC), ASEAN Socio-kultūrinė Bendrija (angl. ASCC) ir ASEAN Išoriniai ryšiai (angl. ASEAN External Relations)[14]. Visgi ši asociacija skyrėsi (ir skiriasi) nuo EEB (ES) tuo, kad nesiekia sukurti atskirą organą, kuris turėtų sprendimų priėmimo galią. Sprendimus ASEAN šalys priima susitarimo principu, neverčiant nė vienos narės, gerbiant bei nesikišant į jos nuomonę bei vidaus reikalus. ASEAN pradžioje tokie tarpusavio santykiai tiko, tačiau narių padaugėjimas bei politika naujų narių viduje lemia poreikį persvarstyti nesikišimo politiką. Apie tai kiek vėliau.

Nepaisant išsikeltų didžiulių uždavinių, per pirmąjį dešimtmetį nuo įkūrimo ASEAN padarė labai mažai. Jos narės surengė pirmąjį asociacijos viršūnių susitikimą tik 1976 m. vasarį. Tuomet asociacijos šalių užsienio reikalų ministrai įkūrė ASEAN Sekretoriatą, kurio būstine tapo Indonezijos užsienio reikalų ministerija Džakartoje, paskui, 1981 m., perkeltas į kitą vietą toje pat Indonezijos sostinėje. Sekretoriatui vadovavo tuometinis Indonezijos prezidentas Suharto. Pagrindinė šios ASEAN institucijos funkcija tapo rūpintis didesne asociacijos organų koordinavimo kokybe bei veiksmingesniu ASEAN projektų bei veiklų įgyvendinimu. Todėl Sekretoriatas skatina, palengvina bei koordinuoja asociacijos narių bendradarbiavimą pagal deklaracijoje, o nuo 2008 m. ASEAN Chartijoje priimtus tikslus bei principus. Dabar asociacijos generalinis sekretorius, vadovaujantis Sekretoriatui, yra išrenkamas ASEAN viršūnių susirinkime 5 metais, ir šio posto tas pats asmuo negali vėl užimti. Generalinis sekretorius parenkamas iš ASEAN šalių tautų pagal alfabetinę tvarką. Šiuo metu šį postą (2008-2012 m.) užima tailandietis dr. Surin Pitsuwan[15]. Generaliniam sekretoriui padeda 4 deputatiniai generaliniai sekretoriai (angl. Deputy Secretaries-General, DSGs), turintys būti skirtingos tautybės nei generalinis sekretorius ir atvykę iš skirtingų šalių-narių. Kiekvienas iš DSGs atlieka konkrečias funkcijas, pagal tai skiriami: pareigūnas, atsakingas už ASEAN Politinio Saugumo Bendriją; pareigūnas, atsakingas už ASEAN Ekonominę Bendriją; pareigūnas, atsakingas už ASEAN Socio-kultūrinę Bendriją; pareigūnas, atsakingas už Bendriją ir bendrus viešuosius reikalus[16]. Daugiau apie deputatinius generalinius sekretorius galima atrasti naujosios (2008 m.) ASEAN Chartijos 11-ajame straipsnyje. Šalia ASEAN Sekretoriato 1976 m. birželį tapo įsteigtas ir Dokumentacijos centras, kuris pradėjo dirbti 1977 m. balandį. Vietoj jo 2006 m. lapkričio 1 d. generalinis sekretorius Ong Keng Yong sukūrė ASEAN Sekretoriato Išteklių centrą (angl. ASEAN Secretariat Resource Centre, ARC), kurį dabar sudaro du pagrindiniai skyriai: Biblioteka ir Archyvai. ARC yra taip pat atsakingas už ASEAN sutarčių paliudijimo procesą ir patvirtintų sutarčių kopijų išplatinimą šalims-narėms ir kitoms institucijoms (jei reikia).

Taigi 1967 m. rugpjūčio 8 dieną Pietryčių Azijoje tapo įkurta nauja regioninė organizacija, išsikėlusi aukštus politinio saugumo ir ekonominio klestėjimo tikslus per taikią diplomatiją ir tarpusavio pagarbą. Kiek labai ASEAN sekėsi šiuos tikslus realizuoti, nagrinėjama toliau.

2. ASEAN RAIDA „ŠALTOJO KARO“ METU (1967–1989)

 

2.1. Politiniai pokyčiai ASEAN, 1967-1989 m.

Pirmąjį savo egzistavimo dešimtmetį ASEAN susidūrė iškart su keliais iššūkiais, išmėginusiais asociacijos narių partnerystę. Tai buvo Britanijos karinis pasitraukimas iš Malaizijos bei Singapūro 1968 m., taip pat amerikiečių karas Vietname (1959-1975 m.). Pirmasis iššūkis paskatino minėtas dvi Pietryčių Azijos šalis, o netrukus ir Brunėjų, sudaryti naujas gynybines sutartis su Didžiąja Britanija, Australija, Naująja Zealandija, ir aktyviau skatinti, kad ASEAN narės 1971 m. priimtų bendrą pareiškimą apie taikos, laisvės ir neutralumo zonos įkūrimą regione, kas ir tapo įvykdyta. 1976 m. tarpusavyje pasirašyta Draugystės ir bendradarbiavimo Pietryčių Azijoje sutartis (angl. Treaty of Amity and Cooperation, TAC), kurios tikslas buvo remti teritorinį regiono stabilumą. 1987 m. gruodžio 15 d. ASEAN priėmė nutarimą, kad su šiuo dokumentu gali susipažinti bei jį pasirašyti už Pietryčių Azijos esančios šalys[17]. Pasirašyta daug tarptautinių TAC sutarčių, tarp kurių paminėtinos TAC su Kinija (2003 m.), su Rusija (2004 m.), su JAV (2009 m.)[18]. Galimybė labiau užtikrinti savo saugumą buvo viena iš priežasčių, kodėl nepriklausomybę 1984 m. sausio 1 d. paskelbęs Brunėjus po savaitės (sausio 8 d.) prisijungė prie ASEAN kaip jos šeštasis narys.

Įdomu tai, kad ASEAN šalys nevienodai vertino JAV invaziją į Vietnamą. 1954 m. buvo įkurta SEATO (angl. Southeast Asia Treaty Organisation), tarp kurios steigėjų figūravo Tailandas bei Filipinai; šios organizacijos tikslas buvo užkirsti kelią komunizmo įsitvirtinimui Pietryčių Azijos regione. Tačiau, kaip galima pastebėti, tik dvi jam priklausančios šalys (Tailandas ir Filipinai) tapo SEATO narėmis bei siuntė karinę paramą JAV į Pietų Vietnamą. Filipinai prisijungė iš dalies dėl artimų ryšių su JAV, taip pat susirūpinę kylančia Kinijos remiamo komunistinio sukilimo grėsme savo viduje. Panašiai ir Tailandas įtarė galimą komunistinio perversmo grėsmę savo žemėje[19]. Kitos ASEAN narės neturėjo jokių politinių ar karinių interesų Pietų Vietname, išskyrus norą užsitikrinti saugumą iš Indokinijos pusiasalio pusės. Jos arba buvo linkusios išlaikyti neutralią poziciją (Indonezija), arba įsitraukti į SEATO neleido tam tikri politiniai sunkumai (Malaizija su Singapūru); kalbant apie kitas regiono šalis, Kambodžai, Vietnamui ir Laosui Ženevos susitarimai tais pat 1954 m. neleido įsijungti į jokią tarptautinį karinį aljansą, nors šios šalys ir tapo įtrauktos į SEATO saugomą teritoriją bei gavo „stebėtojų“ statusą. Tačiau ši organizacija daugiau vykdė JAV interesus regione; ji buvo paremta daugiau konsultacijomis, kas vis vien paliko nares vienas sprendžiant savo vidinius konfliktus[20]. Visa tai lėmė, kad 1977 m. SEATO tapo panaikinta. Kita vertus, kariniai veiksmai Vietname paskatino ekonomikos augimą ASEAN šalyse, nes JAV vyriausybė, norėdama išlaikyti savo įtaką, siuntė joms daugybę politinės ir ekonominės paramos, atvėrė duris eksportui iš Pietryčių Azijos šalių bei investavo į jas, ypač Singapūre ir Malaizijoje. Taigi, galima teigti, kad ASEAN narių ekonominį augimą paskatino ir karas Vietname.

Viena iš aktyvesnių ASEAN užsienio politikos temų buvo mėginimas taikiomis priemonėmis išspręsti 1978 m. gruodį Vietnamo įvykdytą okupaciją bei marionetinės vyriausybės sukūrimą Kambodžoje, kurią prieš tai valdė žiaurus ir gyventojų genocidu paremtas komunistinis Pol Poto režimas. Tai kėlė tiesioginį pavojų ASEAN narei Tailandui, kadangi Vietnamo kariuomenė įvykdė invaziją į greta, už sienos esančią šalį: bijota, kad Vietnamo valdžia gali liepti savo kariams žygiuoti ir toliau. Be to, invazija į Vietnamą sukėlė pabėgėlių krizę, kai dešimtys tūkstančių khmerų, daugelis siejamų su Raudonųjų khmerų veikla, perbėgo į Tailandą. Todėl 1980 m. okupaciją pasmerkusi ASEAN dėjo dideles pastangas, kad Kambodžos klausimas kuo greičiau būtų taikiai išspręstas. Kad labiau pasikliauta derybomis, o ne fizinės prievartos naudojimu, atskleidžia ir tai, kad devintojo dešimtmečio viduryje, tvyrant santykių krizei su Vietnamu, ASEAN šalių išlaidos gynybai tesudarė vidutiniškai 3.36 procentų nuo bendro vidaus produkto (BVP), ir šis skaičius procentaliai toliau mažėjo pasibaigus „šaltajam karui“[21]. Asociacijos diplomatijos rezultatu galima pavadinti 1991 m. pasirašytą Paryžiaus susitarimą tarp nesutarusių Kambodžos konflikte pusių. Kadangi didelį indėlį į šio susitarimo pasirašymą įdėjo ASEAN, jos įtaka dar labiau padidėjo, kaip išaugo ir šalia esančių šalių pasitikėjimas asociacija bei noras perduoti jai spręsti ar bent turėti įtakos diskutuojant regionines problemas, kas vėliau atvedė prie aplinkinių valstybių įsiliejimo į pačią ASEAN.

Apskritai aprašant tuometinių ASEAN narių santykius su aplinkinėmis šalimis, dera pažymėti kovos tarp komunizmo ir kapitalizmo ideologijų ženklus. „Šaltojo karo“ metu ASEAN komunistinės kaimynės Pietryčių Azijoje (Vietnamas, Laosas) laikė asociaciją kapitalistų bastionu regione, surištu su JAV. Todėl šios valstybės priešiškai reagavo į 1971 m. lapkritį paskelbtą bendrą ASEAN narių nutarimą padaryti Pietryčių Aziją Taikos, Laisvės ir Neutralumo zona (angl. ZOPFAN), įtardamos, jog šiame regione pasitraukimas iš komunistų įtakos atvertų kelią JAV hegemonijai. Taigi „šaltojo karo“ metu regiono komunistinės valstybės vertino ASEAN kaip agresyvios kapitalizmo plėtros frontą. Tačiau tiriamojo laikotarpio pabaigoje daug veiksnių radikaliai pakeitė ASEAN ir komunistinių regiono šalių santykius į teigiamą pusę: tai lėmė „šaltojo karo“ pabaiga, Vietnamo pasitraukimas iš Kambodžos ir palaipsnis SSRS bei JAV karinis pasitraukimas iš regiono. Tai smarkiai sumažino nepasitikėjimą tarp ASEAN ir vietinių komunistinių valstybių, atveriant joms platų kelią į vėlesnę politinę bei ekonominę integraciją.

Kalbant apie ASEAN užsienio politiką nagrinėjamuoju laikotarpiu, dera pažymėti svarbų Kinijos vaidmenį joje. Dar 1950 m. Indonezija ir Birma buvo vienos pirmųjų šalių, pripažinusių Kinijos Liaudies Respubliką. Šeštajame dešimtmetyje Pekinas palaikė šiltus diplomatinius santykius su Šiaurės Vietnamo komunistiniu režimu, kuriam pagelbėjo kovoje prie prancūzus ir amerikiečius tiek žmonėmis, tiek įvairia produkcija. Tačiau su daugeliu kitų Pietryčių Azijos nekomunistinių šalių santykiai buvo šalti, nes daugelyje jų Kinijos Liaudies Respublika rėmė partizaninius komunistinius judėjimus, pavyzdžiui Filipinuose. Komunizmo grėsmė vertė šias šalis jungtis į karinius-gynybinius aljansus, kurie pirmiausia buvo nukreipti prieš Kiniją: SEATO, 1954-1977 m.; FPDA (angl. Five-Power Defence Arrangements) nuo 1971 m. Šie kariniai aljansai dažniausiai ieškojo apsaugos iš JAV. Labai nepasitikėta ne tik Kinija, bet ir jos piliečiais, gyvenančiais Pietryčių Azijos šalyse. Pavyzdžiui, Indonezijoje 1965-1966 m. sukilimo prieš prokomunistinį Sukarno režimą metu tapo genocidiškai išžudyta apie 500 000 etninių kinų[22]. Dėl to, kad Kinijos Liaudies Respublika oficialiai rėmė komunistų maištininkus regione, dalis Pietryčių Azijos valstybių netgi neužmezgė diplomatinių ryšių su didžiąja kaimyne iki 8 deš. vidurio, kaip Tailandas, Malaizija, Filipinai, o kitos – Singapūras, Indonezija – su Kinija normalizavo santykius tik „Šaltojo karo“ pabaigoje. Aštuntajame dešimtmetyje diplomatiniai santykiai kiek atšilo ir regione, kai JAV atkūrė draugiškus ryšius su Kinijos Liaudies Respublika. Kaip įdomiai pastebi Jing-dong Yuan, tuo metu ASEAN ir Kinijos santykių atšilimą paskatino ir stiprėjantis Vietnamas, kuris pamėgino įkurti hegemoniją Indokinijos pusiasalyje, ką atskleidė jo invazija į kaimyninę Kambodžą 1978 metais. Šalia esantis ASEAN priklausantis Tailandas nusprendė užsitikrinti Kinijos palaikymą, jeigu kartais taptų užpultas Vietnamo. Kinija koordinavo su ASEAN oficialią nuomonę apie Kambodžos problemą bei palaikė asociacijos sprendimą palaikyti, kad Jungtinėse Tautose Kambodžą atstovautų princo Sihanouko koalicinė vyriausybė, o ne Vietnamo remiamas Heng Samrino režimas[23].

Devintajame dešimtmetyje ASEAN ir Kinijos santykiai vis labiau ir labiau tapo artimesni. Visų pirmiausia Kinijos Liaudies Respublika nutraukė paramą komunistiniams maištininkams Pietryčių Azijoje, o 1989 d. atskiru įstatymu paliepė užsienyje pastoviai gyvenantiems kinams įsigyti savo gyvenamosios vietos pilietybę. Šie žingsniai parodė, kad Pekinas pasiruošęs užmegzti draugiškus santykius su Pietryčių Azijos šalimis, ir tikisi panašaus grįžtamojo ryšio. ASEAN šalys vis daugiau ėmė pasitikėti savo didžiąja kaimyne. Kita vertus, 9 dešimtmetyje išliko teritoriniai konfliktai dėl Spratly ir Paracel salų Pietų Kinijos jūroje, ypač ASEAN narėms 1982 m. pasirašius Jungtinių Tautų Jūrų Įstatymo konvenciją (angl. UNCLOS – United Nations Convention on the Law of the Sea), tačiau abi pusės jau pradėjo suprasti, jog verta kitu, draugiškesniu būdu spręsti ir šią diplomatinę situaciją. Tai tapo padaryta dešimtajame dešimtmetyje.

Dera pažymėti, kad narystė ASEAN jai priklausančioms šalims suteikė naudą, kurios kitaip jos sunkiai būtų galėjusios tikėtis. Pirma, asociacija tapo taikių narių tarpusavio derybų vieta, ypač teritorinių konfliktų atveju. Antra, ekonomikos augimas paskatino politinį stabilumą, palyginus su keliais dešimtmečiais prieš ASEAN susikūrimą (ir asociacijos pradžioje), kai jai priklausančios valstybės patyrė didelę komunizmo plitimo grėsmę iš šalia esančių komunistinių šalių. Dar daugiau, bendras tarpusavio partnerystės patyrimas padidino ir regioninį saugumą. Trečia, išaugo ASEAN narių įtaka bei sustiprėjo pozicijos derantis su užsienio partneriais, ir jau 8 dešimtmetyje asociacija užmezgė glaudų ekonominį dialogą su daugybe šalių, tarp jų JAV, Japonija, Australija, Naująja Zealandija, Kanada, taip pat Europos Ekonomine Bendrija (EEB), kurios pačios buvo linkusios pasiūlyti politinį bei ekonominį bendradarbiavimą. ASEAN įtaka pasireiškė ir santykyje su kitomis regioninėmis organizacijomis: pavyzdžiui, asociacijos narės bijojo, kad 1989 m. Australijoje sukurta APEC* ją nustelbs arba Pietryčių Azijos šalių interesai taps nustelbti didžiųjų ekonominių galių, todėl pasiekė, kad kas dveji metai šiai organizacijai pirmininkautų kuri nors ASEAN narė.

Taigi pamažu per pirmąjį dešimtmetį ASEAN iš menkai įtakingos regioninės organizacijos tapo vis labiau ir labiau svarbesne tarptautine politine veikėja. Asociacijos įtakos augimą lėmė auganti ekonomika, kuriai įtakos turėjo tikslingas užsienio investicijų įsisavinimas bei narių tarpusavio bendradarbiavimas. Pastovus ekonomikos augimas, nepaisant laikinų krizių, padėjo užtikrinti besitęsiantį politinį stabilumą regione, kas dar labiau traukė užsienio investuotojus bei skatino abipusės prekybos su kitomis valstybėmis užsimezgimą. Apie ekonominius pokyčius ASEAN, teigiamus ir tobulintinus aspektus aptarta kitame skyriuje.

 

2.2. Ekonominiai pokyčiai ASEAN, 1967-1989 m.

Pirmuoju savo veiklos dvidešimtmečiu ASEAN labiau kreipė dėmesį į saugumo užtikrinimą regione, todėl veiksmingų tarpusavio ekonominių ryšių nespėjo sutvirtinti. Netgi regioninės prekybos sudaromi procentai visos šalių-narių prekybos mastu buvo menki: 1967 m. 12-15%, o 1997 m. (po 30 metų nuo įkūrimo) iki 21%[24]. Ankstyvesnio ekonominio bendradarbiavimo pavyzdžiais gali būti laikoma ASEAN Pramoninis Projektas (angl. AIP – ASEAN Industrial Project), taip pat ASEAN Pramoninio Komplekto (angl. AIC – ASEAN Industrial Complementation) programa. Pagal 1981 m. pradėtą AIP, kiekvienai šaliai-narei buvo paskirta po pramoninį projektą[25]. Vienas iš scheminių AIP planų buvo „ASEAN mašinos“ gamyba. Visgi šie ankstyvieji projektai nepasisekė. Tačiau, nepaisant ankstyvesnių klaidingų ėjimų, vėlesnieji buvo žymiai geresni, kaip pvz. SIJORI augimo trikampis (apimantis Singapūrą, Riau salas Indonezijoje ir Johor valstiją Malaizijoje), taip pat 1992 m. imta formuoti ASEAN Laisvosios Prekybos Teritorija (AFTA), aprašyta kitoje dalyje.

ASEAN pamažu augino užsienio pasitikėjimą ir pagarbą savo kylančia ekonomika, kurios augimo priežastis daugiausia buvo prastai apmokamų darbininkų ir beraščių valstiečių pradinis mokymas darbo vietose. Užsieniečių pasitikėjimas ir pagarba lėmė, kad augo jų paskolos, tiesioginės investicijos į Pietryčių Azijos regioną, visgi kartu didėjant ir šio regiono įsiskolinimui bei korupcijai[26]. Šiaip ar taip, Singapūras tapo vienu iš 4 mažųjų „Azijos tigrų“ (kartu su Honkongu, Pietų Korėja, Taivanu), kuriuose 7-10 dešimtmetyje sparčiai kilo ekonomika bei vyko industrializacija. Jį vijosi ir pirmasis ASEAN ketvertas – Malaizija, Indonezija, Filipinai, Tailandas, kurie turėjo kur kas didesnį gyventojų skaičių ir ne tokią stiprią pramonę, tačiau irgi ją industrializavo, tik nuo 9-ojo dešimtmečio, todėl vadinami antrosios pakopos naujosiomis industrinėmis šalimis (antrosios pakopos „Azijos tigrais“). Taigi galima įžvelgti tam tikro lygio pažangą visų pirmųjų ASEAN narių ūkiuose.

Asociacijos bendrai ekonominei plėtrai daug reikšmės turėjo (ir tebeturi) procesai atskirų valstybių-narių viduje, ypač reakcijos į besikeičiančius tolesnio augimo užtikrinimo veiksnius. Nedidelė pertrauka ASEAN ekonomikos augime buvo 1982 metais, kai naftos kainos krito nuo 38 iki 18 dolerių už barelį. Pavyzdžiui, Indonezijos ekonomika patyrė šoką, itin sumažėjo šalies pajamos ir valstybinių užsakymų skaičius, išaugo biudžeto deficitas. Kad užtikrintų tolesnį ekonomikos augimą, Indonezija, anot Živilės Bieliūnaitės, teoriškai „turėjo perorientuoti savo plėtros politikos kursą, labiau pasikliaudama privačiais verslininkais ir ne naftos produktų eksportu besiverčiančiomis įmonėmis“[27]. Toks kurso pakeitimas stiprino naujų ekonominių interesų grupių įtaką kovojant su ankstesnėmis valstybės remtomis ekonominėmis interesų grupėmis (pvz. naftos įmonės), tačiau dėl pastarųjų paramos laikėsi tuometinis Suharto režimas, finansavęs jų veiklą iš valstybės biudžeto. Rėmimasis išskirtinai viena interesų grupe (valstybinėmis įmonėmis) kūrė šalies valdžios nelankstumą ir iš to sekantį ekonominio augimo apribojimą. Negalėdamas suvaldyti politinės ir ekonominės situacijos šalyje, 1998 m. Suharto atsistatydino po su Azijos finansine krize susijusių masinių riaušių. Kita vertus, po naftos kainų krizės, nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio Indonezijos lengvoji bei apdirbimo pramonė kasmet augo po 10-18%[28]. Tačiau valstybės nelankstumas ribojo bendrą ekonominį augimą, ir to pasekmės pasireiškė Azijos finansų krizės metu. Kadangi narystė ASEAN skatino Indonezijos ekonominį lankstumą bei atvirumą užsienio investicijoms, todėl galima teigti, jog, netgi neįvykus Azijos finansinei krizei, Indonezija vis tiek būtų perėjusi nuo autokratinio režimo politikos prie šalies demokratizacijos bei paramos naujoms ekonominių interesų grupėms, siekdama paskatinti didesnius kapitalo antplūdžius iš kitų pasaulio šalių.

Tuo tarpu Malaizijoje, krečiamoje masinių protestų, nuo 1969 m. premjeras Tunas Abdul Razakas paskelbė Naujosios ekonominės politikos (NEP) planą per 20 metų pertvarkyti šalies ūkį, sunaikinant ekonominius skirtumus tarp etninių grupių, kuo labiau sumažinant skurdo lygį bei pagerinant bendrą gyvenimo sąlygų kokybę. Vyriausybė pasiryžo per šį ambicingą planą smarkiai įsikišti į tuometinė Malaizijos ekonomiką, kurioje iki tol galiojo laissez-faire politika. Per šį laikotarpį valstybė gerokai apribojo paramą sunkiajai pramonei, pradėjo perorientuoti ekonomiką į išorines rinkas, taip pat daug dėmesio skirdama užsienio kapitalo pritraukimui. Vykdant NEP, vyriausybei pavyko labai sumažinti skurdą tarp vietinių malajų, taip pat pasiektas progresas mažinant tarpetninius malajų ir kinų ekonominės padėties skirtumus[29]. Dar 1957 m. kinų ir malajų politinis bei verslo elitas susitarė dėl pasiskirstymo įtakos sritimis: malajų elitas dominavo valstybės valdymo struktūrose, o kinų elitas – versle. Tačiau Malaizija turėjo ribotą plėtros partnerių pasirinkimą – šių keitimas galėjo išprovokuoti politinį nestabilumą. Svarbu pažymėti, kad Malaizijos ekonominis augimas buvo tiesiogiai palenktas pirmiausia tam, kad taptų išvengta etninių grupių konfliktų; todėl nuolat buvo „balansuojama“ tarp kinų ir malajų, siekiant išgauti abiejų grupių pritarimą valstybės ekonominei politikai. Tokie gyventojų etninės sudėties ypatumai bei „balansavimo“ strategija lėmė institucinį Malaizijos valdžios silpnumą. Ekonominio augimo rezultatai itin pagerėjo, kai imta laipsniškai persiorientuoti prie liberalesnės, į eksporto didinimą nukreiptos politikos ir, palaikant abiems didžiosioms etninėms grupėms, pradėta skatinti užsienio kapitalo savininkų iniciatyva. Tam daug teigiamos įtakos turėjo ir narystė ASEAN.

Tailande 7 deš. pradžioje į valdžią atėjus feldmaršalui Saritui Tharanatui, centralizuotas šalies valdymas bei susilpninta atskirų grupių įtaka. Ekonominis augimas tapo valdžios politikos prioritetu. Imta liberalizuoti valstybės ekonomika, stabdytas valstybinio sektoriaus plėtimasis bei vykdyta tiesiogines užsienio investicijas skatinanti politika. Pramonės augimą skatino ir Vietnamo karo metu padidėję JAV vyriausybės užsakymai. Šiam karui pasibaigus, taip pat 8 deš. pradžioje išaugus naftos kainoms, Tailande vėl kilo ekonominis (ir politinis) nestabilumas, tuo pat metu sparčiai didėjo infliacija ir prekybos deficitas, nors formalus ekonomikos augimas sudarė 7%. Ekonomika ir jos augimas tapo sutvarkyti tik 9 deš., įsitvirtinus valstybės valdžios aparatui, remiamam karaliaus rūmų, veiksmingai malšinančiam neramumus bei inicijavusiam skurdo mažinimo šalies provincijose programą (vad. Dream of Peace). Buvo akivaizdūs teigiami ekonominės politikos rezultatai: ryškiai, palyginus su 8 deš., sumažėjo žemiau skurdo ribos gyvenusių Tailando gyventojų, išaugo vidutinis šalies BNP (nuo 6% 9 deš. iki 8,5% 10 deš. pirmoje pusėje).[30] Taigi Tailando ekonominiam augimui turėjo daug įtakos valstybės aparato politikos vieningumas (įvairių šalies institucijų veikimas išvien), ekonomikos liberalizavimas bei tiesioginių užsienio investicijų paieška. Bet kokie korumpuoti valstybės ryšiai su dominuojančiomis vidaus kapitalo grupėmis (kinų verslininkai) sukeltų grėsmę stabilumo šalies viduje išlaikymui bei sumažintų valdžios populiarumą tarp rinkėjų, į kurių vaidmenį stiprėjant parlamento ir politinių partijų įtakai vis daugiau atsižvelgiama: apskritai, daugumos paramą esama valdžia gali gauti tik laimėjusi provincinių šalies sričių gyventojų balsus[31]. Tai lėmė rinkėjų poreikius atitinkančią ekonominę politiką. Tailandas labiau orientavosi į užsienio rinkas, todėl narystė ASEAN galėjo jam padėti pasiekti reikiamus užsienio vartotojus bei investuotojus.

Filipinuose ekonominė politika ilgąlaik formuota taip, kad didžiausią materialinę naudą gautų valdantysis elitas, ypač Marcoso režimo laikotarpiu (1968-1986 m.), plito korupcija, ribota savarankiškų ekonominių interesų veikla. Netgi žlugus šiam režimui, esminių pokyčių valstybės ekonominėje politikoje iškart įgyvendinta nebuvo: postuose ilgai sėdėjo tiesiog paskirti, o ne konkurso būdu atrinkti asmenys, ir tai mažino šalies galimybes vykdyti veiksmingą ekonominio augimo kursą. Netgi Azijos finansinės krizės metu Filipinai dar buvo per silpna valstybė užtikrinti aktyvią ekonominio augimo bei plėtros politiką, nors nuo 1998 m. ir prasidėjo atviresnės ir demokratiškesnės politikos laikotarpis. Daugiausia pagalbos ūkio augimui bei atkūrimui po krizės tikėtasi iš užsienio investuotojų, nes šalies viduje potencialių ekonominės plėtros partnerių trūko. Taigi Filipinams taip pat ekonomiškai buvo naudinga narystė ASEAN, padedanti pritraukti gausesnes užsieniečių investicijas.

Taigi šiose šalyse mažas ar dalinis valstybinių institucijų pajėgumas sudarė puikias prielaidas kilti Azijos finansinei krizei 1997/98 m.: korumpuoti valstybės ir ekonominio elito santykiai bei ekonominės politikos lankstumo trūkumas (dėl įsipareigojimų tam tikroms visuomenės grupėms) padėjo sukurti finansinės krizės Azijoje pamatus. Bet jau pirmas žingsnis į lankstumą bei ekonomikos augimą tapo žengtas sukūrus ASEAN, kas skatino sureguliuoti savo politinę sistemą ir orientuoti šios veiklą taip, kad būtų gauta didelė nauda valstybei ir jos gyventojams. Dalyvavimas asociacijoje leido tikėtis daugiau tiesioginių užsienio investicijų, galinčių sustiprinti šalių-narių vidaus ūkius. Daugiau apie metinį BVP augimą ASEAN šalyse (išskyrus Brunėjų) galima rasti lentelėje Nr. 1, kurioje jis palygintas su metiniu BVP augimu JAV, Kinijoje, D. Britanijoje ir Prancūzijoje. Skaičiuojama nuo 1973 m. iki prieškrizinių 1996 m.

Šalis Pradinis BVP vienam gyventojui (JAV doleriais) Metinis augimas (procentais)
Filipinai 1.956 0.8
Indonezija 1.538 3.6
Malaizija 3.167 4.0
Singapūras 5.412 6.1
Tailandas 1.750 5.6
JAV 16.607 1.6
Kinija 839 5.4
D. Britanija 17.953 0.5
Prancūzija 12.940 1.5

Lentelė Nr. 1: BVP augimo proporcijos vienam gyventojui, 1973-1996 m.[32]

Pamažu ASEAN mezgė ekonominius ryšius su svarbiausiomis pasaulio valstybių sąjungomis. 1980 metais pasirašytas Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) ir ASEAN Tarpusavio bendradarbiavimo susitarimas. Šių regioninių organizacijų pagrindinis akstinas bendradarbiauti išliko prekyba, nors susitikimų metu buvo aptariamos bendradarbiavimo galimybės ir politiniame bei instituciniame lygmenyse. Buvo imamasi priemonių paskatinti tiesiogines investicijas į ASEAN šalis iš EEB narių: 1987 m. kiekvienos ASEAN šalies sostinėje sukurti Jungtinio investavimo komitetai (angl. Joint Investment Committees), buvo remiamos smulkios investicijos ir pan. Visgi tiesioginis investavimas į ASEAN šalis dar 1995 metais tesudarė tik 3% visų EEB/ES investicijų į užsienį, tai daugiau lėmė ne ASEAN šalių taikyti užsienio investavimo apribojimai ar konkurenciniai ypatumai, bet didelis atstumas tarp abiejų regioninių organizacijų, kuris įtakojo mažesnes iniciatyvas užmegzti tarpusavio prekybą; visgi ES investavimo į ASEAN mastai pradėjo didėti nuo 1997/98 metų ir laikėsi aukšti iki 2002 metų[33].

Šiltėjo ir ASEAN santykiai su Japonija, kuri po Antrojo pasaulinio karo siekė pakeisti kaimynių nusistatymą apie save. 1977 m. tapo paskelbta vadinamoji Fukudos doktrina, kuria Japonija dar kartą pažadėjo niekada nenaudoti karinės jėgos; taip pat iškelti tikslai plėtoti prekybinius ryšius su Pietryčių Azijos šalimis. Pasirinkta vystomojo bendradarbiavimo strategija – kad pakeistų kaimynių požiūrį į save, Japonija pradėjo remti besivystančias aplinkines šalis. Fukudos doktrina ir vystomasis bendradarbiavimas pradėjo naujus ASEAN ir Japonijos santykius, vis labiau ir labiau augant regiono pasitikėjimui japonais. Aštuntajame dešimtmetyje Japonija itin pagausino savo ekonominę paramą Indonezijai, Malaizijai, Filipinams ir Tailandui: būtent 1976-1986 metais Japonijos investicijos į minėtas 4 ASEAN nares išaugo apie penkis kartus[34]. Investicijų į kaimynines šalis masto išaugimą lėmė tikslinga Japonijos vyriausybė politika: 1985 m. tapo pabranginta jena, kuri kartu su augančiomis žemės kainomis ir didėjančiu darbo užmokesčiu privertė daug japonų darbdavių ieškoti vietų užsienyje, kur būtų pigiai gaminti savo prekes, kurios toliau galėtų sėkmingai konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Taigi ASEAN ekonomika išaugo jau per pirmąjį dvidešimtmetį nuo asociacijos įkūrimo, ir tai pirmiausia lėmė užsienio pasitikėjimas regionu bei noras padidinti savo įtaką jame. Tačiau atskirų narių vidaus politika lėmė tai, kad augimo galimybės nebuvo pilnai išnaudotos dėl susiklosčiusio politinio režimo, tautinės sudėties šalyse ar tiesiog dėl konservatyvių valdžios pažiūrų. Kita vertus, narystė ASEAN jau žymėjo naują žingsnį narių ekonominėje politikoje, nes nuo šiol jos turėjo derinti savo sprendimus tarpusavyje, kad rastų geriausią būdą pakelti regiono ūkį. Nepaisant pasikartojančių ekonominių krizių stiprėjo ASEAN šalių įsitikinimas, kad jos gali sukurti vadinamąjį „Azijos stebuklą“, kurio dalimis jos ir tapo.

 

3. TARP PRAEITIES IR ATEITIES: ASEAN 1989–2008 m.

 

3.1. ASEAN politinė raida, 1989-2008 m.

Nagrinėjamuoju laikotarpiu asociacija smarkiai išsiplėtė: prie jos 1995 m. liepos 28 d. prisijungė Vietnamas, 1997 m. liepos 23 d. Laosas ir Mianmaras (Birma), o 1999 m. balandžio 30 d. – Kambodža, kurios įstojimą buvo nukėlęs šalies viduje vykęs konfliktas (Hun Seno perversmas). 2002 m. susikūręs Rytų Timoras ir netgi aplinkui Pietryčių Aziją esančios valstybės tapo suinteresuotos užmegzti glaudžius ryšius bei siųsti atstovus, kurie stebėtų ASEAN susirinkimus. Asociacija išaugo į didelę organizaciją su daugybe sprendimų priėmimo lygmenų, pradedant konkrečių šalių vyriausybėmis ir baigiant specialiai sukurtomis prie ASEAN esančiomis techninėmis ar specialiomis interesų grupėmis, kurios dažniausiai sudaro nevyriausybines organizacijas (angl. NGO‘s), pvz.: ICSW (angl. International Council on Social Welfare), OECD Plėtros centras ir kitas. 2001 m. tokių prie ASEAN esančių nevyriausybinių organizacijų buvo 56[35]. Susitikimai bei diskusijos tarp narių vyksta tiek formaliai, tiek neformaliai, susitikant atitinkamų lygmenų atstovams.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ASEAN politikoje aktualu tapo galutinis regioninio saugumo užtikrinimas ir didėjantis susikoncentravimas labiau į ekonominius santykius. Kalbant apie saugumą, nuo 1992 m. pradžios asociacija pradėjo diplomatinius jam skirtus dialogus su valstybėmis, esančiomis aplink Pietryčių Aziją. Jau 1993 m. ASEAN narių užsienio reikalų ministrai susitiko su savo kolegomis iš Kinijos, Rusijos, JAV, taip par kitų rytinėje Azijoje ir Ramiajame vandenyne egzistuojančių šalių: nutarta kartu sukurti ASEAN Regioninį Forumą (ARF). Tam 1995 m. pasirašyta Pietryčių Azijos Branduolinio nusiginklavimo zonos sukūrimo sutartis (angl. Treaty on the Southeast Asia Nuclear Weapon-Free Zone). Be to, ASEAN tapo vis labiau ir labiau svarbu nustatyti aiškius ir abiems pusėms politinius santykius su didžiąja kaimyne Kinija, nes pokario dešimtmečiais ryškėjusi nuolatinė okupacijos baimė negalėjo tęstis pasibaigus „Šaltajam karui“. Iš tiesų, Kinijos ir ASEAN santykiai per nagrinėjamąjį 1989–2003 m. laikotarpį pasikeitė. Dar devintajame dešimtmetyje asociacijai priklausančios valstybės tik užmezgė arba pamažu normalizavo santykius su Kinija. Bijota, kad pastaroji gali įsiveržti bei okupuoti silpnesnes Pietryčių Azijos šalis, todėl sutelktas dėmesys į karo pramonės stiprinimą, taip pat ieškota JAV paramos, kad šioji užtikrintų saugumą regione. 1990 m. pradžioje ASEAN narės sunerimusios stebėjo Kinijos karinę modernizaciją, aktyviai ginčijosi su šia šalimi dėl teritorijų Pietų Kinijos jūroje (Spratly ir Paracel salos), tačiau visiškai netrukus visa tai tapo pakeista stiprėjančiais ekonominiais ryšiais ir bendrais geopolitiniais interesais kuriant saugumą Pietryčių Azijos regione. Pirmiausia atskiromis sutartimis didžioji kaimynė atkūrė arba sukūrė diplomatinius ryšius su Pietryčių Azijos valstybėmis, kurios buvo linkusios nutraukti tarptautinę izoliaciją Kinijai, kilusią po Tiananmenio aikštės incidento. Kinija pradėjo oficialiai kontaktuoti su pirmuoju ASEAN šešetu 1991 m. liepą, labiausiai dėmesį sutelkdama į Indoneziją ir Singapūrą, taip pat į santykių normalizavimą su Vietnamu. Kinijos įtakos augimą Pietryčių Azijoje galėjo lemti ir tuo pat metu vykęs karinis JAV atsitraukimas regione, būtent Subic ir Clarck karinių bazių uždarymas Filipinuose 1991 m. Šiaip ar taip, 1991 m. liepą Kinijos užsienio reikalų ministras Qian Qichen tapo pakviestas dalyvauti 24-ojo ASEAN užsienio reikalų ministrų susitikimo atidarymo ceremonijoje, ir tai tapo tradicija ir per vėlesnius ASEAN užsienio reikalų ministrų susitikimus. Nuo 1994 m. Kinijos atstovai dalyvavo ASEAN Regiono Forume (ARF) ir per porą artimiausių metų (1996 m.) didžioji kaimynė tapo pilnateise ASEAN partnere. Dar daugiau, 1997 m. gruodį Kinijos prezidentas Jang Zeminas ir ASEAN šalių lyderiai dalyvavo bendrame viršūnių susitikime Malaizijoje, kur paskelbė vieningą pareiškimą apie geros kaimynystės bei abipusio pasitikėjimo partnerystę, nukreiptą į XXI amžių[36]. Pekinas išplėtė savo įtaką po 1997/98 m. Azijos finansinės krizės, ir tapo svarbia regiono politine jėga, suteikiančia ASEAN šalims ekonomikos atstatymo ir ateities klestėjimo galimybes. Tačiau netgi krizės metu ASEAN išlaikė savo pozicijas, pvz. toliau pirmininkavo bendruose regiono forumuose, pasinaudojusi tarp JAV ir Kinijos kilusia interesų kova dėl Pietryčių Azijos.

Didžioji kaimynė ASEAN valstybėms tapo svarbi savo didžiule rinka bei pigia produkcija, todėl ASEAN su Kinija užmezgė ryšius saugumo bendradarbiavime, ekonomikoje, ypač kuriant prekybos tarpusavio priklausomybę, taip pat kultūriniame lygmenyje, vystant bei tobulinant bendras azijietiškas vertybes. Kinija bei ASEAN tapo strateginiais partneriais, jos pasirašė vieningos laisvos prekybos zonos sukūrimo sutartį (angl. CAFTA – China-ASEAN Free Trade Area). Kalbant apie buvusius teritorinius konfliktus, Kinija tebedemonstravo savo išsikirtinį suverenumą Spratly salose: dar 1995 m. vasarį ant vieno iš ginčijamų rifų (Mischef reef) Kinijos kariuomenė pastatė betonines konstrukcijas bei priedangas, jos valdžiai aiškinant, kad statiniais galės naudotis visų aplinkinių šalių žvejai. Būtent šis incidentas paskatino ASEAN aktyviau įsitraukti į šio teritorinio konflikto sprendimų paiešką, nes iki 1995 m. ASEAN, kaip organizacija per se, nebuvo pateikusi savo oficialios pozicijos dėl ginčijamų Spratly salų. Jau 1995 m. kovą ASEAN paprašė visų ginčo dalyvių sprendžiant šį teritorinį konfliktą atsižvelgti į 1992 m. priimtą Manilos deklaraciją dėl Pietų Kinijos jūros. ASEAN pirmiau susitarė dėl elgesio principų nagrinėjamuoju klausimu tarp savo šalių-narių, ir tuomet pademonstravo Kinijai vieningą nuomonės frontą. Kita vertus, Malaizija ir Filipinai dar pasirašė atskiras sutartis su Kinija dėl teritorinio konflikto Pietų Kinijos jūroje sprendimo. Galiausiai, 2002 m. lapkričio 4 d. tarp ASEAN ir Kinijos pasirašyta Deklaracija dėl Šalių elgesio Pietų Kinijos jūroje (angl. Declaration on the Conduct of Parties in the South China Sea), kurioje nustatyta, kaip suinteresuotos valstybės spręs Spratly salų teritorinį konfliktą; iš esmės Kinija sutiko su ASEAN pasiūlytu ginčo suvaldymo planu: vengti ginčų, skatinti taiką tarp kitų suinteresuotų šalių, taip pat palikti ginčijamas salų grupes neapgyvendintas[37]. Kiniją pritarti ASEAN pozicijai taip pat skatino ir kiti bendralaikiai politiniai bei ekonominiai veiksniai: Taivano nepriklausomybės problema (Kinija norėjo, jog ASEAN palaikytų jos vienijimo politiką), noras sumažinti JAV įtaką Pietryčių Azijos regione (kuris galėtų užsibaigti Kinijos saugumui grėsmę keliančiu JAV ir ASEAN kariniu bendradarbiavimu bei gausesniu amerikiečių ginkluotės dislokavimu Pietryčių Azijoje). Galiausiai, kiekvienas naujas teritorinis konfliktas Pietų Kinijos jūroje galėjo tik sukelti grėsmę pagrindiniams vietiniams prekybos keliams, kuriais buvo suinteresuotos tiek Kinija, tiek ASEAN. Kita vertus, savo pretenzijų į Spratly salas nė viena suinteresuota valstybė neatsisakė, pasikeitė tik požiūris į tai, kokį dialogą reikėtų taikyti su savo taip pat suinteresuotomis kaimynėmis, atidedant tarpusavio ginčus ir siekiant bendro išteklių panaudojimo. Be to, interesų susidūrimai išliko: vieno šalies karinės jūrų pajėgos stabdydavo kitos šalies žvejybinius laivus, plaukiojančius po ginčijamą teritoriją. Todėl 2002 m. deklaracija nelaikytina galutiniu šalių sprendimu dėl ginčijamų teritorijų. Visgi tai tapo svarbiu žingsniu į regiono šalių glaudesnį bei taikesnį tarpusavio bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, jau 2005 m. kovą Kinijos, Filipinų ir Vietnamo valstybinės naftos kompanijos pasirašė susitarimą vykdyti bendrus naftos išteklių tyrimus Pietų Kinijos jūroje. Galiausiai, vykdomi ir bendri šių teritorijų priežiūros darbai: pavyzdžiui, 2006 m. balandį Kinijos ir Vietnamo jūrų patruliai kartu prižiūrėjo Tonkino srovės teritoriją.

Tęsiant apie taikų bendradarbiavimą, svarbu pažymėti, kad Kinijos ir ASEAN šalių aukščiausi kariniai pareigūnai nuolat aplanko vieni kitų šalis, kur dalyvauja kokioje nors oficialioje ceremonijoje ar tiesiog aptarinėja bendrus reikalus. Pavyzdžiui, 2002-2006 m. Kinijos gynybos ministras, generalinio štabo nariai ar kiti aukšti pareigūnai aplankė visas 10 ASEAN valstybių; atitinkami pareigūnai atliko ir atsakomuosius vizitus į Kiniją iš visų ASEAN narių. Daliai jų Kinija XXI a. pradžioje yra pardavusi daug karinės technikos, jau nekalbant apie karinės chuntos valdomą Mianmarą, kur ginkluotės pirkimas iš Kinijos yra labai dažna procedūra. Abi partnerės (ASEAN ir Kinija) taip pat bendradarbiauja, kad sustabdytų narkotikų platinimą, piratavimą bei pinigų plovimą regione. Pozityvių politinių bei ekonominių santykių užmezgimas lėmė, kad 2003 m. spalio 8 d. Kinija pritarė ASEAN pasiūlytai Draugystės ir Bendradarbiavimo sutarčiai (TAC) ir kartu paskelbė Kinijos-ASEAN jungtinę deklaraciją dėl strateginės partnerystės taikai ir klestėjimui užtvirtinti. Kinijai pasirašius TAC, iškart panašiai pasielgė dar 14 aplinkinių ar kitaip svarbių valstybių: Indija, Japonija, Pietų Korėja, Rusija, Australija, Naujoji Zealandija, Mongolija, Papua Naujoji Gvinėja, Pakistanas, Prancūzija, Rytų Timoras, Šiaurės Korėja ir Šri Lanka[38]. Abi partnerės (ASEAN ir Kinija) ėmė kurti bendrus gynybos bei saugumo planus, kurių pirmasis tapo patvirtintas 2005-2010 metams. Dar anksčiau prieš šį laikotarpį, 2004 m. lapkričio 4-6 dienomis Pekine įvyko pirmoji Azijos Regioninio Forumo Saugumo politikos konferencija; jai pirmininkavo Indonezijos gynybos viceministras, kuris savo kalboje atkreipė dėmesį į pagrindinius esamojo laiko iššūkius regione: Šiaurės Korėjos branduolinį ginklavimąsi, terorizmo grėsmę, taip pat jūrų bei pajūrio apsaugą nuo piratavimo. Antroji tokia konferencija įvyko 2005 m. gegužės 19 d. Vientiane (Laosas). Tačiau galima pastebėti, kad tam tikros ASEAN šalys išlieka prioritetiniais Kinijos užsienio politikos objektais, pavyzdžiui Malaizija, Singapūras, Tailandas bei Mianmaras, tuo tarpu kitos prisimenamos kiek rečiau. Tai rodo, kad ASEAN svarbu persvarstyti savo identitetą ir kurti visoms savo narėms proporcingai palankius santykius su Kinija.

ASEAN ryšiai su Taivanu yra vienas aspektų, kuriame Kinija labai lengvai gali pareikšti nepasitenkinimą asociacija. Daugiausiai dėl ekonominių priežasčių ASEAN išlaikė gana glaudžius santykius su Taivanu: šis, nors ir mažytė šalis, Pietryčių Azijos regionui per 1995-2004 m. skyrė devynis kartus daugiau investicijų už Kiniją (8,9 mlrd. JAV dolerių prieš 1 mlrd. JAV dolerių), taip pat aktyviai siekia pereiti prie dar glaudesnės diplomatijos. Kinija į pozityvius ASEAN atsakus Taivanui reaguoja darydama spaudimą savo partnerei: kai 2004 m. vasarą būsimasis Singapūro premjeras Lee Hsien Loong‘as privačiu vizitu aplankė Taivaną, iškart po šio vizito jam užėmus minėtą aukštą postą iškart susilaukta stiprios neigiamos reakcijos iš Kinijos: ši atšaukė dar anksčiau sutartus abipusius susitarimus ir Singapūro ministrų vizitus. Todėl ASEAN tampa aktuali subtili, švelni diplomatija, sprendžiant tokius ir panašius atvejus, kad neįžeistų Kinijos ar bent priverstų ją nusileisti, o kartu išlaikytų gerus santykius ir su Taivanu.

Atsižvelgdamos į vis labiau stiprėjančią Kiniją, nepaisant jos draugiškumo ir atsivėrusių platesnių galimybių, ASEAN šalys, besimokančios iš praeities, kuria atsargines strategijas, prireikus galėsiančias apriboti Kinijos įtaką Pietryčių Azijos regione, kad apsaugotų savo interesus. Tačiau pirmiausia ASEAN narės pripažįsta visapusiško bendradarbiavimo su Kinija naudą, kad didžiosios kaimynės atskyrimas, izoliavimas atneštų daugiau žalos nei naudos. Todėl vietoj atsiribojimo pasirinkta stebėjimo ir svarstymo strategija: ASEAN narės aktyviai pačios priima bei teikia Kinijai pasinaudojimo šiltais santykiais galimybes, kartu stebėdamos glaudžių santykių su Kinija pobūdį, ko rezultatus įvertina savo vidiniuose susirinkimuose. Svarbiausios juose aptariamos sritys yra partnerių bendravimo ideologija, Pietryčių Azijos šalyse gyvenantys kinai, ekonominės varžybos bei teritoriniai ginčai – tai pagrindiniai faktoriai, ir požiūriai į juos lemia ASEAN ir Kinijos tarpusavio santykius. Be to, glaudesnį ekonominį bendradarbiavimą su Kinija palaiko pirmiausia labiau išsivysčiusios regiono valstybės, tuo tarpu ekonomiškai silpnesnės šalys (pavyzdžiui Vietnamas), ypač turinčios teritorinių konfliktų su didžiąja kaimyne, daugiau iškelia apribojimo strategijos taikymo Kinijai naudą bei tam tikru laipsniu vykdo šią strategiją. Todėl bendra su Kinija laisvoji ekonominė zona bei kitos lengvatos pirmiausia numatytos sukurti su ekonomiškai stipresnėmis ASEAN valstybėmis (iki 2010 m.), o tik paskui (iki 2015 m.) su likusiomis[39]. Kad užsitikrintų savo saugumą, ASEAN narės bendradarbiauja ir su kitomis galingomis regiono ir pasaulio valstybėmis ar jų sąjungomis: JAV, Japonija, Indija, taip pat ir Europos Sąjunga. Šios taip pat susidomėjo laisvosios prekybos teritorijų teikiama nauda. Po CAFTA sukūrimo į ASEAN su panašiais pasiūlymais kurti bendras laisvosios prekybos teritorijas kreipėsi ir kitos aplinkinės ekonomiškai stiprios valstybės, pirmiausia JAV ir Japonija. Pavyzdžiui, 2002 m. lapkričio 5 d. Phnom Penhyje su Japonija ASEAN pasirašė „Bendrą ASEAN ir Japonijos lyderių pareiškimą dėl plačios ekonominės partnerystės“. Todėl Kinija, nors ir įtakinga Rytų Azijos regiono šalis, turi susitaikyti su tuo, kad panašius į jos santykius su ASEAN užmezgė ir kitos galingos valstybės ar tarpvalstybinės ekonominės bendrijos. Tai kiek sumažina potencialią Kinijos grėsmę bei atneša ASEAN daugiau ekonominės naudos, kartu asociacijos narėms įgaunant platesnį pasirinkimą, kur investuoti savo kapitalą bei kur nukreipti pagamintos produkcijos srautus. Kartu ASEAN palaipsniui įtraukia Kiniją į regiono politinių bei ekonominių klausimų svarstymo procesą: bendradarbiaujama ekonominės tarpusavio priklausomybės, regiono politikos bei saugumo srityse. Todėl esamus abipusiu pasitikėjimu paremtus Kinijos ir ASEAN politinius bei ekonominius santykius puikiai apibendrina Kinijos premjero Wen Jiabao ASEAN skirti žodžiai „mulin, anlin, fulin“: išvertus „draugiški kaimynai, saugūs kaimynai, turtingi kaimynai“[40].

Kalbant apie JAV, ASEAN nelinko į jos siūlymus kurti bendrus karinius aljansus, ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d., kadangi Pietryčių Azijos regione gyvena daug islamą išpažįstančių asmenų, ir ASEAN narės jautriai reaguoja į savo etninę sudėtį, pavyzdžiui Malaizija, kurios valdžiai nuolat svarbu suderinti vietinių kinų ir malajų interesus; tačiau pripažintas bei pasmerktas pasaulinis terorizmas, taip pat palaikyta JAV pradėta vienašališka politika siekiant suvaldyti šią (terorizmo) grėsmę. Tokį JAV užsienio politikos palaikymą daugiau galėjo lemti ir siekis išlaikyti JAV rūpinimąsi Pietryčių Azijos regiono saugumu, kas būtų kaip atsvara stiprėjančiai Kinijai, jeigu šioji pakeistų savo pozicijas ASEAN atžvilgiu. Kita vertus, pačios JAV pradėjo rodyti aktyvesnį susidomėjimą ASEAN: po 2001 m. rugsėjo 11 d. suintensyvėjo bendros konkrečių ASEAN narių ir JAV karinės pratybos, nukreiptos kovai prieš terorizmą. Nors ir atsisakyta kartu su JAV patruliuoti Malakos sąsiauryje (nenorint pažeisti Kinijos saugumo interesų, nes per šį sąsiaurį Kinija pastoviai gabena naftą), tuo pat metu paspartėjo JAV ir atskirų ASEAN narių karinių struktūrų bendradarbiavimas. ASEAN į JAV žvelgia kaip į karinę pagalbininkę, galinčią sustabdyti potencialią Kinijos grėsmę. Tačiau Jing-dong Yuan pažymi, jog JAV diplomatiniuose santykiuose su ASEAN didžiausią dėmesį kreipia į bendrą kovą prieš pasaulinį terorizmą, kitais saugumo aspektais rodomas gana didelis abejingumas Pietryčių Azijos regionui: pavyzdžiui, JAV Valstybės sekretorė Condolezza Rice nedalyvavo 2005 m. liepą vykusiame Azijos Regioninio Forumo (ARF) užsienio ministrų susitikime[41]. Taip pat įvairūs JAV lyderių moralizavimai erzina Pietryčių Azijos politikus, keisdami jų buvusį teigiamą požiūrį į kitame Ramiojo vandenyno krante esančią kaimynę. JAV išskiria keletą ASEAN šalių, su kuriomis palaiko glaudesnius strateginius santykius, pvz. 2006 m. kovo viduryje Condolezza Rice aplankė Indoneziją susitarti su jos lyderiais dėl strateginės partnerystės, mažinant Kinijos įtaką regione ir bendradarbiaujant kitais saugumo klausimais[42].

Taigi dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje ASEAN pradėjo dėti diplomatines pastangas, kad didžiosios aplinkinės valstybės įsitrauktų sprendžiant Pietryčių Azijos reikalus tiek saugumo, tiek ekonominio bendradarbiavimo srityse. Tapo užmegzti bendri asociacijos draugiški santykiai su Kinija, kuri taip pat ėmė atsižvelgti į ASEAN poreikius bei pripažino augančią jos įtaką tiek regione, tiek pasaulyje, ypač po to, kai ir kitos likusios Pietryčių Azijos šalys prisijungė prie asociacijos, sudarydamos vadinamąjį ASEAN dešimtuką. Saugumo sumetimais daugelis ASEAN narių žaidė politinius įtakos žaidimus su keliomis didžiosiomis valstybėmis, kad pasikeitus santykiams su viena, kita galėtų paremti. Pavyzdžiui, Mianmaras skatina įtakos jam varžybas tarp Kinijos ir Indijos, siekdamas gauti iš to kuo didesnės naudos. Toks individualiai ASEAN narei prioritetinių partnerių išskyrimas, kitų ignoravimas verčia asociaciją permąstyti savo bendrą identitetą bei užmegzti su užsienio šalimis visoms narėms proporcingai palankius santykius.

 

3.2. ASEAN ekonominė raida, 1989-2008 m.

Aukščiausiu ekonominių sprendimų priėmimo lygmeniu tapo viršūnių susitikimai. 1996 m. kovą Bankoke ASEAN, Kinijos, Pietų Korėjos ir Japonijos lyderiai susitiko su ES lyderiais įžanginiame Azijos ir Europos viršūnių susitikime (angl. ASEM – Asia-Europe Meeting), dalyvaujant ir Europos Komisijos (EK) prezidentui. Numatyti kas dvejus metus vykstantys panašūs viršūnių susitikimai (dalyvaujant ir abiejų regioninių organizacijų (ES ir ASEAN) vykdomųjų komitetų – Europos Komisijos ir ASEAN Sekretoriato – atstovams), taip pat reguliarūs užsienio bei finansų ministrų ir dar dažnesni aukštų pareigūnų suvažiavimai. ASEM iš naujo apibrėžė regiono vidinį bei išorinį bendradarbiavimą, kartu pažymint iškilusius naujus ekonominius, politinius, sociokultūrinius bei saugumo interesus. Atsižvelgiant į visiems dalyviams svarbius prekybos bei investavimo klausimus, tapo įkurtas Azijos-Europos Verslo Forumas, taip pat Smulkiojo ir vidutinio verslo centrai. Aptartos galimybės užmegzti ryšius tarp abiejų regionų švietimo srityje, taip pat sujungti jėgas kuriant elektroninės prekybos tinklą bei užtikrinant saugumą internete.

Svarbus žingsnis ASEAN šalių ekonominės integracijos link buvo 1992 m. sausį IV ASEAN viršūnių susirinkime Bankoke įkurta, o nuo 2002 m. sausio įsigaliojusi ASEAN Laisvosios Prekybos Zona (angl. AFTA – ASEAN Free Trade Zone), kuria siekta įtraukti asociacijos šalis į vieningą gamybinę bei prekybos bazę bei taip sukurti bendrą milžinišką rinką, padidinant regiono, kaip vieningo ekonominio veiksnio, konkurencinius pajėgumus. Steigiant AFTA tapo sudaryti susitarimai dėl paslaugų liberalizavimo, prekybinio bendradarbiavimo bei keitimosi intelektualiąja nuosavybe, taip pat bendras ASEAN narių veiksmų planas, kaip bendradarbiauti skatinant tiesiogines užsienio investicijas, kurios buvo vienas iš šios ekonominės zonos sukūrimo tikslų. AFTA pagrindu tapo 2002 m. sausį priimta bendroji efektyvių lengvatinių tarifų sistema (angl. CEPT – Common Effective Preferential Tariff scheme), kuria tarp narių sutartas muitų tarifų sumažinimas arba panaikinimas įvairioms prekių rūšims, taip pat nustatyti terminai, iki kada konkrečios ASEAN šalys įves šiuos lengvatinius tarifus. Be to, per pirmą dešimtmetį nuo įkūrimo AFTA prekybos tarifų mažinimo programa išsiplėtė ar tapo patobulinta (pasekmes galima atsekti žemiau pateiktoje lentelėje Nr. 2). Iš pradžių šios ekonominės zonos reikšmę tarptautiniu mastu nustelbė bendros valiutos (euro) sukūrimas Europos Sąjungoje (ES), todėl AFTA paskelbimas už ASEAN ribų nesukėlė didesnio atgarsio.

Lentelė Nr. 2: Vidutinių muitų tarifų pokyčiai ASEAN nuo AFTA įkūrimo iki 2007 m.[43]

ASEAN narės iš pradžių nepatikliai žvelgė į tiesiogines užsienio investicijas, tačiau, pasibaigus „šaltajam karui“, ėmė užmezginėti vis glaudesnius ekonominius ryšius su užsienio partneriais, pačios pirmos skatindamos abipusį pasitikėjimą.

Paminėtini po „šaltojo karo“ pasikeitę santykiai su postsovietine Rusijos Federacija. Asociacijos šalims SSRS visuomet reiškė mažiau nei Kinija ar Japonija, ir asociacijos narės galėjo per „šaltąjį karą“ ramiai gyvuoti be SSRS žaliavų ar pramoninės įrangos. Nors 1990 m. ASEAN ir SSRS abipusės prekybos mastai siekė kiek mažiau nei 1 milijardą JAV dolerių[44], prekybiniai santykiai su postsovietine Rusija iš pradžių buvo gana menki dėl rizikingų ekonominių sąlygų ir legalių garantijų trūkumo. Abipusė diplomatinė partnerystė vedama nuo 1991 m. liepos, kai aukštas Rusijos pareigūnas (kaip ir Kinijos atstovas) apsilankė per atidarymo ceremoniją 24-ajame ASEAN užsienio ministrų susitikime, vykusiame Kuala Lumpure. Iš pradžių ASEAN pasiūlė Rusijai, kartu su JAV, Kinija bei Japonija, veikti kaip saugumo Pietryčių Azijoje garantuotoja. Ji, iš pradžių kaip svečias, o nuo 1996 m. liepos kaip oficiali dialogo partnerė bei ARF narė, ėmė dalyvauti kasmetiniuose ASEAN ministrų susirinkimuose[45]. Šalia to, sukurtas ASEAN-Rusijos Jungtinio Bendradarbiavimo komitetas bendradarbiavimui vystyti, taip pat pasiūlyti ar įkurti ir kiti komitetai abipusei prekybai, technologiniam bendradarbiavimui bei turizmui reguliuoti[46]. Artimesni diplomatiniai santykiai nulėmė, kad tarp 1991 ir 1995 m. prekyba tarp Rusijos ir ASEAN šalių išaugo iki maždaug 4,440 mlrd. JAV dolerių; Rusijos eksportas į ASEAN valstybes padidėjo penkiskart, atitinkamai importas – triskart[47]. Dešimtojo dešimtmečio viduryje rusų įverslininkai sukūrė daugybę įvairiausių verslų su savo partneriais iš Pietryčių Azijos šalių. Rusijos eksportą į ASEAN tesudarė žaliavos ir žemos vertės prekės, o importą vartojimo prekės ir pigi elektronika. Nepatenkinti atvežamų prekių kokybe, partneriai iš ASEAN pusės ėmė pabrėžinėti, kad tikėjosi iš santykių su Rusija daug daugiau: mokslinio bendradarbiavimo, aukštųjų technologijų, inovacijų bei marketingo idėjų pritaikymo. Pagaliau, nuo 1994 m., bendradarbiavimas ėmė augti, kai Rusija tapo ARF nare: 1994 m. suinteresuotos Singapūro institucijos pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Rusijos mokslų akademija, o 1997 m. sukurta Rusijos-ASEAN darbo grupė mokslui ir technologijai; 1997/98 m. rusų mokslininkai vykdė tyrinėjimus Indonezijoje bei Malaizijoje ir savo atradimus paskelbė viešuose seminaruose bei pristatymuose[48]. Viena po kitos ASEAN valstybės (Malaizija, Indonezija, Filipinai, Tailandas) domėjosi bei pirkosi karinę ginkluotę iš Rusijos. Visa tai nulėmė, kad Rusijos politinės pozicijos bei ekonominiai interesai Pietryčių Azijos regione tapo vis labiau ir labiau balansuoti, ko niekada nebuvo šio regiono santykiuose su SSRS. Neapsiribota vyriausybiniais užsakymais, daugėjo ir privataus Rusijos sektoriaus iniciatyvų, tarp jų ir turistinių kelionių organizavimas. ASEAN ir Rusijos santykiai gerėjo iki 1997/98 m. Azijos finansinės krizės. Ši kilo staiga, taip sugriaudama aukštą ASEAN „tigrų“ reputaciją Rusijoje. Kita vertus, Rusiją beveik tuo pat metu irgi sukrėtė finansinė krizė. Abi pusės ėmėsi labiau stebėti savo ekonomikas, o abipusiai interesai išliko.

Per dvejus dešimtmečius, 1980–2000 m. tiesioginės užsienio investicijos į ASEAN šalis padidėjo trigubai[49]. Jeigu anksčiau besivystančios ASEAN valstybės įtariai vertino užsienio investicijas, dabar tai tapo neatskiriama jų ekonominio vystymosi bei plėtros dalimi. Visgi per daug priklausyta nuo trumpalaikio užsieninio kapitalo, kuris masiškai atplaukdavo ir išplaukdavo iš Pietryčių Azijos regiono. Trūko tiesioginių ilgalaikių užsienio investicijų į gamybą; be to, tarp pačių gyventojų kilo milžiniškas entuziazmas skolintis, ypač Indonezijoje, bet šių sumų grąžinimas masiškai užtrukdavo; tai tapo viena iš 1997/98 m. Azijos finansinės krizės (angl. AFC – Asian Financial Crisis) priežasčių. Nedidelius biudžeto perviršius ASEAN šalyse 10 dešimtmečio viduryje pakeitė augantys biudžeto deficitai, siekę 3-11% nuo bendro vidaus produkto krizės paveiktose asociacijos valstybėse[50]. ASEAN neturėjo institucinių galimybių veiksmingai reaguoti į šią finansinę krizę, nes asociacijos nesikišimo į vidinius narių reikalus principas sukliudė sukurti bendrą atsaką, nepaisant aplinkinių šalių paramos[51]. Išsamiai finansinės krizės regione priežastis aprašė Živilė Bieliūnaitė savo straipsnyje Krizės Pietryčių Azijoje priežastys[52], kuriame analizuojami tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai, lėmę ekonomikos nuosmukį regione ir atskirose jo valstybėse 1997/98 m. Galima skirti tokias bendras ar atskirai šaliai būdingas Azijos finansinės krizės priežastis:

–          Ilgalaikių kapitalo investicijų į pridėtinę vertę kuriančias pramonės šakas trūkumas

–          Trumpalaikių spekuliacinių investicijų daugėjimas, priklausomybė nuo tokio kapitalo

–          Dideli einamosios sąskaitos deficitai

–          Valstybių skolas užsienyje didinanti ekonominė politika

–          Nepakankamai reguliuojama bankų sistema, „blogų paskolų“ kiekio didėjimas

–          Užkeltos investicijų kainos bei valiutų pervertinimas (susiejant jų kursą su JAV doleriu, nors JAV nebuvo nei vienintelis, nei svarbiausias šių šalių prekybos partneris)

–          Greita asociacijos plėtra, prijungiant ekonomiškai žymiai silpnesnes valstybes (Vietnamas, Laosas, Mianmaras) per labai trumpą laikotarpį (1995-1997 m.)

–          Įsisenėję bei neproduktyvūs vyriausybės ir kapitalo interesų grupių santykiai (Indonezijoje)

–          Bato devalvacija (1996 m.) ir gausų skolinimąsi bei importą iš užsienio skatinusi valdžios politika (Tailande)

–          Rizikingi statybų planai, dėl per didelės pasiūlos kritusios nekilnojamojo turto kainos, išaugęs nedarbas (Malaizijoje).

Šalis 1996, % 1997, % 1998, % 1999, % 2000, % 2001, %
Filipinai 5.8 5.2 -0.5 3.2 4.0 4.8
Indonezija 8.0 4.5 -13.7 0.5 3.0 5.0
Malaizija 8.6 7.5 -7.5 5.4 6.0 6.1
Singapūras 7.6 8.4 0.4 5.4 5.7 5.8
Tailandas 5.5 -1.3 -10.0 4.0 5.0 5.5
Vietnamas 9.3 8.2 5.8 4.7 4.6 4.5
Laosas 6.8 6.9 4.0 4.0 4.5 5.0
Kambodža 7.0 1.0 1.0 4.0 5.5 6.0
Japonija 5.0 1.6 -2.5 0.3 0.9 1.6
JAV 3.7 4.5 4.3 4.1 4.3 N.d.
Kinija 9.6 8.8 7.8 7.1 7.0 7.2

Lentelė Nr. 3: Procentiniai BVP pokyčiai Pietryčių Azijoje ir kaimynėse, 1996-2001 m.[53]

Krizės poveikis ASEAN šalims dar tebeskaičiuojamas; sunkių nuostolių patyrė apdirbamoji pramonė, sulėtėjo industrinis vystymasis, sumažėjo užsienio investuotojų pasitikėjimas ASEAN kaip saugia jų investicijai vieta. Pradėta ieškoti naujos strategijos, kaip atkurti šalių-narių ekonomiką bei padidinti užsienio pasitikėjimą regionu. Vienos ASEAN narės dėl to atvėrė savo rinkas užsienio investuotojams (Indonezija), o kitos, atvirkščiai, uždarė jas (Malaizija, Tailandas). Pietryčių Azijos šalys ėmė persiorientuoti į technologijoms ir žinioms imlius ekonominius sektorius bei „nišines“ paslaugas (turizmas, biotechnologijos ir pan.). Apie procentinius BVP pokyčius ASEAN narėse (be Brunėjaus) 1996–2001 m. galima atrasti aukščiau lentelėje Nr. 3.

1998 m. spalį ASEAN narės pasirašė struktūrinį susitarimą dėl ASEAN investicinės zonos (angl. AIA – ASEAN Investment Area) sukūrimo: asociacijai priklausančios valstybės susitarė taikyti įvairiausias vidaus, regiono bei tarptautinės politikos priemones, kad pritrauktų dar didesnį tiesioginį investicinį kapitalą iš užsienio. Didžiausiais investuotojais tapo JAV, Europos Sąjunga (ES) ir Japonija, iš kurių pagrindinė buvo ES, kurios tiesioginės investicijos 1995-2003 m. sudarė 20-35% visų užsienio investicijų į ASEAN šalis[54]. ASEAN šalims gana greitai atsigauti po krizės padėjo esamos bei ankstesnės tiesioginės investicijos iš užsienio, kurios ypač buvo orientuotos į eksportinę grąžą (pavyzdžiui, 2003 m. 80% Singapūro chemijos pramonės eksporto į ES sudarė ES finansiniu bei žmogiškuoju kapitalu „maitinamų“ įmonių produkcija), gamybą (pavyzdžiui, Tailande) bei finansinį sektorius (pavyzdžiui, Brunėjus tapo svarbiu regioniniu centru finansinėms ir kitoms verslo paslaugoms). Investicijų į paslaugų sektorių reikšmė išaugo taip pat: pavyzdžiui, jis labai svarbus Kambodžai bei Tailandui. Japonija 1999-2002 m. ASEAN šalyse daugiausia investavo į paslaugas, nekilnojamąjį turtą, gamybą, žemės ūkį bei miškininkystę, JAV – į žemės ūkį, miškininkystę, prekybą ir finansines paslaugas, o ES – į angliakasybą, finansines paslaugas bei rankų darbą; labiausiai užsienio kapitalą sekėsi pritraukti Singapūrui: 2002 m. tiesioginės užsienio investicijos sudarė 33% šios šalies BVP; Malaizijoje atitinkamai 13%, o Vietname 12% šalies BVP[55]. Užsienio kapitalo tėkmei įtakos turėjo ir atskirų asociacijos narių viduje taikoma tam palanki politika: pavyzdžiui, Tailandas su Vietnamu pasiūlė atleidimus nuo muitų investiciniams projektams skirtam importui, kitos šalys taip pat pakeitė politiką FDI atžvilgiu bei liberalizavo užsienio investicijas įvairiose ūkio srityse. Kaip pastebi Megha Mukim, stipriausi ekonominiai ryšiai sudaryti su savo kolonijinių laikų metropolijomis.

Tapo užmegzti dar glaudesni ekonominio bendradarbiavimo santykiai ir su JAV bei Europos Sąjunga (ES): pastaroji palaikė atskirų ASEAN šalių-narių industrializaciją. Tai tik pabrėžė svarbią problemą – skirtumai tarp atskirų Pietryčių Azijos regiono šalių ekonominės būklės tebeegzistavo: 2003 metais fiksuotas augimas ASEAN valstybėse siekė nuo 1 iki 8 procentų[56]. Tuo metu, kai Singapūras pirmavo pasaulyje aukštųjų technologijų srityje, menkai industrializuotas Vietnamas daugiau eksportavo rankų darbo gaminius; Singapūras turi vieną iš labiausiai išvystytų prekybos biržų pasaulyje, yra vienas svarbiausių prekybos su užsieniu centrų, o Vietnamas dar tebėra ankstyvoje ekonominio vystymosi stadijoje ir tik pamažu atsiveria tarptautinės prekybos srityje. Galiausiai, Azijos ekonominė krizė 1997/1998 metais paveikė ASEAN nares labai įvairiai. Tai netgi susilpnino asociaciją, nes kilo vidiniai prieštaravimai tarp narių, kliudantys labiau sutvirtinti jų tarpusavio integraciją. Taigi XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje galima pastebėti žymius ekonominio išsivystymo skirtumus tarp ASEAN sudarančių valstybių ir, kaip to pasekmę, vidinių prieštaravimų kilimą. Tampa labai svarbu spręsti asociacijos narių ekonominės integracijos klausimus, nes iki 2010 m. numatyta panaikinti muitinius tarifus pirmajam ASEAN narių šešetui, o iki 2015 m. – ir naujoms narėms (Vietnamui, Laosui, Mianmarui, Kambodžai)[57].

Kita vertus, finansinė krizė tam tikru aspektu sustiprino ASEAN. Ji tapo organizacija, vienijančia visas regiono šalis. Praktiškai ASEAN ir Pietryčių Azija tapo kalbiniais atitikmenimis. Be to, finansinė krizė paskatino spartesnį Pietryčių Azijos regiono bendradarbiavimą su aplinkinėmis šalimis, nes pripažinta, jog finansinio bendradarbiavimo su jomis trūkumas nulėmė prastesnį tarptautinio kapitalo, esančio Pietryčių Azijos šalių bankuose, tvarkymą bei dėl to išaugusį pokrizinį nepasitikėjimą ekonominėmis nagrinėjamojo regiono galiomis. Pasikeitęs požiūris lėmė ASEAN+3 (angl. ASEAN Plus Three, APT) grupės sukūrimą 1999 metais: joje asociacija kartu su Japonija, Pietų Korėja ir Kinija specialių bei reguliarių susirinkimų metu tiria galimybes išvengti vėlesnių regioną galinčių paliesti ekonominių krizių, taip pat kuriami krizių valdymo mechanizmai bei svarstomi regioninio bendradarbiavimo klausimai, būtent Mekongo baseino vystymas, parama smulkiajam bei vidutiniam verslui, aplinkosauginių technologijų taikymo mokymai ir kiti svarbūs dalykai[58]. 2000 m. gegužę APT šalys pradėjo vykdyti vadinamąją Chiang Mai Iniciatyvą (CMI): tapo pasirašyta daugybė valiutos keitimo sutarčių, kurios kartu leido APT narėms šešis mėnesius keisti savo valiutas į pagrindines tarptautines valiutas iki dvigubo joms leisto turėti užsienio valiutos kiekio. Tokiu būdu APT šalys 2000 m. kartu užsienio rezervuose sukaupė daugiau JAV dolerių nei visos ES narės[59]. Tai suteikė ASEAN regionui didesnį finansinį stabilumą, apsisaugant nuo netikėtų savo valiutų nuvertėjimų.

Draugiški diplomatiniai santykiai su Kinija lėmė, kad 2001 m. šios premjeras Zhu Rongji pasiūlė sukurti bendrą Kinijos-ASEAN laisvosios prekybos zoną (angl. CAFTA), taip sutvirtinant abiejų partnerių prekybinius ryšius, kas joms abiems buvo naudinga. 2002 m. lapkritį tapo pasirašytas Kinijos ir ASEAN struktūrinis susitarimas dėl plataus ekonominio bendradarbiavimo, kuris tapo svarbiu žingsniu judant link partnerių abipusės ekonominės integracijos. Šis susitarimas leido planuoti per 10-15 metų įvesti bendrą 1,7 mlrd. vartotojų rinką, kuri kartu sukuria 1,5-2 trilijonus JAV dolerių metinį BVP. Iki 2010 metų siekta vieningą laisvos prekybos zoną sukurti su pirmuoju ASEAN šešetu, o iki 2015 m. – su likusiomis ASEAN narėmis. Šiam glaudžiam ekonominiam bendradarbiavimui sukurti ASEAN kartu su Kinija yra sukūrusi 48 aparatus, iš kurių paminėtina 1997 m. sukurtas ASEAN+1, skirtas tiek ekonominei, tiek politinei partnerystei su didžiąja kaimyne. Kartu abiejų partnerių atstovai renkasi į darbo grupes, kurios svarsto su ekonomine integracija susijusius klausimus. Tai tokios grupės, kaip Kinijos-ASEAN vyriausių pareigūnų susitikimai, Kinijos-ASEAN jungtinis bendradarbiavimo komitetas, ASEAN-Kinijos jungtinis komitetas ekonominiam ir prekybiniam bendradarbiavimui, ASEAN-Kinijos jungtinis komitetas gamtos mokslams ir technologijoms, galiausiai ASEAN-Pekino komitetas. Susitikimų metu išskirtos penkios pagrindinės sritys, kuriose partnerės siekia bendradarbiauti: tai žemės ūkis, informacinės bei komunikacijų technologijos, žmogiškųjų išteklių tobulinimas, Mekongo upės baseino panaudojimas bei abipusis investavimas[60]. Tačiau, nors ASEAN prekybiniai ryšiai su Kinija per paskutinį dešimtmetį išaugo, visgi Kinija ASEAN yra penkta partnerė pagal prekybos mastus, po ASEAN vidinės prekybos, Japonijos, JAV bei Europos Sąjungos (ES). Nors ASEAN narės džiaugiasi atsivėrusiomis prekybos su didžiąja kaimyne galimybėmis, jos kartu nuogąstauja, jog stipresnė Kinijos konkurencinė pozicija gali į ją padidinti užsienio tiesioginių investicijų srautus ASEAN sąskaita (taip ir atsitiko); bijomasi, kad Kinija galinti nukonkuruoti ASEAN apdirbamosios pramonės srityje ir taip ją ekonomiškai susilpninti. Jing-dong Yuan teigia, kad atsakydama į tokius nuogąstavimus Kinija turėtų padidinti savo investicijas į ASEAN šalis, skatinti abipusę prekybą, taip pat sudaryti galimybes ASEAN prekėms pasiekti visą savo milžinišką vartotojų rinką, kas ir turėtų vykti sukūrus CAFTA; tai tampa aktualu, kai Kinijos investicijos į ASEAN palyginamos su, pavyzdžiui, ES investicijomis: 1995-2004 m. Kinija investavo į asociacijos šalis apie 1 mlrd. JAV dolerių, kas sudarė tik 0,4 procentų visų užsienio investicijų, tuo tarpu ES skyrė per tą patį laikotarpį ASEAN valstybėms apie 68,5 mlrd. JAV dolerių (28,3 procentų visų investicijų)[61]. Kinija investavo į Pietryčių Azijos regioną netgi mažiau už Taivaną, kuris aukščiau paminėtu laikotarpiu ASEAN skyrė 8,9 mlrd. JAV dolerių (3,6 procentų visų užsienio investicijų). Kita vertus, per paskutinį dešimtmetį Kinijos ir ASEAN abipusė prekyba labai išaugo, maždaug 20% per metus, ir 2005 m. sudarė maždaug 130,4 mlrd. JAV dolerių, o 2007 m. jau siekė apie 200 mlrd. JAV dolerių[62]. Vis daugiau ir daugiau abi partnerės skatina savitarpio ekonominį bendradarbiavimą. Dar glaudesnė ekonominė integracija numatyta pasirašius CAFTA susitarimą, kuriuo bendrą laisvosios prekybos teritoriją suplanuota sukurti 2010-2015 m.; ši teritorija apims apie 1,8 milijardų vartotojų rinką. Netgi galima iškelti drąsią prielaidą, kad sukūrus CAFTA Kinija prekybos su ASEAN šalimis mastu pralenks JAV.

ASEAN vaidmuo pasaulio politikoje ir ekonomikoje XX-XXI amžių sandūroje tampa vis svarbesnis: vien 2003-2005 m. asociacijos atstovai dalyvavo pasirašant ne mažiau kaip penkis tarptautinius susitarimus, susijusius su prekybos lengvatomis. Po CAFTA dėl laisvosios prekybos zonos sukūrimo pradėta derėtis ir su Japonija bei JAV šių šalių, o ne ASEAN, pirmine iniciatyva.

XXI a. pradžioje po finansinės krizės atsigaunančios ASEAN ekonominėje politikoje įžvelgiamos plėtros už regiono „sienų“ tendencijos. Tai akivaizdžiai pademonstruoja ASEAN+1 (ASEAN + Kinija), ASEAN+3 (ASEAN + Kinija, Japonija, Pietų Korėja) sukūrimas, bendri ASEAN ir ES lyderių susirinkimai. Dialogo siekiama tiek ekonominiame, tiek saugumo lygmenyse. Su užsienio valstybėmis kuriama ekonominė integracija pasirašant bendros laisvosios prekybos teritorijos sutartis (FTA), draugystės ir bendradarbiavimo sutartis (TAC). Netgi sukurtas Rytų Aziją apimančių šalių forumas, aptariantis bendrus saugumo, ekonominius ir kitus klausimus; jis įvyko 2005 m. gruodį Kuala Lumpūre, dalyvaujant ir Australijai, Indijai bei Naujajai Zealandijai. Visa tai rodo akivaizdų ASEAN, o kartu ir Pietryčių Azijos regiono, tarptautinės įtakos augimą. Tačiau galima įžvelgti ir regionalizmo tendencijas: užsienio politikoje ir ekonominėse sąjungose labiausiai ryšiai palaikomi su aplinkinėmis šalimis (Kinija, Japonija), siekiant saugių ir draugiškų santykių su jomis; išaugęs nacionalizmas ir autoritariškumo vyravimas.

 

4. ASEAN XXI AMŽIUJE: ATEITIES PERSPEKTYVOS

 

Įkurta 5 valstybių 1967 metais, XXI a. pradžioje ASEAN teritoriškai apėmė jau visą Pietryčių Azijos regioną, išskyrus Rytų Timorą, kuris 2011 m. kovo 4 d. taip pat oficialiai pasiprašė priimamas į ASEAN[63]. Asociacijos augimas neišvengė svarbių iššūkių, kurių dalis išlikę ir dabar. Nepaisant jų, ASEAN nepasidavė ir judėjo pirmyn, pamažu įgydama pasaulio ir savo narių pripažinimą bei pagarbą. Savo straipsnyje Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN Richard Stubbs apžvelgia ir tiria ilgalaikius iššūkius nagrinėjamos organizacijos veiklai. Juos toliau ir panagrinėsime šiame skyriuje, paskui pereidami prie ASEAN ateities planų.

Pirma, Richard Stubbs savo straipsnyje pažymi ASEAN narių įvairumą[64]. Šalys skiriasi teritorijos dydžiu, gyventojų skaičiumi bei sudėtimi (palyginti Singapūrą ir Indoneziją), kultūra, religijų įvairove bei kolonijine patirtimi (atitinkamos dabartinės narės buvo Britanijos, Prancūzijos, Nyderlandų, JAV kolonijos). Taip pat smarkiai skiriasi atskirų narių ekonominio išsivystymo lygiai ir pajamos, tenkančios vienam gyventojui. Netgi galima sutikti su R. Stubbs, kad regioną galima padalinti į dvi dalis pagal ekonomikos padėtį – 1) pirmosios 5 narės su Brunėjumi ir 2) vėliau prisijungusios mažiau išsivysčiusios valstybės. Galiausiai, įvairuoja ir ASEAN narių politinės sistemos – nuo demokratijos iki autoritarinės diktatūros. Išaugusioje ASEAN taip pat kyla daugiau sunkumų ieškant bendro sprendimo. Narių tarpusavio santykiams didelę reikšmę turėjo 1997/98 m. Azijos finansinė krizė, sukėlusi idėjinį susiskaldymą asociacijos viduje. ASEAN narės daug nuveikė, kad sustiprintų tarpusavio santykius, ir ieško būdų, kaip juos dar labiau pagerinti. Minėtieji skirtingumai kartais sukelia abejonių, kad asociacijos narės ras bendrą pamatą, ant kurio galėtų statyti savo bendradarbiavimą. Visgi, kaip rodo 45 metų ASEAN egzistavimo patirtis, tam tikras pagrindas tapo rastas.

Kita vertus, galima kvestionuoti narių bendradarbiavimo pobūdžio kokybę. Konkrečiau, asociacijos deklaruojamas taikus ginčų sprendimas bei nesikišimas į vidinius partnerių reikalus yra vieni svarbiausių jos principų sprendžiant regiono reikalus. Kol buvo mažiau narių, tokia politika teikė teigiamą rezultatą. Tačiau į ASEAN įstojus „konfliktinėms“ Pietryčių Azijos valstybėms, – pavyzdžiui: Mianmarui, Kambodžai, – nesikišimui teko susidurti su vis augančiais iššūkiais. Tame pačiame Mianmare kasdien pažeidinėjamos žmonių teisės, kurias ASEAN savo konstitucijoje teigia gerbianti ir ginanti. Suprantama, vidiniuose pokalbiuose tokių šalių diplomatams užsimenama apie tai, kad vertėtų keisti vidaus politiką savo šalyje. Tačiau ASEAN nėra numačiusi jokių normatyvų, kurie būtų pritaikyti narei pastoviai pažeidinėjant žmonių teises. Todėl vis labiau ir labiau ryškėja tendencija rengti susirinkimus, kalbėtis, pasirašinėti dokumetus, kurių turinys praktikoje nevykdomas arba vykdomas labai lėtai. Tą pačią 2008 m. naująją ASEAN konstituciją, gerbiančią šalių-narių gyventojų individualias teises, pasirašė ir Mianmaras, tačiau tuo ir užsibaigė jų laikymasis. Keli mėnesiai prieš pat naujosios konstitucijos pasirašymą, 2007 m. rugsėjo pabaigoje panaudojus drastiškas priemones tapo sutramdyta taiki budistų vienuolių demonstracija. 2008 metais gegužės pradžioje Andamanų jūroje kilo ciklonas „Nargis“, kuris nusinešė daugybės žmonių gyvybes bei padarė milžiniškos žalos tiek Mianmaro, tiek Tailando pakrančių ekonomikai. Karinė Mianmaro chunta kritikuojama dėl neveiklumo, kai reikėjo pasirūpinti nukentėjusiais žmonėmis bei teritorija. Tai netgi sukėlė diskusinį skilimą ASEAN, kuriai Mianmaras priklauso nuo 1997 metų; tačiau asociacija atsisakė toliau spausti Mianmaro vyriausybę, nepaisydama JAV ir Vakarų Europos šalių kritikos. Kaip savo straipsnyje mini Ričardas Stubbs‘as, tokį ASEAN sprendimą iš dalies lėmė ir tai, jog nors pagrindinės regiono valstybės, būtent, Kinija, Indija, Japonija, ragina Mianmaro vyriausybę įgyvendinti politines reformas, tačiau nieko nėra padaryta arba tik sukėlė dar drastiškesnius karinės valdžios veiksmus; pasyviam šių trijų valstybių protestui didelės įtakos turi stiprūs ekonominiai ryšiai su Mianmaru. Tokiu būdu ASEAN neturi jokios vietinės paramos rimtesniam įsikišimui. Be to, nors Mianmare tebepažeidinėjamos žmonių teisės, šios šalies vyriausybė yra pasirašiusi naująją konstituciją, kurios preambulėje narės pritaria „demokratijos principams, įstatymo ir gero valdymo tvarkai, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos gerbimui“[65], kas pasikartoja ir kitose dokumento dalyse; galiausiai, 14-ajame naujosios ASEAN konstitucijos straipsnyje susitarta dėl „ASEAN Žmogaus teisių organo“ sukūrimo: šis, kaip galima pastebėti, tampa daugiau pasiūlymus teikiančia nei stiprią įtaką turinčia institucija. Tokie ir panašūs dalykai vis daugiau riboja ASEAN galimybes spręsti realias regionines problemas. Kita vertus, asociacijos narės vertina taikomą laisvesnį regionalizmą, kuriame narių suvereniteto gerbimas sulėtino galimus bendrų institucijų stiprinimo procesus, panašius į vykstančius ES. Narių interesus kol kas labiau atitinka atsargus, lėtas bendras ASEAN vystymasis, susitelkiant į nesikišimą, pagarbą suverenumui bei teritoriniam integralumui, taip pat taikius neformalius tarpusavio derybų metodus. Visgi kaip vieną svarbiausių ateities užduočių asociacijai galima pabrėžti bendrų ASEAN institucijų stiprinimą, kas pagerintų narių bendradarbiavimo kokybę. Kaip jau minėta, dėl atsisakymo kištis į valstybių-narių vidaus reikalus bendrų institucijų stiprėjimo procesai vyksta labai lėtai, ypač ribojama Sekretoriato įtaka. Anot R. Stubbs, asociacijai reikia išplėsti Sekretoriato galias, jei ASEAN nori užtikrinti didesnį bendradarbiavimą bei vieningos narių politikos koordinavimą[66].

Antra, Pietryčių Azijos regioną daug dešimtmečių vargino saugumo problemos. Kiekviena iš pirmųjų asociacijos narių savo istorijoje buvo turėjusi žiaurius vidaus konfliktus (komunistų suorganizuoti sukilimai, žemdirbių bruzdėjimai ir pan.), taip pat dažną kaimyninių valstybių grėsmę. Taip pat šiame darbe jau buvo minėta apie teritorinius ASEAN narių ginčus: Sabah teritoriją, Spratly, Paracel salynus; šie konfliktai tapo ramesni sukūrus asociaciją, tačiau kaip tokie dar nebuvo galutinai išspręsti. Galiausiai, visada išlieka išorinė grėsmė, kurios pojūtis prasidėjo dar 1978 m. pabaigoje Vietnamui okupavus Pol Poto komunistinio režimo žiauriai valdytą Kambodžą (nuvertusi kraugerišką Pol Poto valdžią, Vietnamo kariuomenė galėjo žygiuoti toliau, ko ypač bijojo Tailandas), taip pat stebint stiprėjančią komunistinę Kiniją. ASEAN narės tiria strategijas, kurias taikytų bendraudamos su konkrečiomis didžiosiomis užsienio valstybėmis. Indonezija svarsto, kaip sutrukdyti joms pernelyg kištis į vidinius ASEAN reikalus. Tuo tarpu Malaizija pabrėžia asociacijos neutraliteto formas: tai nesikišimas ir agresijos taikymo atsisakymas tarptautiniuose politiniuose ginčuose (kad būtų išvengta užsienio įtakos), taip pat prižiūrėjimas, kaip didžiosios valstybės laikosi savo pažadų nesikišti į ASEAN vidinius reikalus (kas leidžia regionui išlikti neutraliam bei savarankiškam). Singapūras siūlo pusiausvyros tarp didžiųjų valstybių išlaikymo strategiją: nė vienos didžiosios valstybės, suinteresuotos Pietryčių Azijos regionu, nereikia atmesti; ASEAN svarbiausia yra neleisti, kad viena pasaulio galybė viešpatautų visame regione[67]. XX ir XXI amžių sandūroje grėsmę ASEAN narių saugumui pradėjo kelti ir terorizmas, ypač pasireiškęs sprogimais Balyje 2002 ir 2005 metais. Nors ir mėginta apsikeisti žvalgybos duomenimis, visgi trūksta ASEAN narių susitarimo, kaip spręsti regioninio terorizmo problemą, tai nulėmė bendro operacinio atsako trūkumą aktyvioje kovoje prieš šią tarptautinę problemą. Rytų Azijos regione dar išlikę du pagrindiniai „karštieji taškai“ – tai Šiaurės Korėja ir Taivanas, iš kurių Šiaurės Korėja kelia rimtą grėsmę piečiau esančioms šalims. Todėl terorizmo, Šiaurės Korėjos, Taivano klausimai taip pat svarstomi ASEAN+3 susirinkimuose (kartu su Kinija, Japonija, Pietų Korėja). Be to, ASEAN yra pasirašiusi draugystės bei bendradarbiavimo sutartis su dauguma savo kaimynių, kurios gerbia asociacijos šalių teritorinį integralumą ir bet kokiame ginče su jomis yra pasižadėjusios susilaikyti nuo jėgos naudojimo. Galiausiai, per ASC siekiama susitarti (tiek viduje, tiek išorėje), kad regione neliktų atominių ginklų; būtų saugomi vietiniai jūrų prekybos keliai; išsiplėstų ASEAN šalių galimybės pasipriešinti terorizmui ir kitiems tarptautiniams nusikaltimams, kaip žmonių grobimai, piratavimas bei narkotikų gabenimas. Taigi, nors asociacija yra sukūrusi daug institucijų bei pasirašiusi daug sutarčių regiono saugumui užtikrinti, jai svarbu labiau suderinti savo narių pozicijas ir imtis aiškių, kryptingų veiksmų.

Trečia, ASEAN, kaip organizacija, pasaulio mastu dar yra labai menkas veiksnys, palyginti su Kinija, JAV ar Japonija. Be to, regionas ilgą laiką buvo pasaulio galingųjų valstybių konflikto lauku, ir ASEAN nėra ryškesnės jėgos, kuri galėtų parūpinti resursus, galinčius išspręsti regiono problemas; pavyzdžiui, Indonezija, nors yra didžiausia pagal gyventojų skaičių ir teritorijos dydį, turi labai silpną ekonomiką ir vienas žemiausių vidutines pajamas vienam gyventojui, o Singapūras, atvirkščiai, pirmauja pagal savo ekonominį bei technikinį išsivystymą, bet yra vienas mažiausių asociacijos narių pagal plotą ir žmonių skaičių. Aiškaus lyderio nebuvimas lemia, kad, siekdamos užsitikrinti paramą bei saugumą, ASEAN narės glaudžiasi prie visų stipresniųjų pasaulio valstybių, siekdamos gauti naudos iš politinio, ekonominio, karinio, informacinio ar kitokio bendradarbiavimo. Kad apsisaugotų nuo išorinių manipuliacijų, ASEAN šalys, šio darbo autoriaus nuomone, turėtų dar labiau padidinti tarpusavio integraciją įvairiose srityse ir proporcingai dalintis savo turimais ištekliais, kad asociacija taptų vieningą nuomonę reiškiančiu įtakingu politiniu vienetu tiek regione, tiek visame pasaulyje. Bendroms ASEAN institucijoms turėtų būti suteikta daugiau atsakomybės, o pagrindinių institucijų vadovai (renkami arba keičiami) galėtų atstovauti visą asociaciją bei jos nuomonę tarptautiniuose susirinkimuose. Bet kokius tarpvalstybinius klausimus kitos šalys turėtų derinti su šiomis institucijomis, o ne su atskiromis valstybėmis: taip būtų įgyvendintas bendros atsakomybės principas, skatinantis aplinkines šalis žvelgti į asociaciją kaip visumą, ir neignoruoti vienos ar kitos jos dalies. Kita vertus, norėdamos išsaugoti daugiau atskirumo, ASEAN narės gali išskirti vieną valstybę, kuri atstovautų asociaciją tarptautiniuose susirinkimuose; tačiau tai gali leisti šiai šaliai tenkinti pirmiausia savus poreikius, ignoruojant kitų narių reikalus, todėl priimtinesnė atrodo glaudesnė narių tarpusavio politinė integracija, suteikiant daugiau galių bendroms institucijoms. Anksčiau ar vėliau ASEAN teks išskirti pagrindinį lyderį, ir prireiks apsispręsti, kas tai bus: kaimyninė didvalstybė, viena iš šalių-narių ar bendra asociacijos institucija. Iš tiesų asociacija yra išsikėlusi tikslą iki 2015 m. padaryti ASEAN Sekretoriatą centriniu stiprios bei aktyvios asociacijos nervu, padedančiu ASEAN Bendrijai veikti pilnai pagal savo Chartiją bei gyventojų lūkesčius[68].

Kita vertus, ASEAN tebelaikoma viena svarbiausių pasaulyje regioninių organizacijų. Tai nulėmė stiprus ekonomikos vystymasis ir greitas atsigavimas po finansinių krizių, pasinaudojus užsienio investicijomis. Spartus pasimokymas iš ankstesnės ekonominės krizės, kryptingas bei tvarkingas vadovavimas labai lėmė, kad ASEAN šalys (išskyrus Mianmarą) gana greitai atsigavo ir po 2008/09 m. kilusios pasaulinės ekonominės krizės. 2008 m. pradžioje ASEAN buvo daugiau stebėtoja, nes pasaulinė krizė dar menkai ją buvo palietusi, tačiau tų pat metų IV ketvirtis jau tapo vienu sunkiausių asociacijos šalims nuo pat pokario laikų. 2008/2009 m. kritęs BVP antrojoje 2009 m. pusėje vėl ėmė kilti, kai pasaulio BVP vidurkis ryškiai sumažėjo (iki daugiau nei -10%)[69].

Šalis Metinio BVP augimo pokytis Metinis infliacijos pokytis Bedarbių skaičius Eksporto santykis su BVP Importo santykis su BVP Tiesioginių užsienio investicijų srauto metinis pokytis
procentais procentais procentais procentais procentais mln. US$ procentais
2009 m. 2009 m. 2005/2008 m.* 2009 2009 2009 2009
Brunėjus -0.5 1.9 3.7 50.7 17.0 (62.5) (26.1)
Filipinai 1.1 4.4 7.4 23.7 28.2 404.0 26.2
Indonezija 4.5 2.8 8.4 21.3 17.7 (4441.3) (47.7)
Kambodža 0.1 5.3 0.8 48.1 37.6 -285.0 -35.0
Laosas 7.6 8.5 1.3 21.5 30.0 90.9 39.9
Malaizija -1.7 1.1 3.6 81.9 64.4 (5937.4) 81.1
Mianmaras 4.8 N.d. 4.0 23.9 14.5 (397.0) (40.7)
Singapūras -1.3 -0.6 2.2 152.0 138.4 5344.0 49.0
Tailandas -2.2 3.5 3.2 57.7 50.6 (2613.6) (30.5)
Vietnamas 5.2 6.9 1.3 58.9 71.9 (1979.0) (20.7)
ASEAN 1.5 Nėra duomenų (N.d.) N.d. 54.2 48.6 (9876.8) (20.0)

Lentelė Nr. 4: ASEAN šalių ekonominiai rodikliai, 2009 m.[70]

ASEAN besikeliant iš naujos ekonominės krizės, jos nariai vėl ėmė spręsti klausimus apie asociacijos plėtros bei ekonominio bendradarbiavimo strategijas, taip pat kaip padidinti regiono atsparumą tolesnėms krizėms bei užtikrinti pastovų augimą bei stabilumą. Svarstyta, kas naudingiau ASEAN – atvira ar uždara ekonominė politika. Kiichiro Fukasaku savo apžvalgoje apie Pietryčių Azijos ekonomiką teigia, jog „nors atvirumas (užsienio) prekybai padaro besivystančias šalis neapsaugotas nuo visuotinės recesijos per prekybos tinklus, atviresnės ekonomikos gali sparčiau pasikelti iš krizių nei mažiau atviros ekonomikos, kadangi atsigavimas prasideda judėjime“[71]. Šiai pozicijai pritaria ir šio darbo autorius, kartu primindamas Meghos Mukim teiginį, jog taip pat svarbus ekonominis tarpusavio palaikymas ASEAN šalių-narių viduje. Panašiai pabrėžia ir Kiichiro Fukasaku, rašydamas, jog 2008/09 m. kilusi pasaulinė ekonominė krizė paskatino politinius lyderius pabrėžti ASEAN vidinės integracijos svarbą, nurodant tai kaip vieną iš būdų padidinti regiono atsparumą vėlesniems panašiems įvykiams. Tokios integracijos pagrindinės kryptys esančios ekonominio augimo skatinimas regione, taip pat verslo ciklų kūrimas jame; pabrėžiama ir inovacijų taikymas bei infrastruktūros sutvarkymas[72]. Galiausiai, ekonominę politiką svarbu derinti su situacija valstybėse-narėse ir partnerėse: pavyzdžiui šio darbo rašymo metu Kinijoje tebesitęsianti bei auganti infliacija gali smarkiai paveikti importo-eksporto santykių su ASEAN kainą bei mastus. Taigi įžvelgiami du svarbūs tęstini strateginiai žingsniai po krizės atsikuriančioje ASEAN – atvira bei lanksti ekonominė politika ir gilesnė narių tarpusavio integracija.

ASEAN išsikėlė viziją dar aktyviau bendradarbiauti kuriant taiką, stabilumą, progresą bei klestėjimą Pietryčių Azijos regione. Iš pradžių, kaip galima pastebėti, asociacija buvo įkurta tam, kad sukurtų struktūrą regiono šalių politiniam bei ekonominiam tarpusavio bendradarbiavimui. Šiomis dienomis šito jau nebepakanka, nes ASEAN narės susiduria su vis daugiau ir daugiau socialinių iššūkių, todėl socialinis vystymasis taip pat tampa asociacijai viena iš prioritetinių per bendras diskusijas nagrinėjamų sričių. Savo tolesnius bendrus ateities planus šalys-narės ėmėsi svarstyti dar neprasidėjus XXI amžiui: dar 1994 m. priimtas ASEAN socialinio vystymosi planas, tuo tarpu 1997 m. paskelbtas struktūrinis planas dėl veiksmų, susijusių su žemės ūkio vystymusi bei skurdo išnaikinimu, o tų pat metų gruodį priimtas planas „ASEAN Vizija – 2020“. Netrukus (1998 m. gruodį) priimtas ir kitas labai svarbus Hanojaus veiksmų planas. Jau 1999 m. ASEAN pradėta organizacijos struktūros peržiūra bei ją sekusi vidinė restruktūrizacija, kuri tęsėsi ir per pirmąją 2000 m. pusę. Asociacijos veiksmų planai bei sprendimai vis labiau derinami su suinteresuotomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kartais kuriai nors iš jų tiesiogiai įsipareigojant atlikti konkrečią tikslinę užduotį[73].

Vieni svarbiausių su bendrų institucijų vystymusi susiję nutarimai dėl ASEAN ateities padaryti 2003 m. spalio 7 d. Balio susirinkime, kuriame iškelta ASEAN Bendrijos vizija, numatyta realizuoti iki 2020 m. ASEAN Bendrijos idėją sudaro trys dalykai: ASEAN Saugumo Bendrija (angl. ASC – ASEAN Security Community), ASEAN Ekonominė Bendrija (angl. AEC – ASEAN Economic Community) ir ASEAN Sociokultūrinė bendrija (angl. ASCC – ASEAN Socio-Cultural Community)[74]. Praėjus metams nuo šio susirinkimo ASEAN lyderiai paskelbė Vientiano veiksmų programą, kurioje apibrėžti ASEAN Bendrijos vizijos tikslai bei realizavimo strategijos. Šioje programoje nutarta parengti asociacijos chartiją, kuri suteiktų ASEAN legalią egzistenciją bei konstituciją, kuri aiškiai aprašytų santykius tarp įvairių asociacijos sukurtų institucijų. Todėl 2007 m. lapkričio 20 d. Singapūro susitikime tapo pasirašyta ASEAN chartija. Ji leido žengti dar vieną žingsnį organizacinio vystymosi kelyje ir žymėjo tolesnį asociacijos brendimą.

Kitas svarbus uždavinys ASEAN yra užtikrinti, kad ji liks pastoviu Pietryčių Azijos institucijų bendradarbiavimo centru. Asociacijos narėms nuolat tenka susidurti su baime, kad ASEAN politiniame regiono gyvenime taps nustelbta Kinijos, Japonijos, Indijos ar JAV, kurios turi daug įtakos Pietryčių Azijoje ir gali įtakoti jos ateitį. Todėl asociacijos narės svarsto ir aktyviai įgyvendina strategijas, kurios užtikrina, jog ASEAN liks regiono vystymosi centre: ji tebekontroliuoja tokias organizacijas, kaip ARF, ASEAN+3 (APT), bei ASEAN-Europos viršūnių susitikimus, reguliuoja jų darbą. Platus asociacijos pripažinimas pasaulyje suteikia jai veto teisę svarstant pokyčių regione klausimus. Be to, daugeliu aspektų ASEAN tapo vieta, kurioje aplinkinės didvalstybės (mažesnės taip pat) gali susitikti ir spręsti tarpusavio klausimus. Visos jos gali pasitikėti ASEAN, nes ją sudarančios šalys negali viena ar netgi visos kartu jėgos požiūriu dominuoti prieš aplinkui esančias didžiąsias valstybes. Galiausiai, pačioms didvalstybėms (ypač Kinijai, Japonijai) naudinga partnerystė su ASEAN, nes tik jos (partnerystės) egzistavimas leidžia save laikyti tam tikru regiono ar politiniu lyderiu. Kadangi kartais sunku nuspręsti, kuri šalis daro regione didžiausią įtaką, tai asociacijos pirmaujančio vaidmens pripažinimas sumažina ar išvis panaikina įtakos karų galimybę.

Kad užsitikrintų ekonominį regiono augimą, ASEAN yra išsikėlusi kelis uždavinius: plėsti laisvosios prekybos teritoriją (kuri iki 2015 m. turėtų apimti visas dabar ASEAN priklausančias šalis), remti laisvą darbo jėgos judėjimą bei sukurti veiksmingą ginčų sprendimo mechanizmą. Taip pat asociacijos rinkai svarbu sėkmingiau konkuruoti su Kinijos bei Indijos rinkomis bei galėti pritraukti gausesnį tiesioginių užsienio investicijų kiekį. Asociacija 2000 m. gegužę pritarė Chiang Mai Iniciatyvai (CMI), kuri suteikė daugybę abipusių valiutos mainų pertvarkymų APT šalyse, kas parūpino saugumą bei stabilumą bet kuriai vietinei valiutai netikėtų krizių atveju. Taip pat pradėta vystyti Bendra Rytų Azijos rinka (angl. East Asian Bond Market), kuria siekiama sumažinti priklausomybę nuo JAV kapitalo ir vietiniais pinigais remti vietines ekonomikas. Galiausiai, remiant stiprioms šalims Kinijai bei Japonijai, tolesnį ASEAN ekonomikos vystymąsi galima vertinti teigiamai. Nors, suprantama, bus tiek krizių, tiek pakilimų, bet asociacijos perspektyvos yra labai šviesios.

Visgi, kaip pažymi Richar Stubbs, ASEAN ateitis lieka neaiški. Dar tebevykstant 1997/98 m. Azijos finansinei krizei, atrodė, kad asociacija gali neatlaikyti savo greito išsiplėtimo pasekmių. Nors iššūkių išliko, bet ASEAN vieną po kito juos pamažu perkopia. Sėkmingą asociacijos egzistenciją atskleidžia aplinkinių šalių reakcijos: 2011 m. kovo 4 d. Rytų Timoras, prieš tai dalyvavęs ASEAN susirinkimuose kaip stebėtojas, pasiprašė priimamas į šią organizaciją. Tačiau kritikai teigia, kad asociacija ir taip turi pakankamai problemų, kad dar priimtų į savo vidų skurdžią valstybę. Kai kurios ASEAN šalys remia Rytų Timoro narystę, pavyzdžiui Indonezija, kuri ilgą laiką buvo okupavusi Rytų Timorą. Tačiau kitos narės teigia, kad verčiau sutelkti dėmesį į ekonomiškai silpnesnes ASEAN nares (Vietnamą, Birmą, Laosą, Kambodžą), kad šios iki 2015 m. spėtų pasirengti numatytam prisijungimui prie laisvosios prekybos teritorijos[75]. Kita vertus, Rytų Timoro užsienio reikalų ministras Zacarias da Costa pareiškė tikintis, kad jo šalis netaps našta ASEAN – Rytų Timoras vystosi labai greitai[76].

Taigi galima sutikti su Richard Stubbs, kad, nors ASEAN ir vystosi gan sėkmingai, iššūkių tikrai dar yra išlikę tiek politiniame, tiek ekonominiame, tiek socialiniame-kultūriniame lygmenyse. Pirma, svarbu stiptinti bendrų asociacijos organų funkcijas bei įtaką ir persvarstyti bendruosius principus, ypač nesikišimą į šalių-narių vidaus reikalus. Antra, svarbu suderinti naujų narių ekonomikas su senesnėmis, kad iki 2015 m. sukūrus bendrą bemuitę ekonominę zoną, kiekviena iš asociacijos valstybių-narių galėtų ja pasinaudoti, tiek Singapūras, tiek Vietnamas ar Kambodža; taip pat ASEAN naudinga atvira bei lanksti ekonominė politika ir gilesnė pačių narių integracija (ne tik politinėje, bet ir ekonominėje sferose). Galiausiai, vienos ASEAN narės, pavyzdžiui Malaizija, turi suderinti bei viena vaga nukreipti savo skirtingų tautybių piliečių grupių interesus, o kitos (kaip Mianmaras) – labiau atsižvelgti į ASEAN Chartijoje išdėstytą pagarbą žmogaus teisėms ir šių laikytis. ASEAN yra daug pasiekusi, ir daug padaryti jai dar yra likę. Pačią asociacijos raidą galima vertinti labai pozityviai, tikint, kad ateityje ASEAN politinė bei ekonominė įtaka dar labiau sustiprės. Asociacijai svarbiausia neužmigti ant pasiekimų ir budriai bei lanksčiai veikti.

 

IŠVADOS

 

ASEAN narių partnerystės pobūdį labiau galima apibrėžti bendradarbiavimo nei integracijos terminu. Prisimindamos skaudžią bei nesaugią praeitį, asociacijai priklausančio šalys labai palankiai vertina bendrą veikimą įvairiose srityse, tačiau kartu saugo savo suverenumą, tai įvesdamos ir į ASEAN įstatus, kur pabrėžiamas nesikišimas į valstybių narių vidaus reikalus, taip pat taikus ginčių sprendimas. Tačiau vis labiau aiškėja, kad, siekdamos nuolatinio ekonominio klestėjimo bei įtakos pasaulyje augimo, ASEAN šalys privalo labiau susitelkti ir veikti kartu per bendras institucijas, kaip ASEAN Sekretoriatas ir kt. Norėdamos išsilaikyti valdžioje, asociacijos valstybių vyriausybės rūpinasi bent jau formaliu išoriniu ekonomikos augimu. Šiame darbe norima padaryti išvadą, kad būtent ekonominio klestėjimo bei valdžios išsaugojimo poreikiai privers ASEAN nares keistis ir kurti visai asociacijai naudą teikiančią politiką, kurios pirmas žingsnis bus bendrų institucijų įtakos stiprinimas ir ASEAN principų persvarstymas, atsižvelgiant į kintančias regiono ir pasaulio ekonomikos, politines bei socialines sąlygas. Kita vertus, patį ASEAN vystymąsi galima vertinti labai teigiamai, palyginus su situacija kuriantis šiai asociacijai. Tiek politinės įtakos, tiek ekonominiu atžvilgiais asociacija smarkiai pasikeitusi nuo savo įkūrimo pradžios, ir šie pokyčiai milžiniški: taikiai sprendžiami narių teritoriniai ginčiai, užmegzti glaudūs diplomatiniai santykiai su aplinkinėmis didvalstybėmis, dėl padidėjusio saugumo sulaukti dideli tiesioginių užsienio investicijų srautai, pradėtas vykdyti bemuitės regiono prekybos planas, išaugęs importas-eksportas bei smarkiai pilnesnės ASEAN vyriausybių sąskaitos pasaulio bankuose.

Didelę įtaką asociacijos ekonominei (ir politinei) raidai turėjo glaudžių santykių su Kinija užmezgimas. ASEAN ir Kinijos santykiai vystėsi nuo priešiškumo bei įtarumo link draugystės bei plataus bendradarbiavimo įvairiose srityse. Labai svarbus jų santykių posūkio momentas buvo Azijos finansų krizė 1997/98 m. Kinijos atsakas, finansiškai pagelbstint nukentėjusių Pietryčių Azijos šalių atsikūrimui, pavyzdžiui, parama Tailandui, ASEAN narėse daugiau nei kada anksčiau padidino pasitikėjimą didžiąja kaimyne. Užmezgusios stiprius ryšius viena su kita, abi partnerės aktyviai dirba, kad išlaikytų stabilius, ilgalaikius santykius ir ateityje, nepaisydamos kartais iškylančių senų teritorinių konfliktų (Spratly ir Paracel salos). Kita vertus, ASEAN viduje kuriamos atsarginės santykių su Kinija strategijos, kuriomis taptų pasinaudota, jeigu didžiosios kaimynės politika asociacijos atžvilgiu pasikeistų į nepriimtiną pusę; saugumą iš anksto mėginama užsitikrinti bendradarbiaujant ir su kitomis galingomis aplinkinėmis užsienio valstybėmis, pavyzdžiui JAV, Japonija, Indija. Kinija gerbia ASEAN poziciją tarptautiniuose santykiuose, žvelgia kaip asociaciją svarbų jėgos centrą Azijoje dėl sumanios jos diplomatijos siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp didžiųjų aplinkinių valstybių: po „šaltojo karo“ didžiosios valstybės ieškojo naujos pusiausvyros tarpusavio santykiuose, ir tuo nemažai pasinaudojo ASEAN, vienydama regioną bei teikdama pasiūlymus bendradarbiauti užtikrinant saugumą bei veiksmingesnius bendrus prekių, paslaugų bei kapitalo srautus. Visgi Kinija galėtų pasinaudodama savo įtaka paskatinti užsienio investuotojus skirti savo kapitalą ne tik jai, bet ir ASEAN šalims, iš anksto suderinusi su kiekviena ASEAN nare jai tinkamiausio užsienio investicinio kapitalo pobūdį.

ASEAN nuo grynai regioninės politikos „šaltojo karo“ laikotarpiu vis labiau ir labiau pereina prie tarptautinio lygmens santykių. Pirmiausia tapo užmegzti santykiai su aplinkinėmis valstybėmis, kurios pradėjo dalyvauti bendruose regioniniuose forumuose. Sukurta ASEAN+1, ASEAN+3, taip pat užmegzti ryšiai su Europos Sąjunga, ir abiejų organizacijų lyderiai diskutuoja reguliariuose viršūnių susitikimuose (ASEM). Draugiški santykiai su kaimynais tapo užtvirtinti saugumo bei ekonominiame lygmenyse: per aplinkines šalis nuvilnijo Draugystės ir bendradarbiavimo sutarčių (TAC), taip pat derybų dėl bendros laisvos ekonominės teritorijos (FTA) bangos. Tarptautiniame lygmenyje asociacijos įtaka stiprėja, tačiau šį procesą labai temdo nesureguliuota narių atsakomybė už bendrų asociacijos vertybių laikymąsi. Jau minėtas taikus ginčų sprendimas neleidžia vienoms ASEAN narėms priversti kitas pakeisti savo vidaus politiką. Tai viena iš sričių, kurias asociacijai vertėtų persvarstyti ir priimti geresnius nei esami rezultatus teikiantį sprendimą, kuris padėtų ASEAN stiprėti tiek išorėje, tiek viduje.

 

The Political And Economic Development Trends of

The Association for Southeast Asia Nations (ASEAN)

Tadas Lovčikas

Summary

 

This paper is written about history of Association for Southeast Asia Nations (ASEAN), especially its political and economic development from the establishment in 1967 until current times. Politically a task was done to describe principles of ASEAN activity, also basic institutions and domestic/foreign policy trends. Economically we investigated such objects as economic growth rates in member-countries, amount and directions of foreign direct investment, also trading relations between ASEAN members and with foreign states; lots of information about ASEAN economic growth are put into special auxiliary tables. The history of ASEAN is divided into certain periods: „cold war“ (1967-1989), „between past and future“ (1990-2008). Finally, we found it actual to discuss this organization‘s future plans: ASEAN vision, perspectives, tasks for the nearest 10 years and current abilities. For this reason various literature and resources were studied, and their list is published in the last pages of this paper.

The investigator can find radical changes in ASEAN policy if he/she compares it with the first decades after establishment in 1967. This organization more and more passes from purely regional politics to international level. At first ASEAN established relations with surrounding countries, which joined common regional forums. Then, ASEAN+1, ASEAN+3 were created, dialogue with European Union (EU) was started and prolonged in Europe-Asia Summits. Friendly partnership was strenghthened in security and economics, too: lots of Treaties of Amity and Cooperation (TAC‘s) were signed, as much as talks about common free trade areas were started and accomplished. The ASEAN‘s influence over international relations is increasing, but this process is highly darkened by poorly controlled members‘ responsibility for observance of common organizational values. For example, peaceful way of dispute solution prevents ASEAN members from forcing some of them to change their domestic policy (for example in Myanmar/Burma). It‘s one of challenges, which ASEAN should revise and accept a better solution, that could help ASEAN to become stronger both inside and outside.

 

 

 

 

 

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

 

Šaltiniai:

1. ASEAN oficiali internetinė svetainė. [Žiūrėta 2011-04-12] Prieiga per internetą: <http://www.asean.org/&gt;.

2. ASEAN-Russia Dialogue Relations [Interaktyvus]. ASEAN Secretariat, April 2011. [Žiūrėta 2011-05-04] Prieiga per internetą: < http://www.aseansec.org/5922.htm&gt;.

3. Berger T. Mark, Beeson Mark. Introduction: “East Asia” or the “Asia-Pacific” [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-03-04/06]. Nuoroda internete: <http://espace.library.uq.edu.au/eserv/UQ:10795/mb_mb.pdf&gt;.

4. Civil Society & the Association of Southeast Asian Nations (ASEAN) [Interaktyvus]. Bangkok, Thailand: ICSW, November, 2001. [Žiūrėta 2011-02-18]. Nuoroda internete: <http://www.icsw.org/publications/ASEAN-paper.pdf&gt;.

5. Condoleezza Rice Press Conference [Interaktyvus]. (Distributed by the Bureau of International Information Programs, U.S. Department of State, 2006. Web site: http://usinfo.state.gov). [Žiūrėta 2011-05-04] Prieiga per internetą: <http://indonesiamatters.com/179/condoleezza-rice-press-conference/&gt;.

6. E. Timor not a burden to Asean: minister [Interaktyvus]. Bangkok, Thailand: Bangkok Post, 2011. [Žiūrėta 2011-04-04]. Nuoroda internete: <http://www.bangkokpost.com/news/asia/224871/e-timor-not-a-burden-to-asean-minister&gt;.

7. Fukasaku, Kiichiro. Southeast Asian Economic Outlook [Interaktyvus]. Bangkok, Thailand: OECD Development Centre, 2009. [Žiūrėta 2011-02-17]. Nuoroda internete: <http://www.oecd.org/dataoecd/29/21/42709733.pdf&gt;.

8. Jamil Maidan Flores, Jun Abad. The Founding of ASEAN [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-02-02]. Nuoroda internete: <http://www.aseansec.org/7069.htm&gt;.

9. McGeown, Kate. East Timor applies to join Asean [Interaktyvus]. Jakarta, Indonesia: BBC News, 2011. [Žiūrėta 2011-04-04]. Nuoroda internete: <http://www.bbc.co.uk/news/world-asia-pacific-12644608&gt;.

10. Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Interaktyvus]. [Brussels, Belgium]: European Policy Centre, 2005. [Žiūrėta 2011-02-02]. Nuoroda internete: <http://se1.isn.ch/serviceengine/Files/ISN/10876/ipublicationdocument_singledocument/FCFD35B0-94D6-4658-9190-5649B455BD57/en/doc_10907_290_en.pdf&gt;.

11. Severino, Rodolfo C. ASEAN engages Russia// Iš: ASEAN-Russia relations [Interaktyvus]. Institute of Southeast Asian Studies, Singapore, 2006. [Žiūrėta 2011-05-04] Prieiga per internetą: <http://books.google.lt/books?id=5mINjc5QjGAC&pg=PA4&lpg=PA4&dq=ASEAN+Russia+relations+1994&source=bl&ots=NEKUfthJL_&sig=uFNKii9AMmhgyJoSQeGn10p169A&hl=ja&ei=ChBTaTQOoKcOvDu9Z0I&sa=X&oi=book_result&ct=result&resnum=1&ved=0CBsQ6AEwAAA#v=onepage&q=ASEAN%20Russia%20relations%201994&f=false&gt;.

12. Simpson, Ralph Arthur. Government intervention in the Malaysian Economy, 1970-1990: Lessons for South Africa [Interaktyvus]. University of the Western Cape, PAR, 2005. [Žiūrėta 2011-05-04]. Prieiga per internetą: <http://www.scribd.com/doc/27637298/Government-Intervention-in-the-Malaysian-Economy-1970-1990&gt;.

13. Southeast Asia: The Long Road Ahead [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-03-07/08]. Nuoroda internete: <http://www.worldscibooks.com/etextbook/4689/4689_chap1_4.pdf&gt;.

14. Southeast Asia Treaty Organization (SEATO), 1954 [Interaktyvus]. Global Security, 2009. [Žiūrėta 2011-05-04]. Prieiga per internetą: <http://www.globalsecurity.org/military/world/int/seato.htm&gt;.

15. Protocol Amending the Treaty of Amity and Cooperation in Southeast Asia// Text of the Treaty of Amity and Cooperation in Southeast Asia and related information [Interaktyvus]. ASEAN Secretariat, 2005, psl. 13-16. [Žiūrėta 2011-05-04] Prieiga per internetą: <http://www.aseansec.org/TAC-KnowledgeKit.pdf&gt;.

16. Selected key ASEAN economic indicators (lentelė) [Interaktyvus]. ASEAN Secretariat, 2010. [Žiūrėta 2011-05-04] Prieiga per internetą: < http://www.aseansec.org/stat/Table2.pdf&gt;.

17. The ASEAN Charter [Interaktyvus]. ASEAN Secretariat, 2009. [Žiūrėta 2011-04-06] Prieiga per internetą: <http://www.aseansec.org/publications/ASEAN-Charter.pdf&gt;.

18. U.S. signs TAC with ASEAN [Interaktyvus]. People‘s Daily Online, 2009. [Žiūrėta 2011-05-04] Prieiga per internetą: < http://english.peopledaily.com.cn/90001/90777/90856/6707759.html&gt;.

19. Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Interaktyvus]. Strategic Studies Institute, 2006. [Žiūrėta 2011-02-21] Nuoroda internete: <http://www.strategicstudiesinstitute.army.mil/pdffiles/PUB735.pdf&gt;.

 

Literatūra:

1. Bellamy, Alex J. Security// Iš: Beeson, Mark (ed.). Contemporary Southeast Asia: Regional Dynamics, National Differences. Houndmills & New York: Palgrave, 2004, psl. 175–191.

2. Bieliūnaitė Živilė. Krizės Pietryčių Azijoje priežastys// Politologija, 1999 m. Nr. 3, psl. 85-143

3. Calvocoressi, Peter. Pasaulio politika 1945–2000 metais. Vilnius: Briedis, 2001.

4. Dobbs–Higginson, S. Michael. Asia Pacific: Its Role in the New World Disorder. Victoria, Australia: Mandarin, 1996.

5. Yusuf Shahid. The East Asian Miracle at the Millennium// Iš: Rethinking the East Asian Miracle. New York: Oxford University Press, 2001, psl. 1-53.

6. Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN/ Iš: Beeson, Mark (ed.). Contemporary Southeast Asia: Regional Dynamics, National Differences. Houndmills & New York: Palgrave, 2004, psl. 234–247.

7. Sumsky, Victor. Russia and ASEAN: emerging partnership in the 1990s and the security of South-East Asia// Autorių kolektyvas. Russia and Asia: The emerging security agenda. Oxford University, 1999, psl. 411-426.

 

[1] Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Interakt.], psl. 15 [Žiūrėta 2011-02-15]

[2] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. iv

[3] Bieliūnaitė Živilė. Krizės Pietryčių Azijoje priežastys// Politologija, 1999 m. Nr. 3, psl. 85-143

[4] Ten pat, psl. 85-143

[5] Ten pat, psl. 109

[6] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 234-247

[7] Berger T. Mark, Beeson Mark. Introduction: “East Asia” or the “Asia-Pacific” [Interaktyvus], psl. 10

[8] Calvocoressi, Peter. Pasaulio politika, 1945-2000, psl. 517

[9] Ten pat, psl. 517

[10] The Founding of ASEAN [Interakt.]. [Žiūrėta 2011-02-02]. Nuoroda internete: <http://www.aseansec.org/7069.htm>

[11] Balkanizacija – regionų, valstybių ar tautų susiskirstymas į mažesnes, jų fragmentacija.

[12] The Founding of ASEAN [Interakt.]. [Žiūrėta 2011-02-07] Nuoroda internete: <http://www.aseansec.org/7069.htm>

[13] Ten pat [žiūrėta 2011-02-07].

[14] About ASEAN [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-04-12] Prieiga per internetą: <http://www.asean.org/about_ASEAN.html&gt;.

[15] Sekretary-General of ASEAN [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-04-12] Prieiga per internetą: <http://www.asean.org/22459.htm&gt;.

[16] Deputy Secretaries-General of ASEAN [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-04-12] Prieiga per internetą: <http://www.asean.org/22465.htm&gt;.

[17] Text of the Treaty of Amity and Cooperation in Southeast Asia and related information [Interakt.]. ASEAN Secretariat, 2005, psl. 13-16. [Žiūrėta 2011-05-04]

[18] U.S. signs TAC with ASEAN [Interaktyvus]. People‘s Daily Online, 2009. [Žiūrėta 2011-05-04]

[19] Southeast Asia Treaty Organization (SEATO), 1954 [Interaktyvus]. Global Security, 2009. [Žiūrėta 2011-05-04]

[20] Ten pat [Žiūrėta 2011-05-04].

[21] Bellamy, Alex J. Security// Iš: Beeson, Mark (ed.). 2004, psl. 180

[22] Ten pat, psl. 179

[23] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. 4

* APEC (angl. Asia-Pacific Economic Cooperation) – Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominis bendradarbiavimas, pradėtas 1989 m. Tai 21 Ramiojo vandenyno pakrantėse esančių valstybių ekonominis forumas, kuriame siekiama regioninės prekybos ir investicijų skatinimo, rinkų liberalizavimo, glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo. APEC priklauso 7 ASEAN narės, būstinė Singapūre.

[24] Southeast Asia: The Long Road Ahead [Interaktyvus], psl. 11

[25] Ten pat, psl. 11

[26] Calvocoressi, Peter. Pasaulio politika, 1945-2000, psl. 517

[27] Bieliūnaitė Živilė. Krizės Pietryčių Azijoje priežastys// Politologija, 1999 m. Nr. 3, psl. 96

[28] Ten pat, psl. 96

[29] Simpson, R. A. Government intervention in the Malaysian Economy, 1970-1990 [Interakt.]. [Žiūrėta 2011-05-04]

[30] Bieliūnaitė Živilė. Krizės Pietryčių Azijoje priežastys// Politologija, 1999 m. Nr. 3, psl. 99-100

[31] Ten pat, psl. 104-105

[32]Yusuf Shahid. The East Asian Miracle at the Millennium// Iš: Rethinking the East Asian Miracle, 2001, psl. 2

[33] Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Inter.], psl. 18 [Žiūrėta 2011-02-15]

[34] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 237

[35] Civil Society & the Association of Southeast Asian Nations (ASEAN) [Interakt.], psl. 6 [Žiūrėta 2011-02-18]

[36] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. 5

[37] Ten pat, psl. 12

[38] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 241

[39] Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Inter.], psl. 13 [Žiūrėta 2011-02-15]

[40] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. 22

[41] Ten pat, psl. 52

[42] Condoleezza Rice Press Conference [Interaktyvus]. U.S. Department of State, 2006. [Žiūrėta 2011-05-04]

[43] Fukasaku, Kiichiro. Southeast Asian Economic Outlook [Interaktyvus], psl. 7 [Žiūrėta 2011-02-17]

[44] Sumsky, V. Russia and ASEAN: emerging partnership in the 1990s and the security of South-East Asia, psl. 411

[45] ASEAN-Russia Dialogue Relations [Interaktyvus]. ASEAN Secretariat, April 2011. [Žiūrėta 2011-05-04]

[46] Severino, Rodolfo C. ASEAN engages Russia [Interaktyvus]. Singapore, 2006, psl. 5. [Žiūrėta 2011-05-04]

[47] Sumsky, V. Russia and ASEAN: emerging partnership in the 1990s and the security of South-East Asia, psl. 412

[48] Ten pat, pl. 413

[49] Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Interakt.], psl. 4 [Žiūrėta 2011-02-02]

[50] Ten pat, psl. 6 [žiūrėta 2011-02-15]

[51] Berger T. Mark, Beeson Mark. Introduction: “East Asia” or the “Asia-Pacific” [Interaktyvus], psl. 40

[52] Bieliūnaitė Živilė. Krizės Pietryčių Azijoje priežastys// Politologija, 1999 m. Nr. 3, psl. 85-143

[53]Yusuf Shahid. The East Asian Miracle at the Millennium// Iš: Rethinking the East Asian Miracle, 2001, psl. 3

[54] Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Interakt.], psl. 16-17 [Žiūrėta 2011-02-15]

[55] Ten pat, psl. 8 [Žiūrėta 2011-02-15]

[56] Ten pat, psl. 5 [Žiūrėta 2011-02-09]

[57] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. 17

[58] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 240

[59] Megha Mukim. ASEAN Foreign Direct Investment Trends: Implications for EU-ASEAN Relations [Inter.], psl. 13 [Žiūrėta 2011-02-15]

[60] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. 17

[61] Ten pat, psl. 19

[62] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 244

[63] McGeown, Kate. East Timor applies to join Asean [Interaktyvus]. Jakarta, Indonesia: BBC News, 2011. [Žiūrėta 2011-04-04].

[64] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 234-235

[65] The ASEAN Charter [Interaktyvus], psl. 2 [žiūrėta 2011-04-06]

[66] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 242

[67] Yuan, Jing-dong. China-ASEAN relations: perspectives, prospects and implications for U.S. interests [Int.], psl. 47

[68] The ASEAN Secretariat [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2011-04-12] Prieiga per internetą: <http://www.asean.org/22467.htm&gt;.

[69] Fukasaku, Kiichiro. Southeast Asian Economic Outlook [Interaktyvus], psl. 3 [Žiūrėta 2011-02-17]

* Duomenys apie Brunėjų, Indoneziją, Malaiziją, Filipinus, Singapūrą, Tailandą ir Vietnamą datuojami 2008 m., o apie Kambodžą, Laosą ir Mianmarą – 2005 m.

[70] Selected key ASEAN economic indicators (lentelė) [Interaktyvus]. Aseansec.org, 2010-07-15. [Žiūrėta 2011-05-04]

[71] Cit. Fukasaku, Kiichiro. Southeast Asian Economic Outlook [Interaktyvus], psl. 5 [Žiūrėta 2011-02-17]

[72] Ten pat, psl. 6; 11-12 [Žiūrėta 2011-02-17]

[73] Civil Society & the Association of Southeast Asian Nations (ASEAN) [Interakt.], psl. 7 [Žiūrėta 2011-02-18]

[74] Stubbs, Richard. Meeting the Challenges of Region-Building in ASEAN// Iš: Beeson, Mark (ed.), psl. 242

[75] McGeown, Kate. East Timor applies to join Asean [Interaktyvus]. Jakarta: BBC News, 2011. [Žiūrėta 2011-04-04]

[76] E. Timor not a burden to Asean: minister [Interaktyvus]. Bangkok: Bangkok Post, 2011. [Žiūrėta 2011-04-04]

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: