Praleisti ir eiti į turinį

Italų pasipriešinimas naciams 1943-1945 m.

rugsėjo 3, 2012

Italų pasipriešinimas naciams Italijoje 1943-1945 m.

Tadas Lovčikas, 2010 (grupinio pranešimo dalis)

Maršalas Pietro Badoglio

1. Politinė opozicija. Maršalo Badoglio vadovaujama vyriausybė tuo tarpu, kol nebuvo atgauta Roma, laikinai įsikūrė Brindizyje. Kol vyko karas, ji gavo visiškai prižiūrėti tik keturias provincijas pietryčių Italijoje ir Sardiniją, o kitą pietuose esančią teritoriją (su Sicilija) laikinai administravo Sąjungininkų Karinė Vyriausybė (AMG). Vėliau, Sąjungininkams puolant, vis daugiau teritorijos tapo atiduota visiškai Badoglio vyriausybės kontrolei, pavyzdžiui Sicilija ir didžioji dalis pietų – 1944 metų vasarį. Badoglio vyriausybės sprendimai visgi buvo labai ribojami, kas itin piktino jos vadovą. Tų pat metų spalio 13 dieną Badoglio vyriausybė paskelbė karą nacistinei Vokietijai ir ėmė telkti italų karines pajėgas – tiek sausumos, tiek jūrų, tiek oro. Kalbant apie jūrų pajėgas, svarbu pažymėti, jog Italijos laivynas spėjo išplaukti į Maltą, todėl jo buvimas Viduržemio jūroje atlaisvino nuo šios pareigos daugybę Sąjungininkų laivų[1]. Badoglio siekė Italijai sąjungininkės statuso, tačiau Čerčilis nesutiko, pripažindamas šią valstybę tik kaip „kartu kariaujančią“ (co-belligerent) šalį[2]. Kita vertus, Badoglio tuo metu daugiausia tegalėjo pasiūlyti 21 menkai apginkluotą diviziją, palyginus su 62 divizijomis, dar egzistavusiomis pasirašant paliaubas 1943 metų rugsėjo pradžioje, todėl dideles pretenzijas jam reikšti išties buvo nelengva.

Badoglio vyriausybei tapo svarbu tapti pripažinta ir tarp karaliaus išvykimą smerkiančių partizanų grupuočių, veikusių dar neišvaduotoje Italijos dalyje, todėl nuolat palaikė ryšį su 1943 metų pabaigoje Romoje susikūrusiu bei labai įtakingu Tautinio Išsilaisvinimo Komitetu (CLN). Dauguma partizanų buvo komunistai, todėl jų lyderių pozicija nulėmė CLN bendradarbiavimo su Badoglio vyriausybe turinį bei formą. Palmiro Togliatti, svarbiausias tuometinis italų komunistų politinis lyderis, nusprendė siekti pokarinės valdžios taikiomis demokratinėmis priemonėmis. Tai lėmė, kad 1944 metų balandžio 22 dieną CLN priklausančių partijų atstovai, išskyrus Veiksmo partiją, prisiekė karaliui bei įėjo į Badoglio vyriausybės sudėtį (pats Togliatti tapo vienu iš penkių ministrų be portfelio).

1944 metais birželio 4 dieną išlaisvinus Romą, pasikeitė visa politinės valdžios laisvojoje Italijoje viršūnė. Kaip prieš pusantro mėnesio buvo pažadėjęs Sąjungininkams, atgavus sostinę, karalius Viktoras Emanuelis III perleido karalystės reikalais rūpintis savo sūnui Umbertui, o pats ilsėjosi. CLN įtaka buvo tokia didelė, kad jie privertė Umbertą pakeisti ir Ministrą Pirmininką. Maršalą Badoglio pakeitė CLN prezidentas Ivanoe Bonomi, antifašistinis liberalas, kuris išlaisvintosios Italijos dalies Ministru Pirmininku išbuvo iki 1945 metų birželio. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šis asmuo buvo socialistas, vėliau pasirinko dešiniąją politinę kryptį. Čerčilį šis paskyrimas labai supykdė, ir jis iš Stalino išgavo sutikimą, jog naujoji Italijos vyriausybė turinti būti paleista, jei tik iškils poreikis. Visgi Didžiosios Britanijos valdžiai nereikėjo daug rūpintis pokyčiais Italijos politinėje valdžioje, nes I. Bonomi, kaip ir britų, vyriausybė nebuvo linkusi Italijoje diegti naujovių. Ivanoe Bonomiui teko suformuoti bei vadovauti koalicinei ministrų tarybai, sudarytai iš trijų didelių (krikščionys demokratai, socialistai, komunistai) ir trijų mažų partijų (Veiksmo partija) atstovų. Tokia vyriausybė menkai ką tenuveikė, ypač atkuriant šalies ekonomiką, kas buvo labai svarbu nuo karo nukentėjusiai Italijai. Taip pat šalyje I. Bonomio vyriausybė nevykdė jokių valstybinės administracijos valymų nuo fašistinių elementų. Galiausiai, tuo laikotarpiu šalyje labai paplito korupcija bei valdininkų cinizmas. Nepasitenkindami esama valstybės politika, kairieji politiniai dariniai galėjo svarstyti apie valdžios perversmą; visgi, nors ir turėjo perversmui įvykdyti daug galimybių, to daryti atsisakė suprasdami, jog visgi Sąjungininkų kariuomenė parems vyriausybę, o ne perversmininkus. Todėl, užuot rengus naują pilietinį karą, pasirinkta patekti į valdžią bei veikti joje demokratiniu būdu.

Taigi po Sąjungininkų armijos išsilaipinimo Italijos pietuose sparčiai ėmė formuotis politinė opozicija, nukreipta prieš fašistinę ir nacistinę diktatūras. Šioje opozicijoje dalyvavo tiek dučės politika nusivylę Musolinio aplinkos žmonės (bendrapartiečiai), taip pat atsikūrusios politinės partijos su savo senaisiais lyderiais, o galiausiai ir pats generolų remiamas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, kuris pasirinko Sąjungininkų stovyklą, norėdamas išsaugoti nesuteptą savo dinastijos reputaciją. Vokietijos įsiveržimas laikinai suskaldė Italiją į dvi dalis, kurių pietinėje kūrėsi laisvos Italijos pokarinė politinė struktūra, karo pabaigoje apimsianti visą šalį.

       2. Visuomenės pasipriešinimo judėjimai Italijoje 1943–1945 metai. Visuomenės pasipriešinimo nacių okupacijai judėjimai pradėjo formuotis iškart atvykus nacistinės Vokietijos kariuomenei. Neapolyje sukilusius ir jau beveik sutriuškintus gyventojus netrukus parėmė atvykę Sąjungininkai, todėl miestas tapo išvaduotas dar 1943 metų rugsėjo 30 – spalio 1 dienomis. Tuo tarpu Romoje kilusį panašų ginkluotą pasipriešinimą vokiečiai numalšino, apie 600 gyventojų žuvo; Italijos sostinė buvo Sąjungininkų išlaisvinta 1944 metų birželį. Kituose Italijos miestuose nebuvo didesnės kovos prieš atvykstančią vokiečių kariuomenę, tačiau pavieniai asmenys pradėjo rengtis ilgai bei sunkiai ginkluotai rezistencijai: pavyzdžiui, mašinos būdavo prikraunamos ginklų ir išvežamos į saugią vietą kalnuose. Tai tapo antinacinio partizaninio judėjimo užuomazgomis. Kita vertus, dalis visuomenės, būtent vidutiniojo sluoksnio dauguma, tebepalaikė Musolinį, kai darbininkai streikavo prieš jo su naciais vykdytą politiką. Tuo tarpu pramonininkai stebėjo situaciją: matydami nacius su fašistais pralaimint, jie ėmėsi laviruoti, siekdami neįžeisti nei vokiečių, nei darbininkų, arba pasirinkdami gudrų kelią kaip FIAT vadovai, kurie nuo 1944 metų balandžio užmezgė slaptus ryšius su Sąjungininkais ir kartu su jais nustatinėjo vokiečiams gaminamos produkcijos kiekius.

Vokiečiai atidengia šviesos artilerijos pabūklo ugnį į partizanus. Italijos šiaurė, 1943–1944 m. žiema

Paulis Ginsborgas skirsto tuometinį italų pasipriešinimo judėjimą į tris dalis. Pirmoji – anksčiau susiformavęs, organizuotas antifašistinis, o kartu ir antinacistinis judėjimas, kuriam priklausė visuomet oponavę Musoliniui asmenys – tai buvo daugiausia Italijoje laikomų neteisėtomis politinių partijų nariai, kentėję už savo politinius įsitikinimus. Tai buvo pirmiausia komunistų partizanai, kurie ėmėsi formuoti vadinamąsias Garibaldžio brigadas. Jie sudarė apie 70 procentų visų Italijos antinacistinių partizanų. Pagal galingumą antros buvo „Teisingumo ir laisvės“ brigados, kurias kūrė Veiksmo partija, pritraukusi į savo gretas daug radikalų bei demokratinių antifašistų[3], kurie siekė sukurti respubliką bei valdžią, suteiksiančią daugiau autonomijos regionams; visgi, nors ir stipri rezistencijos kovose, Veiksmo partija turėjo mažai įtakos visuomenės ir byrėjo viduje, todėl negalėjo įsitvirtinti valdžioje, ką netrukus parodė Ferruccio Parri pavyzdys. Palyginti su komunistais ar Veiksmo partija, kitos partijos (liberalai, krikščionys demokratai) menkai prisidėjo prie pasipriešinimo judėjimo. Krikščionys demokratai iki 1944 metų vasaros buvo nežymi partija, ir tik išlaisvinus Romą jie, remiami popiežiaus Pijaus XII, išaugo į didelę bei įtakingą partiją, kuri, vedama Alcido De Gasperi, ėmėsi dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Socialistai įvairiuose Italijos miestuose steigė jaunų revoliucionierių grupes, kėlusias drąsius ideologinius teiginius apie revoliuciją, darbininkų socialistinę respubliką ir t.t. Antrajai italų pasipriešinimo šakai P. Ginsborgas pagal G. Quazzos modelį priskiria daugybę jaunų šalies gyventojų, kurie nusivylė Musolinio valdymu bei troško esminių pokyčių ir tiesiog spontaniškai reagavo į nacių okupaciją, išeidami į kalnus; šiuos jaunus žmones, be abejo, priešintis skatino ir šaukimas stoti į Salo respublikos kariuomenę bei priverstinio darbo tarnybas. Galiausiai, trečiajai pasipriešinimo judėjimo daliai priklausė dalis buvusių fašistų partijos narių, būtent tie, kurie nusprendė nelaukti visiško fašizmo pralaimėjimo bei pasitraukti į laimėtojų pusę. Kaip dar vieną dalį būtų galima išskirti ir gyventojų streikus, kilusius dėl ekonominės bei socialinės politikos, kurią vykdė okupacinė valdžia; šiuose streikuose neretai kelti ir politiniai reikalavimai, pavyzdžiui, per 1944 metų kovo pradžioje vykusį streiką visoje dar okupuotos Italijos dalyje, kai vien Milano provincijoje protestavo apie 300 tūkstančių darbininkų. Tai buvo daugiau politinis streikas – laukta bendro partizanų puolimo. Tam neįvykus, nieko nepasiekę gyventojai turėjo išsiskirstyti; apie 2 tūkstančius streiko dalyvių tapo ištremta[4].

1943 metų rugsėjo 9 dieną Italijos politinės partijos Romoje suformavo Tautinį Išlaisvinimo komitetą (Comitat di Liberazione Nazionale, CLN). Šis pasmerkė karaliaus išvykimą iš Romos ir nuėjo į pogrindį. Italų partizanai, kovoję prieš nacių okupaciją, atitinkamai organizuotai susitelkė į mažesnius slaptus Tautinio Išsilaisvinimo komitetus. Didžiausi skaičiumi tarp jų, kaip jau minėta, buvo komunistai, kurie turėjo sukūrę slaptą antifašistinę opoziciją dar nuo 1925 metų, visgi dauguma komunistinių grupių veikė šiaurinėje Italijos dalyje, kuri tapo išvaduota vėliausiai, kai piečiau jau buvo susiformavusi dešiniųjų politinių jėgų valdoma politinė struktūra. Visgi komunistai, vadovaujami Palmiro Togliatti, nutarė suvienyti savo jėgas kartu su kita antifašistine bei antinacistine opozicija, o politiniai nesutarimai tapo palikti pokario laikotarpiui, tikintis, jog jie taps išspręsti laisvu gyventojų balsavimu bei išrinkus parlamentą[5]. Taip pat į minėtųjų komitetų sudėtį įėjo krikščionys demokratai, socialistai, kitos mažesnės grupės. Todėl, kaip galima pastebėti, šie komitetai po karo turėjo didelės įtakos Italijos politinių partijų veiklai bei visam šalies gyvenimui. 1944 metais sausį Romoje posėdžiavęs centrinis CLN komitetas suteikė Milano padaliniui ypatingas galias administruoti šiaurinę Italijos dalį. Nuo tada Milano komitetas tapo svarbiausiu pasipriešinimo organu ir pasivadino Tautiniu Komitetu Išlaisvinti Aukštutinei Italijai (CLNAI). Tuo tarpu visam CLN tinklui vadovavo Ivanoe Bonomi, 1944 metais pakeitęs Badoglio Ministro Pirmininko pareigose. Šiaurinėje bei centrinėje Italijos dalyse CLN veikė slaptai, kartu su kitomis partizanų organizacijomis palankiu metu surengdami ginkluotus išpuolius prieš nacių ir fašistų pajėgas. Visos italų partizanų grupuotės, kuriose dalyvavo daug paauglių, buvo per silpnos tiesioginėje kovoje atsilaikyti prieš didesnes fašistų ir nacių karines ar policijos pajėgas, todėl dažniau visgi pasirinkdavo laukimo pasislėpus taktiką, ieškodama patogių progų užpulti okupacinę valdžią. Naciai keršydavo, už vieną nužudytą vokietį nuteisdami mirti 10 italų. Pavyzdžiui, 1944 metų kovą pasipriešinimo grupuotė Romos centre atakos metu nužudė trisdešimt tris nacių karius; atsakydami kovo 24 dieną Ardeatinų olose naciai sušaudė bei palaidojo po žeme 335 aukas, kurių 258 buvo politiniai kaliniai ir 77 – per reidus surinkti žydai[6]. Taigi, kaip galima pastebėti, antifašistinės partijos, nors ir ideologiškai skyrėsi, rezistencinio karo prieš nacistinę okupaciją Italijoje metu sugebėjo organizuotai derinti savo veiksmus, kas tapo labai svarbu kovojant prieš galingesnį priešą.

Kaip jau galėjo padėti atskleisti ką tik aprašytas Ardeatinų olų atvejis, su nacistinės Vokietijos kariuomenės atvykimu į Italijos teritoriją prasidėjo ir sisteminis žydų suiminėjimas bei siuntimas į mirties stovyklas. Italijoje rasiniai įstatymai buvo labai nepopuliarūs, todėl daug italų pasirinko rizikuoti savo gyvybėmis slėpdami nuo okupacinės valdžios tiek žydus, tiek pasipriešinimo kovotojus. Čia didelį vaidmenį taip pat suvaidino bažnyčios, vyrų bei moterų vienuolynai, kur galėjo pasislėpti daugiau žmonių.

Didžiausias partizanų pasipriešinimas naciams bei fašistams fiksuotas šiaurinėje Italijos dalyje, ir šis rezistencinis judėjimas karui einant į pabaigą vis labiau plėtėsi bei stiprėjo. Konkrečiau, 1943 metų pabaigoje šiaurinėje Italijoje buvo apie 9000 partizanų, bet, išvydus nacių žiaurumą (Boves kaimo sudeginimas su visais jų gyventojais, 1943 metų rugsėjis), pasipriešinimo kovotojų šiaurėje ėmė smarkiai gausėti, ir 1944 metų pavasarį jų skaičius siekė 20-30 tūkstančių, o vasarą pasipriešinimo dalyvių skaičius išaugo iki 82 tūkstančių[7]. Kai kuriose jau pilnai kontroliuojamose vietovėse partizanai įsteigdavo savo atskiras respublikas, pavyzdžiui: Karnija (150 tūkstančių gyventojų), Montefiorino (50 tūkstančių gyventojų), Ossola (70 tūkstančių gyventojų). Rezistencijos veiksmai vyko ne vien kalnuose, tačiau ir gyvenvietėse, tiek miestuose, tiek miesteliuose: vadinamieji Gappisti (Gruppi di Azione Patriottica) teroristai juose vykdydavo teroristinius išpuolius, paslėpdami bombas ir žudydami fašistų bei nacių kareivius. Naciai atsakydavo į tai civilių gyventojų žudymu. Kilusius dėl to gyventojų protestus okupacinė Salo respublikos valdžia slopindavo areštais, trėmimais, kurie skatino bėgti į kalnus pas partizanus bei stiprino šių gretas.

Netrukus partizanai, dominuojami komunistų, turėjo sukurtą didelę armiją. Sustiprėjimas leido veikti žymiai atviriau. 1944 metų rugpjūčio pradžioje partizanai suvaidino svarbiausią vaidmenį išlaisvinant Florenciją, o 1945 metų balandį Italijos šiaurėje jie pradėjo lemiamą kovą su nacių ir fašistų karių likučiais. Iškart, CLNAI paskatinus, kilo sukilimas Milane, kur tuo metu buvo ir Musolinis. Matančiam, kad pralaimi, dučei pavyko per kardinolą Šusterį pasimatyti su Sąjungininkų vadais: šie atsisakė bet kokių sąlygų ir pareikalavo besalyginio pasidavimo. Tai privertė nusivylusį Musolinį, saugomą savosios SS palydos, bėgti Šveicarijos sienos link. Jis persirengė vokiečių kareiviu ir prisijungė prie motorizuotos, į šiaurę judančios kolonos, tačiau balandžio 27 dieną šiai kelią užkirto partizanai, būtent italų komunistų 52-oji Garibaldžio brigada. Jos kariai atpažino bei areštavo Musolinį, kuris kitą dieną pasipriešinimo vadų įsakymu tapo sušaudytas, kaip ir jo meilužė Claretta Petacci bei žymūs Italijos fašistų vadai: Pavolini, Gelormini, Starace ir kiti. Kūnai tapo pakabinti žemyn galva Loreto aikštėje Milane.

Rašant apie pasipriešinimo judėjimo efektyvumą karo metu, dera pažymėti, kad jis visgi nebuvo toks stiprus kaip, pavyzdžiui, Jugoslavijoje. Partizanai Sąjungininkams palengvino užimant daugybę miestų bei miestelių. Visgi karui einant į pabaigą, o vokiečių pajėgoms silpstant, partizanų kova pasidarė efektyvesnė: tai lėmė ir didesnė patirtis, sukaupti bei iš priešo pagrobti ginklai, kovotojų skaičiaus augimas. Po karo pasipriešinimo metu susiformavusių organizacijų svarba išaugo daugeriopai, nes iš čia kilo daugybė būsimųjų Italijos politinių ir kitokių lyderių. Be to, organizuotas partizaninis judėjimas leido Italijai išsaugoti savo prestižą: ji galiausiai pasirodė taip pat kovojanti prieš nacistinį bei fašistinį režimus. Galiausiai, rezistencijos laikotarpis leido subręsti pilietinės demokratijos poreikiui, kas paskatino vėliau, 1946 metais, po referendumo, Italiją paskelbti demokratine respublika, atsisakius monarchijos.


[1] CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995, p. 303

[2] CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995, p. 305

[3] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 15

[4] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 22

[5] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 43

[6] GLASER, W. Tom. The Massacre at the Ardeatines Caves, 24 March 1944.

[7] GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 17, 54

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: