Praleisti ir eiti į turinį

Italija 1943-1945

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Naujosios istorijos katedra

Tadas Lovčikas

Istorijos bakalauro studijų programos

Naujosios istorijos III kurso studentas

 REFERATAS

FAŠISTINIO VALDYMO ITALIJOJE PABAIGA (1943–1945 M.):

OPOZICIJA

Darbo vadovė: Dr. Dalia Bukelevičiūtė

 Vilnius 2010

       Turinys

Įvadas …………………………………………………………………………………………………. psl. 2

1. Valdžios opozicija ……………………………………………………………………………….. psl. 3

2. Visuomenės pasipriešinimo judėjimai Italijoje 1943–1945 metais ………………. psl. 6

3. Sąjungininkų kariniai veiksmai …………………………………………………………….. psl. 10

Išvados ……………………………………………………………………………………………….. psl. 12

Literatūra ……………………………………………………………………………………………. psl. 13

Įvadas

1943–1945 metų laikotarpiu didelė Italijos dalis patyrė nacistinę okupaciją, kuri buvo parama žlungančiam Musolinio fašistiniam režimui. Šiame darbe nagrinėta antifašistinė bei antinacistinė opozicija, veikusi dabartinės Italijos teritorijoje. Grynai istoriniu aspektu apžvelgta kiekvienos fašistams bei naciams prieštaraujančios jėgos padėtis bei atitinkami veiksmai, šalia aptariant kiekvienos opozicijos atsiradimo priežastis bei pasireiškusias pasekmes. Šiame referate nagrinėjamas objektas suskirstytas į tris dalis: tai valdžios opozicija, visuomenės pasipriešinimo judėjimai ir Sąjungininkų kariniai veiksmai. Pirmojoje dalyje siekta aprašyti valdžioje buvusių asmenybių nusistatymą bei veiksmus fašistų bei nacistų atžvilgiu, ypač dėmesys kreiptas į karalių, taip pat vyriausybes, karo metu valdžiusias išlaisvintąją Italiją. Antrojoje dalyje tirta, kaip siekiant išvaduoti savo tėvynę iš Musolinio diktatūros, kurią rėmė šiaurinę bei centrinę Italiją okupavę naciai, šioje šalies teritorijoje telkėsi bei kovojo partizanų pasipriešinimo būriai, taip pat vyko kiti visuomenės pasipriešinimo judėjimai; darbe kartu tirta jų reikšmė karo įvykių eigai. Galiausiai, kadangi nuo 1943 metų liepos 10 dienos Italijoje jau buvo išsikėlę Sąjungininkų pajėgos bei pamažu stūmėsi į šalies šiaurę, trečiojoje dalyje aptarti ir šių kariniai veiksmai iki vokiečių pajėgų galutinio pasidavimo Šiaurės Italijoje 1945 metų gegužės 2 dieną.

Rašant naudotasi įvairia spausdintine bei internetine literatūra, labiausiai remtasi Pauliaus Ginsboro knyga A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, kurioje nagrinėjamas laikotarpis aprašytas itin išsamiai bei įdomiai. Naudotos literatūros sąrašas nurodytas šio darbo pabaigoje.

1. Valdžios opozicija

Pirmojoje darbo dalyje aptarta valdžios opozicija Šiaurės Italijos nacių ir fašistų bendrarežimui 1943–1945 metais. Nagrinėta, kaip elgėsi fašistinės ir nacistinės okupacijos atžvilgiu tuometinis Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir po Musolinio suėmimo karo Italijoje metu valdžiusios maršalo Pietro Badoglio bei jį pakeitusio Ivanoe Bonomi vyriausybės.

Viena iš svarbiausių opozicijos Musoliniui jėgų buvo karalius Viktoras Emanuelis III, kuris trečiojo dešimtmečio pradžioje parėmė fašistus, tačiau nemėgo išdidžiai besielgiančio Musolinio. Matydamas artėjantį fašistų pralaimėjimą, karalius nusprendė išgelbėti ją nuo suteptumo Sąjungininkų akivaizdoje, todėl, paremtas savo generolų, ėmė rengti Musolinio pašalinimo iš Ministro Pirmininko pareigų planą.

Nors dučė ir buvo pažadėjęs, kad užsienio pajėgos niekuomet neįžengs į Italijos teritoriją, vis dėlto 1943 metais liepą Sąjungininkai tai padarė. Jie iš Šiaurės Afrikos perkirto Viduržemio jūrą ir išsilaipino Sicilijos saloje, priversdami Musolinį liepos 24 dieną sušaukti Didžiąją Fašistų Tarybą, kuri buvo pagrindinis fašistų partijos organas: dučė tikėjosi, kad šioji vėl perrinks jį valstybės galva. Visgi daugelis kitų fašistų lyderių, ypač Dino Grandi, Roberto Farinacci, kritikavo Musolinio vadovavimą karui, taip pat jie reikalavo, jog dučė pasidalintų galiomis su jais bei karaliumi. Ilgos diskusijos baigėsi balsavimu, kurio metu devyniolikos balsų prieš septynis persvara Musolinis tapo atleistas iš partijos vadovo posto, o Didžioji Fašistų Taryba balsavo už pilnų valdžios galių sugrąžinimą karaliui Viktorui Emanueliui III. Dučė įvykusį balsavimą pavadino bereikšmiu. Visgi jis neįvertino karaliaus, kuris turėjo pakankamai galios atstatydinti Musolinį. Liepos 25 dieną, dučei atvykus pas karalių pasikalbėti, šis įsakmiai paliepė jam atsistatydinti bei nurodė paskyręs maršalą Badoglio nauju Ministru Pirmininku. Abstulbęs Musolinis išėjęs į lauką buvo išvežtas į ligoninę, o paskui areštuotas, kol jo neišvadavo Hitlerio pasiųstas vokiečių specialus parašiutininkų-desantininkų būrys. Taigi fašistinis režimas tapo nuverstas „iš viršaus“, išlaikant kontrolę karaliui ištikimų žmonių rankose.

Prasidėjo vadinamasis „Keturiasdešimt penkių dienų“ laikotarpis, kurio metu kilo daug masinių demonstracijų, švenčiančių fašizmo pabaigą, taip pat iškelti reikalavimai valdžiai kuo skubiau Italiją išvesti iš karo. Ministru Pirmininku tapo išrinktas maršalas Pietro Badoglio (1871–1956 m.), žymus italų karvedys, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, kovojęs Libijoje, Etiopijoje. Naujoji vyriausybė tuoj pat pradėjo slaptas derybas dėl separatinės taikos su Sąjungininkais, tačiau kartu, bijodama Vokietijos, paskelbė, jog Italija lieka ištikima fašizmui bei Ašies pakto narėms. Derybos su pirmaisiais vyko labai lėtai, o antriesiems buvo tuo pat metu žadama, jog Italija nepaliks vokiečių. Netgi imtos slopinti gyventojų antifašistinės demonstracijos, taip pat imtasi priemonių neleisti darbuotojams išeiti iš fabrikų ir prisijungti prie protestų dalyvių. Visgi dviprasmė naujosios Italijos vyriausybės politika lėmė, kad nacistinė Vokietija negalėjo daugiau pasitikėti italais. Badoglio vyriausybė spėjo 1943 metų rugsėjo 3 dieną su Sąjungininkais pasirašyti slaptas paliaubas ir leisti jiems rugsėjo 8-9 dienomis pradėti kariuomenės išsilaipinimą žemyninės Italijos teritorijoje, būtent Salerno paplūdimyje. Rugsėjo 8 dieną apie paliaubas Eisenhoueris paskelbė viešai. Tai lėmė, kad Badoglio vyriausybė, taip pat generalinis štabas turėjo su karaliumi Viktoru Emanueliu III kartu bėgti nuo link sostinės besiveržiančios nacistinės Vokietijos kariuomenės, kuri Romą užėmė dar rugsėjo 9 dieną. Be to, Italijos armijai, tuo metu dar kovojusiai vienoje fronto pusėje su naciais, nebuvo duoti aiškūs nurodymai, kaip ji turinti elgtis, netgi naciams žengiant į Romą. Galima teigti, jog tiek kareiviai, tiek civiliai gyventojai buvo palikti likimo valiai. Daug Italijos armijos divizijų sumišusios subyrėjo arba jų kariai tapo suimti nacių. Tuo tarpu užimtas Italijos dalis naciai perėmė savo kontrolėn ir pavedė vadovauti rugsėjo 12 dieną per staigų reidą išvaduotam Musoliniui. Maršalo Badoglio vadovaujama vyriausybė tuo tarpu, kol nebuvo atgauta Roma, laikinai įsikūrė Brindizyje. Kol vyko karas, ji gavo visiškai prižiūrėti tik keturias provincijas pietryčių Italijoje ir Sardiniją, o kitą pietuose esančią teritoriją (su Sicilija) laikinai administravo Sąjungininkų Karinė Vyriausybė (AMG). Vėliau, Sąjungininkams puolant, vis daugiau teritorijos tapo atiduota visiškai Badoglio vyriausybės kontrolei, pavyzdžiui Sicilija ir didžioji dalis pietų – 1944 metų vasarį. Badoglio vyriausybės sprendimai visgi buvo labai ribojami, kas itin piktino jos vadovą. Tų pat metų spalio 13 dieną Badoglio vyriausybė paskelbė karą nacistinei Vokietijai ir ėmė telkti italų karines pajėgas – tiek sausumos, tiek jūrų, tiek oro. Kalbant apie jūrų pajėgas, svarbu pažymėti, jog Italijos laivynas spėjo išplaukti į Maltą, todėl jo buvimas Viduržemio jūroje atlaisvino nuo šios pareigos daugybę Sąjungininkų laivų[1]. Badoglio siekė Italijai sąjungininkės statuso, tačiau Čerčilis nesutiko, pripažindamas šią valstybę tik kaip „kartu kariaujančią“ (co-belligerent) šalį. Kita vertus, Badoglio tuo metu daugiausia tegalėjo pasiūlyti 21 menkai apginkluotą diviziją, palyginus su 62 divizijomis, dar egzistavusiomis pasirašant paliaubas 1943 metų rugsėjo pradžioje[2], todėl dideles pretenzijas jam reikšti išties buvo nelengva.

Badoglio vyriausybei tapo svarbu tapti pripažinta ir tarp karaliaus išvykimą smerkiančių partizanų grupuočių, veikusių dar neišvaduotoje Italijos dalyje, todėl nuolat palaikė ryšį su 1943 metų pabaigoje Romoje susikūrusiu bei labai įtakingu Tautinio Išsilaisvinimo Komitetu (CLN). Dauguma partizanų buvo komunistai, todėl jų lyderių pozicija nulėmė CLN bendradarbiavimo su Badoglio vyriausybe turinį bei formą. Palmiro Togliatti, svarbiausias tuometinis italų komunistų politinis lyderis, nusprendė siekti pokarinės valdžios taikiomis demokratinėmis priemonėmis. Tai lėmė, kad 1944 metų balandžio 22 dieną CLN priklausančių partijų atstovai, išskyrus Veiksmo partiją, prisiekė karaliui bei įėjo į Badoglio vyriausybės sudėtį (pats Togliatti tapo vienu iš penkių ministrų be portfelio).

Taigi nuo 1943 metų rugsėjo Italija tapo padalinta į dvi dalis – labiau agrarinė pietinė, kurią tebevaldė karalius bei Sąjungininkų remiama Badoglio vyriausybė, taip pat didelę teritoriją ten prižiūrėjo AMG, ir pramoninė šiaurinė dalis, pavadinta Italijos Socialine Respublika, arba Salo Respublika, valdyta nacistinės Vokietijos kontroliuojamo Musolinio. Galima teigti, kad padalintoji Italija atsidūrė įdomaus pilietinio karo padėtyje: tai buvo karas, kai šalia abiejose fronto pusėse kovojusių tos pat šalies gyventojų italų aktyviai veikė kitų šalių kariuomenės. Svarbu pažymėti, kad karaliaus valdžios nebuvimas nacių bei fašistų užimtoje Italijos dalyje tarp tenykščių gyventojų paliko tam tikrą politinį vakuumą, kurį netrukus užpildė demokratinės respublikos siekiai. Kita vertus, karalius simbolizavo valstybę ir, būdamas pietinėje Italijos dalyje, aiškiai parodė, kad liko su tauta ir kurioje pusėje jis pats yra.

1944 metais birželio 4 dieną išlaisvinus Romą, pasikeitė visa politinės valdžios laisvojoje Italijoje viršūnė. Kaip prieš pusantro mėnesio buvo pažadėjęs Sąjungininkams, atgavus sostinę, karalius Viktoras Emanuelis III perleido karalystės reikalais rūpintis savo sūnui Umbertui, o pats išvyko ilsėtis. CLN įtaka buvo tokia didelė, kad jie privertė Umbertą II pakeisti ir Ministrą Pirmininką. Maršalą Badoglio pakeitė CLN prezidentas Ivanoe Bonomi, antifašistinis liberalas, kuris išlaisvintosios Italijos dalies Ministru Pirmininku išbuvo iki 1945 metų birželio. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šis asmuo buvo socialistas, vėliau pasirinko dešiniąją politinę kryptį. Čerčilį šis paskyrimas labai supykdė, ir jis iš Stalino išgavo sutikimą, jog naujoji Italijos vyriausybė turinti būti paleista, jei tik iškils poreikis. Visgi Didžiosios Britanijos valdžiai nereikėjo daug rūpintis pokyčiais Italijos politinėje valdžioje, nes I. Bonomi, kaip ir britų, vyriausybė nebuvo linkusi Italijoje diegti naujovių. Ivanoe Bonomiui teko suformuoti bei vadovauti koalicinei ministrų tarybai, sudarytai iš trijų didelių (krikščionys demokratai, socialistai, komunistai) ir trijų mažų partijų (Veiksmo partija) atstovų. Tokia vyriausybė menkai ką tenuveikė, ypač atkuriant šalies ekonomiką, kas buvo labai svarbu nuo karo nukentėjusiai Italijai. Taip pat šalyje I. Bonomio vyriausybė nevykdė jokių valstybinės administracijos valymų nuo fašistinių elementų. Galiausiai, tuo laikotarpiu šalyje labai paplito korupcija bei valdininkų cinizmas. Nepasitenkindami esama valstybės politika, kairieji politiniai dariniai galėjo svarstyti apie valdžios perversmą; visgi, nors ir turėjo perversmui įvykdyti daug galimybių, to daryti atsisakė suprasdami, jog visgi Sąjungininkų kariuomenė parems vyriausybę, o ne perversmininkus. Todėl, užuot rengus naują pilietinį karą, pasirinkta patekti į valdžią bei veikti joje demokratiniu būdu.

Taigi po Sąjungininkų armijos išsilaipinimo Italijoje sparčiai ėmė formuotis politinė opozicija, nukreipta prieš fašistinę ir nacistinę diktatūras. Šioje opozicijoje dalyvavo tiek dučės politika nusivylę Musolinio aplinkos žmonės (bendrapartiečiai), taip pat atsikūrusios politinės partijos su savo senaisiais lyderiais, o galiausiai ir pats generolų remiamas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, kuris pasirinko Sąjungininkų stovyklą, norėdamas išsaugoti nesuteptą savo dinastijos reputaciją. Vokietijos įsiveržimas laikinai suskaldė Italiją į dvi dalis, kurių pietinėje kūrėsi laisvos Italijos pokarinė politinė struktūra, karo pabaigoje apimsianti visą šalį.

2. Visuomenės pasipriešinimo judėjimai Italijoje 1943–1945 metais

Šioje darbo dalyje aprašytos Italijos visuomenės opozicijos fašistinei bei nacistinei diktatūrai formos 1943–1945 metais. Ypač gilintasi į italų partizanų veiklą, jos ypatumus bei pasekmes.

Visuomenės pasipriešinimas fašistiniam režimui itin suaktyvėjo po daugybės nesėkmingų Musolinio karinių žygių, į kuriuos jis išsirengė pats ar skatinamas A. Hitlerio: tai buvo ir kariuomenės pažeminimas Graikijoje bei Afrikoje, kur pastarojoje Sąjungininkai iki gegužės galutinai sutriuškino Ašies pajėgas ir 1943 metų liepą išsilaipino į Sicilijos salą; taip pat tais metais vasarį Rytų fronte Sovietinė armija Staliningrade pagaliau visiškai apsupo bei privertė pasiduoti generolo fon Pauliaus vadovaujamos armijos likučius – ten taip pat būta italų dalinių. Galiausiai, prasidėjo Sąjungininkų rengiami oro antpuoliai, trūko maisto ir greitai kildavo kainos. Visa tai lėmė, kad dar 1943 metų kovą įvairiose Italijos gamyklose kilo darbuotojų streikai, pavyzdžiui kovo 5 dieną sustabdytas darbas Rasetti fabrike Turine; nors tapo iškviesta policija ir dešimt streiko dalyvių areštuota, kovo 7 dieną streikai jau vyko devyniose tame mieste buvusiose gamyklose, daugiausia keliant ekonominius reikalavimus, nuo atlyginimo už patirtus nuostolius oro antpuolių metu iki geresnių gyvenimo sąlygų. Darbuotojų streikai plėtėsi, priversdami balandžio mėnesį darbdavius bei vyriausybę paskelbti dideles nuolaidas. Tai paliko didelį įspūdį tiek Italijoje, tiek užsienyje, jog keičiasi buvęs teigiamas italų visuomenės požiūris į fašistinę diktatūrą, ir jie gali bendromis jėgomis pakeisti Musolinio vykdomą politiką ar net nuversti jo diktatūrinį valdymą. Taigi ne vien karaliaus Emanuelio III surengtas pučas, bet ir šie, truputį ankstesni, įvykiai galėjo šiek tiek paskatinti Hitlerį nepasitikėti Musolinio Italija kaip pietiniu apsauginiu skydu ir ten įvesti vokiečių armiją, kas ir buvo padaryta 1943 metų rugsėjį.

Paulis Ginsborgas savo knygoje A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, remdamasis Guido Quazza, skirsto tuometinį italų pasipriešinimo judėjimą į tris dalis. Pirmoji – anksčiau susiformavęs, organizuotas antifašistinis, o kartu ir antinacistinis judėjimas, kuriam priklausė visuomet oponavę Musoliniui asmenys – tai buvo daugiausia Italijoje laikomų neteisėtomis politinių partijų nariai, kentėję už savo politinius įsitikinimus. Tai buvo pirmiausia komunistų partizanai, kurie ėmėsi formuoti vadinamąsias Garibaldžio brigadas. Jie sudarė apie 70 procentų visų Italijos antinacistinių partizanų. Pagal galingumą antros buvo „Teisingumo ir laisvės“ brigados, kurias kūrė Veiksmo partija, pritraukusi į savo gretas daug radikalų bei demokratinių antifašistų[3], kurie siekė sukurti respubliką bei valdžią, suteiksiančią daugiau autonomijos regionams; visgi, nors ir stipri rezistencijos kovose, Veiksmo partija turėjo mažai įtakos visuomenės ir byrėjo viduje, todėl negalėjo įsitvirtinti valdžioje, ką netrukus parodė Ferruccio Parri pavyzdys. Palyginti su komunistais ar Veiksmo partija, kitos partijos (liberalai, krikščionys demokratai) menkai prisidėjo prie pasipriešinimo judėjimo. Krikščionys demokratai iki 1944 metų vasaros buvo nežymi partija, ir tik išlaisvinus Romą jie, remiami popiežiaus Pijaus XII, išaugo į didelę bei įtakingą partiją, kuri, vedama Alcido De Gasperi, ėmėsi dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Socialistai įvairiuose Italijos miestuose steigė jaunų revoliucionierių grupes, kėlusias drąsius ideologinius teiginius apie revoliuciją, darbininkų socialistinę respubliką ir t.t. Antrajai italų pasipriešinimo šakai P. Ginsborgas pagal G. Quazzos modelį priskiria daugybę jaunų šalies gyventojų, kurie nusivylė Musolinio valdymu bei troško esminių pokyčių ir tiesiog spontaniškai reagavo į nacių okupaciją, išeidami į kalnus; šiuos jaunus žmones, be abejo, priešintis skatino ir šaukimas stoti į Salo respublikos kariuomenę bei priverstinio darbo tarnybas. Galiausiai, trečiajai pasipriešinimo judėjimo daliai priklausė dalis buvusių fašistų partijos narių, būtent tie, kurie nusprendė nelaukti visiško fašizmo pralaimėjimo bei pasitraukti į laimėtojų pusę. Kaip dar vieną dalį būtų galima išskirti ir gyventojų streikus, kilusius dėl ekonominės bei socialinės politikos, kurią vykdė okupacinė valdžia; šiuose streikuose neretai kelti ir politiniai reikalavimai, pavyzdžiui, per 1944 metų kovo pradžioje vykusį streiką visoje dar okupuotos Italijos dalyje, kai vien Milano provincijoje protestavo apie 300 tūkstančių darbininkų. Tai buvo daugiau politinis streikas – laukta bendro partizanų puolimo. Tam neįvykus, nieko nepasiekę gyventojai turėjo išsiskirstyti; apie 2 tūkstančius streiko dalyvių tapo ištremta[4].

Visuomenės pasipriešinimo nacių okupacijai judėjimai pradėjo formuotis iškart atvykus nacistinės Vokietijos kariuomenei. Neapolyje sukilusius ir jau beveik sutriuškintus gyventojus netrukus parėmė atvykę Sąjungininkai, todėl miestas tapo išvaduotas dar 1943 metų rugsėjo 30 – spalio 1 dienomis. Tuo tarpu Romoje kilusį panašų ginkluotą pasipriešinimą vokiečiai numalšino, apie 600 gyventojų žuvo; Italijos sostinė buvo Sąjungininkų išlaisvinta 1944 metų birželį. Kituose Italijos miestuose nebuvo didesnės kovos prieš atvykstančią vokiečių kariuomenę, tačiau pavieniai asmenys pradėjo rengtis ilgai bei sunkiai ginkluotai rezistencijai: pavyzdžiui, mašinos būdavo prikraunamos ginklų ir išvežamos į saugią vietą kalnuose. Tai tapo antinacinio partizaninio judėjimo užuomazgomis. Kita vertus, dalis visuomenės, būtent vidutiniojo sluoksnio dauguma, tebepalaikė Musolinį, kai darbininkai streikavo prieš jo su naciais vykdytą politiką. Tuo tarpu pramonininkai stebėjo situaciją: matydami nacius su fašistais pralaimint, jie ėmėsi laviruoti, siekdami neįžeisti nei vokiečių, nei darbininkų, arba pasirinkdami gudrų kelią kaip FIAT vadovai, kurie nuo 1944 metų balandžio užmezgė slaptus ryšius su Sąjungininkais ir kartu su jais nustatinėjo vokiečiams gaminamos produkcijos kiekius.

1943 metų rugsėjo 9 dieną Italijos politinės partijos Romoje suformavo Tautinį Išlaisvinimo komitetą (Comitat di Liberazione Nazionale, CLN). Šis pasmerkė karaliaus išvykimą iš Romos ir nuėjo į pogrindį. Italų partizanai, kovoję prieš nacių okupaciją, atitinkamai organizuotai susitelkė į mažesnius slaptus Tautinio Išsilaisvinimo komitetus. Didžiausi skaičiumi tarp jų, kaip jau minėta, buvo komunistai, kurie turėjo sukūrę slaptą antifašistinę opoziciją dar nuo 1925 metų, visgi dauguma komunistinių grupių veikė šiaurinėje Italijos dalyje, kuri tapo išvaduota vėliausiai, kai piečiau jau buvo susiformavusi dešiniųjų politinių jėgų valdoma politinė struktūra. Visgi komunistai, vadovaujami Palmiro Togliatti, nutarė suvienyti savo jėgas kartu su kita antifašistine bei antinacistine opozicija, o politiniai nesutarimai tapo palikti pokario laikotarpiui, tikintis, jog jie taps išspręsti laisvu gyventojų balsavimu bei išrinkus parlamentą[5]. Taip pat į minėtųjų komitetų sudėtį įėjo krikščionys demokratai, socialistai, kitos mažesnės grupės. Todėl, kaip galima pastebėti, šie komitetai po karo turėjo didelės įtakos Italijos politinių partijų atsikūrimui bei margumui. 1944 metais sausį Romoje posėdžiavęs centrinis CLN komitetas suteikė Milano CLN komitetui ypatingas galias administruoti šiaurinę Italijos dalį. Nuo tada Milano komitetas tapo svarbiausiu pasipriešinimo organu ir pasivadino Tautiniu Komitetu Išlaisvinti Aukštutinei Italijai (CLNAI). Tuo tarpu visam CLN tinklui vadovavo Ivanoe Bonomi, 1944 metais pakeitęs Badoglio Ministro Pirmininko pareigose. Šiaurinėje bei centrinėje Italijos dalyse CLN veikė slaptai, kartu su kitomis partizanų organizacijomis palankiu metu surengdami ginkluotus išpuolius prieš nacių ir fašistų pajėgas. Visos italų partizanų grupuotės, kuriose dalyvavo daug paauglių, buvo per silpnos tiesioginėje kovoje atsilaikyti prieš didesnes fašistų ir nacių karines ar policijos pajėgas, todėl dažniau visgi pasirinkdavo laukimo pasislėpus taktiką, ieškodama patogių progų užpulti okupacinę valdžią. Vokiečiai keršydavo, už vieną nužudytą vokietį nuteisdami mirti 10 italų. Pavyzdžiui, 1944 metų kovą pasipriešinimo grupuotė Romos centre atakos metu nužudė trisdešimt tris vokiečius; atsakydami kovo 24 dieną Ardeatinų olose vokiečiai sušaudė bei palaidojo po žeme 335 aukas, kurių 258 buvo politiniai kaliniai ir 77 – per reidus surinkti žydai[6]. Taigi, kaip galima pastebėti, antifašistinės partijos, nors ir ideologiškai skyrėsi, rezistencinio karo prieš nacistinę okupaciją Italijoje metu sugebėjo organizuotai derinti savo veiksmus, kas tapo labai svarbu kovojant prieš galingesnį priešą.

Kaip jau galėjo padėti atskleisti ką tik aprašytas Ardeatinų olų atvejis, su nacistinės Vokietijos kariuomenės atvykimu į Italijos teritoriją prasidėjo ir sisteminis žydų suiminėjimas bei siuntimas į mirties stovyklas. Italijoje rasiniai įstatymai buvo labai nepopuliarūs, todėl daug italų pasirinko rizikuoti savo gyvybėmis slėpdami nuo okupacinės valdžios tiek žydus, tiek pasipriešinimo kovotojus. Čia didelį vaidmenį taip pat suvaidino bažnyčios, vyrų bei moterų vienuolynai, kur galėjo pasislėpti daugiau žmonių.

Didžiausias partizanų pasipriešinimas naciams bei fašistams fiksuotas šiaurinėje Italijos dalyje, ir šis rezistencinis judėjimas karui einant į pabaigą vis labiau plėtėsi bei stiprėjo. Konkrečiau, 1943 metų pabaigoje šiaurinėje Italijoje buvo apie 9000 partizanų, bet, išvydus nacių žiaurumą (Boves kaimo sudeginimas su visais jų gyventojais, 1943 metų rugsėjis), pasipriešinimo kovotojų šiaurėje ėmė smarkiai gausėti, ir 1944 metų pavasarį jų skaičius siekė 20-30 tūkstančių, o vasarą pasipriešinimo dalyvių skaičius išaugo iki 82 tūkstančių[7]. Kai kuriose jau pilnai kontroliuojamose vietovėse partizanai įsteigdavo savo atskiras respublikas, pavyzdžiui: Karnija (150 tūkstančių gyventojų), Montefiorino (50 tūkstančių gyventojų), Ossola (70 tūkstančių gyventojų). Rezistencijos veiksmai vyko ne vien kalnuose, tačiau ir gyvenvietėse, tiek miestuose, tiek miesteliuose: vadinamieji Gappisti (Gruppi di Azione Patriottica) teroristai juose vykdydavo teroristinius išpuolius, paslėpdami bombas ir žudydami fašistų bei nacių kareivius. Naciai atsakydavo į tai civilių gyventojų žudymu. Kilusius dėl to gyventojų protestus okupacinė Salo respublikos valdžia slopindavo areštais, trėmimais, kurie skatino bėgti į kalnus pas partizanus bei stiprino šių gretas.

Netrukus partizanai, dominuojami komunistų, turėjo sukurtą didelę armiją, kuri kėlė grėsmę ne tik fašistų ir nacių pajėgoms, bet ir patiems Sąjungininkams. Sustiprėjimas leido veikti žymiai atviriau. 1944 metų rugpjūčio pradžioje partizanai suvaidino svarbiausią vaidmenį išlaisvinant Florenciją, o 1945 metų pavasarį, nepaisant sunkios 1944-1945 metų žiemos, Italijos šiaurėje jie su Sąjungininkais pradėjo lemiamą kovą prieš nacių ir fašistų karių likučius. Iškart, CLNAI paskatinus, balandžio 25 dieną kilo sukilimas Milane, kur tuo metu buvo ir Musolinis. Matančiam, kad pralaimi, dučei pavyko per kardinolą Šusterį pasimatyti su Sąjungininkų vadais: šie atsisakė bet kokių sąlygų ir pareikalavo besalyginio pasidavimo. Tai privertė nusivylusį Musolinį, saugomą savosios SS palydos, bėgti Šveicarijos sienos link. Jis persirengė vokiečių kareiviu ir prisijungė prie motorizuotos, į šiaurę judančios kolonos, tačiau balandžio 27 dieną šiai kelią užkirto partizanai, būtent italų komunistų 52-oji Garibaldžio brigada. Jos kariai atpažino bei areštavo Musolinį, kuris kitą dieną pasipriešinimo vadų įsakymu tapo sušaudytas, kaip ir jo meilužė Claretta Petacci bei žymūs Italijos fašistų vadai: Pavolini, Gelormini, Starace ir kiti. Kūnai tapo pakabinti žemyn galva Loreto aikštėje Milane.

Rašant apie italų pasipriešinimo judėjimo efektyvumą karo metu, dera pažymėti, kad jis, nors ir pasižymėjo didele įvairove, visgi nebuvo toks stiprus kaip, pavyzdžiui, Jugoslavijoje. Partizanai Sąjungininkams palengvino užimant daugybę miestų bei miestelių. Visgi karui einant į pabaigą, o vokiečių pajėgoms silpstant, partizanų kova pasidarė efektyvesnė: tai lėmė ir didesnė patirtis, sukaupti bei iš priešo pagrobti ginklai, kovotojų skaičiaus augimas. Po karo pasipriešinimo metu susiformavusių organizacijų svarba išaugo daugeriopai, nes iš čia kilo daugybė būsimųjų Italijos politinių ir kitokių lyderių. Be to, organizuotas partizaninis judėjimas leido Italijai išsaugoti savo prestižą: ji galiausiai pasirodė taip pat kovojanti prieš nacistinį bei fašistinį režimus. Galiausiai, rezistencijos laikotarpis leido subręsti pilietinės demokratijos poreikiui, kas paskatino vėliau, 1946 metais, po referendumo, Italiją paskelbti demokratine respublika, atsisakius monarchijos.

3. Sąjungininkų kariniai veiksmai

Šioje darbo dalyje aptarti Sąjungininkų kariniai veiksmai Italijos teritorijoje 1943–1945 metais, būtent nuo išsilaipinimo Sicilijoje 1943 metų liepos 10 dieną iki nacių galutinio pasidavimo Italijoje 1945 metų gegužės 2 dieną. Siekta grynai istoriniu aspektu pažvelgti į karo eigą minėtoje teritorijoje, aprašant svarbiausius įvykius.

1942 metų lapkričio pradžioje Didžiosios Britanijos armija triuškinamai įveikė Egipte likusias vokiečių bei italų jungtines pajėgas bei nužygiavo į vakarus, kur susijungė su generolo Eizenhouerio vadovaujama amerikiečių kariuomene, dislokuota Prancūzijos Šiaurės Afrikoje. 1943 metų gegužę vokiečių ir italų kariuomenės tapo galutinai išvytos iš visos Šiaurės Afrikos, taip paliekant Sąjungininkams laisvą kelią pulti dar šiauriau, kertant Viduržemio jūrą. Dar Kasablankos konferencijoje, vykusioje 1943 metų sausio pabaigoje, Sicilija tapo numatyta kaip kitas Sąjungininkų puolimo objektas. Ten išsilaipinta jau tų pat metų liepos 10 dieną. Prasidėjo paliaubų ir taikos derybos su Musolinį po šio arešto pakeitusia maršalo Badoglio vyriausybe. Roma pirmąkart tapo bombarduota dar liepos 19 dieną: tai galėjo paspartinti karaliaus sprendimą areštuoti Musolinį. Pagal rugsėjo 3 dienos paliaubų susitarimą su Badoglio vyriausybe, rugsėjo 8 dieną Sąjungininkų kariai Salerno paplūdimyje išsikėlė į žemyninę Italiją. Naciai dar anksčiau susivokė, ką Sąjungininkai ketina daryti, todėl pirmiausia perėmė tinkamų nusileisti lėktuvams vietų kontrolę, ir Sąjungininkų vadovybė negalėjo pasiųsti į Romos šiaurę parašiutininkų, ką buvo prižadėję Badoglio vyriausybei. Nuo tada su dideliais nuostoliais Sajungininkų sausumos pajėgos, remiamos iš oro, pamažu stūmėsi Italijos šiaurės link, kovodami prieš paremti Musoliniui atvykusias nacių karines pajėgas bei fašistų kovinius dalinius.

Išsikėlusią Italijoje Sąjungininkų kariuomenę, būtent 15-ąją Armijų grupę, sudarė dvi dalys: 8-oji, generolo Bernardo Montgomerio vadovaujama, britų armija ir 5-oji amerikiečių armija, vadovaujama generolo Martino W. Clarko; iš viso 1943 metų spalį buvo 11 divizijų, nes, Kvebeko konferencijos reikalavimu, dalis dar rugpjūčio mėnesį tapo atitraukta dėl rengiamo išsilaipinimo Vakarų Europoje. Visgi ir toks kiekis sugebėjo kovoti prieš 20 nacių divizijų. Visos 15-osios Armijų grupės veiksmus koordinavo už tai atsakingas tuomet dar generolas Haroldas Aleksanderis, kurį 1944 metų gruodį pakeitė generolas Clarkas. Išlipę skirtingose vietose, rugsėjo 16 dieną britų ir amerikiečių kariai susitiko ir suvienijo savo jėgas. Labai tapo svarbu užimti artimiausius lėktuvų nutūpimo takus, kad galėtų leistis Sąjungininkų lėktuvai ir iš ten kilti negalėtų priešo bombonešiai. Tai ir buvo padaryta, rugsėjo 27 dieną, Fodžijoje užėmus oro pakilimo takus. Rudens pabaigoje Sąjungininkai jau buvo įsitvirtinę Italijos pietuose, išstumti būtų buvę sunku.

Judėjimą lėtino daugybė upių, per kurias karo inžinieriai nutiesdavo laikinus tiltus, taip pat labai kalnuotas reljefas. Vokiečiai išnaudojo krašto geografines vingrybes ir smarkiai priešinosi, ypač prie Volturno upės, taip pat vadinamajai Žiemos linijai priskirto Monte Casino kalnų masyvo, kur kruvini mūšiai užtruko nuo 1943 metų gruodžio iki 1944 metų gegužės 18 dienos, kai, praradę apie 100 tūkstančių karių, Sąjungininkai šią poziciją pagaliau visiškai paėmė. 1943 metų gruodį prie jų prisijungė pastiprinimas – amerikiečių ginklais apginkluotas prancūzų korpusas. Mūšio eigai taip pat buvo svarbus generolo Clarko sprendimas pasiųsti VI amerikiečių korpusą nusileisti Ancijuje, už Žiemos linijos, dvigubai arčiau Romos. Nepaisant smarkios nacių artilerijos, VI korpusas 1944 metų sausio 22 dieną įvykdė savo užduotį bei pamažu veržėsi gilyn į kraštą. Puikiai pasižymėjo ir 8-ajai britų armijai priklausęs II-asis Lenkų korpusas, vadovaujamas generolo Anderso. Visgi nepavyko pagal planą apsupti Monte Casino kalnų masyve įsitvirtinusių vokiečių, kurie spėjo laiku pasitraukti Romos link. Šiaip ar taip, Monte Casino mūšis buvo lemiamas, nes jis atvėrė kelią į Romą, kuri tapo išvaduota birželio 4 dieną. Sostinės gyventojai, prieš kelis mėnesius patyrę Ardeatinų olų skerdynes, kur buvo sunaikinta daug pasipriešinimo judėjimo vadovų ir narių, nesiryžo rengti išankstinio sukilimo mieste, todėl tiesiog laukė išvaduotojų.

Nacių kariuomenė kartu su fašistų daliniais įsitvirtino vadinamojoje Gotų linijoje, kuri buvo Apeninų kalnų šiaurinėje dalyje. Sąjungininkai pradėjo šios vietos puolimą 1944 metų rugsėjį, ir smarkūs bei kruvini karo veiksmai užtruko apie tris mėnesius, kol nacių ir fašistų pajėgos buvo priverstos trauktis. 1945 metų pavasarį prasidėjo Sąjungininkų įsiveržimas į Po upės slėnį, suduodamas galutinius triuškinančius smūgius nacių ir fašistų kariniams daliniams, bei priversdamas balandžio 28 dieną vietinius nacių generolus pasirašyti paliaubų sutartis, kurios galutinai įsigaliojo 1945 metų gegužės 2 dieną.

Taigi Sąjungininkų kariuomenės veiksmai Italijoje nulėmė fašistinės ir nacistinės diktatūros joje pabaigą. Kaip buvo galima pastebėti, tai buvo pasiekta daugybės karių gyvybių sąskaita, pavyzdžiui mūšyje dėl Monte Casino kalnų masyvo. Vietiniuose karo veiksmuose dalyvavo kareiviai iš daugybės šalių, tarp kurių jau paminėta Didžioji Britanija su savo dominijomis, JAV, Prancūzija, Lenkija. Kovos Italijoje atvėrė dar vieną frontą Antrajame pasauliniame kare, labiau išskaidydamos nacių jėgas jų tuomet milžiniškoje Trečiojo Reicho imperijoje, kuri artėjo link galutinio sutriuškinimo.

Išvados

1. 1943–1945 metų Italijos istorijos periodą galima pavadinti pereinamuoju laikotarpiu iš monarchijos į demokratinę respubliką.

2. Po Sąjungininkų armijos išsilaipinimo Italijoje sparčiai ėmė formuotis politinė opozicija, nukreipta prieš fašistinę ir nacistinę diktatūras. Šioje opozicijoje dalyvavo tiek dučės politika nusivylę Musolinio aplinkos žmonės (bendrapartiečiai), taip pat atsikūrusios politinės partijos su savo senaisiais lyderiais, o galiausiai ir pats generolų remiamas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, kuris pasirinko Sąjungininkų stovyklą, norėdamas išsaugoti nesuteptą savo dinastijos reputaciją. Vokietijos įsiveržimas laikinai suskaldė Italiją į dvi dalis, kurių pietinėje kūrėsi laisvos Italijos pokarinė politinė struktūra, karo pabaigoje apimsianti visą šalį.

3. Rašant apie italų pasipriešinimo judėjimo efektyvumą karo metu, dera pažymėti, kad jis, nors ir pasižymėjo didele įvairove, visgi nebuvo toks stiprus kaip, pavyzdžiui, Jugoslavijoje. Partizanai Sąjungininkams palengvino užimant daugybę miestų bei miestelių. Visgi karui einant į pabaigą, o vokiečių pajėgoms silpstant, partizanų kova pasidarė efektyvesnė: tai lėmė ir didesnė patirtis, sukaupti bei iš priešo pagrobti ginklai, kovotojų skaičiaus augimas. Po karo pasipriešinimo metu susiformavusių organizacijų svarba išaugo daugeriopai, nes iš čia kilo daugybė būsimųjų Italijos politinių ir kitokių lyderių. Be to, organizuotas partizaninis judėjimas leido Italijai išsaugoti savo prestižą: ji galiausiai pasirodė taip pat kovojanti prieš nacistinį bei fašistinį režimus. Galiausiai, rezistencijos laikotarpis leido subręsti pilietinės demokratijos poreikiui, kas paskatino vėliau, 1946 metais, po referendumo, Italiją paskelbti demokratine respublika, atsisakius monarchijos.

4. Sąjungininkų kariuomenės veiksmai Italijoje nulėmė fašistinės ir nacistinės diktatūros joje pabaigą. Tai buvo pasiekta daugybės karių gyvybių sąskaita, pavyzdžiui mūšyje dėl Monte Casino kalnų masyvo. Vietiniuose karo veiksmuose dalyvavo kareiviai iš daugybės šalių, tarp kurių jau paminėta Didžioji Britanija su savo dominijomis, JAV, Prancūzija, Lenkija. Kovos Italijoje atvėrė dar vieną frontą Antrajame pasauliniame kare, labiau išskaidydamos nacių jėgas jų tuomet milžiniškoje Trečiojo Reicho imperijoje, kuri artėjo link galutinio sutriuškinimo.

Literatūra

1)      BOSWORTH, R. J. B. Mussolini’s Italy: Life under the Dictatorship. London: Penguin Books, 2006.

2)      CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995. London and New York: Longman, 1996.

3)      GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988. London, Penguin Books, 1990.

4)      LAQUEUR, Walter. Europa mūsų laikais, 1945–1992. Vilnius: Amžius, 1995.

5)      ROBERTS, J. M. The Penguin History of Europe. London: Penguin Books, 1997.

6)      GLASER, W. Tom. The Massacre at the Ardeatines Caves, 24 March 1944 [Interaktyvus]. Prieiga per internetą [Žiūrėta 2010-04-24]: <http://www.zchor.org/italy/caves.htm>.


[1] CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995, p. 303

[2] CLARK, Martin. Modern Italy, 1871–1995, p. 305

[3] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 15

[4] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 22

[5] Pagal GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 43

[6] GLASER, W. Tom. The Massacre at the Ardeatines Caves, 24 March 1944.

[7] GINSBORG, Paul. A History of Contemporary Italy: Society and Politics, 1943–1988, psl. 17, 54

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: