Praleisti ir eiti į turinį

Marksizmas ir pozityvizmas

Marksistinė ir pozityvistinė ideologijos sampratos

Autorius – Tadas Lovčikas, VDU KTF, 2005 m.

   Devynioliktame amžiuje Europoje vyko įvairių filosofijos srovių kova, kurioje labiausiai pasižymėjo pozityvizmas ir marksizmas. Šios abi ideologijos remiasi materializmu –tuo metu populiaria visko, kas nėra jusliška, atmetimo teorija. Referato tikslas –išsiaiškinti marksizmo ir pozityvizmo kūrėjų samprotavimus apie ideologiją, panagrinėjant šių devynioliktam amžiui bei dabartiniams laikams daug įtakos turėjusių filosofijos srovių pagrindinius bruožus. Kaip priemonė pasitelkiama ir marksizmo bei pozityvizmo istorija, kuri sutrumpinta pateikiama referate.

Marksizmas

Marksizmo, dar vadinamo dialektiniu materializmu, pavadinimas kilo nuo vieno iš šios filosofijos teoretikų, Karl’o Marx’o, pavardės. Marksistinė filosofija iškilo kaip priešprieša vokiškajam idealizmui, gyvavusiam nuo aštuonioliktojo amžiaus pabaigos iki devyniolikto amžiaus pirmosios pusės. Karl’o Marx’o ir jo bendraminčio Friedrich’o Engels’o teorija tapo pagrindu atsirasti marksizmui –leninizmui, tapusiam oficialia buvusios Sovietų Sąjungos doktrina, taip pat Vakarų Europoje bei JAV paplitusiems austromarksizmui bei neomarksizmui.

Marksistinė filosofija yra paėmusi idėjų iš Hegel’io (dialektika) ir iš Feuerbach’o (materializmas) bei jas savaip suprasdama sujungusi (dialektinis materializmas). Tačiau Marx’o ir Engels’o tezės yra nutolę ne tik nuo Hegel’io idealizmo, bet ir nuo Feuerbach’o materializmo. Dialektika marksizme skiriasi nuo Hegel’io dialektikos: pavadinimas išliko, bet jis reiškia ką kita –materijos, o ne idėjų vystymosi dėsnį1. Karl‘as Marx’as “Kapitalo” antrojo leidimo pabaigos žodyje 1873 metais rašė, kad jo „dialektinis metodas skiriasi nuo Hegel‘io ne tik prielaidomis, bet yra apskritai jam priešingas“2. Marksizmo pradininkai kurį laiką žavėjosi Feuerbach‘u, bet vėliau atmetė jo kompromisinę poziciją gamtos, o juo labiau istorijos sampratoje. Iš visų Karl‘o Marx‘o ir Friedrich‘o Engels‘o iškeltų teorijų svarbiausia ir marksistinę ideologijos sampratą labiausiai nusakanti yra istorinio materializmo ir ideologinio antstato teorija.

   Istorinis materializmas ir ideologinis antstatas.„Dialektinis materializmas neapsiriboja gamtos reiškiniais, jis apima ir visuomeninius reiškinius“3. Karl‘as Marx‘as teigia, jog į istoriją reikia žiūrėti kaip į susijusią su socialine veikla, kadangi žmogus yra socialinė būtybė, kuri, kaip ir kiti , gyvena visuomenėje. Gyvendami visuomenėje, žmonės sueina į būtinus, nuo jų nepriklausančius santykius[4]. Šią savo tezę Karl‘as Marx‘as vadina istoriniu materializmu, kuris apima ir aiškina žmonių santykius bei jų istorinę raidą.

Marksizmo pradininkai teigia, kad „bet kurio laiko visuomenę apibrėžia darbo įrankiai ir darbo vaisių pasiskirstymas“[5]. Todėl „visuomeniniai santykiai savo pagrinde yra gamybiniai santykiai“[6]. Savo veikalo „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ pratarmėje Karl‘as Marx‘as rašė: „Gamybinių santykių visuma formuoja visuomenės ekonominę struktūrą, realią bazę, ant kurios iškyla teisinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka tam tikros visuomenės sąmonės formos. Materialinio gyvenimo gamybos būdas lemia socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimą apskritai; ne žmonių sąmonė lemia jų būtį, o atvirkščiai, jų visuomeninė būtis lemia jų sąmonę“[7]. Taigi, pagal marksizmą, žmogui gyvenime yra svarbiausi visuomeniniai santykiai, kurie, yra būtini, nors ir nuo asmens valios nepriklausantys. Tačiau svarbiausi iš socialinių santykių yra būtent materialiniai, o iš materialinių –ekonominiai santykiai, nes „jie realiausiai išreiškia atitinkamos visuomenės narių tarpusavio santykius“[8]. Gamybinių santykių visuma istorinio materializmo teorijoje vadinama materialine baze, kurią atspindi dvasinis antstatas, į kurį Karl‘as Marx‘as bei Friedrich‘as Engels‘as sutalpina filosofiją, moralę, teisę, meną, religiją ir taip toliau. Taigi, pagal marksizmo teoretikus, minėtieji menas, filosofija, religija ir taip toliau yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai[9]. Šį antstatą Karl‘as Marx‘as pavadino ideologija. Materialinės bazės ir ją atspindinčio ideologinio antstato teorija aukštyn kojom apvertė hegeliškąjį idealizmą. Kritiko Peter Slojerdijk knygoje „Ciniškojo proto kritika“ yra marksizmą palaikanti karikatūra, kurioje vaizduojami valstietis ir darbininkas, prilaikantys aukštyn kojom apverstą storo berankio žmogaus pavidalo pasaulį[10]. Taip norėta pavaizduoti materializmu sutriuškintą dvasinio pasaulio pagrindo suvokimą. Karl‘as Marx‘as teigia, kad jo filosofija yra „absoliučiai teisingas mokymas, galintis parodyti, kad visi ankstesnieji mokymai, filosofijos, religijos ir taip toliau buvo tik ideologijos, stabilizuojančios ir pateisinančios pasenusius viešpatavimo ir gamybos santykius, ir šias ideologijas demaskuojantis“[11].

Valstietis ir darbininkas marksizmą palaikančioje ir idealizmą išjuokiančioje karikatūroje pavaizduoti neatsitiktinai. Karl‘as Marx‘as savo teoriją laikė paskutinės klasės, revoliucinio proletariato, kuris turi sukurti beklasę visuomenę, filosofija[12]. Proletariatui buvo priskiriami valstiečiai bei darbdavių išnaudojami darbininkai, tai yra tuometinės skurdžiausios, jokių socialinių garantijų nei dažnai jokių pajamų neturėjusios visuomenės grupės. „Kai materialinės gamybos jėgos ima prieštarauti esamiems gamybiniams, arba nuosavybės, santykiams“[13], tai , pagal Marx‘ą, atsiranda revoliucijos galimybė ir kyla pati revoliucija. O kai keičiasi ekonominiai santykiai, kitaip sakant, materialinė bazė, tai „atitinkamai keičiasi ir visuomenės ideologija“[14]. Todėl ideologija bei jos kaita per ideologijų kovą visuomet atspindi klasių kovą, nesvarbu, kur jos vyksta –politikoje, mene, teisėje ar filosofijoje[15]. Taip pat viešpataujančia ideologija tampa ta, kuri yra klasių kovą laimėjusios ir viešpataujančios klasės ideologija. Todėl ji nuolat keičiama revoliucijų[16].

Kadangi pati ideologija, marksizmo teoretikų nuomone, stabilizuoja ir pateisina pasenusius viešpatavimo ir gamybos santykius, tuomet, revoliuciniam proletariatui sukūrus viešpatavimą panaikinusią beklasę visuomenę, galiausiai ideologija pati visiškai išnyks. „Tačiau marksistinis ideologinio „antstato“ sąlygojimas ūkine „baze“ nereiškia dvasinių apraiškų nuvertinimo. <…>Marksizmas drauge yra aktyvizmo ideologija, siekianti visas dvasinio gyvenimo sritis mobilizuoti klasių kovai“[17]. Taigi „bazės“ ir „antstato“ teorija yra marksizmo pagrindas, atskleidžianti negatyvų Karl‘o Marx‘o ir Friedrich‘o Engels‘o žvilgsnį į ideologiją.

       Pozityvizmas

Tuo tarpu pozityvizmas, itin išpopuliarėjęs devynioliktojo amžiaus pradžioje, taip pat atmetė tai, kas nėra jusliška, ir su švietėjišku patosu paskelbė besąlygišką tikėjimą mokslu[18]. Pavadinimas kilo nuo šešių tomų veikalo “Cours de philosophie positive”, pavadinimo. Šį “pozityviosios filosofijos” kursą parašė Auguste’as Comte (1798 –1857), vienas pagrindinių klasikinio pozityvizmo atstovų. Jo įžymiausi bendraminčiai buvo E. Laas (1837 –1885) ir E. Mach (1838 –1916)[19]. “Devynioliktame amžiuje atsiradusi pozityvizmo tradicija dvidešimtajame amžiuje buvo daug kartų transformuota, ir iš to atsirado neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas”[20]. Norint sužinoti, kaip pozityvistai supranta ideologijos sąvoką, reikia pažvelgti į pagrindinius pozityvizmo principus –tai materializmas, empirizmas bei scientizmas.

Empirizmas ir materializmas. Pozityvistai fizine ir psichine tikrove vadina vien tai, kas įrodoma stebėjimu; nepripažįstama “jokių kitų pagrindų, išskyrus pozityvius faktus, tai yra išorinius ir vidinius pojūčius” (E.Laas). “Pozityvizmo pagrindas ir atrama yra faktas, išviršinis, regimas ir apčiuopiamas faktas”[21], kurio peržengti pozityvistai nedrįsta, todėl neigia bet kokį aukštesnį pažinimą. Šis nagrinėjamos pozityvizmo filosofijos bruožas tiesiogiai susijęs su materializmu –“doktrina, pagal kurią visa, kas yra, tėra medžiaga”[22]; už medžiaginės tikrovės nieko daugiau nėra. “Dvasinė būtis materialistiniam žvilgiui yra savyje pačioje prieštaringa iliuzija: tai, ką žmoguje vadiname dvasinėmis apraiškomis, tėra tos pačios medžiagos sudėtingesnės apraiškos”[23] –tokios yra pagrindinės visų materialistų teorijos.

Scientizmas. Pozityvizmo teoretikai teigia, kad tik empiriniai mokslai, o pirmiausia tikslieji gamtos mokslai, laikomi tikruoju mokslu. Pagal garsųjį Auguste’o Comte trijų stadijų dėsnį, žmogaus protas vystosi pagal tris raidos stadijas: teologinę, metafizinę ir pozityvistinę. Pirmojoje, teologinėje, stadijoje žmogaus vaizduotė tikrovę aiškina kaip antgamtinę. Tai fetišizmas, politeizmas, monoteizmas. Tarpinėje, metafizinėje, stadijoje “antgamtinius veiksnius pakeičia esmių, pirmavaizdžių ir kitų panašių imanentinių principų abstrakcijos”[24]. Šios abstrakčios idėjos nebėra nei visiškai antgamtinės, nei visiškai gamtinės. Pozityvistų nuomone, ši metafizinė stadija yra istoriškai būtina tik dėl to, kad teologija ir fizika yra taip nesutaikomos, jog negalima betarpiškai iš pirmosios pereiti į antrąją[25]. Tačiau tiek teologiją, tiek metafiziką nugali mokslai: trečiojoje, mokslinėje, stadijoje atsisakoma žmogui neišsprendžiamų pasaulio kilmės, paskirties klausimų ir atsidedama tik empiriniams mokslams, kurie vieninteliai esą galintys atskleisti faktinę tikrovę. “Užuot bergždžiai besirūpinus tikslais, rūpinamasi atskleisti egzistencijos sąlygas. Pirminių ar tikslinių priežasčių ieškojimas yra tuščias ir beprasmiškas,”- rašė Auguste’as Comte savo veikale “Cours de philosophie positive”[26]. Pozityvistai, tikruoju mokslu laikydami tik empirinius mokslus, filosofiją pavadino vien tik mokslo tarnaite, kurios uždavinys –„apibendrinti atskirų mokslų rezultatus“[27].

Pozityvistai, savo filosofijoje sujungę scientizmą bei empirizmą, naujai apibrėžė ideologiją. Ideologija –tai „teoriniu požiūriu neteisėti teiginiai, kurie, nors ir yra sumanyti kaip teiginiai, bet jų turinys peržengia teorijos ribas,“-rašė Th. Geiger[28]. Taigi empiriškai nei įrodomi, nei paneigiami teiginiai yra ideologiniai; jiems pirmiausia priskiriami metafizikos ir religijos teiginiai. Ideologija kaip para –teorija yra priešprieša empiriniams mokslams, kurie atskleidžia faktinę tikrovę. Vystantis tiksliesiems mokslams, pasak pozityvizmo teoretikų, išnyks ir žmogaus domėjimasis tuo, kas nepatiriama stebėjimais, pradings noras ieškoti atsakymų į pasaulio kilmės, paskirties klausimus. Tokia yra pozityvistinė ideologijos samprata.

Išvados. Kaip jau buvo užsiminta įžangoje, galima pastebėti, kad tiek marksizmas, tiek pozityvizmas savo teorijose atsisako dvasinio pagrindo, orientuodamiesi į materializmą, nors ir skirtingu būdu: marksistai kreipia dėmesį į ekonominius santykius kaip materialinę „bazę“, kurios atspindžiu vadina ideologiją, o pozityvistai skelbia besąlygišką tikėjimą tik empiriniais mokslais, nepažinius dalykus pavadindami ideologiniais ir atsiribodami nuo jų. Tačiau , atmetę metafiziką, religiją, pažeminę filosofiją, marksizmas ar pozityvizmas tampa žmogui viskas, kas yra religija ir filosofija. Tai smarkiai apriboja žmogų, nes „iš pojūčių sferos neleidžia pereiti į protavimo sritį“[29].

Literatūra

  1. Arno Anzenbacher „ Filosofijos įvadas“, Vilnius –Katalikų pasaulis, 1992.
  2. Auguste Comte ”Cours de philosophie positive”. Pirma paskaita.
  3. Juozas Girnius „Žmogus be Dievo“, Chicago –Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti, 1964.
  4. Antanas Maceina. Raštai, II tomas, Vilnius –Mintis, 1992.
  5. Peter Slojerdijk “Ciniškojo proto kritika”, Vilnius –Alma littera, 1999.
  6. Wladyslaw Tatarkiewicz “Filosofijos istorija”, III tomas, Vilnius –Alma littera, 2003.

 

1 Cit. Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija, p. 53

2 Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 174

3 Cit. Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija, p. 59

[4]Pagal Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija, p. 59

[5]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 174

[6]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 174

[7] Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 174

[8] Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 175

[9]Pagal Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 34

[10] Žr. Peter Slojerdijk. Ciniškojo proto kritika, p. 62

[11]Cit. Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 34

[12]Cit. Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 34

[13]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 174

[14]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 174

[15]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 175

[16]Pagal Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 34

[17]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 175

[18]Pagal Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 60

[19]Pagal Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 153

[20]Cit. Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 35

[21] Antanas Maceina. Buržuazijos žlugimas/ Raštai, II tomas, p. 381

[22]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 146

[23]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 146

[24]Cit. Juozas Girnius. Žmogus be Dievo, p. 153

[25] Pagal Auguste Comte. Cours de philosophie positive, pirma paskaita

[26] Pagal Auguste Comte. Cours de philosophie positive, pirma paskaita

[27]Cit. Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 61

[28]Pagal Arno Anzenbacher. Filosofijos įvadas, p. 60

[29] Antanas Maceina. Buržuazijos žlugimas/ Raštai, II tomas, p. 382

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: